Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-03 · Administracinė byla Nr. AS-63-247-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-03
Bylos Nr.
AS-63-247-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Pareiškėjas
J. I., A. L.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo
V. N., R. A., G. B., S. Š.
Administracinė byla Nr. AS63 – 247/2009Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. I. ir A. L. (A. L. ) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. I. ir A. L. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. N. , R. A. , G. B. , S. Š. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai J. I. ir A. L. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimus Nr. 1-847 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero J. I. atleidimo iš pareigų“, Nr. 1-849 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero išrinkimo“, Nr. 1-848 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo A. L. atleidimo iš pareigų“, Nr. 1-850 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojų skyrimo“. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti 2009 m. vasario 11 d. sprendimų Nr. 1-847 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero J. I. atleidimo iš pareigų“, Nr. 1-849 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės išrinkimo“, Nr. 1-848 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo A. L. atleidimo iš pareigų“, Nr. 1-850 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojų skyrimo“ vykdymą.

Pareiškėjai nurodė, kad nuo savivaldybės veiklos tęstinumo, nepertraukiamumo, priklauso visų Vilniaus miesto biudžetinių įstaigų – sveikatos priežiūros įstaigų, švietimo įstaigų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų veikla. Nefunkcionuojant savivaldybės valdymo organams – merui, jo pavaduotojams, administracijai – visų pirma nukenčia viešas interesas. Savivaldybės ir savivaldybės įmonių darbuotojai negauna atlyginimų, nevykdomos socialinės išmokos, savivaldybė nevykdo savo įsipareigojimų prieš asmenis, sudariusius sutartis su savivaldybe viešųjų pirkimų būdu, taigi, privalės sumokėti delspinigius pagal sutartis, savivaldybė negali vykdyti jokių savo funkcijų, nes nėra nė vieno atsakingo darbuotojo, kuris galėtų neginčijamai teisėtai veikti savivaldybės vardu iki bus išspręstas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių 2009 m. vasario 11 d. priimtų skundžiamų sprendimų teisėtumo. Teigė, jog pažeidžiamas viešasis interesas, galimai neteisėtų tarybos sprendimų pasekoje paralyžiuojamas valstybės valdžios institucijos darbas, neužtikrinamas nepertraukiamas valstybės valdžios institucijos funkcionavimas, taigi, daroma žala ne tik pareiškėjų interesams, finansinė žala savivaldybei, tarnautojams, savivaldybės įmonės darbuotojams, bet taip pat pažeidžiami valstybės konstitucingumo pagrindai. Pažymėjo, kad teismui nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, vien delspinigiai darbuotojams, kuriems vėluos atlyginimas, viršys bet kokias žalos atlyginimo ribas, kokias galėtų padengti asmenys, galimai neteisėtai priėmę skundžiamus sprendimus, jau nekalbant apie tai, kad teismo sprendimu, be atskiro bylinėjimosi, o gal būt ir po jo, nebus galima panaikinti pasekmių, kurias sukelia skundžiamų sprendimų pasekoje savivaldybės vadovybe save laikantys asmenys – bus priimami sprendimai dėl įmonių valdymo, sprendimai dėl viešųjų pirkimų, sudaromi sandoriai savivaldybės vardu, visų šių pasekmių išvengti nebebus įmanoma, iki galimai neteisėtų skundžiamų sprendimų panaikinimo, jei teismas priimtų tokį sprendimą buvusios padėties iš viso nebebūtų galima atstatyti. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių priimtų sprendimų teisėtumo šioje byloje negalės būti įvykdytas – neteisėtai išrinktam meru asmeniui gali būti paliekama galimybė leisti potvarkius, kitus privalomai vykdytinus dokumentus savivaldybės vardu, kliudyti įgyvendinti savivaldybės funkcijas. Pabrėžė, jog grėsmė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 92 str.) yra reali. Nebus įmanoma panaikinti visų neteisėtai išrinktų asmenų savivaldybės vardu priimtų sprendimų ir veiksmų pasekmių, grąžinti į biudžetą panaudotas lėšas, o jei tai padaryti iš dalies ir bus įmanoma, tam prireiks daug laiko ir papildomo bylinėjimosi teismuose. Be to, savivaldybės biudžetui bus padaryta didelė žala, kurios išieškojimas iš ją padariusių asmenų bus itin problematiškas, jei iš viso įmanomas. Manė, kad laikinas ginčijamų aktų galiojimo sustabdymas nepažeistų viešojo ir trečiųjų asmenų interesų, atvirkščiai, leistų juos užtikrinti, sustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimą, galima būtų išvengti didesnės žalos privatiems ir visuomenės interesams, nei jos galėtų atsirasti netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjų pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, į tai, kad skundo patenkinimo atveju pareiškėjai būtų grąžinti į pareigas bei į tai, kad, jei ir skundo patenkinimo atvejų atsirastų neigiamų pasekmių, tai nepasunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka, pažymėjo, kad neigiama įtaka finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, tokią išvadą pagrindžia ir proporcingumo kriterijus. Teismas padarė išvadą, kad sprendimo įvykdymas šioje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netikslinga.

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį ir jų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti.

Pareiškėjai savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti jų skunde pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. AS5‑155/2005, AS5-230/2005. Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Šiuo atveju, kaip matyti ir pareiškėjų teismui pateikto prašymo, pareiškėjai prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamų aktų (2009 m. vasario 11 d. sprendimų Nr. 1-847 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero J. I. atleidimo iš pareigų“, Nr. 1-849 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero išrinkimo“, Nr. 1-848 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo A. L. atleidimo iš pareigų“, Nr. 1-850 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojų skyrimo“) galiojimo laikinąjį sustabdymą iki įsiteisės šioje byloje priimtas teismo sprendimas.

Pareiškėjai nurodo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pažeidžiamas viešasis interesas, savivaldybės ir savivaldybės įmonių darbuotojai negauna atlyginimų, nevykdomos socialinės išmokos, savivaldybė nevykdo savo įsipareigojimų prieš asmenis, sudariusius sutartis su savivaldybe viešųjų pirkimų būdu, neužtikrinamas nepertraukiamas valstybės valdžios institucijos funkcionavimas, daroma žala ne tik pareiškėjų interesams, bet ir finansinė žala savivaldybei, tarnautojams, savivaldybės įmonės darbuotojams. Pareiškėjai mano, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus neįmanoma panaikinti visų neteisėtai išrinktų asmenų savivaldybės vardu priimtų sprendimų ir veiksmų pasekmių, grąžinti į biudžetą panaudotas lėšas, o jei tai padaryti iš dalies ir bus įmanoma, tam prireiks daug laiko ir papildomo bylinėjimosi teismuose. Be to, savivaldybės biudžetui bus padaryta didelė žala, kurios išieškojimas iš ją padariusių asmenų bus itin problematiškas, jei iš viso įmanomas.

Tačiau šios aplinkybės, atsižvelgus į išdėstytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo galimybės, nėra pagrindas užtikrinti reikalavimą. Pareiškėjų motyvai iš esmės yra susiję su galimomis neigiamomis skundžiamų atsakovo sprendimų galiojimo materialinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis pasekmėmis. Tačiau tai nereiškia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, kadangi teismui priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą, pareiškėjai būtų grąžinti į pareigas, o naujieji pareigūnai būtų laikomi nepaskirtais.

Pažymėtina, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį yra realiai gręsiantis teismo sprendimo įvykdymo negalimumas ar ženklus jo įvykdymo pasunkėjimas, jeigu tokios priemonės nebus pritaikytos. Šios priemonės nėra taikomos tik siekiant užkirsti kelią galimai žalai, kuri gali atsirasti dėl skundžiamo akto vykdymo iki teismo sprendimo priėmimo. Tam, kad pareiškėjų prašymu būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, pareiškėjams nurodant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo galimą padaryti žalą, turi būti konstatuotas ne tik tokios žalos padarymo realumas, bet ir tai, kad dėl tokios žalos teismo sprendimą gali būti neįmanoma arba žymiai sunkiau įvykdyti.

Tačiau pareiškėjų nurodytos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nepritaikymo galinčios kilti neigiamos pasekmės nepatvirtina, jog nesiėmus pareiškėjų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdyti gali būti neįmanoma arba sunku, pareiškėjų argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo iš esmės yra paremti prielaidomis, nurodant tik žalos atsiradimo galimybę be tinkamo minėtos priemonės taikymo tikslingumo bei proporcingumo pagrindimo. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas taip pat nėra siejamas su pareiškėjų ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų.

Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįsta, naikinti ją pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. I. ir A. L. (A. L. ) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas