Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-376-327-2014

Teisėjas Vitalijus Krivičius Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00722-2013-0

2014 m. spalio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Furmonui, išteisintojo A. P. gynėjai advokatei Angelei Fominienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. iš­tei­sin­tas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusi­kal­ti­mo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, t. y. 2013 m. spalio 1 d., apie 23.30 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini) kambaryje, tyčia ranka paėmęs kartu gyvenančiai sugyventinei S. J. už plaukų, šią tąsė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Be to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2013 m. spalio 2 d., apie 13.30 val., to paties buto virtuvėje, tyčia kumščiu du kartus sudavė S. J. į kairę ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji apklausiama teisme patvirtino, jog 2013-10-01, apie 23.30 val., A. P. prieš ją smurtavo – lovoje tąsė už plaukų, ištempė iš lovos, dėl ko ji jautė fi­zinį skausmą. Nukentėjusioji parodė, kad neprisimena, kokius tiksliai fizinio smurto veiks­mus at­li­ko A. P. 2013-10-02, apie 13-14 val. Nukentėjusioji teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo me­tu duotus parodymus, kad dėl A. P. suduotų dviejų smūgių kumščiu į ranką jautė fizinį skausmą, tai yra esmines A. P. naudoto fizinio smurto aplinkybes. Šias esmines ap­lin­ky­bes ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu jos 2013-10-02, 2013-10-07 apklausų metu, 2013-10-09 akis­ta­toje su A. P.. Teismas neįvertino to, kad policijos įstaigai 2013-10-02 19.51 val. sura­šy­ta­me pareiškime yra užfiksuotas tik pats fizinio smurto faktas, o iš karto po jo – 20 val. ap­klausoje nu­kentėjusioji patvirtino fizinio smurto ir sukelto skausmo faktines aplinkybes. Nuken­tė­ju­sios pa­ro­dymuose nėra A. P. apkalbėjimo požymių. Nukentėjusios atminties spragos apie įvykio ap­lin­ky­bes teisme negali būti vertinama kaip parodymų nenuoseklumas. Teismas nuos­pren­dyje neį­ver­­ti­no netiesioginių duomenų, kurie patvirtina nukentėjusios nurodytas aplinkybes. Liu­dy­to­jas R. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2013-10-02, apie 18 val., nu­ken­tėjusioji S. J. jam pasakė, kad nori palikti savo sugyventinį A. P., kad šis jos ne­skriaustų. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad 2013-10-03 9.45 val. nukentėjusioji S. J. buvo apžiūrėta, žodžiu ji nu­ro­dė tas pačias fizinio smurto panaudojimo aplinkybes. 2013-10-10 Vil­ka­viškio rajono PK tyrėjo nu­tarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2013-10-02 galimai E. J. padarytų fizi­nio smurto veiksmų A. P. atžvilgiu užfiksuota, kad E. J. parodė, jog 2013-10-02 te­lefonu S. J. pasakė, kad A. P. naudoja fizinį smur­tą. Be to, teismas nuosprendyje kri­tiškai neįvertino kaltinamojo A. P. parodymų, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas neįvertino ir to, kad A. P. Vilkaviškio rajono apy­lin­kės teismo įsiteisėjusiu 2012-09-25 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus S. J. sveikatos sutrikdymo. A. P. cha­rak­terizuojamas neigiamai.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintojo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apelia­ci­nis skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­mo­je nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kal­ti­namojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymus, o kal­ti­na­mojo parodymams nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo jo išvadą dėl A. P. kaltės pada­rius jam inkri­mi­nuo­tą nusi­kals­tamą veiką.

BK 140 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė BK 140 str. 1 d. numa­ty­tą nusikalstamą veiką – mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, – savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

Apylinkės teismas be pagrindo nukentėjusiosios S. J. parodymus vertino kaip prieštaringus. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duoti nukentėjusiosios parodymai apie A. P. prieš ją pavartoto smurto detales ir nėra visiškai vie­no­di, tačiau tai ga­li­ma paaiškinti tuo, kad parodymai duoti skirtingu laiku, skirtingoms insti­tu­ci­joms, užfiksuoti skir­tingų pareigūnų, todėl galėjo būti nevienodai atspindėti atskiruose proce­siniuo­se dokumentuose. Tačiau visuose savo parodymuose nukentėjusioji patvirtino pavartoto fizinio smur­to esmę – tem­pi­mą už plaukų ir smūgių sudavimą. Ikiteisminio ty­rimo metu apklausiama pirmą kartą nukentėjusioji nenurodė, kiek kartų rankos kumščiu jai sudavė išteisintasis. Parodymuose nėra jokių prieštaravimų dėl smurto pavartojimo vietos, laiko, konflikto priežasčių ir kitų aplinkybių. Nors teismo medicinos spe­cialistas, apžiūrėjęs S. J. 2013-10-03, t. y. sekančią dieną po įvykio, jokių kūno su­žalojimų jai nekonstatavo, tačiau padarė išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytų įvykių metu 2013-10-01 ir 2013-10-02 ji galėjo jausti fizinį skausmą. A. P. prieš ją pavartoti smurto veiks­mai – smūgių sudavimas, tempimas už plaukų – nebūtinai turėjo palikti žymes, tačiau tokie veiksmai neabe­jo­ti­nai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Nukentėjusiosios parodymus ir smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą netiesiogiai patvirtina liudytojo R. B. parodymai apie S. J. nusiskundimus A. P. elgesiu – skriaudimu. Nukentėjusiosios parodymus netiesiogiai patvirtino ir jos sūnaus, liudytojo E. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad nukentėjusioji jam telefonu skundėsi dėl jos neišleidimo iš namų. Nukentėjusiosios po įvykio specialistui duoti paaiškinimai apie jos su­mu­šimo aplinkybes taip pat netiesiogiai įrodo smurto panaudojimo faktą. Byloje nėra jokių duo­me­nų, kad nukentėjusioji S. J. būtų turėjusi pagrindą apkalbėti A. P., nepagrįstai jį apkaltinti. Byloje ji civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nereiškė. Esant šioms aplin­ky­bė­mis teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir pripažįsta juos pakankamais A. P. kaltei pripažinti. Kaltinamasis iš pradžių atsisakė duoti parodymus, vėliau tvirtino nevartojęs prieš nukentėjusiąją smurto, kas teikia pagrindo daryti išvadą, kad jis for­mavo savo gynybinę poziciją. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. P. 2012-09-25 teismo baudžiamuoju įsakymu jau buvo teistas už smurtą prieš tą pačią nukentėjusiąją S. J..

Teisėjų kolegija, teismo posėdyje ištyrusi ir įvertinusi įrodymus, nustatė, kad A. P. 2013 m. spalio 1 d., apie 23.30 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia ranka tempė sugyventinę S. J. už plaukų, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Be to, 2013 m. spalio 2 d., apie 13.30 val., to paties buto virtuvėje, tyčia kumščiu du kar­tus sudavė S. J. į kairę ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Kal­ti­na­mojo veiks­mus vienija vieninga tyčia, todėl jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 140 str. 2 d. kaip tęstinė.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. P., vadovaujasi BK 54 str. numatytais ben­draisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Kaltinamasis padarė vieną nesunkų tyčinį nu­si­kal­timą (BK 11 str. 3 d.). Nusikalstama veika tęsėsi dvi dienas, tačiau sun­kesnių fizinių pasekmių nukentėjusiajai nesukėlė, kūno sužalojimo jai nekonstatuota. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sun­ki­nančių aplinkybių nenustatyta. Kaip minėta, A. P. turi neišnykusį teistumą už ana­lo­giš­ką nusikalstamą veiką. Kaltinamasis nedirbantis, kaimo, kuriame gyvena, seniūno charak­teri­zuo­ja­mas kaip ūmaus ir sudėtingo būdo, konfliktiška asmenybė. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad jis ne kartą baustas administracine tvarka. Be to, 2009-02-02 buvo teistas pagal BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečio atžvilgiu. Nors teistumas už pastarąsias nusikalstamas veikas yra išnykęs, tačiau visos šios aplin­ky­bės apibūdina A. P. kaip agresyvų ir į smurtą linkusį asmenį, kuriam anksčiau skirtos bausmės poveikio nepadarė.

BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytos įvairių rūšių bausmės – viešieji darbai, laisvės ap­ri­bo­jimas, areštas ir laisvės atėmimas iki dvejų metų. A. P. nusikaltimą padarė neišnykusio teis­­tumo metu. Vadovaujantis BK 27 str., nuostatomis, asmuo, būdamas teistas už tyčinio nusi­kal­ti­mo įvykdymą, jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas, padaro naują tyčinį nusikaltimą, jis yra laikomas recidyvistu. Nors BK 56 str. 1 d. yra įtvirtinta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau ši baudžiamojo įstatymo norma neturi būti taikoma formaliai. Aukštesniojo teismo nuomone, esant nustatytoms aplin­ky­bėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad BK 41 str. numatytų bausmės tikslų įgyven­di­ni­mas – ne tik nu­bausti nusi­kal­ti­mą padariusį asmenį, siek­ti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir lai­ky­tų­si įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam gali­my­bę da­ryti naujas nusi­kals­ta­mas veikas A. P. gali būti užtik­rintas trumpalaikiu laisvės atėmimu – areštu.

Nustatydamas bausmės trukmę teismas va­do­vaujasi BK 140 str. 2 d. numatytos sankcijos ribomis. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę len­gvi­nančioms ir (ar) sun­ki­nan­čioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vi­dur­kio. A. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsi­žvel­giant į tai ir visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A. P. skirtina 20 parų arešto bausmė, kuri savo dydžiu tik nežymiai viršija BK 140 str. 2 d. sank­ci­joje nu­ma­ty­tos arešto bausmės mini­malų dydį (BK 49 str. 3 d.).

Byloje 2014-05-26 gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. P., išlaidas iki 2014-05-26 sudaro 80 Lt (t. 1, b. l. 124). BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad na­gri­nė­jant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įs­ta­tymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgy­ven­di­nimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės tei­si­nės pa­gal­bos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c) p.) įtvirtinta vals­tybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tei­kiančio gy­nė­jo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžia­mo­joje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuo­met gynėjo da­lyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės ins­tancijos teis­mas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje by­lo­je Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pa­galbos tar­nybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo neten­kintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str. 1 d. ir 2 d.

nusprendžia:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. išteisinamąjį nuosprendį pa­nai­kinti ir priimti naują apkal­ti­na­mąjį nuosprendį – A. P. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nuteisti jį dvidešimties parų areštu.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio bausmės atlikimo dienos.

Kardomąsias priemones A. P. – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įs­tai­goje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi pritaikytą smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonę – įpareigojimą nesi­ar­tinti prie smurtą patyrusio asmens S. J., nebendrauti su ja bei neieškoti ryšių, palikti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.