Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Raimondo Buzelio, sekretoriaujant Vaidai Urbanavičienei, dalyvaujant ieškovams J. J., S. K. J. ir jų atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, atsakovui R. K. ir jo atstovui advokatui M. T., atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos atstovei A. G., viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų S. K. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-292-258/2009 pagal ieškovų J. J. ir S. K. J. ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai ir R. K. dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo, tretysis asmuo byloje Kauno rajono trečiojo notarų biuro notarė Genovaitė Pakerytė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai J. J. ir S. K. J. kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą su ieškiniu (T.I. 1-3 b.l.), kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2005 m. rugsėjo 21 d. Samylų seniūnijos pažymą Nr. S-2-430; pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, kurioje nurodoma, kad paveldimą turtą sudaro: visas pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. 4400-0561-9916, paskirtis: pagalbinio ūkio 4I1p, tūris 216 kub. m., užstatytas plotas 74 kv. m., vidutinė rinkos vertė 9370 Lt; pripažinti S. K. J. nuosavybės teisę į ½ pastato – ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis: pagalbinio ūkio 4I1p, tūris 216 kub. m., užstatytas plotas 74 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini); bei priteisti ieškovams visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Samylų seniūnijos pažyma, kurios pagrindu buvo atlikta ūkinio pastato teisinė registracija ir kurios pagrindu R. K. paveldėjo ūkio pastatą Nr.4I1p, yra aiškiai neteisėta, nepagrįsta, akivaizdžiai neteisinga ir negalinti įsigalioti. LR Vyriausybės 2003-03-03 nutarimas Nr.278 numato, kad seniūnijos pažymos pagrindu gali būti atlikta statinio teisinė registracija. Registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1989 m. sausio 1 d., nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teiktina savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose (nutarimo 2.1 p.). Registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus nuo 1989 m. sausio 1 d. iki 1991 m. liepos 25 d., nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teiktina savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose ir dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą (nutarimo 2.2 p.) Taigi 2005 m. rugsėjo 21 d. Samylų seniūnijos pažymos Nr. S-2-430 išdavimas sukėlė teisines pasekmes, nes buvo atlikta statinio teisinė registracija. Pažymoje Nr. S-2-430 yra nurodyta, kad pagal Kauno rajono savivaldybės Samylų ūkinę knygą Nr.24, B. K. ir S. K. J. vardu buvo užregistruotas gyvenamasis namas. Toliau seniūnas nurodo, kad tie pastatai nuosavybės teise priklauso B. K. ir S. K. J., pagal Kauno rajono teismo sprendimą. Ūkio pastatas 4I1p, statybos pabaigos metai 1988 m., esantis Žiegždrių kaime, priklauso B. K., kurį statėsi ji pati, taigi šis statinys yra registruojamas B. K. vardu. Tai yra akivaizdžiai neteisinga, nes ūkinėje knygoje nėra jokio įrašo, kad yra ūkinis pastatas 4I1p, priklausytų B. K.. Šis įrašas, kaip nurodė seniūnas, yra įrašytas pagal atsakovo, tuo metu veikusio pagal ieškovo S. K. J. įgaliojimą, paaiškinimą, o tai prieštarauja teisės aktams. 1998-03-17 LR valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos ir statistikos departamento prie LR Vyriausybės 1998-03-17 įsakyme Nr.20/1998-03-10 Dėl namų ūkio knygų seniūnijose nurodyta namų ūkio knygų pildymo tvarka, šie teisės aktai galioja iki šiol. Nutarimo 1-8 punktuose nurodyta, kad namų ūkio knygos turi būti pildomos laikantis šių nurodymų. Seniūnai išduoda pažymas pagal įrašus ūkinėse knygose, todėl ši pažyma be jokios abejonės yra klaidinga ir negali būti surašyta šalių paaiškinimo pagrindu ir turi būti teismo besąlygiškai panaikinta. Ir pripažinus pažymą neteisinga, pripažintinas negaliojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį R. K. paveldėjo ūkinį pastatą, nes nėra duomenų, kad šio pastato savininkė buvo B. K.. Nelieka abejonės, kad atsakovas negalėjo paveldėti to turto, kurio neturėjo jo mama. Todėl paveldėjimo liudijimas taip pat naikintinas. Reikalavimas dėl pripažinimo nuosavybės teise į ½ pastato tenkintinas, nes yra 1991 m. gruodžio 10 d. teismo sprendimas, aukštesniosios instancijos teismo paliktas nepakeistas, kuriuo pripažinta, kad B. K. ir S. K. J. nuosavybės teisė į po ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių. Taip pat byloje yra pateikti duomenys, kaip ir ūkinėse knygose yra įrašai, kad šie du asmenys yra savininkai ir jie valdo po ½ statinių ir jų priklausinių, todėl betarpiškai, pagal galiojančias LR CK normas ūkiniai pastatai yra pagrindinio namo priklausiniai ir nekyla abejonių, kad jeigu priklauso ½ dalis namo, tai tiek pat priklauso ir ūkinio pastato. Duomenys, kad kažkas ūkinį pastatą statėsi, kad jį B. K. iš kažko nupirko yra visiškai nereikšmingi, nes tie faktai nėra užregistruota Registre, o pateiktos byloje sutartys yra visiškai niekinės, nes neatitinka įstatymo reikalavimo formos.

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 15 d. sprendimu (T.I., 180-186 b. l.) ieškinį atmetė, priteisė iš J. J. ir S. K. J. R. K. 2500,- Lt už advokato pagalbą bei po 52,50 Lt pašto išlaidų valstybei, laikinąsias apsaugos priemones, paskirtas Kauno rajono apylinkės teismo 2008-02-11 nutartimi R. K. turto atžvilgiu, panaikino. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą konstatavo, kad ginčijama pažyma yra viešojo administravimo subjekto (seniūnijos seniūno) priimtas administracinis aktas ir jo apskundimui taikytinas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs Kauno apygardos administracinio teismo (T.I, 133 b. l.) bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (T.I, 135-139 b. l.) sprendimus, sprendžiant analogišką atsakovo R. K. skundą dėl Samylų seniūno išduotos pažymos. Nepagrįstas ieškovų bei jų atstovės argumentas, kad bendrosios kompetencijos teismas taiko kitokią teismo praktiką. Ieškovų pareikštas reikalavimas dėl pažymos pripažinimo negaliojančia yra pagrindinis reikalavimas, t. y. nuo šio reikalavimo išsprendimo priklauso kitų reikalavimų patenkinimas. Sutinkamai su CPK 26 str. 2 d., bendrosios kompetencijos teismas, be kitų pareikštų reikalavimų, turi išspręsti ir reikalavimą, susijusį su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu. Įvertinant administracinį aktą teismas gali remtis teisės normomis, kurios įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatyme bei vadovautis specializuotų teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad ieškovai apie ginčijamą pažymą sužinojo 2005 m. spalio 11 d., kuomet ieškovas S. K. J. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (T.I, 51 b. l.). Ieškinį teismui pateikė 2008 m. sausio 29 d., t. y. žymiai praleidęs vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, termino atnaujinti neprašo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog ginčo pastatą statė D. A., vėliau nebaigtą statybą 1988 m. pardavė atsakovui R. K. (T.I, 47, 92-95, 172-174, 52-54, 55-57). Todėl teismas sprendė, kad ieškovų nurodytas argumentas, jog teisę į dalį ginčo ūkio pastato jiems suteikia 1991-12-10 Teismo sprendimas (T.I, 9-11 b. l.) bei 1994-04-07 Sutartis (T.I, 12 b. l.) nepagrįstas. Paminėtu Teismo sprendimu buvo išspręstas nusavinto iki 1948 metų turėto turto grąžinimas teisėtiems turto paveldėtojams – ieškovui S. K. J. bei atsakovo motinai B. K.. Tik turėtas ir grąžintas turtas tarp paveldėtojų buvo padalintas po ½ dalį, tuo tarpu ginčo Pastato baigimo metai yra 1988. Ieškovo S. K. J. nuosavybės teisė į turtą nurodytą Teismo sprendime ar Sutartyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nesietina su namų valdoje atsiradusiu nauju statiniu – ieškovas S. K. J. nei darbu, nei lėšomis neprisidėjo prie naujo daikto sukūrimo. Net ir pripažįstant padarytus pažeidimus išduodant Pažymą ar ne įstatymo nustatyta tvarka įforminant Pastato pirkimo-pardavimo sutartį, tai neturėtų įtakos ieškovų teisių ir pareigų apimčiai dėl nuosavybės teisės į ginčo Pastatą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė J. J. šioje byloje nenurodė, kokiu pagrindu ji reiškia ieškinį ar kuo yra pažeidžiamos jos teisės bei teisėti interesai, todėl konstatavo, kad ieškinio reikalavimas dėl Pažymos pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas. Tačiau kaip minėta anksčiau, teismas taikė ieškinio senatį kaip savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti ir reikalavimą dėl Pažymos pripažinimo negaliojančia atmetė. Nepatenkinus šio reikalavimo, negalėjo būti tenkinamas reikalavimas pripažinti iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą išduotą atsakovui R. K. 2005 m. spalio 11 d. (T.I, 23-24 b. l.), nes šis reikalavimas yra išvestinis.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ieškovui S. K. J. nuosavybės teisę į ½ dalį ūkio pastato 4I1p teismo laikytas nepagrįstu ne tik teismo sprendime nurodytais argumentais, bet ir įstatymu (CK 4.47 straipsnis). Ieškovas S. K. J. nenurodė kokiu įstatyme numatytu pagrindu jis gali įgyti nuosavybės teisę.

Apeliaciniu skundu (T.I, 188-190 b.l.) ieškovai S. K. J. ir J. J. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas iki galo neišnagrinėjus esminių bylos aplinkybių, todėl naikintinas dėl šių motyvų:

1. 2005 m. spalio 21 d. Samylų seniūnijos pažyma Nr. S-2-430 apylinkės teismo prilyginta administraciniam aktui ir taikytas vieno mėnesio senaties terminą šiam aktui apskųsti, dėl ko ieškinys ir buvo atmestas. Tačiau su tokia teismo išvada sutikti negalima. LR Viešojo administravimo įstatymo 3 str. numato, kad administracinis aktas - vykdant administravimo funkcijas administracinio subjekto priimtas teisės aktas. Šiuo atveju joks teisės aktas nebuvo ir negalėjo būti priimtas. Individualus administracinis aktas gali būti priimamas priimant sprendimą (įsakymą), bet ne išduodant pažymą. Administraciniu aktu suteikiamos teisės ir pareigos, jame išaiškinama apskundimo tvarka. Šiuo atveju joks administracinis teisės aktas-sprendimas, įsakymas nebuvo priimtas. Seniūnas tik išdavė pažymą ūkinių knygų pagrindu. Seniūnai pagal savo kompetenciją tvarko ūkines knygas ir išduoda pažymas. Pažymos išduotos ūkinių knygų pagrindu yra civilinio pobūdžio dokumentas ir jų pagrindu atliekama teisinė registracija. Skirtingai nuo administracinio teisės akto, šiuo atveju buvo išduota pažyma, kurioje ir nebuvo išaiškinta apskundimo tvarka. Minėtos pažymos pagrindu kaimo vietovėje atliekama statinių teisinė registracija. 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 278 yra patvirtinta statinių teisinės registracijos kaimo vietovėje atlikimo tvarka. Pagal minėto nutarimo 2.1 punktą, savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai, yra pagrindas atlikti teisinę registraciją. Ginčijama pažyma yra civilinio pobūdžio dokumentas, kuriame yra perkelti duomenys iš ūkinių knygų, nustatantis tam tikrus faktus, ir šiam dokumentui ginčyti taikytinas 10 metų senaties terminas (LR CK 1.125 str.). Kauno rajono apylinkės teismo minimos administracinių teismų nutartys yra aiškiai klaidingos ir šiuo atveju negali turėti jokios reikšmės priimant sprendimą.

2. Iš ginčijamo teismo sprendimo galima suprasti, kad teismas ginčijamą 2005-09-21 Samylų seniūnijos pažymą Nr. S-2-430 laiko teisėta. Tačiau ginčijama pažyma yra aiškiai neteisėta, išduota atsakovo R. K. paaiškinimų pagrindu, todėl pripažintina negaliojančia. LR Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-03-17/1998-03-10 įsakymu Nr. 24 „Dėl namų ūkių knygų seniūnijose“ yra patvirtinti nurodymai namų ūkių knygoms pildyti. Šio įsakymo 1 punkte yra numatyta, kad namų ūkio knygos yra pirminės ūkinės apskaitos seniūnijose forma, 3 punkte yra numatyta, kad namų ūkio knygos turi būti saugomos seniūnijose kaip ir kiti dokumentai bei vertybiniai popieriai. Už jų saugumą bei laiku padarytus ir tikslius įrašus yra atsakingas seniūnas. Pagal LR Savivaldos įstatymo nuostatas, minėtą įsakymą, bei seniūno kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, pažyma išduota ūkinių knygų pagrindu turi atitikti ūkinėse knygose esančių įrašų teisingumą. Šiuo atveju pateikta ūkinė knyga Nr. 24 neginčytinai patvirtina aplinkybę, kad statiniai esantys Žiegždrių kaime, Kauno rajone, priklauso po l/2 dalį S. K. J. ir B. K.. Jokių įrašų apie tai, kad ūkio pastatas 4I1p priklausytų tik B. K. nėra. Be to, šį faktą pripažino ir pats teismas sprendime. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas pažymą išdavęs seniūnas S. B., kuris pripažino ir nurodė, kad pažymoje įrašytas paskutinis sakinys apie ūkinio pastato 4I1p priklausymą B. K. įrašytas piliečio (R. K.) žodiniu patvirtinimu. Analogiški duomenys buvo ir VĮ Registrų centro pažymoje, bei kadastrinėje byloje. Taigi, ginčijama pažyma yra aiškiai neteisinga ir nepagrįsta, todėl pripažintina negaliojančia. Pripažinus negaliojančia seniūno pažymą, kaip išvestinis naikintinas dalinai ir paveldėjimo teisės liudijimas, nes atsakovas R. K. negalėjo paveldėti to, ko jis neturėjo.

3. Nepagrįstas Kauno rajono apylinkės teismo argumentas, kuriuo teismas darė išvadą, kad ieškovams nesuteikia jokių teisių į ūkinį pastatą 1991-12-10 teismo sprendimas ir 1994-04-07 sutartis. Teismas netinkamai vertino šiuos dokumentus ir dėl to priėmė neteisėtą teismo sprendimą. Būtina pažymėti, kad 1991-12-10 Kauno rajono teismo sprendimu S. K. J. ir B. K. buvo pripažintos nuosavybės teisės po 1/2 dalį nuosavybės į gyvenamąjį narną, esantį Kauno r., Samylų apyl. Byloje nustatyta, kad 1991 metais prie gyvenamojo namo, kuris ieškovams buvo pripažintas nuosavybės teise, buvo ir kiti pagalbiniai statiniai – ūkio pastatai, kiemo rūsys, kiemo įrenginiai, kurie neginčytinai laikytini antraeiliais daiktais (LR CK 4.13 str.). LR CK 4.14 str. numato, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Ši teisės norma yra pagrindas pripažinti ieškovams nuosavybės teises į 1/2 dalį ūkinio statinio. Būtina pažymėti, kad teismo posėdyje buvo nurodyta, jog statiniai yra kaimo vietovėje, statyti iki 1991 m., todėl jų teisinė registracija turi būti atliekama vadovaujantis 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“. Būtent šio nutarimo 7 punktas numato, kad „.Registre registruojant senus statinius identifikuojami ir registruojami tik pagrindiniai pastatai, o kiti, esantys tame pačiame žemės sklype (suformuotoje vienoje namų valdoje ) įrašomi kaip jų priklausiniai. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai pagrindiniai pastatai jau įregistruoti nustatytąja tvarka, o neregistruoti likę jų priklausiniai“. Todėl teismo nurodyta išvada, kad ieškovas nenurodė kokiu įstatyme numatytu teisiniu pagrindu jis gali įgyti nuosavybės teisę į statinį yra nepagrįsta. Atsakovo R. K. pateikta sutartis, sudaryta tarp D. A. ir B. K. yra teisiškai nereikšminga, nes ši sutartis nėra niekur registruota, ir D. A. negalėjo parduoti nekilnojamojo turto, kurio ji neturėjo. 2002 m. nekilnojamojo turto sandoriams buvo taikoma notarinė forma.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (T.II,. 5-11 b.l) atsakovas R. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos motyvus:

1. Dėl pažymos pripažinimo administraciniu aktu – nepagrįstas apeliantų argumentas dėl to, kad pažyma laikytina civilinio pobūdžio dokumentu, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, „administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo“. Vadovaujantis ABTĮ 2 straipsnio 15 punktu, vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtas teisės aktas yra laikomas administraciniu teisės aktu. Seniūnija vykdo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnyje ir kituose teisės aktuose numatytas viešojo administravimo funkcijas ir todėl neabejotinai laikytina viešojo administravimo (konkrečiai - savivaldybių administravimo) subjektu. Be to, ieškovai savo apeliaciniame skunde mini 1998 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalu ministerijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės įsakymą Nr. 20 „Dėl namų ūkių knygų seniūnijose“, kuriuo seniūnijoms įsakoma pildyti namų ūkio knygas. Tai reiškia, kad namų ūkių knygų pildymas yra būtent seniūnijų vykdoma viešojo administravimo funkcija. Dėl šios priežasties laikytina, kad ūkinės knygos ir, analogiškai, išrašai (pažymos) iš šių knygų neabejotinai yra administracinis teisės aktas. Administraciniams teismams skundžiami ne tik administraciniai teisės aktai, bet ir kiti viešojo administravimo subjektų veiksmai (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl šios priežasties ieškovų apeliacinio skundo argumentas, kad administraciniai aktai negali būti priimami išduodant pažymą, šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingas. Be to, atsakovas pateikė į bylą tokį aiškinimą pagrindžiančias Kauno apygardos administracinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Atsižvelgiant į tai, kad skundas dėl administracinio akto ar veiksmo gali būti paduodamas per vieną mėnesi nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį. Ieškinio pareiškimo yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas ieškovo ieškinį atmesti, todėl ieškovų argumentai dėl tariamo Pažymos neteisėtumo šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės ir nedaro įtakos Skundžiamo sprendimo teisėtumui. Be to, pažymėtina tai, kad baudžiamoje byloje, kurioje atsakovas R. K. buvo kaltinamas Pažymos suklastojimu ir kitais su jos surašymu bei panaudojimu susijusiais tariamai neteisėtais veiksmais, Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 23 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį (T.I, 172-174 b.l.). Šis nuosprendis, kuris šiuo metu yra įsiteisėjęs, akivaizdžiai paneigia bet kokius samprotavimus dėl Pažymos neteisėtumo ar kitokių atsakovo R. K. neteisėtų veiksmų.

2. Dėl 2005 m. spalio 11 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu - nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad 2005 m. spalio 11 d. Paveldėjimo teisės liudijimas yra išvestinis Pažymos atžvilgiu. Jokie teisės aktai nenumato, kad panaikinus tam tikrą dokumentą, kurio pagrindu mirusio asmens vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į tam tikrą turtą, reikėtų automatiškai pripažinti negaliojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas patvirtina palikimo priėmimą, t. y. savarankišką sandorį, kuris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik konkrečiais civiliniame kodekse numatytais sandoriu negaliojimo pagrindais. Tokiu pagrindu ieškovai apeliaciniame skunde nenurodo, kadangi jų paprasčiausiai nėra. Ieškovų teiginys, kad „R. K. negalėjo paveldėti to, ko jis neturėjo“, šiuo atveju yra visiškai nelogiškas ir nesuprantamas, kadangi paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu asmuo paveldi ne savo turimą turtą, o kito mirusio asmens turtą (šiuo atveju R. K. paveldėjo savo mirusios motinos turtą). Be to ieškovai yra akivaizdžiai praleidę paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo 1 metų senaties terminą, skaičiuojamą nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Nagrinėjamu atveju palikimas atsirado dar 2003 m. sausio 29 d.

3. Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ūkio pastatą - nenuginčijus pažymos ir nepripažinus negaliojančiu palikimo priėmimo (paveldėjimo teisės liudijimo) šio ieškovų ieškinio reikalavimo patenkinimas yra teisiškai neįmanomas. Ieškovai nesutinka su Skundžiamo sprendimo argumentu, kad 1991 m. gruodžio 12 d. teismo sprendimas (T.I, 9-11 b.l.) ir 1994 m. balandžio 7 d. sutartis (T.I, 12 b.l.) nesuteikia ieškovams jokių teisių į ginčo pastatą. Tačiau ši skundžiamo sprendimo išvada yra visiškai teisėta ir pagrįsta, kadangi 1991 m. gruodžio 10 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendime nėra nė žodžio apie ginčo pastatą. Ginčo pastatas neminimas ir 1994 m. balandžio 7 d. Sutartyje dėl dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarkos nustatymo, kuri buvo pasirašyta po 1991 m. gruodžio 10 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo priėmimo. 1991 m. gruodžio 12 d. teismo sprendimu „buvo išspręstas nusavinto iki 1948 metų turėto turto gražinimas teisėtiems turto paveldėtojams <...> Tik turėtas ir gražintas turtas tarp paveldėtojų buvo padalintas po 1/2d.“ Ginčo pastatas, kuris ieškovų tėvams niekuomet nepriklausė ir yra pastatytas visiškai kitų asmenų praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po turto, kuris buvo teismo sprendimu gražintas ieškovams, nacionalizacijos, nebuvo ir negalėjo būti priteistas S. K. J. 1991 m. gruodžio 10 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (T.II, 12-13 b.l.) atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą jame nurodytais motyvais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovai ir jų atstovai apeliacinį skundą palaikė prašė jį tenkinti. Atsakovas R. K. ir jo atstovas, taip pat atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šioje byloje vertinant ar pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, visų pirma, turi būti pasisakyta dėl ieškovų subjektinės teisės reikalauti, kad ieškovui S.K. J. būtų pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį ūkio pastato, unikalus Nr. 4400-0561-9916, paskirtis: pagalbinio ūkio 4I1p, tūris 216 kub. m., užstatytas plotas 74 kv. m., esančio Žiegždrių k., Kauno r. sav.

Teisė į teisminę gynybą yra konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.), šis konstitucinis principas įtvirtintas CPK 5 straipsnyje. CPK 5 straipsnis numato, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą tik pagal suinteresuoto asmens pareiškimą. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį suinteresuotu asmeniu laikomas asmuo, besikreipiantis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši įstatymo nuostata kartu suponuoja, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, turi įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Ieškinyje ieškovas taip pat turi nurodyti materialųjį reikalavimą (ieškinio dalyką): kaip prašo apginti pažeistą ar ginčijamą teisę ar saugomą interesą, taip pat turi nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, t.y. aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). ieškinio elementai apibrėžia ieškinio dalyką ir nustato bylos nagrinėjimo ribas.

Ieškovai ieškinio reikalavimo, kuriuo prašė pripažinti ieškovui S.K. J. nuosavybės teisę į ½ ūkio pastato, unikalus Nr. 4400-0561-9916, paskirtis: pagalbinio ūkio 4I1p, tūris 216 kub. m., užstatytas plotas 74 kv. m., esančio Žiegždrių k., Kauno r. sav., faktiniu pagrindu nurodė aplinkybes, jog Kauno rajono apylinkės teismas 1991 m. gruodžio 10 d. sprendimu, kurį aukštesniosios instancijos teismas paliko nepakeistą, pripažino ieškovo ir atsakovo mamos nuosavybės teisę į po ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių Žiegždrių k., Kauno r. sav.. Ūkinėse knygose taip pat yra įrašai, kad šie du asmenys yra savininkai ir jie valdo po ½ statinių ir jų priklausinių. Pagal galiojančias LR CK normas ūkiniai pastatai yra pagrindinio namo priklausiniai ir nekyla abejonių, kad jeigu priklauso ½ dalis namo, tai tiek pat priklauso ir ūkinio pastato.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kauno rajono apylinkės teismas 1991 m. gruodžio 10 d. sprendimas nėra pagrindas atsirasti ieškovo nuosavybės teisei į ½ ūkio pastato, unikalus Nr. 4400-0561-9916, esančio Žiegždrių k., Kauno r. sav.. Kaip matyti iš Kauno rajono apylinkės teismas 1991 m. gruodžio 10 d. sprendimo nurodytoje byloje buvo patenkintas ieškovo S.K. J. ir atsakovo motinos B. K. ieškinys dėl iš jų tėvų neteisėtai nusavinto turto (gyvenamojo namo) nuosavybės teisės pripažinimo ieškovams. Teismas ieškinį patenkino pilnai: panaikino 1970 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.1-1919 tarp M. N. ir D. A. bei 1981 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr.4-5631, išduotą A. Š.. Pripažino S.K. J. ir B. K. nuosavybės teisę į po ½ dalį namo, esančio Žiegždrių k., Kauno r. sav. (T.I, 9 b.l.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vertindamas Kauno rajono apylinkės teismo 1991 m. gruodžio 10 d. sprendimą, jame buvo pasisakyta tik dėl statinių, kurie priklausė S.K. J. ir B. K. tėvams iki jų išvežimo į Sibirą 1948 m. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai apie statinius, esančius Žiegždrių k., Kauno r. sav., patvirtina, kad iki 1948 m. buvo pastatyti tik gyvenamasis namas (unikl. (duomenys neskelbtini), žymėjimas 1A1m, statybos pabaigos metai 1929), ūkio pastatas (unikl. Nr.(duomenys neskelbtini), žymėjimas 2I1ž, statybos pabaigos metai 1947), Kiemo rūsys (unikl. Nr.(duomenys neskelbtini), žymėjimas 3I0p, statybos pabaigos metai 1942) (T.I, 16-17 b.l.; 81-83 b.l.). Ūkio pastatas (unikl. Nr.(duomenys neskelbtini), žymėjimas 4I1p) dėl kurio vyksta ginčas, buvo pastatytas 1988 m. (T.I, 16-17 b.l; 81-83 b.l.). Nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nors Kauno rajono apylinkės teismui 1991 m. gruodžio 10 d. priimant sprendimą ginčo pastatas, pastatytas 1988 m., jau buvo, tačiau sprendimu jo nuosavybės klausimas nebuvo sprendžiamas, nes byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl nacionalizuotų pastatų nuosavybės teisių atkūrimo. Kartu pažymėtina, kad Kauno rajono apylinkės teismo 1991 m. gruodžio 10 d. sprendimu buvo panaikinta tik 1970 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr.1-1919 bei 1981 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr.4-5631, kurių pagrindu atsakovams D. A. ir A. Š. buvo atsiradusi nuosavybės teisė į pastatus, nacionalizuotus iš S.K. J. ir B. K. tėvų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovo nuosavybės teisė į ½ dalį ūkio pastato (unikl. Nr.(duomenys neskelbtini), žymėjimas 4I1p) yra atsiradusi Kauno rajono apylinkės teismo 1991 m. gruodžio 10 d. sprendimo pagrindu.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovui turint ½ dalį gyvenamojo namo, jam pagal LR CK normas taip pat priklauso ½ dalis ir ūkinių pastatų, kaip gyvenamojo namo priklausinių. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad ginčo pastatą statybos būdu 1988 m. pastatė D. A.. Tai patvirtina ieškovo S.K. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (T.I, 52-54 b.l.). Pačios D. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (T.I, 55-57 b.l.). Kad D. A. teisėtai statėsi ginčo pastatą taip pat patvirtina įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d. nuosprendis, kuriuo atsakovas R. K. išteisintas pagal BK 24 str. 5 d. ir 300 str. 1 d. (T.I, 172-174 b.l.). Nuosprendyje nurodoma, kad Kauno rajono Samylų apylinkės Tarybos Vykdomojo komiteto 1979 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr.60 D. A. leista pasistatyti ūkinį pastatą Žiegždrių kaime. D. A. buvo įpareigota sudaryti techninę dokumentaciją ir gauti leidimą statybai. D. A. nurodytus įpareigojimus įvykdžius, jai 1981 m. rugsėjo 17 d. buvo išduotas leidimas statybai su jo galiojimo pratęsimu.

Nustačiusi, kad ginčo ūkio pastatą teisėtos statybos būdu 1988 m. pastatė D. A., teisėjų kolegija spendžia, jog ieškovo nuosavybės teisė į nurodytą pastatą galėjo atsirasti tik kitu nei statybos pagrindu, kurie nurodyti CK 4.47 straipsnyje. Nei vieno iš šių pagrindų ieškovas byloje neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovai neturi subjektinės teisės reikalauti pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo pastato ir ieškinį šioje dalyje atmetė.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu ieškovui būtų pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį ginčo pastato CK 4.14 straipsnio pagrindu, tai jis be teisinio pagrindo įgytų nuosavybės teisę į kito asmens teisėtai pastatytą statinį (CK XX skyrius).

Konstatavus, kad ieškovai neturi subjektinės teisės reikalauti pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo pastato, darytina išvadą, jog ieškovų teisės, tiek išduodant 2005 m. rugsėjo 21 d. Samylų seniūnijos pažymą Nr. S-2-430, tiek paveldėjimo teisės liudijimą, kurio dalį ginčijo ieškovai, taip pat nebuvo pažeistos. Todėl ir šie ieškovų reikalavimai atmesti pagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovų teisės nebuvo pažeistos, todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, plačiau nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą bei atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, iš ieškovų atsakovui priteistina po 1000,- Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliaciniame procese (CPK 98 str.) (T.2, 19a b.l.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti ieškovų S. K. J. ir J. J. apeliacinį skundą, Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų Sigito K. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ir J. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) atsakovo R. K. naudai (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) naudai po 1000,- (vieną tūkstantį litų) advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.