Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos žinios“ dėl šmeižto ir garbės orumo pažeminimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. Č..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme 2013-10-30 gautas ieškovo prašymas dėl trūkumų šalinimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas kvestionuoja pirmos instancijos teismo nutartį, kuria buvo atmestas prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo bei kuria jis buvo įpareigotas pateikti teismui įrodymus, kad jis pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Žyminis mokestis – tai įstatymo nustatyta suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan.

Pažymėtina, kad žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio bei žyminio mokesčio atidėjimo sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos CPK ir taip visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, užtikrinamos vienodos galimybės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos.

Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą sudaro prielaidas proceso įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dalies ir šio mokesčio sumokėjimo atidėjimo institutus (CPK 83 str. 3 d., 84 str.).

Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad atleidimą nuo viso žyminio mokesčio reglamentuoja CPK 83 str. 1 d., numatanti sąrašą asmenų, kurie pagal įstatymą yra atleidžiami nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo. Įstatymų leidėjas nesuteikia teismui diskrecijos teisės aiškinti minėtą sąrašą plečiamai, daryti išimtis bei atleisti kai kuriuos asmenis nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo, kaip šiuo atveju prašo apeliantas. Taigi įvertintina, ar apeliantas gali būti atleistas nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis galėtų būti sumažintinas, kad suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus. Kita vertus, žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Be to, kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant prašymą atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo, privalu įvertinti prašančiojo asmens turtinę padėtį. Apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo, taip pat gaunamo darbo užmokesčio, dividendų bei kitokio pobūdžio pajamų (nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010, 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-201/2012 ir kt.). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, tai yra reikalingumą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.). Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, jog atleidimas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo yra ne teismo pareiga, o teisė, kuria jis gali pasinaudoti, jei mano, kad esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju, siekdamas įrodyti savo sunkią finansinę padėtį, ieškovas į bylą pateikė Kauno tardymo izoliatoriaus 2013-09-19 pažymą, kurioje nurodoma, kad ieškovas 2012-04-19 buvo pristatytas į Kauno tardymo izoliatorių, suėmimo laikotarpiu ieškovas piniginių išmokų, susijusių su darbo santykiais, negavo (b.l. 6), Kybartų pataisos namų 2013-11-08 pažymą, kurioje taip pat nurodoma, kad ieškovas nedirba ir negauna jokių darbinių pajamų (b.l. 34). Taip pat ieškovas pateikė ir metinę turto deklaraciją, iš kurios matyti, kad ieškovas neturi jokio turto (b.l. 7). Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų, ieškovo bausmės pradžia yra nuo 2004-03-26, o bausmės pabaiga – 2021-03-26 (b.l. 33). Taigi ieškovo bausmės laikas suteikia objektyvų pagrindą išvadai, kad ieškovas jau nuo 2004 m. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę tikrai neturėjo realių galimybių gauti tam tikrų pajamų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas pateikė pakankamus įrodymus, kurie leidžia objektyviai įvertinti ieškovo turtinę padėtį ir konstatuoti, jog tikėtina, kad ieškinio padavimo momentu apeliantas iš tikrųjų neturi galimybės disponuoti piniginių lėšų suma, reikalinga žyminiam mokesčiui sumokėti, todėl siekiant nevaržyti ieškovo teisės į teisminę gynybą ir siekiant pusiausvyros tarp atsakovo teisės į teisminę gynybą ir įstatymų leidėjo nustatytų žyminio mokesčio mokėjimo tikslų, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra tikslinga ieškovą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo.

Taip pat pažymėtina, kad viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja šia išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys buvo pateiktas teismui nesilaikius privalomos ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl ieškovas buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis, patvirtinančius, kad jis bandė pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinys pareikštas dėl šmeižto ir garbės bei orumo pažeminimo. Ieškovas tvirtina, kad atsakovas išspausdino straipsnius, kuriais jis yra šmeižiamas, o juose pateikta informacija yra kompromituojanti bei žeminanti jo garbę bei orumą. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 2.24 str. 4 d. asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą ir reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik po to, kai visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Taigi šios teisės normos nustato privalomąją išankstinę neteisminę bylos dėl garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių žinių, paskleistų per visuomenės informavimo priemones, paneigimo sprendimo tvarką. Išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos paskirtis yra nustatyti, ar atsakovas pripažįsta, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ar jis savanoriškai imsis priemonių adekvačiu žinių paskleidimo būdu jas paneigti ir pan.

Pastebėtina, kad ieškovas, siekdamas įrodyti teismui, kad pasinaudojo išankstine neteismine ginčo tvarka, į bylą pateikė Kauno tardymo izoliatoriaus suimtųjų ir nuteistųjų laiškų, siunčiamų valstybės, savivaldybės ir tarptautinėms institucijoms bei visuomeninėms organizacijoms, apskaitos žurnalo išrašą (b.l. 3-5), iš kurio matyti, kad ieškovas 2013-05-30 UAB „Lietuvos žinios“ išsiuntė laišką. Sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad vien tik faktas, jog ieškovas išsiuntė teismui nežinomo turinio laišką, adresuotą UAB „Lietuvos žinios“, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, jog ieškovas išsiuntė atsakovui Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnyje nustatyto turinio paneigimą, taip pasinaudodamas įstatyme nustatyta išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d. yra įtvirtinta, kas turi būti nurodyta prašyme paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. paneigime turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Kadangi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas būtų įgyvendinęs šiuos įstatymo keliamus reikalavimus, tai pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir suteikė galimybė pateikti papildomus įrodymus.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmos instancijos teismo nutartį, nurodant, kad ieškovas A. M. atleistinas nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, t.y. nuo 2 900 Lt, o kitoje dalyje pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 4 p., 338 str. teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį pakeisti, nurodant, kad ieškovas A. M. atleistinas nuo 2 900 Lt žyminio mokesčio mokėjimo.

Nustatyti ieškovui A. M. terminą iki 2014m. vasario 14 d. sumokėti dalį žyminio mokesčio, t.y. 100 Lt (vieną šimtą litų) bei pašalinti kitus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.