Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-6-557-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-09
Bylos Nr.: 1A-6-557-2012
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Pauliukėnas (pirm.), Rasa Valentinienė, Stasys Valužis
Nuteistasis: S. S., UAB „Eurovestika“
Nukentėjusysis: A. P.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudž. byla Nr. 1A-6-557/2012Teisėja I. Krušienė Procesinio sprendimo kategorija(S)1.2.25.4.5.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.1.2.,2.1.15.7.; 2.4.6.3.4.KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 9 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Rasos Valentinienės ir Stasio Valužio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,nuteistajam S. S. ir jo gynėjui Gintautui Daugėlai,nukentėjusiajai A. P. ir jos įgaliotajai atstovei Audronei Matiukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios A. P. civilinis ieškinys ir nukentėjusiajai A. P. priteista iš UADB „Industrijos garantas“ 9650 Lt turtinės ir 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš nuteistojo S. S. ir UAB „Eurovestika“ solidariai 16547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 18 d. apie 16.45 val. Šilutės plente, ties namu Nr. 83A, Klaipėdoje, vairuodamas UAB „Eurovestika” priklausantį automobilį „MAN 8136”, v/n (duomenys neskelbtini), su statybiniu vagonėliu, pažeidė Kelių eismo taisyklių 5 p. (Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilio keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 9 p. (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai), 37 p. (Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi - į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) reikalavimus, t.y. važiuodamas tiesiame asfaltuotame kelio ruože, antra eismo juosta, kur pagal važiavimo kryptį yra trys eismo juostos, kelio danga - asfaltas, užterštas žemėmis, matomumas į priekį iš vairuotojo kabinos apie 100 m, nesilaikė saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, nesustojo, nepraleido per pėsčiųjų perėją jam iš dešinės pusės ėjusio pėsčiojo D. P. ir jį partrenkė. Pėsčiasis D. P. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas (BK 11 str., 16 str., 285 str. 5 d.), pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą (BPK 1 str., 3 str. 1 d. 1 p., 7 str., 22-23 str., 44-45 str., 48 str., 219 str.), BPK normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, ištyrimą, vertinimą (BPK 20 str., 208-209 str., 286 str.), priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kai byloje nustatytos faktinės aplinkybės jo kaltę paneigė (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Pirmiausia, kaltinamajame akte neteisingai rašoma, kad D. P. ėjo (nors jis bėgo) per perėją. Tai prieštarauja liudytojo M. R. parodymams, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis staiga išbėgo į važiuojamąją kelio dalį. Be to, prokuroras, formuodamas kaltinimo aplinkybes, apskritai nenurodė nukentėjusiojo girtumo, o kaltinamajame akte, aprašydamas jo kaltę tariamai tvirtinančius įrodymus, pažymėjo neteisingą alkoholio koncentraciją nukentėjusiojo kraujyje - 1,79 %, nors byloje buvo kraują tyrusio specialisto išvada, kad D. P. kraujyje rasta 2,71 % alkoholio (1 t., b.l. 19). Tik jo ir gynėjo iniciatyva iškvietus specialistą apklausai, teismui buvo paaiškinta, kad prokuroras neteisingai nurodė 1,7 promilės girtumo laipsnį. Nepaisant to, jog buvo akcentuoti šie kaltinamojo akto nepagrįsti įrašai (vietoj bėgo - ėjo, girtumas - nepažymėtas), teismas, kaip ir prokuroras, neteisingai nurodo, kad jis nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusio D. P. ir jį partrenkė. Taigi nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas jau vien dėl to, kad aprašomojoje jo dalyje nustatytų tariamai jo įvykdytų nusikalstamų aplinkybių visuma yra akivaizdžiai priešinga nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Vertinant nukentėjusiojo veiksmus bei jo būseną prieš įvykį, teismas nebuvo objektyvus, nesivadovavo nustatytais ir leistinais įrodymais, pažeidė lygybės įstatymui, rungtyniškumo įgyvendinimo principus, pažeidė BPK 1, 6 str., 9 str., 20 str., 29 str., 44 str. 5 d., 305 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. reikalavimus. Nuosprendis neteisingas ir nepagrįstas yra ir dėl to, kad dėl eismo situacijos buvo netinkamai įvertinti įrodymai, nepagrįstai neteikta reikšmės nukentėjusiojo veiksmams prieš įvykį, įvykio metu.

Nuosprendžio išvados pagrinde motyvuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. nutarties Nr. 2K-158 argumentais, ir galbūt todėl eilę kartų pažymėta, kad jeigu jis būtų atidus ir rūpestingas, jeigu jis būtų pasirinkęs saugų greitį, jeigu jis prieš perėją būtų sulėtinęs greitį arba sustojęs, kad praleisti įėjusį pėstįjį, dar papildomai pažymint, kad jeigu jis būtų vairavęs techniškai tvarkingą transporto priemonę ir stebėjęs jos būklę kelionės metu, tai nebūtų įvykę įvykio, nebūtų žuvęs žmogus. Ši teismo nuosprendžio motyvacija nepagrįsta, nes teismo nurodyta LAT nutartis nagrinėja visiškai kitokią situaciją ir kitokius vairuotojo bei pėsčiųjų veiksmus nei situacija, kuri įvyko su juo. Be to, neaišku, kodėl teismas analizuodamas LAT nutartį, jį kaltina ir KET 75, 172 str. pažeidimu, kai ne tik prokuroro tuo nebuvo kaltintas, bet ir nuosprendžiu nėra nuteistas už tai, kad būtų vairavęs netvarkingą transporto priemonę, kad būtų nepasirinkęs saugaus greičio ir pan. Teismas nuosprendyje nepaaiškina, kuo vadovaujantis taiko šias KET nuostatas, kai KET 2008 m. rugpjūčio mėn. redakcijoje tokie KET punktai neturi nieko bendro su jam inkriminuotu kaltinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Specialistas D. J., tirdamas ikiteisminio tyrimo pareigūno suformuotą užduotį, taip pat padarė nepagrįstas alternatyvias išvadas: 1) jeigu nukentėjęs būtų ėjęs lėtesniu tempu ar greitu žingsniu, tai jis būtų sustabdęs automobilį ir su vagonėlio neveikiančiais stabdžiais; 2) jei nukentėjęs būtų bėgęs ramiu tempu, 6,825 km/h, tai jis būtų sustabdęs mašiną, bet to negalėjo padaryti, nes neveikė tempiamo vagonėlio stabdžiai. Teisme specialistas, paklaustas, iš kur jis gavo duomenis, kad įvykio vietoje neveikė vagonėlio stabdžiai, nurodė, kad jis apžiūrėjo vagonėlį. Tačiau tokia specialisto pozicija dėl neveikiančių vagonėlių stabdžių, nepagrįsta, nes po įvykio vagonėlio stabdžių gedimas nenustatytas, o specialistas D. J. vagonėlį apžiūrėjo po įvykio praėjus pusei metų. Kita vertus, specialistas teisme negalėjo objektyviai pagrįsti matematinių skaičiuočių apie nukentėjusiojo greičius, galimybes vienaip ar kitaip įveikti penkis metrus, todėl buvo paprašyta paskirti autotechninę ekspertizę, tačiau teismas, pažeisdamas rungtyniškumo principą, tokios ekspertizės nepaskyrė. Negalima sutikti ir su nepagrįstomis nuosprendžio išvadomis, kad nukentėjęs negalėjo bėgti greičiau nei nurodė specialistas (specialistas tik spėlioja tariamus nukentėjusiojo greičius). Teismas šiomis prielaidomis nepagrįstai vadovaujasi ir daro kitas nepagrįstas išvadas, kaip antai: „...kadangi atsižvelgiant į D. P. amžių, į tai, kad buvo ligotas, į jo girtumą akivaizdu, kad dideliu greičiu jis bėgti per pėsčiųjų perėją negalėjo“.

Aptartos teismo išvados prieštarauja jo išdėstytai pozicijai, liudytojo M. R. parodymams, kelio įvykio vietoje specifiškumui. Kaip žinia, buvo tamsu, labai intensyvus eismas, blogas matomumas, drėgna, asfaltas užterštas žemėmis (tą konstatuoja ir teismas), visose eismo juostose judėjo transporto priemonės, jo automobilis važiavo antra juosta, o prie perėjos ir iš vienos, ir iš kitos pusės stovėję žmonės, kaip paaiškino M. R. laukė, kol mašinų srautas sumažės. Jo automobilio greitis prieš įvykį buvo nuo 40 galimai iki 45 km/h. Jis yra profesionalus vairuotojas, todėl nuolat sekė eismą, mašinos prietaisus, prieš įvykį akimirksniui pastebėjo dešinėje pusėje, kaip jam pasirodė, prie stotelės stovinčius kelis žmones ir staiga, likus maždaug apie 10 m iki nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos, pamatė staiga jam iš dešinės išbėgantį skersai į perėją žmogų. Jis stabdė automobilį, tačiau dėl jau minėtos situacijos netikėtumo ir neprognozuojamumo, kelio dangos, kitų eismo sąlygų automobilis užvažiavo ant D. P..

Jis buvo atidus ir vairavo transporto priemonę pasirinkdamas saugų greitį, atsižvelgiant į kelio ypatumus, paros laiką. Avarija įvyko tik dėl nukentėjusiojo D. P. nepateisinamų ir neatsakingų veiksmų. Šių nukentėjusiojo veiksmų buvo neįmanoma protingai bei sąžiningai prognozuoti ir numatyti, todėl teismo išvada, jog jeigu jis būtų atidus, tai būtų spėjęs sustabdyti automobilį, yra nepagrįsta. Pirmiausia, vairuodamas automobilį minėtomis aplinkybėmis jis negali ir neturi galimybės numatyti, kad tamsiu paros metu prie gatvės stovi sunkiai girtas asmuo, kuris neprognozuojamai, netikėtai ims staiga bėgti per gatvę (nesvarbu, kad ir perėjimo ribose), kai kiti pėstieji laukia saugios galimybės pereiti gatvę. Antra, liudytojas M. R. parodė, kad D. P. staiga bėgo per gatvę nepaisant, kad ir pirmoje juostoje judėjo didelis automobilis. Tai rodo, kad dėl eismo pirmoje juostoje jo matomumo skalė taip pat buvo apsunkinta. Tačiau pirmoje juostoje automobilis nesustojo, net ir po įvykio nuvažiavo, reiškia, nukentėjusiojo staigus ir greitas išbėgimas į gatvę buvo realus ir paaiškinamas tuo, kad nukentėjęs dėl sunkaus girtumo ne tik negalėjo įvertinti galimybės pereiti gatvę, bet jis dėl girtumo nekontroliavo savo veiksmų. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad jis neturėjo galimybės išvengti šio nelaimingo įvykio tik dėl pėsčiojo D. P. neteisėtų veiksmų.

Teismas, nuosprendyje analizuodamas LAT nutartį 2K-158, kurioje aprašoma kitokia eismo situacija (joje buvo 300-400 m matomumas, sausas asfaltas, vasara, saulėtas rytas, sustojus vienai transporto priemonei praleisti pėsčiuosius, kaltininko transporto priemonė nesustojo, dėl ko buvo sužaloti du žmonės) teisingai teigia, kad būtina nustatyti kiekvieno eismo dalyvio padarytus pažeidimus, sąlygojusius padarinių kilimą. Tačiau, nepaisydamas pažymėtų LAT nuostatų avarijos byloje, pirmosios instancijos teismas negatyviai vertina išimtinai tik jo veiksmus, vadovaujasi specialisto D. J. prielaidomis ir apkaltina jį dėl D. P. žūties. Klaipėdos miesto apylinkės teismas privalėjo nustatyti faktines aplinkybes tinkamai. Jokie spėjimai (prielaidos) negali būti nagrinėjimo dalyku. Teismo nuosprendis privalo būti patvirtintas tik įrodymais ir pagrįstas teisiškai pagrįstomis išvadomis (BPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo poziciją, kad D. P. grubiai pažeidė KET ir jo veiksmai apsprendė avariją bei avarijos padarinius. Sprendžiant asmens kaltės klausimus, svarbu buvo nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokius KET pažeidimus padarė D. P., kaip jis suvokė KET reikalavimus, kaip KET reikalavimus vykdė. Teismui buvo būtina įvertinti įvykio vietą, eismo intensyvumą, oro sąlygas, paros laiką ne tik jo, kaip vairuotojo, bet ir D. P., kaip pėsčiojo, atžvilgiu. Labai svarbu pažymėti, kad be jau minėtų įvykio aplinkybių ir eismo sąlygų, gatvė, kur įvyko avarija, gana siaura, nors joje yra net trys eismo juostos, neilgame tarpšviesoforiniame ruože yra ne viena nereguliuojama pėsčiųjų perėja. Todėl dėl didelio transporto priemonių kiekio transporto priemonių greitis piko metu, kas ir buvo 2008 m. gruodžio 18 d. apie 17 val., gana ribotas. Pasiekti susidūrimo vietą, jei staiga bėgti į perėją, galima per labai trumpą laiką. Skundžiamame nuosprendyje nėra argumentų, kodėl atmetama jo pozicija ir nevertinami D. P. neteisėti veiksmai, įtakoję avarijos kilimo priežastis bei apsprendę pasekmes. Taigi apylinkės teismas neįvertino svarbių įrodymais nustatytų aplinkybių, jog pats D. P. pažeidė jam Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu ir Kelių eismo taisyklėmis priskirtų pėsčiojo pareigų, nes būdamas girtas (2,71 %) elgėsi neprognozuojamai bei netikėtai. Tuo tarpu jis (S. S.) nepažeidė KET reikalavimų, nes buvo atidus, pasirinko saugų greitį, nuolat kontroliavo savo vairuojamos transporto priemonės būklę, transporto priemones vairavo pagal eismo sąlygas. Išėjus pėsčiajam į perėją, taip kaip iš jo reikalauja KET - būtų sustabdęs transporto priemonę. Be to, jis laikėsi ir KET 133-135 str. nustatytų pareigų, nes važiavo leistinu greičiu ir, jeigu būtų iš anksto numatoma kliūtis, jeigu jis šią kliūtį būtų turėjęs galimybę pastebėti, tai neabejotinai būtų sustabdęs automobilį ir bet kokiu kitu atveju.

Neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas dėl civilinio ieškinio. Pirmiausia dėl to, kad jis nėra kaltas dėl autoavarijos kilimo priežasties ir padarinių. Antra, nemotyvuotas teismo nuosprendžio sprendimas priteisti iš jo neturtinę žalą, o tuo labiau - solidariai su draudimo bendrove bei UAB „Eurovestika“. Teismo subjektyvumą rodo ir tai, kad nuosprendžiu jis įpareigotas ilgiau kaip septynias dienas be policijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors jis profesionaliai vairuoja vilkikus, dirbo bei vairavo transporto priemones tarptautiniais maršrutais (Lietuva - Turkija), tačiau šis autoįvykis jį labai sukrėtė ir dėl jo jis išgyvena. Todėl, net nesijausdamas ir nebūdamas kaltu jis padėjo nukentėjusiojo žmonai laidojant D. P. bei sumokėjo keletą tūkstančių litų, bet teismas šią jo poziciją nepagrįstai įvertino kaip dalies padarytos žalos atlyginimo faktą. Jis pinigus sumokėjo tik dėl bendražmogiškos ir moralios pozicijos, o ne dėl to, kad būtų nusikaltęs ir dėl nusikaltimo padaręs žalą. Jis nėra įvykdęs nusikaltimo, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, o jis - išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

BK 281 str. 5 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų nurodytų požymių buvimą. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu analogiškoje situacijoje asmuo nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad eismo įvykio kilimą nulėmė būtent nuteistojo S. S. veiksmai, t. y. jeigu nuteistasis būtų buvęs pakankamai atidus privažiuodamas pėsčiųjų perėją ir pamatęs nukentėjusįjį, judantį pėsčiųjų perėja, būtų laiku sustojęs, kaip to reikalauja KET 5, 9, 37 p., vienareikšmiškai eismo įvykis nebūtų įvykęs ir nebūtų žuvęs žmogus. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, remdamasis liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, specialistų paaiškinimais bei kitais surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas vienu iš lemiamų įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę, pripažino 2009-06-22 specialisto išvadą Nr. 11K-142 (09), kurioje konstatuota, kad S. S., savalaikiai stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę sustabdyti ją neprivažiuodamas pėsčiųjų perėjos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nustatė priežastinį ryšį tarp S. S. padarytų KET 5, 9, 37 punktų reikalavimų pažeidimo ir eismo įvykio metu kilusių padarinių. Apylinkės teismas konstatavo, jog šie pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą apeliantas teigia, jog jis nepažeidė KET numatytų reikalavimų, kadangi ne jo, o nukentėjusiojo D. P. veiksmai (staiga, įstrižai perėjai, išbėgo į važiuojamąją kelio dalį, būdamas neblaivus), sukėlė BK 281 straipsnyje 5 dalyje numatytus padarinius, o apeliantas šių padarinių išvengti neturėjo realių galimybių. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo teisiškai įvertinti abiejų eismo įvykio dalyvių padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir detaliai išnagrinėti priežastinio ryšio klausimą, tačiau to nepadarė. Be to, nuteistasis nesutinka ir su tuo, jog apylinkės teismas nesivadovavo jo ir liudytojo M. R. parodymais, o rėmėsi specialisto išvada, kuri, pasak apelianto, yra visiškai nepagrįsta ir paremta prielaidomis. Siekdamas motyvuotai atsakyti į šiuos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti specialistai D. J. ir V. P.

Specialistas D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad prieš pat stabdymą sunkvežimiu „Man“ su prikabintu statybiniu vagonėliu buvo važiuojama orientaciniai apie 33,2 km/h iki 44,5 km/h, šis greitis buvo nustatytas pagal įvykio vietos apžiūros metu fiksuotus automobilio ratais paliktus stabdymo pėdsakus. Pagal visus pateiktoje tirti medžiagoje buvusius duomenis stabdymo pėdsakai gaunasi 26,9 m. Visas tyrimas buvo atliktas remiantis įvykio vietos apžiūros metu fiksuotais duomenimis, kad automobilio ratais palikti stabdymo pėdsakų ilgis yra 26,9 m. Pasak specialisto, buvo pateiktas Kelių policijos biuro raštas dėl papildomos medžiagos pateikimo, kuriame buvo nurodyta, kad vagonėlio stabdžiai neveikia. Apžiūros protokole dėl transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo taip pat fiksuota, kad sąstato stabdymo efektyvumas netikrintas. Remiantis tais duomenimis atliekant tyrimą buvo laikoma, kad nagrinėjimo įvykio metu statybinio vagonėlio stabdžiai buvo neveikiantys. Pagal tai buvo perskaičiuotas viso sąstato stabdymo efektyvumas ir pagal tą stabdymo efektyvumą buvo nustatytas sunkvežimio statybinio vagonėlio sąstato važiavimo greitis. Šie duomenys atitiko ir automobilio vairuotojo apklausos protokolą. Jei statybinio vagonėlio stabdžiai būtų veikę, būtų buvęs didesnis stabdymo efektyvumas ir automobilio važiavimo greitis būtų didesnis nei buvo. Jei būtų veikę vagonėlio stabdžiai, tai gautųsi, kad prieš įvykį sąstato greitis buvo nuo 55 km/h iki 75 km/h. Išvadoje nurodyta, kad pėdsakai tęsėsi iki priekinių sunkvežimio „Man“ ratų. Visoms transporto priemonėms numatyta, kad visa stabdymo jėga yra perduodama į priekinius ratus ir visada pirmiau blokuojasi priekiniai ratai, kadangi jie didesne jėga stabdomi ir visas svoris persiskirsto į priekį. Tikėtina, kad priekiniai ratai užsiblokavo, galiniai galėjo būti tik stabdomi, tačiau neužblokuoti. Vagonėlių stabdžių konstrukcija yra primityvi, ir nuspaudus stabdžių pedalą yra paduodamas oro slėgis. Jei stabdžių sistema tvarkinga tikėtina, kad ji taip pat turėjo užsiblokuoti. Tai patvirtina, kad stabdžių sistema turėjo blokuoti ratus. Be to, specialistas paaiškino, jog atliekant tyrimą, buvo įvertinta ir kelio danga ir būklė. Būtent skaičiuojant stabdymo efektyvumą parinkta padangų sukibimo su žemėmis, užteršto asfalto danga koeficiento mažiausia ir didžiausia reikšmė. Vairuotojo reakcijos laikas paimtas jam reaguojant į kliūtį. Tam yra patvirtintos procedūros ir metodikos. Pėsčiojo greitis apskaičiuotas 6,825 km/h. Taip pat apskaičiuotas kritinis greitis, kuriai reikšmei esant vairuotojas arba turi techninę galimybę, arba jeigu ji yra kitokia, jos neturi sustabdyti. Skaičiavimuose yra naudojama tai, kada žmogus pradeda judėti nuo važiuojamosios dalies krašto, būtent apskaičiuotas kritinis jo judėjimo greitis. Specialistas taip pat nurodė, kad pėsčiojo partrenkimo vieta imama atsižvelgiant į vairuotojo ir liudytojo parodymus, ji paimama atsižvelgiant į transporto priemonės sugadinimus ir imamas mažiausias pėsčiojo galimas iki partrenkimo vietos įveiktas atstumas, tuo remiantis parenkama partrenkimo vieta pėsčiojo kelio pločio atžvilgiu. Pagal metodikas tai atitinka ėjimas greitu žingsniu ar lėtesniu tempu, tai sunkvežimio „Man“ ir statybinio vagonėlio sąstato vairuotojas, savalaikiai stabdydamas vairuojamą transporto priemonę turėjo techninę galimybę sustabdyti ją nepervažiuodamas pėsčiųjų perėjos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes pėsčiojo įžengimo į važiuojamąją dalį momentu transporto priemonė nebuvo privažiavusi pėsčiųjų perėjos atstumu, kuris buvo reikalingas sunkvežimio sustabdymui su neveikiančia darbine statybinio vagonėlio stabdžių sistema. Jeigu pėstysis per važiuojamąją dalį judėjo eidamas greitu žingsniu arba lėčiau, tai automobilis galėjo sustoti su neveikiančia stabdžių sistema. Jeigu pėstysis judėjo didesniu nei 6,825 km/h greičiu, t. y. bėgdamas greitu tempu, tai vairuotojas neturėjo galimybės net su veikiančia vagonėliu stabdžių sistema išvengti pėsčiojo partrenkimo.

Specialistas V. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad vertinant pėsčiųjų judėjimo greitį, skirstoma į amžiaus grupes, išskiriama lytis – vyrai ir moterys, neblaivių asmenų grupė, kurie neša nešulius, stumia vežimėlius, karučius ir šių asmenų judėjimo duomenys renkami bandymo stebėjimo būdu stebint tokių lėtų asmenų fiksuojant judėjimo laiką, greitį, atstumą. Šiuo atveju eismo įvykio metu partrenktas pėsčiasis yra 72 metų amžiaus asmuo ir pagal visus duomenis jis patenka į vyriausių virš 70 metų asmenų amžiaus grupę. Pagal išorinius stebėjimus žmogaus judėjimas skirstomas į 5 kategorijas – tai lėtas ėjimas, normalus ėjimas, greitas ėjimas, bėgimas ir greitas bėgimas. Lėtas judėjimas būtų nuo 2 iki 2,8 km/h - statistinis vidurkis būtų 2,5 km/h. Normaliu žingsniu einančio žmogaus 2,9 – 3,5 km/h - statistinis vidurkis 3,2 km/h. Greitu žingsniu einančio 3,6 – 5 km/h – statistinis vidurkis 4,2 km/h, bėgimas ramiu žingsniu 5,1 – 6,5 m/h – vidurkis 5,6 km/h. Greitas bėgimas 7,2 – 10,6 km/h – vidurkis 8,7 km/h. Taip vertinama apie amžiaus grupę virš 70 metų. Pasak specialisto, gali būti ir skirtingi faktoriai, kai žmogus ligotas, turi protezus, traumas ir tai gali apsunkinti judėjimą ir apie faktinį to žmogaus greitį pasakyti sunku. Pažymėjo, jog ir neblaiviems asmenims yra nustatyti greičiai, tačiau neblaiviems asmenims nėra amžiaus grupės skaičiavimams įvertinti. Įtaką neblaivumas greičiui turėti galėjo. Didžiausia lėto bėgimo reikšmė 6,5 km/h, o mažiausia greito bėgimo - 7,2 km/h. Specialisto manymu, apie faktinį judėjimo greitį eismo įvykio metu partrenkto žmogaus neatlikus atitinkamų bandymų kalbėti konkrečiai negalima, galima tik įsivaizduoti, kokiose ribose tas asmuo galėjo judėti, koks galėjo būti greitis.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotus specialistų paaiškinimus, siekiant išsiaiškinti ir atitinkamai užfiksuoti reikšmingas bylai aplinkybes, atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta atlikti eksperimentą. Eksperimentas atliktas įvykio vietoje, imituojančiam nukentėjusiojo veiksmus statistui judant važiuojamąja dalimi liudytojo M. R. nurodytu būdu, greičiu ir trajektorija, statisto veiksmus fiksuojant įjungtu laikmačiu tam, jog būtų galima užfiksuoti statisto buvimo važiuojamoje dalyje trukmę nuo jo patekimo į važiuojamąją dalį momento iki menamo partrenkimo autoavarijos metu momento. Be to, buvo nuspręsta analogiškus veiksmus atlikti tikrinant ir apelianto S. S. parodymus.

Eksperimento metu liudytojas M. R. bei nuteistasis S. S. iš esmės vienodai nurodė, kad pėsčiasis D. P. iki partrenkimo vietos judėjo įstrižai važiuojamosios dalies atžvilgiu, nubėgęs 3,6 m atstumą stabtelėjo, po to dar 2,6 m atstumą, kol buvo partrenktas automobilio, t. y. iki partrenkimo vietos nubėgo viso 6,2 m atstumą. Liudytojo R. R. teigimu, šį atstumą pėsčiasis įveikė apytiksliai per 3,2 sekundės (ekspertizės metu patikslinta, jog apytiksliai per 3,16 sekundės), o nuteistojo S. S. teigimu – apytiksliai per 2,9 sekundės (ekspertizės metu patikslinta, jog apytiksliai per 2,84 sekundės). Gavus eksperimento rezultatus, ekspertui buvo pavesta iš naujo atlikti skaičiavimus. Ekspertams buvo pateikta užduotis nustatyti, ar vilkiko „Man 8136“ su prikabintu vagonėliu vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio – užvažiavimo ant pėsčiojo, jeigu pėsčiasis judėjo per pėsčiųjų perėją eksperimento metu nustatytu greičiu ir trajektorija.

2011 m. spalio 24 d. ekspertizės akte Nr. 11K-440 (11) konstatuota, jog nagrinėjamo įvykio metu susidariusioje situacijoje sunkvežimio „Man 8136“ ir statybinio vagonėlio sąstato vairuotojas S. S. turėjo techninę galimybę, savalaikiai stabdydamas vairuojamą sunkvežimį „Man 8136“, jį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiojo ėjimo per kelią vietos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes pėsčiojo įžengimo į važiuojamąją dalį momentu sunkvežimis pėsčiojo judėjimo per kelią vietą buvo neprivažiavęs didesniu nei sustabdymui reikalingu atstumu (t. 3., b. l. 18-23). Taigi eksperto išvada patvirtina, jog būtent vairuotojo neatidumas buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi, ir atitinkamai patvirtina kitus nuteistojo kaltę pagrindžiančius įrodymus. Kadangi atliekant įrodymų tyrimą apygardos teisme buvo nustatytos naujos (patikslintos) autoįvykio aplinkybės – eksperimento metu pagal nuteistojo ir liudytojo parodymus patikslintas pėsčiojo judėjimo greitis ir judėjimo trajektorija, atsiradę prieštaravimai buvo pašalinti atlikus ekspertizę, kurios metu atliktais skaičiavimais pagal eksperimento metu gautus naujus duomenis teismas ir remiasi. Kolegija pažymi, jog ekspertizė ir buvo skirta tam, jog pašalintų buvusius prieštaravimus ir neaiškumus. Ekspertizės atlikimui ekspertui buvo pateikta visa bylos medžiaga, eksperimento metu gautus duomenis ekspertas įvertino visumoje, skaičiavimai buvo atliekami naudojant įteisintą neakredituotą standartinę tyrimo procedūrą LTEC-STPA-R-83, abejoti ekspertizės išvadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir kompetencija kolegija neturi pagrindo. Tuo tarpu prieštaravimų tarp kitų specialisto išvados dalių, specialistų paaiškinimų ir ekspertizės akto kolegija neįžvelgia.

Nuteistasis S. S. tvirtina prieš įvykį važiavęs 40-45 km/h greičiu. Specialisto išvadoje atlikus techninius skaičiavimus pagal byloje esančius duomenis taipogi nustatyta, kad sunkvežimio ir vagonėlio sąstatas prieš įvykį važiavo orientaciniai 33,2-44,5 km/h greičiu. Specialisto išvadoje pagal specialisto tyrimui pateiktus duomenis buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pėsčiasis ne mažesnį kaip apie 5,1 m atstumą įveikė judėdamas ne mažesniu kaip 6,825 km/h greičiu, tai S. S., vairuodamas techniškai tvarkingą transporto priemonę, turėjo galimybę savalaikiai stabdydamas išvengti pėsčiojo partrenkimo. Eksperimento metu nustačius, kad pėsčiasis įveikė 6,2 m. atstumą, judėdamas ne mažesniu kaip 7,06-7,86 km/h greičiu, ši specialisto išvada dar kartą buvo patvirtinta ekspertizės akte.

Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad teismas jį apkaltino vairavus netvarkingą transporto priemonę. Faktas, kad įvykio metu galimai neveikė statybinio vagonėlio stabdžiai, pirmosios instancijos teismo buvo vertintas, kadangi specialistas apžiūrėjęs statybinį vagonėlį konstatavo, jog stabdžių sistema yra techniškai netvarkinga (neveikianti). Vienok pažymėtina, kad specialistas statybinį vagonėlį apžiūrėjo nuo autoįvykio praėjus pusei metų, todėl negalėjo kategoriškai teigti, kad apžiūrėto vagonėlio stabdžiai neveikė ir įvykio metu. Specialisto paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme, jog veikiantys primityvios konstrukcijos vagonėlio stabžiai stabdymo metu tikėtinai turėjo užsiblokuoti, taipogi nėra kategoriško pobūdžio. Gi nuteistasis tvirtina prieš pradėdamas važiuoti keletą kartų išbandęs stabdžius ir neaptikęs jokių gedimų. Atsižvelgiant į esamus įrodymus, kolegijos nuomone nebegalima objektyviai įvertinti ir kategoriškai patvirtinti arba paneigti, ar autoįvykio metu statybinio vagonėlio stabdžiai buvo techniškai tvarkingi, t. y. apelianto versija, jog jis vairoavo techniškai tvarkingą transporto priemonę, nėra iki galo paneigta. Bet kuriuo atveju apeliantas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nebuvo kaltinamas tuo, jog vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, ir nebuvo už tai nuteistas. Būtina pažymėti ir tai, jog nustačius, kad autoįvykio metu apelianto vairuojama transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga (o modeliuojant tokią prielaidą specialisto išvadoje, ji įvardijama kaip viena iš galimų pagrindinių eismo įvykio kilimo sąlygų), atsirastų pagrindas plėsti nuteistajam inkriminuoto kaltinimo apimtį, nuteistajam turėtų kilti atsakomybė ir pagal KET 15 p., kuriame nurodyta, kad draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, o vairuotojas prieš pradedant važiuoti privalo įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, taip pat kelionės metu stebėti transporto priemonės techninę būklę.

Taipogi atkreiptinas dėmesys, jog apklaustas apeliacinės instancijos teisme specialistas paaiškino, kad orientacinis sąstato judėjimo greitis prieš įvykį 33,2-44,5 km/h specialisto išvadoje pagal įvykio vietoje užsifiksavusį stabdymo pėdsaką buvo nustatytas, remiantis labai tikėtina prielaida, jog vagonėlio stabdžiai įvykio metu neveikė (stabdymo pėdsaką paliko tik užsiblokavę sunkvežimio priekiniai ratai, nors tinkamai veikiant stabdžiams, tikėtinai turėjo užsiblokuoti ir vagonėlio ratai), tuo tarpu įvertinant prielaidą, jog sąstato stabdžiai buvo tvarkingi, sąstato judėjimo greitis turėjo būti žymiai didesnis ir siekti 55-75 km/h. Iš to seka, kad yra pakankamai pamatuotas pagrindas teigti, jog prieš autoįvykį nuteistasis galėjo viršyti didžiausią leistiną važiavimo greitį, kas taip pat galėjo būti viena iš galimų pagrindinių eismo įvykio kilimo sąlygų. Vienok apeliacinės instancijos teismas nesiima spręsti klausimo dėl galimo kaltinimo sunkinimo nuteistajam, kadangi dėl to nėra gautų prokuroro ar nukentėjusiojo prašymų, o byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą.

Tuo būdu kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių S. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d. Būtent vairuotojo padaryti KET pažeidimai buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi, ką ir patvirtino Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertas ir išvadoje konstatavo, jog eksperimento metu nustatytu būdu pėsčiajam judant per pėsčiųjų perėją, sunkvežimio vairuotojas S. S. turėjo techninę galimybę savalaikiai stabdymas vairuojamą sunkvežimį jį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiojo judėjimo per kelią vietos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad dėl įvykio kaltas nukentėjusysis ir kad tarp jo padarytų pažeidimų ir nukentėjusiojo mirties nėra priežastinio ryšio, teisiškai nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems duomenims. Neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusysis D. P. nuteistojo vairuojamo automobilio buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje jau bebaigiantis kirsti gatvę, t. y. būdamas antrojoje eismo juostoje. Teigti, kad nukentėjusysis atsidūrė kelio važiuojamoje dalyje netikėtai, nėra pamatuoto pagrindo. Vairuotojas, būdamas atidus, turėjo galimybę įžengiantį į pėsčiųjų perėją pėsčiąjį pamatyti iš anksto (įvykio vietos apžūros protokole užfiksuota, kad matomumas į priekį iš vairuotojo kabinos buvo apie 100 m.), ir atitinkamai reaguoti. Nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti per pėsčiųjų perėją tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems.

Apeliantas yra iš dalies teisus teigdamas, jog nukentėjusysis D. P. pėsčiųjų perėja judėjo ne eidamas, kaip traktuojama skundžiamame nuosprendyje, o bėgdamas. Tai patvirtina matematiniai skaičiavimai, atlikti remiantis eksperimento rezultatais. Eksperimento metu nustatyta, kad 6,2 metro atstumą nuo įžengimo į važiuojamąją dalį iki partrenkimo vietos pėstysis įveikė per 2,84-3,16 sekundės, taigi jo judėjimo greitis buvo 7,06-7,86 km/h (realiai šis greitis buvo dar šiek tiek didesnis, įvertinant nuteistojo ir liudytojo M. R. minimą pėsčiojo stabtelėjimą bėgimo metu). Toks pėsčiojo judėjimo greitis ekspertų nurodytoje klasifikacijoje atitinka greito bėgimo sampratą, kuomet pėstysis juda 7,2-10,6 km/h greičiu. Nustačius, jog nukentėjusysis D. P. pėsčiųjų perėja judėjo bėgdamas, yra pagrindas teigti, kad D. P. nagrinėjamo įvykio metu taip pat pažeidė KET reikalavimus, kadangi KET suteikia pėstiesiems teisę važiuojamąją kelio dalį kirsti einant ir prieš įžengiant į pavojingą zoną įsitikinus tokio veiksmo saugumu, o ne bėgant. Vienok ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra vairuotojo, nepraleidusio pėsčiojo, padarytas pažeidimas (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-655/2007, 2K-158/2009). Nors pėsčiasis D. P. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir, kaip nustatyta apeliacinės instancijos teisme, pėsčiųjų perėja judėjo bėgdamas, galimai tinkamai neįvertinęs atstumo iki artėjančio link pėsčiųjų perėjos automobilio, ši aplinkybė, kolegijos įsitikinimu, nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Nustatyta, kad pėstysis kirto kelio važiuojamąją dalį leistinoje vietoje – pėsčiųjų perėjoje, o sunkvežimio „Man 8136“ ir statybinio vagonėlio sąstato vairuotojas S. S., važiuodamas techniškai tvarkinga transporto priemone ir nevuršydamas didžiausio leistino greičio, turėjo techninę galimybę savalaikiai stabdydamas sustabdyti vairuojamą sunkvežimį neprivažiuodamas pėsčiojo ėjimo per kelią vietos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes pėsčiojo įžengimo į važiuojamąją dalį momentu sunkvežimis pėsčiojo judėjimo per kelią vietą buvo neprivažiavęs didesniu nei sustabdymui reikalingu atstumu. Todėl kolegija sprendžia, jog ne nukentėjusiojo neblaivumas ir judėjimas pėsčiųjų pėrėja bėgte, bet vairuotojo S. S. kalti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad jei apeliantas būtų laikęsis KET 5, 9, 37 punktų reikalavimų, saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, artėdamas prieš pėsčiųjų perėją sulėtinęs greitį, laiku pamatęs į pėsčiųjų perėją įžengusį nukentėjusįjį ir savalaikiai stabdęs automobilį, autoįvykis nekiltų ir susidūrimo su nukentėjusiuoju būtų išvengta, tačiau kilę padariniai buvo dėsningas apelianto veiksmų rezultatas.

Priešingai nei nurodo apeliantas skunde, teismo išvada, kad S. S. nesilaikė saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo, pagrįsta ne tik objektyviais bylos duomenimis, bet ir paties nuteistojo parodymais. Apeliantas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo parodė, jog vairavo automobilį „Man 8136“ su statybiniu vagonėliu. Važiavo Šilutės plentu apie 40 km/h greičiu. Priekyje važiavo krovininis automobilis. Matė, jog ant šaligatvio ties pėsčiųjų perėja stovi žmogus. Artėdamas prie pėsčiųjų perėjos kiek sulėtino greitį ir pamatė, kaip pėstysis pradėjo bėgti per pėsčiųjų perėją. Iš karto pradėjo stabdyti, tačiau sustoti nespėjo ir partrenkė pėsčiąjį (t. 1., b. l. 77-79, 80, 82, 85-90). Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis savo parodymus pakeitė iš esmės ir parodė, jog važiuodamas 40-45 km/h greičiu, Šilutės plentu, antrąja eismo juosta, vairavo sunkvežimį „Man 8136“, prie kurio buvo prikabintas statybinis vagonėlis. Įvykio metu kelio danga buvo šlapia ir slidi, buvo rūkas, eismas buvo intensyvus. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, staiga pamatė, kaip į kelią išbėgo nukentėjusysis. Jis iš karto pradėjo stabdyti, tačiau sustoti nespėjo ir sunkvežimio priekine kairiąja puse partrenkė nukentėjusįjį. Kadangi buvo daug automobilių, negalėjo manevruoti. Šalia važiavę automobiliai prie pėsčiųjų perėjos nestojo, šie jo automobilį aplenkinėjo. Nukentėjusiojo stovinčio prie pėsčiųjų perėjos nematė. Nukentėjusysis buvo už perėjos ir į perėją įbėgo skersai. Matė, jog perėjoje stovėjo liudytojas ir laukė, kol galės pereiti per perėją. Kai iki perėjos buvo likę apie 10 m, tik tada jis pamatė pėsčiąjį, kuris jau buvo išbėgęs į pėsčiųjų perėją (t. 2., b. l. 43-44).

Vertinant kintančius apelianto parodymus akivaizdu, kad S. S. iki eismo įvykio matė ties pėsčiųjų perėją stovėjusį pėsčiąjį, todėl nukentėjusiojo ėjimas per pėsčiųjų perėją nuteistajam negalėjo būti netikėtas – nuteistasis turėjo suvokti, kad asmuo bet kuriuo metu gali įžengti į kelio važiuojamąją dalį, kad nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje pereiti gatvę. Juolab, kad nuteistasis parodė, jog matė, jog prie perėjos stovi ir daugiau žmonių, kurie laukė tinkamo momento saugiai pereiti gatvę. KET 37 punkte nustatyta, kaip vairuotojas privalo elgtis artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Vairuotojas S. S. prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, ypač važiuodamas antra eismo juosta, privalėjo būti labai atidus - sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Apie pėsčiųjų buvimą ar nebuvimą pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas kelią. Todėl matydamas, kad prie pėsčiųjų perėjos stovi žmonės, S. S. turėjo numatyti, kad jo kelyje gali atsirasti kliūtis, ir privalėjo vadovautis KET 37 punkte numatytais reikalavimais – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, tuo labiau, kad apeliantas, kaip pats nurodo apeliaciniame skunde, yra profesionalus vairuotojas. Remiantis išdėstytu, apelianto teiginiai, kad jis autoįvykio metu elgėsi atsargiai, nekėlė pavojaus kitiems eismo dalyviams, esant byloje nustatytoms aplinkybėms vertintini kritiškai.

Vertinant liudytojo M. R. parodymus dėl nukentėjusiojo judėjimo tempo matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, jog nukentėjusysis išbėgo į perėją, tačiau jo bėgimas buvo labai lėtas, nes jis buvo senyvo amžiaus žmogus, tačiau atsakydamas į specialisto klausimą to paties posėdžio metu jau parodė, jog nukentėjusysis pagal savo fizinius duomenis bėgo greitai (t. 2., b. l. 46), kas visiškai atitinka eksperimento metu nustatytą D. P. apytikslį judėjimo greitį įvykio metu. Liudytojas taipogi nurodė, jog matė nukentėjusįjį, stovintį netoli pėsčiųjų perėjos ir laukiantį tinkamo momento pereiti gatvę, matė, kad nukentėjusysis buvo įžengęs į perėją, t. y. bėgimo metu nukentėjusysis trumpam stabtelėjo važiuojamoje dalyje ties pėsčiųjų perėjos viduriu, suabejojo ar eiti toliau, tačiau kadangi pirma juosta važiavo automobilis ir jis nestabdė, nukentėjusysis bėgo toliau. Kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytojas nenurodė, jog nukentėjusysis būtų netinkamai vykdęs pėsčiojo pareigas - neleistinoje vietoje ėjęs ar staiga, netikėtai išbėgęs į kelią, liudytojas tik patvirtino, kad nukentėjusysis bėgo įstrižai per pėsčiųjų perėją, tačiau iš pėsčiųjų perėjos ribų išėjęs nebuvo. Atsižvelgiant į bendrą liudytojo M. R. parodymų kontekstą daryta išvada, jog jis tik patvirtino, kad būtent apelianto S. S. veiksmai ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga.

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat nurodo, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio dieną buvo blogos oro sąlygos, tamsu, intensyvus eismas, blogas matomumas, drėgna, asfaltas užterštas žemėmis, todėl nors ir stabdė transporto priemonę, tačiau dėl kelio dangos, kitų eismo sąlygų, automobilis užvažiavo ant nukentėjusiojo. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia apelianto pozicija. Kaip paaiškino apklaustas teisme specialistas, atliekant specialisto išvadoje ir ekspertizės akte pateiktus skaičiavimus, visi nurodyti faktoriai buvo įvertinti, kiek tai įmanoma padaryti pagal ekspertinėje praktikoje naudojamas tyrimo metodikas. Pažymėtina, kad vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, turi įvertinti ir atsižvelgti į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai yra blogas matomumas. Tačiau nuteistojo neatidumas ir neapdairumas lėmė, jog jis neįvertino savo važiavimo greičio, nepastebėjo pėsčiojo įžengimo momento į kelio važiuojamąją dalį, o kai pastebėjo, nebespėjo sustabdyti automobilio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai (pvz., kasacinė nutartis 2K-416/2010). Tokios praktikos laikomasi iki šiol.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi LAT nutartimi, kuriose faktinės aplinkybės yra kitokios nei nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacine nutartimi 2K-158, atskleidė KET 37, 5 punktų, už kurio pažeidimą, sukėlus BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytus padarinius, S. S. nuteistas ir šioje byloje, sampratą, t. y. KET 37 punkto reikalavimai įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. KET 5 punkto reikalavimai įpareigoja išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilio keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis. Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nuosprendį suklydo nurodydamas anksčiau galiojusių KET 75, punkto aktualią redakciją, galiojusią nusikaltimo padarymo metu. Tačiau apeliantas neteisus teigdamas, jog apylinkės teismas jį apkaltino naujais pažeidimais, nors kaltinamajame akte tuo nebuvo kaltintas. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje, norėdamas atskleisti KET 37 punkto sampratą, suklydo nurodydamas ankstesnės redakcijos KET analogiško punkto pažeidimus, tačiau ši teismo klaida, kaip ir perteklinis rėmimasis minėtoje LAT nutartyje pateiktu ankstesnės redakcijos KET 172 punkto aiškinimu, nelaikytini esminiais pažeidimais ir neduoda pagrindo pripažinti nuosprendį neteisėtu ar nepagrįstu.

Aptarti įrodymai besąlygiškai patvirtina, jog S. S., jeigu jis būtų elgęsis tiek dėmesingai ir atsargiai, kiek to reikalauja Kelių eismo taisyklės, įvykio metu buvusiomis kelio ir eismo sąlygomis galėjo ir turėjo sustoti ties pėsčiųjų perėja ir praleisti tuo metu perėja judėjusį pėsčiąjį, nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, autoavarijos priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. S. S. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškusi nusikalstamu nerūpestingumu – kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo (t. y. kad pėsčiųjų perėja, prie kurios jis artėja pasirinktu greičiu, juda žmogus ir dėl to reikia mažinti greitį ar stabdyti), nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai (jis nespės laiku sustabdyti automobilio ir užvažiuos ant žmogaus, kuriam atims gyvybę), nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir išvengti kilusių padarinių.

Apelianto skundo argumentus, kad teismas pažeidė BPK 1, 5, 6, 9, 20, 29, 44, 305 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimus, nes teismas nebuvo objektyvus, nesivadovavo nustatytais, leistinais įrodymais, pažeidė lygybės įstatymui, rungtyniškumo įgyvendinimo principus ir dėl to apeliantas neteko galimybės realizuoti savo teisę į gynybą, teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota informacija liudija, kad dalis S. S. ir jo gynėjo advokato prašymų buvo patenkinta – į teisiamąjį posėdį buvo iškviestas ir apklaustas specialistas D. J., liudytojas A. B., liudytoja V. R., prie bylos pridėti prašomi dokumentai, (t. 2., b. l. 21, 41-49). Prašymą skirti papildomą ekspertizę pirmosios instancijos teismas atmetė, vadovaudamasis BPK 285 straipsniu (t. 2., b. l. 19). Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl dalį nuteistojo prašymų tenkino, o dalies - ne. Pažymėtina, jog tuo atveju, jei teismas padaro išvadą, kad įvykio aplinkybės yra nustatytos ir jas dar kartą nustatinėti netikslinga, jis neprivalo besąlygiškai tenkinti proceso dalyvių prašymus. Pažymėtina ir tai, jog apelianto prašymai dėl autoįvykio aplinkybių nustatymo iš dalies buvo tenkinti (tiek, kiek teismas laikė būtinu išsamaus ir nešališko bylos nagrinėjimo interesais) apeliacinės instancijos teisme. Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad S. S. teisė į gynybą pažeista nebuvo. Bylos duomenys liudija, kad byla išnagrinėta laikantis rungimosi baudžiamajame procese principo, proceso dalyviams sudarant vienodas galimybes teikti įrodymus, išsakyti argumentus, ginčyti kitų proceso dalyvių įrodymus bei argumentus, pasisakyti visais svarstomais klausimais, reikšti nušalinimus, prašymus. Kolegija atkreipia dėmesį, kad teisingumo vykdymas priskiriamas išimtinai teismo kompetencijai, todėl visais atvejais spręsti kaltės klausimą, pasirinkti įrodymų rinkimo bei tyrimo taktiką ir strategiją yra teismo prerogatyva. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų nepadarė, procesas buvo vedamas teisingai ir bešališkai, nereiškiant jokios išankstinės nuomonės. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nešališkumo principo pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Kolegijos manymu, įrodymai, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti pakankamai išsamiai. Nuosprendyje buvo vertinamos visos bylos aplinkybės. Juolab, kad bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą dar kartą atliko apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs įrodymus, kurių vertinimą ginčija apeliantas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus ar laikyti, kad vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir išanalizavęs bylos aplinkybes, nuodugniai atlikęs įrodymų, kuriais buvo grindžiamas S. S. kaltinimas, tyrimą konstatavo, kad S. S. padarytų KET pažeidimų rezultatas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis - žmogaus žūtimi. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. S. veika atitinka BK 281 str. 5 d. Tuo būdu nuteistojo S. S. kaltė dėl kelių transporto eismo saugumo pažeidimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas S. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Pagrįstai pripažinęs S. S. kaltu pagal BK 281 str. 5 d., pirmosios instancijos teismas paskyrė jam teisingą bausmę. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuteistajam S. S. paskirdamas artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę, atidėdamas jos vykdymą vieneriems metams bei paskirdamas įpareigojimą per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nepažeidė. Skirdamas bausmę, teismas įvertino S. S. padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog S. S. nusikaltimą padarė dėl neatsargumo, buvo atsižvelgta ir į S. S. asmenybę, t. y. į tai, kad jis anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, administracine tvarka baustas tik kartą, dalį žalos atlygino nukentėjusiajai. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Apeliantas ginčija jam pirmosios instancijos teismo nustatytą įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. BK 75 str. 2 d. nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis iš šių įpareigojimų. Teismas atidėdamas bausmės vykdymą apeliantui paskyrė tik vieną iš įpareigojimų, numatytų BK 75 str. 2 d. 7 p. - be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nors apeliantas nurodo, kad yra vairuotojas ir tokiu pagrindu kritikuoja teismo paskirtą įpareigojimą, tačiau kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai nuteistajam bausmės vykdymo laikotarpiu paskiriama vienas ar keli baudžiamajame įstatyme numatyti įpareigojimai siekiant kontroliuoti nuteistojo elgesį ir nustatyti, ar nuteistasis savo elgesiu bausmės atidėjimo laikotarpiu sugeba laikytis įstatymų reikalavimų. Apelianto skunde nurodomi argumentai, kad nustatytas įpareigojimas apriboja jo galimybes dirbti yra nepagrįsti, nes paskirtas įpareigojimas nėra absoliutus ir išvykimas iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms negalimas tik be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo. Esant pagrįstam reikalui išvykti vykdyti darbinių pareigų, apeliantas turi galimybę kreiptis į bausmės vykdymą prižiūrinčią instituciją dėl leidimo gavimo išvykti. Pažymėtina, jog nuteistojo veika sukėlė itin sunkius padarinius – dėl šio eismo įvykio žuvo žmogus. Todėl teigti, jog teismas apeliantui paskyrė neadekvačią bausmę, nėra jokio pagrindo. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs S. S. kaltu pagal BK 281 str. 5 d. ir paskyręs bausmę, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 4 p.). Civilinis ieškinys baudžiamajame procese - tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žalos ir kai įtariamojo (kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai. Paprastai už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako pats kaltinamasis, tačiau įstatymų numatytais atvejais už įtariamojo (kaltinamojo) nusikalstama veika padarytą žalą gali atsakyti įtariamasis (kaltinamasis) ir materialiai atsakingas asmuo arba tik materialiai atsakingas asmuo (BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnio 3 dalis ir kt.). Pavyzdžiui, samdantis darbuotojus asmuo atlygina žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines (tarnybines) pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnis); asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, atlygina didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis); draudimo įmonė atlygina žalą, esant draudiminiam įvykiui (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Pažymėtina, jog vienas iš materialiai atsakingų asmenų, išvardytų BPK 109 straipsnyje, 111 straipsnio 1 dalyje, gali būti draudimo įmonė (draudikas), su atsakingu už žalos padarymą asmeniu (pavyzdžiui, transporto priemonės valdytoju) trečiojo asmens interesais sudariusi civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui (draudėjui). Šių asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis skirtingi. Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Bendroji taisyklė yra ta, kad, esant draudiminiam įvykiui, draudikas atlygina žalą neperžengdamas sutartyje nustatytos draudimo sumos ribų. Tuo tarpu žalą padariusio asmens (draudėjo) pareiga atlyginti žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį su nukentėjusiuoju (civiliniu ieškovu) sieja deliktinė prievolė ir taikomas visiškas žalos atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo arba už kitas jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Po draudiminio įvykio nukentėjęs trečiasis asmuo įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš draudiko ar draudėjo (CK 6.987 straipsnis.

Atsakingu už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas numato šaltinio valdytoją. Valdytojas ne visada reiškia asmenį, techniškai arba fiziškai valdantį didesnio pavojaus šaltinį. Asmuo, kuris darbo teisinių santykių pagrindu naudoja transporto priemonę, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir už padarytą žalą tiesiogiai nukentėjusiajam neatsako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą. Kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos, eidamas darbines pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą ne tik darbo sutarties, bet ir civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikė ne savo rizika, o atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant atsakomybės pagal šį straipsnį klausimą, svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, padarytos vykdant darbo ar civilinę sutartį, bei tarp samdančio asmens ir žalą padariusio asmens. Darbinių pareigų atlikimu laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais. Esminę reikšmę šių taisyklių taikymui turi aplinkybė, kad darbuotojas, darydamas žalą, tikrai veikė kaip darbuotojas, t. y. atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-07-03 „Teisės normų reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga“).

Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis S. S. BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo UAB ,,Eurovestika“ ir vairavo minėtai bendrovei priklausančią transporto priemonę. Darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą. Pagal CK 6.270 str. nuostatas, žalą privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, kas nagrinėjamu atveju yra UAB ,,Eurovestika“. Minima bendrovė eismo įvykio metu buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę, sudarydama su UADB „Industrijos garantas“ įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (t. 1, b. l. 118). Pagal CK 6.263 str. 2 d. dėl nusikalstamos veikos atsiranda deliktinė atsakomybė ir žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal įvykio metu galiojusį Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. numatytos draudimo sumos, išmokamos dėl vieno eismo įvykio – 500 000 eurų žalos atlyginimo asmeniui (tarp jų 1000 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi, draudikas privalo atlyginti padarytą žalą sutartyje numatytų sumų ribose, nepaisant to, kelių nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų pretenzijos dėl eismo įvykio yra pareikštos, o jei draudimo atlyginimo nepakanka žalai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą (CK 6.254 str.). Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis S. S. veikė darbdavio interesais, eismo įvykio metu jis vairavo transporto priemonę darbo reikalais, o pagal CK 6.264 straipsnį samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės. Todėl ir neturtinės žalos atlyginimas šiuo konkrečiu atveju turi būti priteisiamas ne iš nuteistojo S. S., o iš jo darbdavio – UAB ”Eurovestika”, kuriai ir priklauso transporto priemonė, kurią vairuojant įvyko eismo įvykis. Įvertinus tai, kad automobilis vyko darbo reikalais, jo valdytojas šiuo atveju yra UAB ”Eurovestika” ir remiantis tuo, jog visiškai tenkinti neturtinės žalos atlyginimą priteisiant iš draudimo kompanijos negalima, todėl kolegija konstatuoja, kad 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai buvo teisingai priteista iš UADB “Industrijos garantas”, o likusi neturtinės žalos atlyginimo suma 16 547,20 Lt šiuo konkrečiu atveju turi būti priteisiama tik iš transporto priemonės valdytojo - UAB “Eurovestika”, o ne iš nuteistojo S. S..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. P. priteista iš S. S. solidariai su UAB „Eurovestika“ 16 547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir nustatyti, kad 16 547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. P. yra priteista iš UAB „Eurovestika“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Rasa ValentinienėStasys Valužis