Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.

Ieškovai V. B. ir A. B. padavė teismui ieškinį, pareikštą atsakovams valstybei, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjams D. R. bei V. S., kuriuo prašė priteisti ieškovams turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai D. R. bei V. S. pažeidė ieškovų teises ir vykdė diskriminacinę politiką civilinių bylų Nr. 2-3718-560/2013 ir Nr. 2-3363-5920/2014 nagrinėjimo metu.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi nustatė ieškovams V. B. ir A. B. terminą iki 2014 m. birželio 12 d. nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti.

Teismas, susipažinęs su pateiktu ieškiniu, sprendė, kad ieškinys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 111, 114, 135 straipsniuose nustatytų reikalavimų procesiniams dokumentams.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalimi, CK 6.273 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 2 punktu, nurodė, kad tinkamu atsakovu byloje dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo yra valstybė, ir tik tuo atveju, jei toks ieškinys yra grindžiamas tyčiniais teisėjo ar teismo pareigūno veiksmais, teisėjas ar kitas teismo pareigūnas turėtų būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, kadangi bylos baigtis galėtų turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos jų teisinei padėčiai, pavyzdžiui, tuo atveju, jei valstybė, atlyginusi ieškovui žalą, nukreiptų į teisėją ar kitą teismo pareigūną savo regresinį reikalavimą, esant jų tyčiniams veiksmams (CK 6.272 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovai atsakovais įvardijo Vilniaus apygardos teismą bei teisėjus D. R. ir V. S., tačiau šie asmenys negali būti atsakovais byloje.

Nors pagal CPK 135 straipsnio 1 dalį ieškinyje ieškovas privalo nurodyti ieškinio dalyką (ieškovo suformuluotą materialinį teisinį reikalavimą atsakovui), ieškinio pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui) bei įrodymus, kurie patvirtina ieškovo išdėstytas aplinkybes, ieškovai apsiribojo apibendrintais teiginiais apie aplinkybes, kuriomis remdamiesi siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, nenurodė, kaip jų patirta turtinė ir neturtinė žala pasireiškė kiekvienu konkrečiu atveju, nenurodė, kas konkrečiai sudaro jų prašomos priteisti turtinės žalos dydį, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė prašomą priteisti turtinę žalą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovai pateiktame ieškinyje prašo priteisti 100 000 Lt (atitinkamai kiekvienam po 50 000 Lt) neturtinės žalos, tačiau nenurodė, kokiais kriterijais remiantis prašoma būtent tokio dydžio atlyginimo sumos. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas įpareigojo ieškovus nurodyti, iš ko susideda jų teisių pažeidimas, t. y. kuo yra grindžiamas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas – iš ko susideda ieškovo prašoma priteisti neturtinė žala ir kokiais įrodymais jie grindžia žalos padarymo faktą, nurodyti priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, jog ieškovų patirta žala yra nulemta kokių tai neteisėtų veiksmų pasekmė. Šie trūkumai ištaisytini ieškinio priėmimo stadijoje, siekiant sudaryti galimybę atsakovui tinkamai atsikirsti pateikiant atsiliepimą į ieškinį.

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad žalos padarymą pagrindžia civilinių bylų Nr. 2-12-714/2013, Nr. 2-3718-560/2013, Nr. 2-3363-590/2014 bei Nr. 2-2649-221/2009 nagrinėjimo eiga ir pateikė prašymą išreikalauti minėtas bylas. Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašymas išreikalauti atitinkamas civilines bylas neatleidžia jų nuo pareigos ieškinio pateikimo metu pateikti bent pagrindines ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir skundžiamus bei neteisėtus atsakovų veiksmus atspindinčius įrodymus. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad negali susipažinti su civilinėmis bylomis, argumentuoti žalos dydžio bei nurodyti įrodymų, t. y. kad jie objektyviai negali gauti duomenų, kuriais grindžia reikalavimus. Teismas atkreipė ieškovų dėmesį į tai, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas byloje dalyvaujantiems asmenims savo procesinėmis pareigomis naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis ir 42 straipsnio 5 dalis).

Vienas iš ieškinio reikalavimų yra pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai D. R. bei V. S. pažeidė ieškovų teises ir vykdė diskriminacinę politiką civilinių bylų Nr. 2-3718-560/2013 bei Nr. 2-3363-590/2014 nagrinėjimo metu, tačiau, teismo nuomone, ieškovų nurodomos aplinkybės sudaro apeliacinio ar kasacinio skundų minėtose bylose pagrindą bei dalyką ir negali būti reikalavimu atskiroje byloje.

Teismas nurodė, kad ieškovų ieškinio priedai neatitinka CPK 114 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl ieškovams nurodė pateikti prie ieškinio pridedamų rašytinių dokumentų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad A. B. ir V. B. ieškinyje naudojami teiginiai „kriminalinė institucija“, „pseudoteisėjas“ nesiderina su CK 1.137 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodoma, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Tokie teiginiai negali būti toleruojami civiliniame procese ir procesiniuose dokumentuose, todėl turi būti pašalinti iš ieškinio.

Ieškovas A. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas pažeidė CPK 21, 45 straipsnius, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsnius, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34, 47 straipsnius, nes netinkamai taikė bei aiškino CK 6.272, 6.273 straipsnius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932. Nutartį priėmė neteisėtos sudėties šališkas ir priklausomas teismas ir tokio teismo teisėja. Kadangi niekas negali būti teisėju savo paties byloje, Vilniaus apygardos teismas ir šio teismo teisėja A. R. ieškinio negali nagrinėti. Pagal suformuotą privalomą precedento taikymo praktiką (Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-83-658/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-593/2013) net ir tuo atveju, jeigu civilinė byla būtų nagrinėjama kito Vilniaus apygardos teismo teisėjo, o ne teisėjų, kurių veiksmais ar sprendimais yra padaryta žala, bylą nagrinėjantis teisėjas turėtų vertinti savo kolegų darbą, o tokiu atveju objektyviam sprendimui priimti gali sutrukdyti subjektyvaus pobūdžio aplinkybės. Tai kelia pagrįstų abejonių civilinio proceso nešališkumu dėl neteisėtos sudėties teismo. Šiuo atveju neteisingą nutartį priėmė neteisėtos sudėties šališka ir priklausoma teisėja pati prieš save ir už save. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-3334-346/2013 Vilniaus apygardos teismo teisėjos J. M., R. B., G. A.–B. dėl tokių aplinkybių nusišalino nuo civilinės bylos nagrinėjimo, tačiau teisėja tyčia šališkai ir priklausomai „provokuoja ieškinio nagrinėjimą ir neteisingos nutarties priėmimą“, nors turi būti nušalinta nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo. CK 6.272, 6.273 straipsniai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 932 nedraudžia įtraukti atsakovais ar atsakovų atstovais teismus ir teisėjus, kad nebūtų pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnyje, CPK 190 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 8 dalyje nenustatyta, kad teismas ar teisėjai turi imunitetą nuo civilinės atsakomybės ir negali būti įtraukiami dalyvauti civiliniame procese dėl jų neteisėta ar nusikalstama tyčine veikla padarytos žalos atlyginimo. Nutartyje netinkamai taikomi CPK 7, 42, 114 straipsniai, 135 straipsnio 1, 2 dalys, pažeidžiami CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 135 straipsnio 4 dalis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo suformuota privaloma precedento praktika. Įrodymų nepateikimas ar nenurodymas ir kiti netikslumai nėra esminė kliūtis ieškinio priėmimo stadijoje taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalį ir atsisakyti priimti ieškinį. Reikalavimas ir įpareigojimas padaryti kopiją ieškinyje prašomų išreikalauti civilinių bylų medžiagos yra prieštaraujantis ir pažeidžiantis CPK 5-7, 17 straipsnius. Pagal CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktą pažeistos teisės ir diskriminacijos vykdymas yra ginamos šias teises pripažinus, nes šiuo reikalavimu sukuriamos asmeninės civilinės teisinės pasekmės, kurių pagrindu grindžiamas materialinis teisinis rezultatas dėl padarytos ir patirtos žalos atlyginimo ir pažeistų teisių pašalinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-508/2014, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-10600-910/2014 nustatė, kad nors prie procesinio dokumento pateikti priedai nėra patvirtinti CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, teismo atsisakymas dėl tokios priežasties iš karto priimti ieškinį ir nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti yra pernelyg formalus.

Šios bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, pagrįstumas ir teisėtumas. Apelianto (ieškovo A. B.) apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas analizuotinas tuo aspektu, ar teismo nustatyti ieškinio neatitikimai jo turiniui keliamiems reikalavimams gali būti kvalifikuojami kaip procesinio pobūdžio kliūtis, kurių nepašalinus bylos iškėlimas nėra galimas (CPK 320, 338 straipsniai).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik teisės, bet ir pareigos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis CPK nustatytos tvarkos. CPK 115 ir 138 straipsniuose įtvirtintas ieškinio trūkumų šalinimo institutas yra sudaryti galimybę besikreipiančiam asmeniui ištaisyti ieškinio trūkumus teismui neatsisakant priimti su trūkumais pateikto ieškinio. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas yra skirtas tiek galimybei dalyvaujantiems byloje asmenims efektyviai gintis nuo pareikšto ieškinio, tiek koncentruotam ir ekonomiškam teismo procesui užtikrinti.

Apeliantui jau ne kartą buvo išaiškinta, kad pagal CK 6.272 straipsnio nuostatomis grindžiamą ieškinį atsakovu byloje gali būti tik valstybė, bet ne teisėjai ir teismai, todėl teismas, gavęs ieškinį dėl žalos iš valstybės atlyginimo CK 6.272 straipsnyje numatytu pagrindu, turi imtis procesinių veiksmų užtikrinti, kad imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-612/2012, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-119/2012, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-125/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-298/2014). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas bei teisėjai D. R. ir V. S. negali būti atsakovais byloje ir kad ieškovai turi patikslinti pagal ieškinio reikalavimus turinčius atsakyti asmenis.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, faktas, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismui ieškinyje atsakovo atstovais įvardijo ir Vilniaus apygardos teismą bei šio teismo teisėjus, nesudaro pagrindo išvadai, kad skundžiamą nutartį priėmė šališkas teismas ir (ar) buvo pažeistos ieškovo atskirajame skunde nurodytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Teismų įstatymo ir CPK nuostatos. Skundžiamą nutartį priėmusio teismo ir teisėjo šališkumas bei suinteresuotumas atskirajame skunde siejami būtent su tuo, kad nutartį priėmė teismas (šio teismo teisėja), kuriam pareikštas ieškinys, o kitų aplinkybių dėl teismo (teisėjo) šališkumo atskirajame skunde nenurodoma. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyme nustatyta teisėjų nušalinimo sprendimo tvarka (CPK 68 – 69 straipsniai), kuria, ištaisius ieškinio trūkumus ir teismui jį priėmus, ieškovai, manydami, jog egzistuoja pagrindas bylą nagrinėjantį teisėją nušalinti, galės pasinaudoti. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, neturi įgalinimų spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui.

Ieškovai ieškinyje apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie aplinkybes, kuriomis remdamiesi siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės. Iš ieškinio pareiškimo negalima suprasti, kokiais konkrečiais teismo (teisėjų) veiksmais buvo pažeistos ieškovų teisės, t. y. pagal ieškinio tekstą nėra tinkamai atskleistas ieškinio faktinis pagrindas. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje išdėstė pirmosios instancijos teismas, ieškovai nenurodė, kaip jų patirta turtinė ir neturtinė žala pasireiškė kiekvienu konkrečiu atveju, nenurodė, kas konkrečiai sudaro jų prašomos priteisti turtinės žalos dydį, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie patyrė prašomą priteisti turtinę žalą, taip pat nenurodė, pagal kokius kriterijus nustatytas ieškinyje prašomas priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos dydis kiekvienam iš atsakovų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nurodė ieškovams patikslinti, iš ko susideda jų teisių pažeidimas, siekiant sudaryti galimybę atsakovui tinkamai atsikirsti į ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vieno iš pareikštų reikalavimų, o būtent – reikalavimo pripažinti, kad teismas ir teisėjai pažeidė ieškovų teises, patenkinimas nesukeltų teisinių pasekmių. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išskirta, jog materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Esveras“ v. UAB „Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Nors apskųstoje nutartyje teismas konkrečiai nenurodė, kad pirmasis ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo nenagrinėtinas teisme, tačiau tai negali teikti pagrindo ieškovams manyti, jog šis ieškinio reikalavimas yra be trūkumų. Tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką yra ieškovų pareiga (CPK 12 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nesant tinkamai suformuluoto ieškinio reikalavimo, neaiškios bylos nagrinėjimo ribos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė šį ieškinio trūkumą.

CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, jog žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Prašydamas pridėti civilines bylas, apeliantas nenurodė, kad prašomose pridėti bylose esančių šiai bylai reikalingų duomenų dėl kokių nors priežasčių jis pateikti negali.

CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Tik tuo atveju, kai procesinių dokumentų priedų apimtis yra didelė, teismas gali leisti procesinių dokumentų priedų nepateikti kitiems dalyvaujantiems asmenis (CPK 113 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju tokio prašymo nei apeliantas, nei kitas ieškinį pateikęs asmuo nereiškė, todėl priėmus ieškinį procesinių dokumentų priedai turėtų būti siunčiami kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Nepateikus ieškinio priedų pagal CPK 114 straipsnio reikalavimus, tokios galimybės nėra. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš ieškovo neturi būti reikalaujama pateikti patvirtintas kopijas teismų procesinių sprendimų, kuriuos teismas gali gauti pasinaudojęs teismų informacine sistema Liteko, tačiau kiti teismui pateikiami dokumentai, kaip pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas, turi atitikti CPK 114 straipsnio reikalavimus. Nors toks trūkumas yra pakankamai formalus ir galėtų būti pašalintas pasiruošimo nagrinėti bylą teisme stadijoje, tačiau šiuo atveju tai nebuvo vienintelis trūkumas, dėl kurio buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Visgi šio trūkumo nepašalinimas nesudarytų teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti ieškinį.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo ir nustatydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti, iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisėtą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Atskirojo skundo nagrinėjimo metu teismo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, todėl nustatytinas kitas procesinis terminas teismo nurodymams įvykdyti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovams A. B. ir V. B. terminą iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai) pašalinti pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.