- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-2936-614/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Urmila Valiukienė, Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Railana“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Railana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2047-1014/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Railana“ ieškinį atsakovei atvirajai akcinei bendrovei (toliau – AAB) „Gorodejos cukraus kombinatas“, dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Railana“ pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės atvirosios akcinės bendrovės (toliau – AAB) „Gorodejos cukraus kombinatas“ 1 587,02 Eur skolą, 571,33 Eur delspinigius, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. vasario 20 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Riedmenų suteikimo paslaugų sutartis Nr. 1341/2017 (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo pateikti paraiškose suderintus vagonus suderintais terminais, ieškovė paduodavo konkrečiam pervežimui geležinkelio vagonus. Ieškovė paaiškino, kad vagonai suteikiami atskirai kiekvienam pervežimui pagal atsakovės pateikiamas paraiškas, konkrečiam pervežimui pateikiamas bet kuris ieškovo turimas vagonas, kuris tuo metu yra laisvas ir gali būti atsiųstas į pakrovimo stotį. Pažymėjo, kad sutartyje buvo sutarta, jog į paslaugų kainą įtrauktas 15 proc. mokestis, mokėtinas į Baltarusijos Respublikos biudžetą iš ieškovei priklausančios sumos (Sutarties 3.1. p.), ši sumokėto pelno mokesčio suma grąžinama po pažymos, patvirtinančios ieškovės mokesčio mokėtojo statusą Lietuvos Respublikoje ir pareiškimo dėl mokesčio grąžinimo pateikimo. Ieškovė paaiškino, kad iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusio 2009 m. gruodžio 29 d. Baltarusijos Respublikos mokesčių kodekso 146 straipsnio 1 dalies 1.3. punktas geležinkelio vagonų nepriskyrė prekybiniams ir moksliniams įrengimams, tačiau nuo 2019 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujajam Baltarusijos Respublikos mokesčių kodeksui, situacija pasikėtė ir šio kodekso 189 straipsnio 1.3 punkte nurodyta, kad apmokestinamas įrengimų, tame tarpe ir transporto priemonių suteikimas. Be to, Baltarusijos Respublikos Mokesčių ir rinkliavų ministerija savo 2019 m. sausio 23 d. išaiškinime Nr. 4-2-15/01091 pateikė poziciją, kad geležinkelio vagonas priskiriamas prie prekybinių įrengimų ir transporto priemonių, todėl apmokėjimas už jo suteikimą priskiriamas prie atlyginimų už nuosavybės teisių perleidimą ir apmokestinamas. Taip pat paaiškino, kad pagal Baltarusijos Respublikos mokesčių kodekso 192 straipsnį tokios pajamos apmokestinamos 15 proc. tarifu. Kadangi Sutartis dėl dvigubo apmokestinimo apriboja mokesčio tarifą iki 10 proc., taikomas 10 proc. pajamų mokestis. Ieškovė nurodė, kad visi dokumentai atsakovei buvo pateikti laiku, tačiau atsakovė atsiskaitydama už 2019 m. kovo-liepos mėnesiais jai suteiktas paslaugas, pasinaudojo Baltarusijos Respublikos Mokesčių ir rinkliavų ministerijos 2019 m. sausio 23 d. išaiškinimu Nr. 4-2-15/01091, išsiskaičiuodama 10 proc. pajamų mokestį iš ieškovei priklausančios sumos ir sumokėjo tik dalį sumos t. y. liko nesumokėta 145 960,80 rublių suma, kas atitinka šio ieškinio surašymo dienai 1 587,02 Eur sumą. Ieškovės nuomone, atsakovė nepagristai išskaitė iš ieškovei mokėtinos sumos 1 587,02 Eur sumą ir pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį. Ieškovė 2019 m. spalio 22 d. ir 2020 m. liepos 15 d. siuntė atsakovei pretenzijas, kuriomis prašė sumokėti įsiskolinimo sumą, bet atsakymo negavo.
Atsiliepimas
2. Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad už ieškovės suteiktas paslaugas nuo 2019 metų kovo mėnesio iki liepos mėnesio atsiskaitė visa apimtimi, išskyrus 10 proc. mokesčio sumą. Paaiškino, kad vadovaujantis Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 392 straipsniu sutartis turi atitikti privalomas šalims taisykles, kurios nustatytos įstatymuose, o sudarius sutartį ir iki jai baigiant galioti, priimtas teisės aktas, nustatantis šalims privalomas taisykles, kitokias nei galiojo sudarant sutartį, sudarytos sutarties sąlygos turi būti pakeistos ir atitikti įstatymą, jei įstatymas nenumato kitaip. Nurodė, kad pagal Baltarusijos Respublikos 2018 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. 130-3 „Dėl normatyvinių teisės aktų“ 14 straipsnį, tuo atveju, kai galiojančios sutarties įsipareigojimai ir sąlygos neatitinka galiojančioms teisės normoms, turi būti taikomos teisės normos. Atsakovė teigia, jog siūlė ieškovei pakeisti 2017 m. vasario 20 d. sutarties Nr. 1341/2017 3.1 punktą dėl traukinio sąstato, tačiau ieškovė atsisakė pasirašyti pakeitimą. Atsakovė teigia, kad ieškovė reikalaudama mokėti pagal Sutartį, verčia atsakovę pažeidinėti Baltarusijos Respublikos mokesčių įstatymus, o patenkinus ieškovės ieškinį, atsakovei bus padaryta žala, nes atsakovė turės dar kartą sumokėti už suteiktą paslaugą, kai jau yra sumokėta už suteiktą paslaugą ir priklausantys mokėti mokesčiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 3 d. sprendimu nusprendė ieškovės UAB „Railana“ ieškinį atsakovei AAB „Gorodejos cukraus kombinatas“ dėl skolos priteisimo atmesti.
4. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys, 2017 m. vasario 20 d. sudarydamos Sutartį Nr. 1341/2017, 4.7 punkte susitarė, kad visi ginčai, kylantys iš šios Sutarties, sprendžiami derybomis, o joms nepavykus – kompetentingame teisme pagal ieškovės buvimo vietą, taikytina teisė – pagal ieškovės buvimo vietą, teismas sprendė, kad ginčui išspręsti taikytina Lietuvos teisė (Sutarties 4.7 punktas). Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti (CK 1.37 straipsnis).
5. Pasisakydamas dėl ginčo šalių sutartinių įsipareigojimų ir pareigos grąžinti išskaitytą mokesčio sumą, teismas nurodė, kad ginčo šalys laikosi skirtingos pozicijos, dėl Sutarties 3.1 punkto aiškinimo, kiek tai susiję su mokesčio grąžinimo klausimais, todėl šį ginčą teismas turi spręsti vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, taip pat suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
6. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad ginčo šalys, sudarydamos Sutartį ketino užmegzti ilgalaikius bendradarbiavimo santykius ir kurį laiką juos sėkmingai plėtojo. Teismo vertinimu, Sutarties 3.1 punkto gramatinė analizė leidžia teigti, kad šalys sutarė dėl Sutarties kainos įskaitant mokestį. Šalių sudarytoje Sutartyje aptarti ne tik civilinio teisinio pobūdžio santykiai, joje esama sąlygų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl viešosios teisės normų vykdymo, t. y. mokestinių prievolių ir jų vykdymo tvarkos, kuri atitiko Sutarties sudarymo metu buvusį teisinį reglamentavimą. Teismo vertinimu, iš esmės nepagrįstas tikėjimas dėl mokestinės aplinkos Baltarusijos Respublikoje stabilumo lėmė ginčo situaciją. Iš šalių atstovų paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatė, kad Sutarties tekstas buvo rengiamas, galiojant teisiniam reglamentavimui, pagal kurį 15 procentų mokestis, pateikus atitinkamą prašymą ir pažymą, patvirtinančią mokesčių mokėtojo Lietuvos rezidento statusą būdavo grąžinamas visa apimtimi. Todėl Sutarties sąlygą dėl išskaičiuoto mokesčio grąžinimo ieškovė aiškina taip, kad pateikus Sutarties 3.1 punkte nurodytus dokumentus, atsakovei kyla pareiga grąžinti visą prieš tai išskaitytą mokesčio sumą. Atsakovė gi akcentuoja, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui Baltarusijos Respublikoje (mokestinei aplinkai), ieškovės pajamos buvo apmokestintos prie šaltinio 10 proc. tarifu, todėl atsakovės 1587,02 Eur suma buvo teisėtai, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą išskaičiuota iš ieškovei mokėtinos sumos ir pervesta į Baltarusijos Respublikos biudžetą, o atsakovei neliko pareigos ją grąžinti ieškovei. Atsakovė iš esmės kvestionuoja prievolę grąžinti 1 587,02 Eur (ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą), motyvuodama tuo, kad turėjo pareigą išskaityti ir sumokėti mokestį už ieškovę į Baltarusijos Respublikos biudžetą, kurio dalis (10 proc.), pasikeitus teisiniam reglamentavimui, net ir pateikus ieškovei Sutartyje nurodytus dokumentus, nėra grąžinama.
7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovės apskaičiuota, išskaičiuota ir į Baltarusijos Respublikos biudžetą sumokėta suma (1 587,02 Eur) atitinka pagal aktualų (2019 metų) teisinį reglamentavimą ieškovės mokėtiną į Baltarusijos Respublikos biudžetą mokesčio sumą. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas kilo dėl atsakovės pareigos grąžinti šią nustatyta tvarka išskaitytą ir sumokėtą mokesčio sumą. Ieškovė mano, kad atsakovė privalo grąžinti visą 15 proc. mokestį pagal Sutartį, nes Sutartis turi įstatymo galią.
8. Teismas, aiškindamas Sutarties 3.1 punkto nuostatas pažymėjo, kad šalys aptarė tik mokesčio grąžinimo mechanizmo įgyvendinimą (tik ieškovei pateikus atitinkamus dokumentus), tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo šalių sudarytoje Sutartyje nėra kategoriškų nuostatų dėl grąžinamos išskaičiuoto mokesčio sumos dydžio (tarifo) ar nuostatos, jog visais atvejais grąžinama visa 15 proc. išskaičiuota suma. Teismas pažymėjo, kad nei mokesčio dydis, nei (ne)grąžintinos jo dalies pagal dvišales tarptautines sutartis nustatymas negalėjo būti nustatytos šalių Sutartimi, nes tai ne Sutarties šalių, o valstybės(ių) prerogatyva, todėl Sutarties 3.1 punktą teismas vertina tik kaip šalių susitarimą, kad ieškovė turi pareigą pateikti dokumentus, būtinus spręsti dėl išskaičiuoto mokesčio grąžinimo ir šis klausimas sprendžiamas tik tokius dokumentus ieškovei pateikus. Mokestis bendrąja prasme yra į valstybės biudžetą (šiuo konkrečiu atveju, į Baltarusijos Respublikos biudžetą) mokėtina suma. Konkrečiu atveju tai yra tiesioginis mokestis, kurį moka ieškovė, o atsakovė jį tik išskaičiuoja ir perveda (sumoka) kompetentingoms institucijoms.??? Teismo vertinimu, Sutartyje ginčo šalys susitarė dėl mokesčio, kurį sumoka ieškovė per atsakovę kaip tarpininką, taip pat dėl atsakovės tarpininkavimo šio mokesčio grąžinimo klausimu. Teismo vertinimu, Sutartyje ginčo šalys negalėjo nuspręsti dėl to, ar bus grąžinama visa, ar tik dalis (kaip kad ginčo atveju) mokesčio suma, nes negalėjo pakeisti teisinio reglamentavimo.
9. Sutinkamai su 2018 m. gruodžio 30 d. Baltarusijos Respublikos mokesčio kodekso 189 straipsnio 1 punkto, 1.3. papunkčio, galiojančio ginčui aktualiu laikotarpiu, 1997 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės Sutartimi dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 12 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi nuo 2019 m. sausio 1 d. ieškovės pajamos (už atsakovei pristatytus vagonus) apmokestinamos 10 proc. tarifu būtent Baltarusijos Respublikoje ir negalėjo būti grąžinamas ieškovei. Apmokestinimo klausimai nustatyti imperatyviose viešosios teisės normose, tai reiškia, kad ginčo šalys Sutartyje negali susitarti dėl kitos, nei mokestiniuose teisės norminiuose aktuose, mokesčio tarifo, jo mokėjimo (grąžinimo) tvarkos. Aplinkybė, kad ginčui išspręsti taikytina Lietuvos teisė (Sutarties 4.7 punktas), yra nereikšminga, nes nėra ginčo dėl to, kad pareiga mokėti išskaityta ir sumokėtą mokestį ir šio mokesčio tarifo dydis nustatyti paslaugų teikimo vietos valstybėje galiojančiuose teisės aktuose. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti (CK 1.37 straipsnis). Teismo vertinimu, ieškovei teisė gauti atsakovės sumokėtą valstybei (į Baltarusijos Respublikos biudžetą) skirtą mokesčio sumą neatsiranda ir nepagrįstai reikalaujama priteisti iš atsakovės jos iš Sutarties kainos išskaičiuoto ir į Baltarusijos Respublikos biudžetą sumokėto mokesčio sumą. Teismo vertinimu, atsakovė įvykdė Sutartinius įsipareigojimus, nes visiškai atsiskaitė su ieškove ir išskaičiavo iš ieškovei mokėtinos sumos 10 proc. mokestį bei pervedė jį į Baltarusijos Respublikos biudžetą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir klausimą įspręsti iš esmės - priteisti ieškovei iš atsakovės AAB „Gorodejos cukraus kombinatas“ 1 587,02 Eur skolą, 571,33 Eur delspinigius, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
10.1. ginčijamame sprendime pirmos instancijos teismas nurodė, kad aiškinant sutarties sąlygas dėl sutartyje nurodytos kainos tais atvejais, kai nuo pajamų turi būti mokamas mokestis, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir atsižvelgti į mokesčių teisės normas. Pasak teismo, tokia sutarčių aiškinimo taisyklių praktika yra formuojama kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2011 ir kt.), tačiau nurodytose LAT nutartyse faktinės aplinkybės nėra visiškais analogiškos;
10.2. Sutarties 3.1. punkte buvo aiškiai nurodyta, kad į paslaugų kainą įtrauktas 15 proc. pelno mokestis, mokėtinas į Baltarusijos Respublikos biudžetą iš vykdytojui priklausančios sumos. Taip pat aiškiai nurodyta, kad sumokėto pelno mokesčio sumos grąžinimas vykdomas po pažymos, patvirtinančios vykdytojo (ieškovo) kaip mokesčio mokėtojo statusą Lietuvos Respublikoje ir pareiškimo dėl mokesčio grąžinimo pateikimo. Visi dokumentai atsakovei buvo pateikti laiku. Dėl šio fakto tarp šalių ginčo nėra. Apeliantės nuomone ši sąlyga aiškiai nurodyta (priešingai nei pirmos instancijos teismo cituojamoje LAT nutartyje) ir nėra jokios galimybės ją traktuoti kitaip;
10.3. sprendime klaidingai nurodyta: „Teismas, aiškindamas Sutarties 3.1 punkto nuostatas visų pirma pažymi, kad šalys aptarė tik mokesčio grąžinimo mechanizmo įgyvendinimą (tik ieškovei pateikus atitinkamus dokumentus), tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalių sudarytoje Sutartyje nėra kategoriškų nuostatų dėl grąžinamos išskaičiuoto mokesčio sumos dydžio (tarifo) ar nuostatos, jog visais atvejais grąžinama visa 15 proc. išskaičiuota suma“. Akivaizdu, kad Sutarties 3.1. punktu šalys aiškiai susitarė ne tik dėl mokesčio grąžinimo iš principo, bet ir aptarė gražinamos sumos dydį, o būtent nustatė, kad atitinkamos pažymos, patvirtinančios ieškovės rezidavimą LR, grąžinama visa 15 proc. išskaičiuota suma. Todėl pirmos instancijos teismo teiginys neatitinka tikrovės. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė, pasirašydama Sutartį su aukščiau nurodyta sąlyga, buvo apdairi ir rūpestinga, nes žinojo apie mokestinės aplinkos Baltarusijos Respublikoje nestabilumą, tikėdamasis gauti visą jai priklausančią sumą už savo teikiamas paslaugas;
10.4. ieškovės nuomone, atsakovė nepagristai išskaitė iš ieškovei mokėtinos sumos 1 587,02 Eur sumą ir pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį. Kaip jau buvo minėta, pagal Sutarties 3.1. punktą, sumokėto pelno mokesčio sumos grąžinimas vykdomas po pažymos, patvirtinančios ieškovės kaip mokesčio mokėtojo statusą Lietuvos Respublikoje ir pareiškimo dėl mokesčio grąžinimo pateikimo. Minėtą sąlygą ieškovė įvykdė. Vadinasi atsakovė turėjo išmokėti ieškovei pilną sumą, nurodytą Sutarties 3.1. punkte, t. y. neišskaitant jokių mokesčių. Norėdama išvengti tokio mokėjimo, atsakovė turėjo inicijuoti atitinkamas sutarties pataisas, kurias turėjo būti susietos su Baltarusijos mokesčio kodekso pakeitimais, o iki tokių pataisų suderinimo, tinkamai vykdyti Sutarties sąlygas.
Atsiliepimas
11. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad įvykdė visas Sutarties sąlygas, o pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai tai traktavo ir teisingai pritaikė galiojančius įstatymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Railana“ ieškinys atsakovei AAB „Gorodejos cukraus kombinatas“ dėl skolos priteisimo.
15. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos grąžinti ieškovei visą iš paslaugų kainos išskaitytą 1 587,02 Eur (145 960,80 RF rublių) sumą, kurią atsakovė atsisako ieškovei grąžinti, nurodydama, kad ši suma yra mokestis, kurį 2019 m. pasikeitus teisiniam reglamentavimui į Baltarusijos Respublikos biudžetą turi mokėti ieškovė, todėl atsakovei sumokėjus šį mokestį už ieškovę, neliko pareigos jį grąžinti ieškovei.
16. Apeliantės teigimu, atsakovė išskaitydama iš ieškovei mokėtinos sumos 1 587,02 Eur sumą pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį, nes šalių sudarytos Sutarties 3.1. punktu šalys aiškiai susitarė dėl mokesčio grąžinimo, t. y. šalys susitarė, kad sumokėto pelno mokesčio sumos grąžinimas vykdomas po pažymos, patvirtinančios ieškovės kaip mokesčio mokėtojo statusą Lietuvos Respublikoje ir pareiškimo dėl mokesčio grąžinimo pateikimo. Minėtą sąlygą ieškovė įvykdė, todėl atsakovė turėjo pareigą išskaitytą sumą ieškovei grąžinti.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei šalių atstovų paaiškinimus parengiamojo ir teismo posėdžio metu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
18. Nagrinėjamu atveju 2017 m. vasario 20 d. sudarytos Riedmenų suteikimo paslaugų sutarties Nr. 1341/2017 3.1. punktu šalys sutarė, jog paslaugų kaina apima 15 procentų pajamų mokestį, kurį užsakovas (atsakovė) moka į Baltarusijos Respublikos biudžetą ir kuris išskaičiuojamas iš vykdytojui (ieškovei) mokėtinos sumos. Ši suma grąžinama vykdytojui pateikus užsakovui pažymą, patvirtinančią mokesčių mokėtojo Lietuvos rezidento statusą ir prašymą grąžinti mokestį.
19. Abiejų šalių atstovai tiek parengiamojo posėdžio metu, tiek bylą nagrinėjant iš esmės patvirtino, kad šį Sutarties 3.1. punktu nustatyta sąlyga dėl išskaičiuoto mokesčio grąžinimo buvo parengta įvertinus tuo metu galiojusi teisinį reglamentavimą, pagal kurį transporto priemonių suteikimas nebuvo apmokestinamas, t. y. 15 procentų mokestis, ieškovei pateikus atitinkamą prašymą ir pažymą, patvirtinančią mokesčių mokėtojo Lietuvos rezidento statusą būdavo grąžinamas visa apimtimi. Tačiau iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, t. y. įsigaliojus Baltarusijos Respublikos mokesčių kodeksui, transporto priemonių suteikimas buvo apmokestintas, t. y. sutinkamai su ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiu Baltarusijos Respublikos mokesčio kodekso 189 straipsnio 1 punktu, 1.3. papunkčiu ir 1997 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės Sutarties dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 12 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi, nuo 2019 m. sausio 1 d. ieškovės pajamos (už atsakovei pristatytus vagonus) apmokestinamos 10 proc. tarifu, kurį į Baltarusijos Respublikos biudžetą sumoka ieškovė per atsakovę kaip tarpininkę.
20. Sudarydamos Sutartį ginčo šalys susitarė, kad visiems iš šios Sutarties kylantiems ginčams taikytina Lietuvos Respublikos teisė (Sutarties 4.7 punktas). CK 6.156 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos. Pagal CK 1.37 straipsnio 3 dalį, aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti. Nagrinėjamu atveju transporto priemonių apmokestinimas nustatytas imperatyviose viešosios teisės normose, kurių privalomą taikymą nustato tiek Baltarusijos Respublikos, tiek ir Lietuvos Respublikos teisės aktai.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui (mokestinei aplinkai) Baltarusijos Respublikoje nuo 2019 m. sausio 1 d. ieškovės pajamos (už atsakovei pristatytus vagonus) apmokestinamos 10 proc. tarifu, pagrįstai sprendė, kad ieškovei teisė gauti už ją atsakovės į Baltarusijos Respublikos biudžetą sumokėtą mokesčio sumą neatsiranda, todėl pagrįstai ieškovės ieškinį dėl 1 587,02 Eur priteisimo atmetė.
Dėl procesinės bylos baigties
22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
24. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
25. Atsakovė apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų nepateikė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.