Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. (V. K. ) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 253 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 4 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

V. K. dėl kaltinimų pagal LR BK 178 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį šaudmenų – tinkamus šaudyti 96 vienetus 9 mm kalibro ir 14 vienetų 7,62 mm kalibro šovinių, kurie 2005 m. lapkričio 2 d., apie 9 val., policijos atliekamos kratos metu buvo surasti buto vonios patalpoje.

Krata apelianto bute daryta, remiantis Klaipėdos m. apylinkės teismo teisėjo 2005-10-17 nutartimi, priimta kitoje byloje, siekiant rasti ir paimti narkotines, psichotropines medžiagas bei kitus daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Duomenys, kuriais remiantis daroma krata, turi būti realūs ir pagrįsti. Kratos pagrindu negali būti pirminė informacija, kurią ikiteisminio tyrimo pareigūnas gauna, vykdydamas operatyvinę veiklą. Ši informacija turi būti patikrinta. Prokuroro kreipimąsi į teismą dėl kratos apelianto bute lėmė policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, jog tiriamoje byloje, kurioje įtarimas pareikštas V. Ž. ir R. Ž., narkotinės medžiagos galėjo būti įgytos iš V. K., tačiau teisme apklausti šie asmenys parodė, kad apelianto nepažįsta, mato pirmą kartą, ir nesakė, jog psichotropines medžiagas įsigijo iš jo. Todėl, apelianto nuomone, nebuvo pagrindo daryti kratos jo bute, o pati krata buvo tik pretekstas patekti į jo gyvenamąją patalpą.

Be to, krata padaryta tik 2005-11-02, t. y. praėjus 16 dienų po nutarties priėmimo. Apelianto nuomone, per tą laiką policijos pareigūnai patys atnešė į butą šaudmenis ir padėjo arba tai padarė kiti asmenys su policijos pareigūnų žinia. Ikiteisminiame tyrime ir teisme apeliantas teigė, kad apie bute surastus šaudmenis nieko nežino, ir išsakė nuomonę, kaip jie galėjo ten atsirasti. Kaip matyti iš kratos protokolo turinio, jį surašė tas pats policijos pareigūnas, kurio tarnybinis pranešimas buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl kratos. Teisme apklaustas kaip liudytojas šis pareigūnas parodė, jog jis ir surado apelianto buto vonios kambaryje šaudmenis. Tai rodo šio policijos pareigūno aktyvumą. Kviestinę D. D. policijos pareigūnai pakvietė tik tada, kai vonios kambaryje buvo rasti šaudmenys, nors LR BPK 145 str. 4 d. nuostatos reglamentuoja, kad darant kratą kviestiniai kviečiami dalyvauti, kai nėra galimybės užtikrinti buto, kuriame daroma krata, savininko ar nuomotojo dalyvavimo. Šiuo atveju kratos metu pats apeliantas buvo bute, jame buvo ir jo sugyventinė J. P., tačiau buvo pakviesta neįgali kaimynė, o J. P. net neįtraukta į dalyvaujančių kratoje asmenų sąrašą, nors ji viską matė ir girdėjo. Be to, atradus šaudmenis po vonia, nebuvo specialiosiomis priemonėmis fiksuojami pirštų pėdsakai ant šovinių dėžučių, tyrėjas jas čiupinėjo rankomis, nemūvėdamas pirštinių, ir tai dar labiau patvirtina apelianto prielaidą dėl policininkų suinteresuotumo bute rasti šaudmenis.

Po kratos, kuri baigta 2005-11-02, 9⁵⁵ val., apeliantą nuvežė į Klaipėdos VPK, t. y. faktiškai sulaikė. Tą dieną nuo 15 iki 15¹⁰ val. padaryta jo asmens krata. Tai reiškia, jog jis tuo metu jau buvo sulaikytas, jam buvo užtikrinta teisė turėti gynėją. Tačiau iš 2005-11-02 įtariamojo laikino sulaikymo protokolo matyti, kad jis sulaikytas 2005-11-02, 16²⁵ val., t. y. sulaikymas įformintas, praėjus daugiau, negu 6 val. nuo faktinio sulaikymo. Suėmimo klausimas teisme buvo sprendžiamas 2005-11-04 nuo 13 iki 14¹⁰ val., t. y. praėjus daugiau, negu 48 val. nuo faktinio sulaikymo.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas faktiškai išteisintas dėl didelio kiekio šaudmenų neteisėto įgijimo. Jam net nebuvo pareikštas įtarimas, jog jis atnešė į butą jame rastus šaudmenis. Taigi, kaip jie ten pateko, byloje nenustatyta. Dėl išdėstytų motyvų nuosprendis turi būti panaikintas, nes jis pagrįstas tik prielaida, kad bute rasti šoviniai priklauso apeliantui.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs LR BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl BPK normų taikymo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta, nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo priešingai.

Pažeidimai motyvuojami tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, jog V. K. padarė LR BK 253 str. 2 d. numatytą veiką, o teismas nereagavo į esminius LR BPK pažeidimus, todėl apeliantas neteisingai apkaltintas ir nuteistas. Kitaip tariant, procesinių normų pažeidimai motyvuojami tuo, kad teismas padarė ne tokias išvadas, kokių norėtų apeliantas. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. K. padarytos nusikalstamos veikos yra teisingos ir veikai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliaciniame skunde nurodyti pažeidimai, kurie, apelianto manymu, padaryti ikiteisminiame tyrime, t. y. dėl kratos teisėtumo, jos darymo tvarkos, apelianto laikino sulaikymo, yra nepagrįsti, nes šie procesiniai veiksmai atlikti nepažeidžiant įstatymų.

Kratos procesinis veiksmas susideda iš dviejų pagrindų: faktinio pagrindo kratai daryti ir procesinio pagrindo. Krata padaryta teisėtai, jeigu jos darymas pagrįstas abiem pagrindais.

Kratos darymo faktinis pagrindas yra baudžiamosios bylos duomenys, kuriais remiantis galima pagrįstai manyti, jog kurioje nors vietoje arba pas kurį nors asmenį yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingi daiktai, dokumentai ar kiti objektai. Šie duomenys gali būti gaunami tiek iš procesinių šaltinių, tiek iš ikiteisminio tyrimo įstaigų operatyvinės veiklos rezultatų medžiagos.

Iš Klaipėdos m. VPK KP ONTT 4-ojo skyriaus vyr. tyrėjo R. G. tarnybinio pranešimo matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-0691-05 gauta operatyvinė informacija, jog R. Ž. ir V. Ž. psichotropines medžiagas galėjo įsigyti iš V. K., todėl tikslinga pastarojo gyvenamojoje vietoje bei pagalbinėse patalpose padaryti kratą (t. 1 b. l. 8).

Apeliantas teisus, kad duomenys, kuriais remiantis daroma krata, turi būti realūs, pagrįsti ir patikrinti.

Šioje byloje duomenų, kuriais remiantis padaryta krata pas V. K., pagrįstumą ikiteisminio tyrimo teisėjas patikrino, priimdamas 2005-10-17 nutartį daryti kratą (t. 1 b. l. 10). Beje, iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog su šiais duomenimis susipažino ir bylą nagrinėjęs teisėjas. Be to, krata ir yra vienas iš pirminės informacijos patikrinimo būdų.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad R. Ž. bei V. Ž. pirmosios instancijos teisme paneigė pažinoję V. K. ir psichotropinę medžiagą gavę iš jo, nerodo nebuvus pagrindo daryti kratos pas apeliantą, kadangi broliai R. ir V. Ž. kitoje byloje buvo įtariamieji ir dėl savo procesinės padėties galėjo pasirinkti jiems priimtiniausią gynybos būdą. Vertinant jų parodymus, negalima neatsižvelgti į tai, jog ikiteisminis tyrimas kitoje byloje pradėtas, R. Ž. ir V. Ž. perdavus į Klaipėdos m. VPK areštinę siuntinį su maisto produktais, kuriame rasta 20 šviesios spalvos tablečių su kryžiaus formos logotipu, kurių sudėtyje įtarta buvus psichotropinės medžiagos.

Taigi, faktinis pagrindas kratai daryti, kaip nurodyta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-10-17 nutartyje, buvo narkotinių, psichotropinių medžiagų bei kitų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, paieška.

Kratos darymo procesinis pagrindas yra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kurioje nurodomas kratos darymo faktinis pagrindas ir kur ji turi būti daroma.

Iš kratos protokolo duomenų (t. 1 b. l. 11-12) matyti, kad kratos metu bute, esančiame Klaipėdoje, Sulupės g. 20-1, kuriame gyveno V. K., rasti šaudmenys – 96 vienetai 9 mm kalibro ir 14 vienetų 7,62 mm kalibro šovinių.

Šaudmenys iš V. K. buto paimti teisėtai, nes LR BPK 149 str. 6 d. nuostatos numato, jog daiktai ir dokumentai, kurių apyvarta įstatymų uždrausta, turi būti paimami neatsižvelgiant į jų ryšį su tyrimu.

Tai, kad kratos metu surasti objektai skiriasi nuo 2005-10-17 nutartyje nurodytų ieškomų objektų, neduoda pagrindo teigti, jog faktinis pagrindas kratai daryti buvo neteisingas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad krata V. K. bute padaryta teisėtai, t. y. nepažeidžiant LR BPK 145, 149 str. reikalavimų.

Beje, apeliantas dar ikiteisminiame tyrime, ginčydamas kratos teisėtumą, turėjo teisę ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005-10-17 nutartį daryti kratą skųsti apylinkės teismo pirmininkui (LR BPK 65 str.). Apeliantas turėjo teisę apskųsti prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmą (LR BPK 62 str.). Šia savo teise jis nepasinaudojo. To negalima paaiškinti įstatymo nežinojimu, nes tos pačios dienos, kai padaryta krata, popietę jis buvo sulaikytas ir jam užtikrinta teisė į gynybą, pakviestas advokatas.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog kratos procedūra atlikta, pažeidžiant įstatymą, nes kviestinės D. D. dalyvavimas darant kratą nebuvo būtinas, kadangi kratos metu jis pats buvo bute.

BPK 145 str. 4 d. numatyta, kad atliekant šį procesinį veiksmą kviestinis ar kviestiniai dalyvauja tada, kai nėra galimybės užtikrinti savininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų dalyvavimo, o prireikus kviestiniai gali būti kviečiami dalyvauti ir kitais atvejais.

Kviestiniai paprastai kviečiami nepriklausomai nuo to, jog krata daroma dalyvaujant savininkui, pilnamečiui jo šeimos nariui ir pan., norint garantuoti, kad kratos darymo aplinkybės vėlesniame procese nebūtų ginčijamos.

Beje, pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai K. G. ir R. G. parodė, jog nuteistasis V. K. pats pageidavo, kad kratos metu dalyvautų kviestinė.

Tai, jog darant kratą bute buvusi nuteistojo sugyventinė J. P. nebuvo įtraukta į dalyvaujančių kratoje asmenų sąrašą, nėra LR BPK pažeidimas, nes ikiteisminio tyrimo tyrėjas turi teisę pasirinkti, kokius asmenis kviesti kaip kviestinius.

Kratos eiga nebuvo fiksuojama techninėmis priemonėmis, nes baudžiamojo proceso įstatymas nenumato būtinumo to daryti. Nėra pažeidimas ir tai, kad, kaip teigia apeliantas, nebuvo fiksuojami pirštų pėdsakai ant šovinių dėžučių. Darant kratą ar poėmį, to įstatymas taip pat nenumato. Dėl to nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog šios aplinkybės rodo policininkų suinteresuotumą bute rasti šaudmenis.

LR BPK 149 str. 7 d. nuostatos reglamentuoja, kad paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami.

Iš jau minėto kratos protokolo turinio matyti, jog vyr. tyrėjas R. G. rastas šovinių dėžutes sudėjo į specialų policijos paketą Nr. 0023723, kuris buvo užantspauduotas.

Taigi, daiktai ir kiti objektai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, šiuo atveju daiktai, kurių civilinė apyvarta įstatymų uždrausta, t. y. šoviniai, buvo apžiūrėti, dalyvaujant V. K., kviestinei D. D., veiksmo rezultatas tinkamai, nepažeidžiant įstatymų užfiksuotas, dėl to apeliantas pastabų neturėjo.

Nuteistasis V. K. pasirašė kratos protokolą, jam buvo įteiktas protokolo nuorašas, pastabų dėl kratos darymo tvarkos ar kitų aplinkybių jis nepareiškė. Pastabų dėl to V. K. nepareiškė ir susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga, baigiant ikiteisminį tyrimą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad darant kratą pažeisti įstatymo reikalavimai.

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog V. K. faktiškai sulaikytas ryte, po kratos jį atvežus į Klaipėdos m. VPK, nors laikino sulaikymo protokolas surašytas tik 16²⁵ val.

Aplinkybė, kad asmuo pristatytas į policiją išsiaiškinti dėl kratos metu rastų šovinių, savaime nereiškia jo sulaikymo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog V. K. asmens krata, dalyvaujant gynėjui, padaryta 2005-11-02, 15⁰⁰-15¹⁰ val. (t. 2 b. l. 1). Tuoj po jos V. K. pranešta, kad jis įtariamas neteisėtai laikęs didelį kiekį šaudmenų, ir 15¹⁵ val. prasidėjo įtariamojo apklausa (t. 2 b. l. 7-10).

Vadovaujantis LR BPK 146 str. 2 d. 1 p., asmens krata, dėl to nepriėmus atskiros nutarties, gali būti daroma, sulaikant ar suimant. Taigi, galima daryti išvadą, jog nors V. K. laikino sulaikymo protokolas surašytas tik 2005-11-02, 16²⁵ val., faktiškai jis sulaikytas 2005-11-02, 15 valandą. Faktinio asmens sulaikymo ir tai patvirtinančio procesinio dokumento surašymo laiko nesutapimas laikytinas pažeidimu, tačiau jis nėra esminis ir nesukėlė jokių neigiamų teisinių pasekmių. Juolab, kad LR BPK numato laikino sulaikymo trukmę iki 48 valandų (LR BPK 140 str. 2 d.).

Nuo faktinio sulaikymo nepraėjus šiam laikui, t. y. 2005-11-04, 13 val., V. K. pristatytas teisėjui, prašant skirti kardomąją priemonę suėmimą (t. 2 b. l. 25-27, 38-39). Pati griežčiausia procesinės prievartos priemonė paskirta, nepažeidus nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei BPK nuostatų, nei tarptautinės teisės normų reikalavimų.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog V. K. bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2005-11-02, t. y. nuo tos dienos, kai nuteistasis buvo sulaikytas, o, vadovaujantis LR BK 50 str. 1 d., terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas skaičiuojamas ne valandomis, bet metais, mėnesiais ir dienomis. Dėl nuteistojo V. K. kaltės

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad krata padaryta, praėjus 16 dienų po nutarties priėmimo, nerodo tyrėjo ar kitų pareigūnų suinteresuotumo rasti melagingus įkalčius nuteistojo gyvenamojoje vietoje ir taip jį be pagrindo įtarti nusikalstama veika. Skundo motyvas, jog per tą laiką policijos pareigūnai ar kiti asmenys galėjo į butą atnešti šaudmenis, tėra niekuo nepagrįsta apelianto prielaida, kadangi byloje surinktų įrodymų visuma įrodo priešingai.

Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas vyr. tyrėjas R. G. parodė, kad darant kratą jis buvo be striukės. Dėl to neįtikėtina, jog policijos pareigūnas galėtų nepastebimai su savimi turėti 7 dėžutes šovinių. Be to, nėra pagrindo pareigūnų įtarti pažeidus profesinę etiką ar net padarius nusikaltimą. Juo labiau, kad visi trys kratą darę pareigūnai – K. G., R. G. bei G. S. – teisme patvirtino, jog tuo metu, kai vyr. tyrėjas R. G. darė kratą vonioje bei surado šovinius, V. K. stovėjo vonios tarpduryje ir viską matė.

Dariusių kratą policijos pareigūnų nešališkumą bei nesuinteresuotumą įrodo ir tai, kad kratos bute, kur gyveno V. K. , tikslas buvo surasti narkotines, psichotropines medžiagas, o padarius kratą rasti šaudmenys.

Neįtikinama ir nuteistojo versija, jog šovinius bute galėjo padėti kiti asmenys.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad išvažiuodamas buto, kuriame surasti šoviniai, raktus palikdavo draugams ar J. P. Iš draugų jis paminėjo tik A. P.

Tiek J. P., tiek A. P. apklausti pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog kelis kartus nuteistasis buvo palikęs raktus nuo buto, tačiau į butą jie ateidavo vieni, jokių pašalinių asmenų į jį neįsileisdavo, raktų niekam nebuvo perdavę ir jokių šovinių ten nepastebėjo.

Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teisme išsakyta liudytojos L. K. versija, kad šoviniai galėjo užsilikti iš senų laikų, t. y. iki buto įsigijimo.

Jau minėtas liudytojas R. G. pirmosios instancijos teisme parodė, jog buto vonia buvo be apdailos, netvarkinga, po ja daug dulkių, tačiau po vonia rastos šovinių dėžutės buvo neapdulkėjusios.

Kadangi butas pirktas prieš keletą metų, tai paneigia L. K. versiją, kad šoviniai bute galėjo būti palikti, dar iki jai įsigyjant minėtą butą.

Beje, pastaroji liudytoja ir nuteistasis tvirtino, jog tarp vonios ir kriauklės tekėdavo vanduo. Iš to sektų išvada, kad jei po vonia būtų slepiami šoviniai, jie sudrėktų. Tačiau bylos duomenys įrodo, jog šoviniai rasti po vonia, dešiniame kampe arčiau sienos, grindys buvo sausos. Iš vonios patalpos nuotraukų (t. 3 b. l. 4) matyti, kad ši vieta yra priešingoje pusėje nuo vandens krano, todėl nuteistojo ir jo motinos nurodyta aplinkybė nesietina su šovinių laikymu jų radimo vietoje.

Nepagrįstas nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentas, jog jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, nes neįrodyta subjektyvioji nusikaltimo pusė.

Baudžiamosios teisės doktrina numato, kad tais atvejais, kai kaltinamasis nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti pasitelkiami kiti procesiniai veiksmai: akistata, krata ir kt. Kaltei nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, ekspertizės aktai, kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Palygindamas objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, užfiksuotus byloje, su kaltinamojo parodymais, teismas gali padaryti išvadą apie subjektyviuosius požymius, kurie gali nesutapti su kaltinamojo parodymais.

Šioje baudžiamojoje byloje V. K. kaltės nepripažįsta ir neigia, jog rasti šaudmenys priklauso jam, todėl jo padarytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis nustatytinas kitais byloje esančiais įrodymais, faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kratos protokolo duomenimis, kaip liudytojai apklaustų policijos pareigūnų R. G., K. G., G. S. parodymais, specialisto išvados duomenimis, taip pat ir paties nuteistojo V. K. parodymais bei liudytojų J. P. ir L. K. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs visus byloje užfiksuotus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo bute rasti šaudmenys niekam kitam negalėjo priklausyti, tik pačiam nuteistajam.

Aplinkybė, jog apeliantui nebuvo pareikštas įtarimas įgijus minėtus šaudmenis, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes LR BK 253 str. dispozicija numato neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir pan. alternatyvius savarankiškus objektyviosios pusės požymius. Veikos kvalifikavimui pagal šį LR BK straipsnį nereikalinga šių požymių visuma.

Pirmosios instancijos teismas, V. K. veiką kvalifikuodamas pagal LR BK 253 str. 2 d., tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

LR BK 253 str. 2 dalyje vartojamos sąvokos ,,didelis kiekis šaudmenų“ įstatymų leidėjas nėra išaiškinęs. Šis veikos kvalifikavimo kriterijus yra vertinamasis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, teismai, kvalifikuodami veikas pagal LR BK 253 str. 2 d., turi įvertinti ne tik kiekybinį dydį, bet ir kokybines šaudmenų charakteristikas – jų paskirtį, kalibrą, smogiamąją, griaunamąją galią ir pan.

Specialisto išvadoje Nr. 1417 ( t. 1 b. l. 15-17) nurodyta, kad V. K. bute rasti ir paimti 96 fabrikinės gamybos 9 mm kalibro kariniai šoviniai bei 14 fabrikinės gamybos 7,62 mm kalibro karinių šovinių yra tinkami šaudyti.

Iš to daroma išvada, jog šių šovinių paskirtis kovinė, jie yra stiprios smogiamosios galios, be leidimo laikytas jų kiekis kėlė didelį pavojų visuomenei.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo V. K. bute rastų bei paimtų šovinių bendras skaičius laikomas dideliu kiekiu, ir apelianto nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal LR BK 253 str. 2 dalį.

Taigi, visi įrodymai patikrinti teisiamajame posėdyje, teismas savo išvadas pagrindė ne tik ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, bet ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kitokių, nei nurodoma apeliaciniame skunde, išvadų dėl įvykio esmės padarymas pats savaime nereiškia baudžiamojo proceso pažeidimo, nes vykdydamas savo pagrindinę funkciją – teisingumą – teismas privalo padaryti vienokias ar kitokias išvadas visais byloje spręstinais klausimais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. K. paskyrė tinkamą bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo pobūdį, nuteistojo asmenybę, jog jis anksčiau teistas, nors teistumas išnykęs, nebaustas administracine tvarka, tačiau niekur nedirbantis, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Pirmosios instancijos teismas, visą tai įvertinęs, už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu šaudmenų esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 4 iki 8 metų, V. K. paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. K. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.