Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2012-02-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1034-302/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-22
Bylos Nr.
2A-1034-302/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-10513-2010-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Atsakovas
T.Š.
Kategorijos
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1034-302/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10513-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 35.5; 45.5; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T.Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo 236-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovei T.Š. dėl skolos už šildymo energiją priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas 236-osios daugiabučių namų savininkų bendrija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės T.Š. 361,84 Lt skolos. Nurodė, kad jis teikia administravimo paslaugas daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini) , kuriame yra atsakovei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini) . Atsakovė 2008 metais nedeklaravo karšto vandens skaitiklių parodymų, todėl ieškovas, nustatęs, kad atsakovės bute esančių skaitiklių duomenys yra iškreipti, atsakovės už sunaudotą kaštą vandenį mokėtinas lėšas apskaičiavo vadovaujantis LR Šilumos ūkio įstatymo normomis, kas sudaro 361,84 Lt sumą. Kadangi atsakovės bute skolos susidarymo metu gyveno nuomininkai, todėl karštas vanduo negalėjo būti nenaudojamas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašė ieškovo reikalavimus atmesti. Nurodė, kad 2008 metais atsakovė sumokėjo už sunaudotą karštą vandenį pagal karšto vandens skaitiklių duomenis, kurie buvo 236 kub.m., už sunaudotą šaltą vandenį pagal šalto vandens skaitiklių duomenis, kurie buvo 292 kub.m. Nuo to laiko bute niekas negyveno ir vandens nenaudojo. Atsakovės teigimu, ieškovo apskaičiuotą skolą sudaro 294,70 Lt už karštą vandenį, 28,84 Lt už šaltą vandenį bei 38,30 Lt už langų montavimą, tačiau nėra jokių duomenų apie sumontuotus langus (b.l.29-30).

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės T.Š. ieškovo 236-osios DNSB naudai 361,84 Lt skolos.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad vadovaujantis CK 4.83 str. 4 d., numatančia, kad patalpų savininkas turi pareigą sumokėti už suteiktas pastato administravimo paslaugas, atsakovė, kaip ieškovo administruojamo buto savininkė, turi pareigą apmokėti jos patalpoms suteiktų administravimo paslaugų kainas. Atsakovė neginčija, kad jai buvo žinoma apie pareigą deklaruoti karšto vandens skaitiklių rodmenis iki kiekvieno mėnesio 27 dienos bendrijai, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų ieškovui teikusi deklaracijas apie karšto vandens sunaudojimą.

Vadovaudamasis LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kurių 217 punkte numatyta, kad pastato savininkui, buto ir kitų patalpų savininkui pažeidus plombavimą arba įvairiais būdais iškreipus neatsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis ar jų ataskaitas, suvartotos šilumos ar karšto vandens kiekiai buitiniams vartotojams paskirstomi skaičiavimo būdu teisės aktuose nustatyta tvarka, netaikant šių prietaisų rodmenų ataskaitų proporcijoms nustatyti, Vilniaus miesto valdybos 1996-03-28 sprendimo Nr. 478V „Dėl daugiabučiame name suvartoto šalto vandens kiekio nustatymo ir paskirstymo butams laikinosios metodikos patvirtinimo“ 3.3.6 punktu, jog nedeklaravus buto individualių vandens skaitiklių parodymų už ataskaitinį mėnesį, vandens suvartojimas butui skaičiuojamas pagal vandens suvartojimo normą vienam gyventojui, kuri, sutinkamai su Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-11-22 įsakymu Nr.172 patvirtintomis Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklėmis, yra 2 kub. m. ir 75 litrai per mėnesį, teismas sprendė, kad nesant byloje duomenų, kad atsakovė vykdė pareigą teikti ieškovui duomenis apie karšto vandens naudojimo faktą, yra pagrindas apskaičiuoti atsakovės butui teikto karšto vandens kiekį pagal teisės aktuose nustatytas karšto vandens vartojimo normas ir konstatavo, kad atsakovės butui per 2008 metus ir 2009 m. sausio-balandžio mėnesius buvo suteikta 44 kub.m. karšto vandens.

Kadangi atsakovė nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. balandžio mėn. nevykdė pareigos ieškovui deklaruoti sunaudoto vandens kiekio pagal jos bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis (b.l. 74), tuo metu jos bute gyveno nuomininkai (b.l. 98), o skaitiklio parodymai nekito (b.l. 32, 35-37), teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas apskaičiuoti atsakovės butui per 16 mėnesių teikto karšto vandens kiekį pagal teisės aktuose nustatytas karšto vandens vartojimo normas, t.y. 2 kub. m. ir 75 litrai per mėnesį – 44 kub.m. (503,80 Lt), bei atsižvelgiant į ieškovo prašomą priteisti sumą, apskaičiuotą remiantis bendro namo įvadinio skaitiklio parodymais, mažinti ją iki 361,84 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovė niekuo nepagrindė ir neįrodė savo teiginių, kad ji nurodytą skolą yra apmokėjusi arba yra apmokėjusi daugiau nei nurodyta ieškovės skolos apskaičiavime, kad jos byloje pateikti kitokie jos dydžio skaičiavimai yra teisingi. Atsakovės skolos susidarymo laikotarpiu galiojusių „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“, patvirtintų LR ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, 214 punkto bei kitos atitinkamos nuostatos nurodo, kad už karšto vandens apskaitos įrenginių priežiūrą atsakingas jų savininkas (vartotojas). Todėl savininkas, o ne šilumos energijos tiekėjas skolos susidarymo laikotarpiu buvo įpareigotas prižiūrėti, tinkamai eksploatuoti skaitiklį, laiku atlikti jo patikrą. Atsakovė niekaip nepatvirtino savo teiginio, nepateikė jokių įrodymų, kad ji kreipėsi į ieškovą ir sudarė sąlygas ieškovės atstovams patikrinti pas ją esančio karšto vandens skaitiklio būklę. Priešingai, atsakovė uždraudė nuomininkams įsileisti į butą bendrijos atstovus atlikti skaitiklio patikrą ir, tik kilus ginčui tarp šalių, suskubo atlikti skaitiklio patikrą (b.l. 32-34).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė atsakovės skolos apskaičiavimą už suvartotą karštą vandenį pagal bendrą namo įvadinio skaitiklio parodymus, kitų gyventojų deklaruotus skaitiklių parodymus bei atsakovės butui apskaičiuotą pagal vandens suvartojimo normą vienam gyventojui, šiais įrodymais teismas neturėjo pagrindo nesiremti ar tikrinti, kad pateiktas apskaičiavimas už suvartotą vandenį atitinka įstatymo reikalavimus. Atsakovė, nesutikdama su jai paskaičiuota suma, nepateikė įrodymų, kad šiuo atveju apskaičiuoti mokesčiai neatitinka įstatymų reikalavimų, ar jie nepagrįsti.

Šalies argumentai

Atsakovė T.Š. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis tiek materialinės teisės normas tiek ir procesines teisės normas ir todėl naikintinas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 217 punkte numatyta tvarka, kad pastato savininkui, buto ir kitų patalpų savininkui pažeidus plombavimą arba įvairiais būdais iškreipus neatsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis ar jų ataskaitas, suvartotos šilumos ar karšto vandens kiekiai buitiniams vartotojams paskirstomi skaičiavimo būdu teisės aktuose nustatyta tvarka, netaikant šių prietaisų rodmenų ataskaitų proporcijoms nustatyti. Nustatydamas vandens suvartojimo dydį, teismas vadovavosi Vilniaus miesto valdybos 1996-03-28 sprendimo Nr. 478V „Dėl daugiabučiame name suvartoto šalto vandens kiekio nustatymo ir paskirstymo butams laikinosios metodikos patvirtinimo" 3.3.6 punktu, tačiau vien iš akto pavadinimo matyti, kad jame minima šalto vandens nustatymo metodika, kai tuo tarpu ieškinyje reikalauta sumokėti už karštą vandenį.

Kitame teismo nurodytame akte - Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-11-22 įsakymu Nr.172 patvirtintomis Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklėmis — nėra nurodyta, jog vandens suvartojimas butui turi būti skaičiuojamas pagal vandens suvartojimo normą vienam gyventojui 2 kub. m. ir 75 litrai per mėnesį, jame skaičiavimas remiasi kitais vienetais, pvz. esant nuplėštai skaitiklio plombai ar kai negalima patekti į patalpą ir pan., per mėnesį suvartoto ir pašalinto vandens kiekis nustatomas priimant, kad vanduo tekėjo 3 metrų per sekundę greičiu 24 vai. per parą. Todėl teismas turėjo pagrįsti, kad 2 kub. m. ir 75 litrai per mėnesį yra lygūs vandens kiekiui, kaip jis teka 3 metrų per sekundę greičiu 24 valandas per parą visą mėnesį.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad nebuvo būtinų sąlygų skaičiuoti kartą vandenį pagal normas, nes CK 6.388 str., akcentuojantis energijos apmokėjimo sąlygas bei atsiskaitymą už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, kartu nukreipia į kitus teisės aktus, o šie teisės aktai (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 p., 22 str., Ūkio ministro patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintos Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės, 11 p.) nenumato galimybės vien už tai, kad kelis mėnesius abonentas neteikia apskaitos prietaiso rodmenų (reikia dar papildomų sąlygų) taikyti atsiskaitymui su juo nustatytus normatyvus ar metodikas. Ieškovas neįrodė, jog pateikė raštiškus prašymus patekti į atsakovei priklausančias patalpas, taip pat tinkamai įforminti atsakovės atsisakymą, o teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei.

Be to, pasak apeliantės, teismas priteisė reikalaujamą ieškovės sumą- 361,84 Lt — kaip "apskaičiuotą remiantis bendro namo įvadinio skaitiklio parodymais", nors tokia "skaičiavimo" metodika niekur nereglamentuota ir neturėjo būti net vertinama.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, padarė skaičiavimo klaidų, taip pat išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Nustatęs kad mėnesio norma yra 2 kub.m. ir 75 litrai, teismas suskaičiavo, kad per 16 mėnesių ieškovei privalu mokėti už 44 kub. metrus vandens, tai yra faktiškai padaugino 2.75 kub.m. iš 16. Tačiau 2 kub.m. ir 75 litrai yra 2.075 kub.m., todėl 2,075 padauginus iš 16 mėnesių gautume ne 44 kub.m., bet 33,2 kub.m. Ieškovui reikalaujant sumokėti skolą tik už 2008 m., t.y. už 12 mėn., ir padauginus iš 2,075 kub.m. ir iš 11,45 Lt (tokią kainą už vieną kub.m. skaičiavo teismas), gaunasi ne 503,80 Lt, bet tik 285,11 Lt, taigi tokio dydžio turėtų būti ir ieškovo reikalavimo suma. Pagal ieškovo pateiktą gyventojų įsiskolinimo suvestinę (b.l. 57-58), reikalavimas priteisti įsiskolinimą už karštą vandenį turėjo būti tik 294,70 Lt.

Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai vertino ar nevertino jos pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad jos bute įrengtas skaitiklis yra tvarkingas, atsakovė yra atsiskaičiuosi su ieškovu už suteiktas paslaugas, jog ieškovo pirmininkė atsisakė pasirašyti aktą dėl atsakovės skaitiklių parodymų patvirtinimo net neįsitikinusi skaitiklio rodmenų parodymais ir nenuvykusi į atsakovės butą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą 236-oji DNSB prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustačius absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, bylą nagrinėja apeliaciniame skunde suformuotų pagrindų ribose.

Išnagrinėjus bylos medžiagą ir skundo argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės pareigą kompensuoti ieškovui už patiektą jos butui karštą vandenį, šios pareigos apimtį, nevisiškai teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.). Tai sudaro prielaidas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti (CPK 329 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliaciniame skunde keliami netinkamo faktinių aplinkybių konstatavimo, netinkamo norminių aktų, reglamentavusių apmokėjimą už tiekiamą šilumos energiją, taikymo klausimai.

Byloje nustatyta, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) , gyvenamųjų patalpų savininkai, tarp kurių yra ir atsakovė T.Š. (b.l. 9-10), yra įsteigę 236-ąją Daugiabučių namų savininkų bendriją (toliau – DNSB) (b.l.6-7). 236-oji DNSB, apskaičiuoja namo patalpų savininkams mokesčius už suteiktas komunalines ir eksploatavimo paslaugas ir juo surenka. Atsakovei priklausančiame bute suvartotam karšto vandens kiekiui nustatyti yra įrengti vandens sunaudojimą apskaitantys prietaisai – karšto vandens skaitikliai. Tačiau atsakovė nuo 2008-01-01 iki 2009-04-30 suvartoto bute karšto vandens kiekį yra deklaravusi tik du kartus (b.l. 74, 84-89).

Energijos pirkimo – pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio ir paskirties, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 str. 1 d., 6.383 str. 1 d.). CK 6.388 str. 1 d. sako, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko kita. Apeliantės bute yra įrengti individualūs karšto vandens skaitikliai, kas sudaro technines galimybes nustatyti į konkretų butą.

Ginčas tarp bylos šalių kilo dėl to, kaip ieškovas turėtų apskaičiuoti vartotojo mokestį už karštą vandenį, jei apeliantė netinkamai teikė duomenis apie faktiškai sunaudoto karšto vandens kiekį. Ieškovas prašydama priteisti iš atsakovės ne už faktiškai sunaudotą šilumos energiją, o pagal nustatytą karšto vandens normą vienam gyventojui vadovavosi Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis ir konkrečiai 217 punktu. Teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė iškreipė suvartoto karšto vandens ataskaitas, nesilaikydama nustatytos kasmėnesinės sunaudoto karšto vandens deklaravimo ir mokėjimo už jį tvarkos. Pagal Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 217 punkto nuostatą (red. galiojusi iki 2009-01-07), pastato savininkui, buto ir kitų patalpų savininkui pažeidus plombavimą arba įvairiais būdais iškreipus neatsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis ar jų ataskaitas, suvartotos šilumos ar karšto vandens kiekiai buitiniams vartotojams paskirstomi skaičiavimo būdu teisės aktuose nustatyta tvarka, netaikant šių prietaisų rodmenų ataskaitų proporcijoms nustatyti. Panašus teisinis reguliavimas tokių atvejų išliko ir minėtų taisyklių vėlesnėje redakcijoje, galiojusioje iki 2009-06-21. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigos deklaruoti skaitiklio parodymus nustatyta minėtų Taisyklių 239-243 punktuose, kurie pagal šių Taisyklių 317 p. taikomi ir karšto vandens vartotojams.

Tačiau teismas neturėjo pagrindo šalių santykiams taikyti Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-11-22 įsakymu Nr. 172 patvirtintų Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių, nes pagal šių Taisyklių 1.1 p. juose reglamentuoti santykiai tarp vandens tiekimo įmonių ir vandens vartotojų, su kuriais tiekėjas yra sudaręs vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis. Ieškovas į nurodytų subjektų ratą nepatenka, todėl šiuo norminiu aktu negali grįsti savo reikalavimų, o teismas jų tenkinti. Be to, pažymėtina, jog nurodytose taisyklėse nėra tokios reglamentacijos, kurią nurodė teismas, t.y. jog šiose taisyklėse yra nustatyta vienam gyventojui suvartojamo vandens norma 2,75 m³ ir ji taikoma vartotojui nedeklaruojant suvartoto šalto vandens kiekio pagal skaitiklius. Taip pat teismas vadovavosi nesančiu teisės aktu – Vilniaus miesto valdybos 1996-03-28 sprendimu Nr.478V „Dėl daugiabučiame name suvartoto šalto vandens kiekio nustatymo ir paskirstymo butams laikinosios metodikos patvirtinimo“. Analogiškos nuostatos buvo reglamentuotos kitame Vilniaus m. valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintoje „Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandenio paskirstymo tvarkoje“ 27 p. 2 d., pagal kurią gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės 2 mėnesius, mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 l/ parą 1 gyventojui), tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-10-02 sprendimu pripažino šią tvarką prieštaraujančia LR Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 d. Todėl ir šia Tvarka teismas negali remtis priimdamas sprendimą.

Kaip jau minėta, daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų patalpų savininkai, tarp kurių yra ir atsakovė T.Š. (b.l. 9-10), yra įsteigę 236-ąją Daugiabučių namų savininkų bendriją (toliau – DNSB) (b.l.6-7), todėl šalių santykius reguliuoja CK VI knygos ketvirtasis skirsnis, Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo nuostatos ir kiti teisės aktai, tačiau teisinio reguliavimo numatančio tokią karšto vandens apskaitą ir nedeklaravimo pasekmes, kaip nurodė ieškovė ir taikė teismas, nėra. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, daugiabučių namų savininkų bendrijos priimti nutarimai yra privalomi pastato patalpų savininkams. Pažymėtina, kad namo savininkų bendrijos susirinkimas taip pat nėra priėmęs tokios atsiskaitymą reguliuojančios tvarkos tarp bendrijos narių, bent jau ieškovas tokių įrodymų į bylą nepateikė. Tokiu būdu atsakovei karštą vandenį skaičiuoti pagal normą pažeidus Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, ieškovė neturėjo pagrindo, o teismas neturėjo teisinio pagrindo ieškovės prašomą sumą priteisti.

Kadangi byloje nėra ginčo, jog atsakovė apmokėjo už karšto vandens deklaruotą kiekį, todėl ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma, nes priėmus tokį sprendimą, jie bylai teisiškai nereikšmingi.

Dėl išdėstyto apylinkės teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 10 Lt, todėl nepriteistinos vadovaujantis Teisingumo ir Finansų ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teismas,

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti.

Ieškovės ieškinį atmesti.

Teisėja Romualda Janovičienė