- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- A-552-606-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01942-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2012 m. liepos 9 d. rašte Nr. 1D-4681(11) išdėstytą sprendimą atsisakyti mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neribojant šios pensijos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžiais; 2) įpareigoti atsakovą nuo 2012 m. liepos mėn. mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, neribojant šios pensijos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, 3) priteisti iš atsakovo per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. liepos 16 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą nepriemoką 22 410,39 Lt.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2001 m. gegužės 8 d. paskirta 2 683,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Iki 2007 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas jokių papildomų išmokų negavo, nuo 2007 m. lapkričio 27 d. pareiškėjui paskirta 913,58 Lt dydžio netekto darbingumo pensija, o nuo 2012 m. birželio 10 d. paskirta 1 122,21 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnis. Šiame įstatyme nenumatytas pensijos dydžio ribojimas. Valstybinių pensijų, kurioms priklauso ir pareigūnų bei karių valstybinė pensija, dydžio ribojimą nustato Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio nuostatos, o taip pat 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Pareiškėjo nuomone, atsakovas moka nepagrįstai sumažintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dalį. Jo nuomone, išmokamos valstybinės pensijos dydis laikinai gali būti mažinamas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, tačiau nesutinka su pensijos mažinimu pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį. Pabrėžė, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas yra lex specialis Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu, todėl būtent jis ir turi būti taikomas esant šių normų konkurencijai, o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nenumatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas. Be to, dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ne kartą buvo pasisakoma Konstitucinio Teismo nutarimuose (2003 m. gruodžio 3 d. nutarime, 2010 m. birželio 29 d. nutarime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime, 2010 m. birželio 29 d. nutarime). Nepaisydamas Konstitucinio Teismo nutarimų šiuo klausimu, įstatymų leidėjas įstatyminės bazės neištaisė, 2010 m. lapkričio 11 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, atsakovas toliau neteisėtai ribojo pareiškėjo mokamos valstybinės pensijos dydį, juo nesivadovavo ir pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Atsakovas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. nebegalėjo vadovautis VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi ir riboti pareiškėjo valstybinę pensiją, o dėl tokio neteisėto ribojimo pareiškėjui neišmokėta 22 410,39 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-20) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 11 d. prašymu prašė perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją. VRM 2012 m. liepos 9 d. raštu Nr. 1D-4681(11) išsamiai ir argumentuotai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo, kadangi įstatymų nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl VRM veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 55-61) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo valstybinės pensijos skyrimo metu galiojusios VPĮ 3 straipsnio 3 dalies redakcija nustatė, kad „Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose nustatytų valstybinių pensijų dydis kiekvienos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.“ Nuo 2010 m. sausio 1 d. galioja tokia šios normos redakcija, kuri nustato, kad „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.“ Tokiu būdu nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.
Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs nurodytus atsakovo sprendimus dėl valstybinės pensijos ribojimo pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 11 d. pateikė atsakovui prašymą, kuriame, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, prašė perskaičiuoti jam paskirtą pareigūno valstybinę pensiją. Taip pat prašė išduoti pažymą apie paskirtos ir išmokėtos pareigūno valstybinės pensijos dydį nuo paskyrimo dienos iki šio prašymo gavimo dienos (b. l. 26). Į šį pareiškėjo prašymą VRM atsakė 2012 m. liepos 9 d. raštu Nr. 1D-4681(11). Rašte atsakovas paaiškino pareiškėjui, kad jo valstybinė pensija ribojama vadovaujantis VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi, o nuo 2010 m. sausio 1 d. ir Laikinuoju įstatymu. Atsakovas paaiškino pareiškėjui, kad toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenumato, todėl nėra teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką.
Teismas pažymėjo, kad VPĮ nustato valstybinio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos visų rūšių valstybinės pensijos, valstybinių pensijų mokėjimo sąlygas. Tuo tarpu pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas reglamentuoja tik pareigūnų ir karių pensijų skyrimą. Todėl kalbant apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo sąlygas, šiuo atveju valstybinės pensijos dydžio ribojimą, taikytinas VPĮ 3 straipsnis ir šiuo atveju nekyla VPĮ ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo konkurencija.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad priimdamas sprendimą teismas turėtų vadovautis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, teismas pabrėžė, kad šio Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje aiškiai pasisakyta tik dėl teisėjų pensijų dydžio ribojimo prieštaravimo Konstitucijai, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai grindžia savo reikalavimus šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778 ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 139-7108) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl padarė išvadą, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą ir šiam ginčui aktualius Konstitucinio Teismo nutarimus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo pareiškėjo valstybinę pensiją ribojo vadovaudamasis VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Todėl nėra pagrindo panaikinti VRM 2012 m. liepos 9 d. rašte Nr. 1D-4681(11) išdėstytą sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui mokėti paskirtą valstybinę pensiją ir išmokėti šios pensijos nepriemoką. Nurodė, kad ginčijamu sprendimu VRM, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. VRM, apskaičiuodama pensijų dydžius , veikė pagal kompetenciją ir vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, kad toks sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
Teismas konstatavo, kad taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VRM nuo 2012 m. liepos mėn. mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, neribojant šios pensijos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžiais. Be to, nurodė, kad negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. liepos 16 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą nepriemoką. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį iki 2010 m. sausio 1 d. buvo teisėtas. Tuo tarpu pareiškėjas neprašo jam priteisti dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcijos, kurioje maksimalus ribojimo dydis sumažintas nuo 1,5 iki 1,3 dydžio, taikymo susidariusios nepriemokos. Pabrėžė, kad ši pareiškėjo teisė neneigiama ir jis šia teise gali pasinaudoti, tačiau dėl to jis turi kreiptis į valstybinę pensiją jam mokančią instituciją, t. y. VRM. Kol nėra VRM atsisakymo išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusią nepriemoką, t. y. nepriemoką dėl sumažinto maksimalaus dydžio ribojimo, teismas negali to padaryti.
III.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 65-69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo dalies dėl bendrosios (Valstybinių pensijų įstatymo) ir specialiosios (Karių ir pareigūnų valstybinių pensijų) normų taikymo konkurencijos. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantui pensija nuo 2001 m. visą laiką buvo mokama taikant bendrąją normą, o apeliantas dėl to nesiskundė ir mokėjimo pagrįstumu suabejojo tik 2012 m. birželio mėnesį.
2. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies konstitucingumo turėtų būti taikomos ir apeliantui, kaip valstybinės pareigūnų ir karių pensijos už tarnybą gavėjui. Remiantis Konstitucinio Teisinos formuojama konstitucine doktrina, Konstitucinio Teismo nutarimas yra vieningas teisės aktas, kurio visos dalys (ne tik rezoliucinė) yra svarbios šios doktrinos formavimui. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo nutarimą kaip materialinės teisės normą pritaikė netinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad neneigiama apelianto teisė į nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau apeliantas tokio prašymo nėra pareiškęs. Todėl mano, kad teismo išvados yra viena kitai prieštaraujančios, nes laikotarpis nuo 2010 m. sausio 1 d. apima laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d., o teismas, vadovaudamasis aktyvumo principu, turėjo svarstyti, kokia yra apeliantui neišmokėta pensijos dalis.
Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73-74) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas šiame ginče pagrįstai neįžvelgė VPĮ ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo konkurencijos, nes pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo sąlygas, šiuo atveju valstybinės pensijos dydžio ribojimą, nustato VPĮ 3 straipsnis. Sutinka su teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir jame pateikti išaiškinimai, konkrečiai dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies atitinkamos redakcijos, taikytini išimtinai teisėjų valstybinėms pensijoms. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnams mokamų pensijų atžvilgiu liko galioti nepakitusi VPĮ 3 straipsnio 3 dalis, atsakovas teisėtai ir pagrįstai mokėjo apeliantui atitinkamai sumažintą valstybinę pensiją ir neturėjo teisės išmokėti jam pagal jo paties nurodytą teisinį pagrindą - atitinkamą Konstitucinio Teismo nutarimą valstybinės pensijos nepriemoką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstat uoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl Ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui mokėti didesnę valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija nuo 2010 metų buvo sumažinta dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyto pensijos dydžio ribojimo.
Konstitucinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.
Atsakant į atsakovų atsiliepimuose nurodytą argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Atsakovai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.
Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012-07-20 (b. l. 1–6), jo gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010-01-01, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) numatytas pensijų sumos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šios teisės normos taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama, taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį pareiškėjo skundo reikalavimą.
Kartu pažymėtina, kad Vidaus reikalų ministerija dėl minėtų priežasčių nuo Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos privalo mokėti pareiškėjui pensiją, neribojamą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas taip pat padarė netinkamas išvadas, nesiaiškino, kokio dydžio pensija mokama pareiškėjui sprendimo priėmimo metu ir kokio dydžio pensiją atsakovas privalėtų mokėti.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjui iki 2010 metų buvo mokama 2 683,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 metų pareiškėjui jo gaunama pensija buvo ribojama tiek pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, tiek ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kokią pensiją pareiškėjas gaudavo nuo 2012 m. birželio mėnesio, kokia minėtos pensijos nepriemokos struktūra ją išskaidant pagal atskirus pensijos dydžio ribojimo (mažinimo) pagrindus bei periodus (mėnesius). Pareiškėjas prašė priteisti 22 410, 39 lito valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį iki kreipimosi į teismą, tačiau byloje surinktų įrodymų nepakanka, kad įsitikinti šios sumos teisingumu arba ją koreguoti.
Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės (pareiškėjui priteistinos pensijos nepriemokos dydis), suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, atsakovas – tai institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra pripažinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, t. y. institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.). Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai susiejo skundo dalyką ir pagrindą su ABTĮ 48 straipsnyje apibrėžtu atsakovo statusu. Šiame kontekste reikia priminti, jog pareiškėjo teisių pažeidimas , susijęs su pensijos nepriemoka, kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti ir Lietuvos valstybė, o ne vien Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatomis, yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad byloje atsakovu dalyvavo ta valstybės institucija, kuri būtų buvusi tinkama Lietuvos valstybės atstovė procese. Tačiau turint omenyje tai, kad administracinė byla nagrinėjama pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, papildomos proceso šalies įtraukimas arba pakeitimas apeliacinėje instancijoje apribotų šios šalies teisę pateikti savo argumentus ir įrodymus, pareikšti prašymus bei naudotis teise į apeliaciją.
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šis procesinis pažeidimas taip pat sudaro savarankišką pagrindą šį pažeidimą taisyti, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t aria:
pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.