Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-374-478/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-04
Bylos Nr.
1A-374-478/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
T. G.
Advokatai
Eugenijas Senas
Kategorijos

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-374-478/2015

Teisėja Živilė Bliūdžiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00246-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Olego Šibkovo, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistojo T. G. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

T. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta su 2012-10-30 Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (du nusikaltimai), 302 straipsnio 1 dalį paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda bei su 2014-03-05 Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta 40 parų arešto bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams bei 10 MGL (376 Eur (1300 Lt)) dydžio bauda.

T. G. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu P. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93straipsnio 1 dalimi, K. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, tačiau šių asmenų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. nuteistas už tai, kad su K. V. ir nepilnamečiu P. L., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupėje, 2014-02-26, apie 01.00 val., prie (duomenys neskelbtini), Kaune, panaudodami fizinį smurtą, užpuolė V. S. ir sudavė jam ne mažiau vienuolikos smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairiojo skruosto-smilkinio srityje, kairiame kelyje, apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą ir kraujosruvą, odos nubrozdinimus apatinės lūpos dešinėje, abiejose plaštakose, abiejuose keliuose, sprando kairės pusės ir dešinės čiurnos sumušimus, kairės plaštakos nykščio I falangos lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir iš V. S. pagrobė rankinę, 150 Lt vertės, kurioje buvo piniginė, 50 Lt vertės, 260 Lt įvairiomis kupiūromis, iš viso pagrobdami V. S. turto už 460 Lt.

Be to, T. G. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį tuo, jog jis, 2014-02-26, apie 00.10 val., bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, turėdamas išankstinę tyčią apgaulės būdu užvaldyti P. G. pinigus, pateikdamas bevertį žiedą kaip aukso dirbinį, žinodamas, kad žiedas neturi materialinės vertės, pardavė jį P. G. už 180 Lt, padarydamas nukentėjusiajam 180 Lt žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde T. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės arba paskirti švelnesnę bausmę, atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, savo noru nukentėjusiajam atlygino padarytą žalą ir neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktus. Apeliantas pažymi ir tai, kad su nukentėjusiuoju pasirašė susitaikymo aktą, kuriame įsipareigojo atlyginti 2500 Lt sumą. Visa tai savo baigiamojoje kalboje pabrėžė ir prokurorė. Prokurorė pareiškė, kad jis davė nuoseklius parodymus, netrukdė bylos tyrimui, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, susitaikė su nukentėjusiuoju.

Taip pat nuteistasis T. G. nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, neteisingas, priimtas neatsižvelgiant į akivaizdžias lengvinančias aplinkybes, jų nepripažįstant bei priimtas pažeidžiant BPK 44 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta teisė, kad bylą lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai taikė įstatymą ir paskyrė jam per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl jis mano, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas ir neteisingas.

Apeliaciniame skunde pažymėta ir tai, kad ta pati teisėja Živilė Bliūdžiuvienė už analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojoje byloje Nr. 1-1114-725/2015, 2014 m. kovo 5 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo skyrė apeliantui 40 parų arešto bausmę. Apeliantas teigia, kad tas faktas, jog ta pati teisėja antrą kartą nagrinėja už analogišką nusikalstamą veiką jam iškeltą baudžiamąją bylą, verčia pagrįstai abejoti teismo nešališkumu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo T. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir paskirti švelnesnę bausmę, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis T. G. apeliaciniame skunde keldamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės individualizavimo klausimus, neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendžio plačiau neanalizuodamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo motyvus konstatuoja, kad T. G. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, nuteistas pagrįstai, veika kvalifikuota teisingai, skiriant T. G. bausmę, tinkamai įvertintos visos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės ir parinkta bei paskirta teisinga – laisvės atėmimo bausmė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė T. G. BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Be to, pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiuoju, nėra absoliuti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų besąlygiškai įgyvendinti, todėl net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas.

Apygardos teismas, vertindamas BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo T. G. galimybes, pripažįsta, jog T. G. nuteistas už tyčinį apysunkį nusikaltimą, pateikė teismui susitaikymo su nukentėjusiuoju V. S. aktą, kuriame buvo įsipareigojęs atlyginti nukentėjusiajam 400 Lt turtinę žalą ir 2100 Lt neturtinę žalą iki 2015-01-24, tačiau iš 2014-12-15 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog iki tol T. G. mama nukentėjusiajam buvo atlyginusi tik 100 Lt žalą (b. l. 52, t. 3), duomenų, kad T. G. būtų įvykdęs susitarimą ir iki 2015-01-24 atlyginęs visą žalą nukentėjusiajam, byloje nėra. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. G. teigia, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl to nuoširdžiai gailisi, tačiau aukštesnysis teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad T. G. kaltu nusikaltimo padarymu prisipažino tik iš dalies, nes jis, duodamas parodymus, nepripažino esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu vartojo svetimo turto plėšimo tikslu, jo parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklūs, buvo teikiamos įvairios įvykio versijos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus įvertino kaip gynimosi būdą, stengiantis sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Tuo pačiu apylinkės teismas pagrįstai nepripažino T. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad T. G. prisipažįsta kaltu ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, byloje nustatyta tik dalis BK 38 straipsnio 1 dalyje ir šios dalies 1-3 punktuose nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, t. y. kad T. G. savo kaltę pripažino tik iš dalies, susitaikymo su nukentėjusiuoju aktas yra pateiktas, tačiau jame nurodytos susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygos neįvykdytos, o kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, savo baigiamojoje kalboje nei nukentėjusysis V. S., nei jo atstovas apie susitaikymą su T. G. ir jo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės nekalbėjo, tik prašė jam sumažinti bausmę. Taip pat nenustatyta šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – pagrindas manyti, kad T. G. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl išvadą dėl šios sąlygos buvimo galima padaryti tik įvertinus su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe susijusias aplinkybes. Pagal teismų praktiką teismas atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės gali motyvuoti kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimu, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimu, atsižvelgti į kaltinamojo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu ir po veikos padarymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-550/2005). Iš bylos duomenų matyti, jog T. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas penktą kartą, nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniems teistumams, jo atsakomybę sunkina dvi pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, todėl aukštesnysis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog T. G. nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, linkęs pažeidinėti įstatymus ir daryti tyčines nusikalstamas veikas, taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog apeliantas ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Netenkintinas ir antrasis nuteistojo T. G. apeliaciniame skunde išreikštas prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis šiais tikslais ir skirti tokią bausmę, kuri būtų būtina ir kartu pakankama priemonė nurodytiems tikslams pasiekti.

BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos dvi alternatyvios bausmės: areštas ir laisvės atėmimas.

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kad padarytas tyčinis apysunkis smurtinis nusikaltimas nuosavybei, į dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kad nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnes tyčines nesunkias ir apysunkes nusikalstamas veikas, kad šį nusikaltimą padarė kitos baudžiamosios bylos už analogišką nusikalstamą veiką atidavimo teismui dieną, todėl už apelianto padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai parinko griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Spręsdamas bausmės trukmės laiką, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas yra labai jauno amžiaus, dalį savo veiksmų pripažino, yra ilgą laiką suimtas, atlygino (nors ir nedidelę) dalį padarytos turtinės žalos, nustatydamas mažesnį nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl konstatuoja, kad T. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis to, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, savo noru nukentėjusiajam atlygino padarytą žalą. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmos instancijos teismo posėdžio metu su jam pateiktais kaltinimais pilnai sutiko, juos pripažino ir dėl jų nuoširdžiai gailisi, tačiau, įvertinus visas nusikalstamos veikos padarymo ir jos atskleidimo aplinkybes, nuteistojo viso proceso metu duotus paaiškinimus, sutiktina su apylinkės teismo sprendimu nepripažinti T. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas kaltu prisipažino tik iš dalies, pripažindamas tik dalį savo veiksmų, proceso eigoje savo parodymus keitė. Pats apeliantas pirmos instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad davė neteisingus parodymus siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (t. 3, b. l. 28), todėl toks nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo negali būti pripažintas lengvinantis jo atsakomybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, jog apeliantas dalį savo veiksmų pripažino ir todėl, atsižvelgdamas į tai, skyrė jam mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1dalies 3 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nuteistasis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Iš byloje esančio susitaikymo akto (t. 3, b. l. 18) matyti, kad nuteistasis įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam padarytą 400 Lt turtinę ir 2100 Lt neturtinę žalą iki 2015-01-24, paskutinio teismo posėdžio, įvykusio 2014-12-15, metu nukentėjusiojo atstovas nurodė, kad T. G. mama atlygino 100 Lt, kitų duomenų apie atlygintą žalą byloje nėra, tokių duomenų negauta ir su apeliaciniu skundu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. G. nepripažino BK 59 straipsnio 1dalies 3 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Apeliantas skunde iškėlė pirmos instancijos teismo teisėjos šališkumo klausimą argumentuodamas tuo, jog ta pati teisėja už analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, kitoje byloje priėmė baudžiamąjį įsakymą ir apeliantui skyrė 40 parų arešto bausmę. Taip pat, apelianto nuomone, ši teisėja skundžiamu nuosprendžiu neteisingai taikydama įstatymą, jam paskyrė per griežtą bausmę. Skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti, nes T. G. savo apeliaciniame skunde jokių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti galimu teismo nešališkumu, neišdėstė. Visi T. G. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, iš kurių galima spręsti, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, nėra susiję su teismo šališkumu, jo konstatavimas iš esmės siejamas su nuteistajam paskirta bausme ir jo atžvilgiu nepriimtu sprendimu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tai nėra konkretus bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymis, numatytas BPK 58 straipsnyje.

Pažymėtina, kad asmeniui turi būti garantuojama teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teisėtos sudėties teismas. Ši teisė reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti pagrįstų abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutarimas). Teismo nešališkumas pirmiausia siejamas su tuo, kad nė vienas teisėjas negali turėti išankstinio asmeninio nusistatymo ar būti tendencingas, turi būti išsklaidytos bet kokios abejonės bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu, kad nei byloje dalyvaujantiems asmenims, nei visuomenėje nekiltų nepagrįstų teisėjo darbo vertinimų.

BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje, o BPK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėjas privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnio nurodytais pagrindais.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje skiriamas subjektyvusis ir objektyvusis nešališkumo aspektai. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, būtina nustatyti, ar yra realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-697/2015).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei T. G., nei jo gynėja teisėjai nušalinimo nereiškė (b. l. 24, t. 3). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų šią bylą nagrinėjusios teisėjos asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, ar kitokių aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjusi teisėja pagal BPK 58 straipsnį nebūtų galėjusi nagrinėti bylą. Pažymėtina, kad nepalankūs ankstesni sprendimai kitose bylose, netenkinti skundai, prašymai ar nuteistojo lūkesčių neatitinkančios bausmės paskyrimas nėra įstatyme numatytas pagrindas nušalinti teisėją nuo bylos nagrinėjimo. Nuteistojo T. G. argumentas, kuriuo jis grindžia pareiškimą dėl teisėjos šališkumo, vertintinas kaip nepasitenkinimas jam nepalankiu priimtu sprendimu, subjektyvi nuomonė, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, nesudaranti pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismas priėmė neteisėtą ir neteisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o skirdamas bausmę, tinkamai ją individualizavo, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo pripažintini kaip visiškai nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, neteisingas bei priimtas pažeidžiant BPK 44 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta teisė, kad bylą lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje, nuteistajam buvo užtikrinta teisė į gynybą, apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kokiu būdu šiame straipsnyje įtvirtinta teisė buvo pažeista, todėl aukštesnysis teismas šį apeliacinio skundo argumentą vertina kaip deklaratyvų ir plačiau dėl jo nepasisako.

Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam T. G. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam T. G., išlaidas iki 2015-05-05 sudaro 37,64 Eur (t. 3, b. l. 93). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą T. G. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Algirdas RemeikaOlegas Šibkovas