- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-19
- Bylos Nr.
- 2A-93-390/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09978-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- K. Š.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14970-945/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ ieškinį atsakovui K. Š. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b. l. 3–5), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 150,80 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog ieškovė teikia šaltą vandenį ir šalina nuotekas atsakovui priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, 2007 m. gegužės 9 d. sudarytos sutarties pagrindu. Už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. susidarė prašomas priteisti įsiskolinimas. Vadovaudamasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatomis Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija parengė ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 patvirtino Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką, kurioje nustatyta, kad iš bendrųjų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančių bendrovių sąnaudų išskiriamos pardavimo veiklos sąnaudos. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalto geriamojo vandens apskaitos prietaisus ties tiekimo ir vartojimo riba įrengia ir eksploatuoja vandens tiekėjas savo lėšomis. Šių prietaisų įsigijimo, įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos ir įtraukiamos į pardavimo kainą. Pardavimo kaina mokama kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo suvartojamo vandens kiekio. Ši kaina fiksuota suma nustatoma savivaldybių tarybų sprendimais, atsižvelgiant į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais patvirtintas kainas. Atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu ši kaina keitėsi kelis kartus ir laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. sudarė 3,25 Lt be PVM (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas Nr. O3-60 (b. l. 46), 2008 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. O3-45 (b. l. 49) ir 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. O3-167 (b. l. 51), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. T-499 (b. l. 47-48)), nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.- 3,49 Lt be PVM (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. T-400 (b. l. 36-40, 52-54)), nuo 2015 m. sausio 1 d.- 1,01 Eur be PVM (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. O3-709 (b. l. 55-56), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. T-541 (b. l. 57-59, 74-76)).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei UAB „Kauno vandenys“ iš atsakovo K. Š. 150,80 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20 Eur žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė teikia vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas atsakovui priklausančiam butui, jog atsakovas, naudodamasis nurodytomis paslaugomis, apmoka dalį jam teikiamų sąskaitų. Teismas nustatė, kad atsakovas pats pasirinkdavo kokią sąskaitų dalį apmokėti, sumokėdavo ne visą sumą ir už tiesioginį vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, dėl ko atsakovo įsiskolinimo suma yra didesnė už skolos susidarymo laikotarpiu paskaičiuotiną pardavimo kainą. Gavęs sąskaitas už 2008 m. vasario, gruodžio mėn., 2009 m. kovo, liepos mėn., sekančiais mėnesiais atsakovas neatliko jokio mokėjimo; 2008 m. kovo mėn. ieškovei pateikus sąskaitą tik už pardavimo kainą, atsakovas 2008 m. balandžio mėn. būtent tokią sumą ir įmokėjo; 2008 m. balandį gavęs 35,87 Lt sąskaitą, sekantį mėnesį atsakovas neatliko jokio mokėjimo; 2008 m. gegužės ir spalio mėn., 2009 m. vasario, balandžio, rugpjūčio mėn. vėl gavęs sąskaitą tik už pardavimo kainą dėl neaiškios priežasties sumokėjo po 1 Lt; ir t.t.. Šios aplinkybės tik patvirtino, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog jis aiškiai atsisakė apmokėti tik sąskaitų dalį, susijusią su pardavimo kaina. Teismas nurodė, kad skolos grąžinimui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, tik šio termino pradžia, remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, sietina su konkrečiu veiksmu, kuriuo pažeidžiama pareiga grąžinti skolą ar jos dalį. Atsakovas kiekvienu atveju apmokėdavo dalį jam pateikiamos sąskaitos, todėl dalinis sąskaitos apmokėjimas, vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, nutraukia ieškinio senaties termino eigą. Be to, atsakovui aiškiai neidentifikavus savo atliekamų mokėjimų paskirties, ieškovė, vadovaudamasi CK 6.54–6.55 straipsnių nuostatomis, turėjo pagrindą pirmiausia užskaityti seniausią skolą. Ieškovė tiek priskaitymų apmokėjimo žiniaraštyje, tiek ir atsakovui teikiamose sąskaitose nurodydavo kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pradžioje egzistavusią įsiskolinimo sumą. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo. Patenkinęs byloje pareikštą piniginį reikalavimą, vadovaudamasis CK 6.37, 6.210 straipsniais, teismas tenkino ir reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovas K. Š. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 3,03 Eur įsiskolinimą už 2015 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius (b. l. 99–109).
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sekančių argumentų:
Teismas privalėjo įpareigoti ieškovę patikslinti ieškinį, kadangi ieškinys buvo su trūkumais – nekonkretizuotas ir nedetalizuotas. Teismas ignoravo ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo skolą už tiekiamą vandenį ir jo nukanalizuojamą vandenį ir jo netenkino, o išeidamas už ieškinio ribų, ieškovei neprašant, priteisė įsiskolinimą už nemokėtą mokestį – „pardavimo kaina“. Vandens „pardavimo kainos“ mokestis buvo įvestas tik 2007-09-27 Kauno m. tarybos sprendimu Nr. T-499. Šis sprendimas yra specialioji teisės norma, turinti tam tikrą apibrėžtą ir konkrečią teisinę galią, bei pradžią ir pabaigą. 2012-07-12 kita specialiąja teisės norma Kauno m. tarybos sprendimu Nr. T-400 - Kauno m. tarybos sprendimas T-499 buvo pripažintas netekusiu galios. 2014-11-06 Kauno m. tarybos sprendimu Nr. T-541 buvo pripažintas netekusiu galios ir 2012-07-12 Kauno m. tarybos sprendimas Nr. T-400. Specialiosios teisės normos buvo pripažintos negaliojančiomis pilnai visa apimtimi.
Tenkindamas ieškinį, teismas nepasisakė ir nenurodė teisinio pagrindo – materialiosios teisės normos, todėl neaišku iš ko kyla prievolė apmokėti įsiskolinimą.
Teismas neteisingai aiškina, kad mokestis už teikiamą šaltą vandenį bei jo nukanalizavimą ir mokestis „pardavimo kaina“ yra vienas ir tas pats mokestis, nes pateikiamas vienoje sąskaitoje. Mokestis „pardavimo kaina“ buvo įvestas atskira specialiąja teisės norma. Mokestis už tiekiamą šaltą vandenį bei jo nukanalizavimą yra kintantis, o mokestis „pardavimo kaina“ yra kaip abonentinis ir nepriklauso nuo sunaudoto vandens kiekio. Kokie tai užskaitymai vieno mokesčio kito mokesčio sąskaita neleidžiami. Abu mokesčiai pateikiami viename popieriaus lape. Už vandens tiekimą ir nukanalizavimą skolos nėra, o „pardavimo kainos“ mokesčio atsakovas nemokėjo nuo pat pradžių dėl atsiliepime nurodytų priežasčių. Todėl, teismo išvada, kad atsakovas kiekvienu atveju apmokėdavo dalį atsakovui pateiktos sąskaitos, dėl ko nutraukiama ieškininės senaties termino eiga, yra aiškiai nepagrįsta ir neteisėta. Teismas privalėjo svarstyti ir taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kauno vandenys“ prašo atsakovo K. Š. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 104–106). Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas aiškiai atsisako apmokėti tik sąskaitų dalį, pats savavališkai pasirinkdamas, kokią sąskaitų dalį apmokėti. Teikdama atsakovui sąskaitas, kuriose nurodyta ir vandens pardavimo kaina, ieškovė pagrįstai vadovavosi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 3–4 dalimis, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimais, kurie išvardinti ieškovės rašytiniame paaiškinime bei teismo sprendime. Ieškovė visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl taikytinų teisės normų nustatant vandens pardavimo kainą. Nepagrįstas atsakovo argumentas, jog ieškovė nebegali reikšti reikalavimo remdamasi netekusiais galios pripažintais Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimais. Teisės akto pripažinimas netekusiu galios kiekvieną kartą buvo siejamas su tuo, jog jis buvo pakeistas kitu vėlesniu aktu, koreguojančiu ieškovės paslaugų įkainius. Ankstesnio teisės akto pripažinimas netekusiu galios yra reikalingas tam, kad vienu metu nebūtų dviejų skirtingai tą patį santykį reglamentuojančių aktų, jis skirtas teisinio reglamentavimo nuoseklumui užtikrinti. Todėl ieškovė pagrįstai skaičiavo vandens pardavimo kainą pagal teisės aktus, reglamentuojančius jos skaičiavimą skirtingais laikotarpiais, o šių teisės aktų pripažinimas netekusiais galios nepanaikina atsakovo skolos ieškovei. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalto geriamojo vandens apskaitos prietaisus ties tiekimo ir vartojimo riba įrengia ir eksploatuoja vandens tiekėjas savo lėšomis. Apskaitos prietaisų įgijimo, įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos įtraukiamos į pardavimo kainą. Šių sąnaudų pagrindu, vadovaujantis būtinų sąnaudų nustatymo ir susigrąžinimo principais ir apskaičiuojama pardavimo kaina. Pardavimo kainą sudaro geriamojo vandens apskaitos prietaisų įrengimo, keitimo, remonto, techninės priežiūros, metrologinės patikros, sąskaitų parengimo ir pateikimo bei kitos būtinosios vandens tiekėjo sąnaudos, susijusios su geriamojo vandens pardavimu. Šios sąnaudos yra išskirtos iš 1 kubinio metro geriamojo vandens kainos ir nepriklauso nuo suvartoto geriamojo vandens kiekio. Ji nustatoma daugiabučio namo butui (ar privačiam namui) fiksuota suma, nustatoma miesto (rajono) savivaldybių tarybų sprendimais atsižvelgiant į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais patvirtintas kainas. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu pardavimo kaina keitėsi kelis kartus ir laikotarpiu nuo 2007-12-01 iki 2012-09-01 sudarė - 3,25 Lt be PVM (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007-08-23 nutarimu Nr. 03-60, 2008-04-03 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-45 ir 2010-09-03 nutarimu Nr. 03-167, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007-09-27 d. sprendimu Nr. T-499), nuo 2012-09-01 iki 2015-01-01 - 3,49 Lt be PVM (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012-07-12 d. sprendimu T-400), nuo 2015-01-01 - 1,01 Eur be PVM (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-07-28 nutarimu Nr. 03-709, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014-11-06 sprendimu Nr. T-541). Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovo prašymu teismas turėtų taikyti 5 metų ieškinio senaties terminą. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovui sąskaitos buvo išrašomos, įvertinant jo faktiškai sunaudojamo vandens kiekį, kartu į paslaugos kainą įtraukiant ir vandens pardavimo kainą, kaip paslaugos kainos dalį, todėl negali būti taikytinas sutrumpintas senaties terminas, kuris taikomas periodinėm įmokom. Be to, atsakovas aiškiai neidentifikavo savo atliekamų mokėjimų paskirties, todėl ieškovė vadovaudamasi CK 6.54–6.55 straipsnių nuostatomis turėjo pagrindą pirmiausiai užskaityti seniausią skolą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Apelianto apeliacinis skundas argumentuojamas ieškinio priėmimu su trūkumais, sprendimo priėmimu išeinant už ieškinio ribų, teisinio pagrindo nenurodymu bei ieškinio senaties netaikymu CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytu pagrindu. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovas kiekvienu atveju apmokėdavo dalį atsakovui pateiktos sąskaitos, kadangi už vandens tiekimą ir nukanalizuojamą vandenį skolos nėra, o „pardavimo kainos“ mokesčio atsakovas nemokėjo nuo pat pradžių.
Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Taigi teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu sprendžiamas ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 150,80 Eur skolą už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., kuri susidarė atsakovui neapmokant ieškovės išrašomų sąskaitų už faktiškai sunaudotą vandens kiekį, kartu į paslaugos kainą įtraukiant ir vandens pardavimo kainą, kaip paslaugos kainos dalį. Įsiskolinimo dydį ieškovė grindė priskaitymų apmokėjimų žiniaraščiu. Taigi, ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimą ir jo faktinį pagrindą, bei pateikė įrodymus, patvirtinančius ieškovės išdėstytas aplinkybes, todėl apelianto argumentas, kad ieškinys buvo pateiktas su trūkumais atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamuoju atveju nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, būtų peržengęs ieškinio ribas. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovei buvo pateikiamos sąskaitos, kuriose buvo nurodytos mokėtinos sumos už faktiškai sunaudotą vandens kiekį, kartu į paslaugos kainą įtraukiant ir vandens pardavimo kainą, kaip paslaugos kainos dalį. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad atsakovas apmokėdavo tik dalį jam priklausomos mokėti sumos, mokėjo nereguliariai, t. y. sumokėdavo ne visą sumą ir už tiesioginį vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, todėl visiškai nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog skolos už vandens tiekimą ir nukanalizuojamą vandenį atsakovui nėra.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė nebegali reikšti reikalavimo remdamasi netekusiais galios pripažintais Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimais. Teisės akto pripažinimas netekusiu galios kiekvieną kartą buvo siejamas su tuo, jog jis buvo pakeistas kitu vėlesniu aktu, koreguojančiu ieškovės paslaugų įkainius. Ankstesnio teisės akto pripažinimas netekusiu galios yra reikalingas tam, kad vienu metu nebūtų dviejų skirtingai tą patį santykį reglamentuojančių aktų, jis skirtas teisinio reglamentavimo nuoseklumui užtikrinti. Todėl ieškovė pagrįstai skaičiavo vandens pardavimo kainą pagal teisės aktus, reglamentuojančius jos skaičiavimą skirtingais laikotarpiais, o šių teisės aktų pripažinimas netekusiais galios nepanaikina atsakovo skolos ieškovei.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino senaties termino taikymą nagrinėjamojo ginčo atveju ir pagrįstai nurodė, kad skolos grąžinimui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, tik šio termino pradžia, remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, sietina su konkrečiu veiksmu, kuriuo pažeidžiama pareiga grąžinti skolą ar jos dalį. Atsakovas kiekvienu atveju apmokėdavo dalį jam pateikiamos sąskaitos, todėl dalinis sąskaitos apmokėjimas, vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, nutraukia ieškinio senaties termino eigą. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo svarstyti ir taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalį. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Šiuo nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, iš atsakovo buvo priteista skola, kuri nelaikytina periodinėmis išmokomis, todėl CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos reglamentuojančios sutrumpintą ieškinio senaties terminą negali būti taikomos.
Kita apelianto apeliacinio skundo argumentacija galutiniam ginčui tarp šalių spręsti nėra reikšminga ir aktuali, todėl neanalizuotina.
Remiantis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.