Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarties, kuria baudžiamasis procesas A. S. nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji 2015 m. gruodžio 24 d. apie 22.05 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai įskundė Ž. T.: protokole - pareiškime nurodė, kad Ž. T. 2016 m. gruodžio 24 d. apie 21.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, šešių nepilnamečių vaikų akivaizdoje, panaudojo fizinį smurtą prieš ją - sudavė ranka vieną kartą jai į galvą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, tuo pagrindu 2015 m. gruodžio 24 d. Ž. T. buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

Skundžiama nutartimi Šiaulių apylinkės teismas baudžiamąją bylą, kurioje A. S. kaltinama pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, nutraukė nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamosios justicijos politika Lietuvos Respublikoje vykdoma vadovaujantis ultima ratio principu, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad esant galimybėms socialinę problemą išspręsti ne baudžiamosios teisės priemonėmis, reikia jas panaudoti. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato atsakomybę už žinomai melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą (186 str.) ir skambinimą pagalbos telefono numeriais žinant, kad nėra pagalbos poreikio (188²⁰str.).

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras parašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-03-03 nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą Šiaulių apylinkės teismui dėl procesinio sprendimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 420 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 punkte, priėmimo.

Teigia, kad teismo nutartis yra neteisinga ir nepagrįsta, nes teismas, byloje priimdamas proceso sprendimą, nesilaikė LR Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų terminų. Pažymi, kad baudžiamoji byla, kurioje A. S. kaltinama pagal LR BK 236 str. 1 d., Šiaulių apylinkės teisme buvo gauta 2016 m. vasario 18 d., ji paskirta nagrinėti teisėjui M. Liesiui, o nutartį, kuria A. S. nutrauktas baudžiamasis procesas, teisėjas M. Liesis priėmė tik 2016 m. kovo 3 d., t.y. grubiai pažeidžiant įstatyme nustatytą 7 dienų sprendimo priėmimo terminą.

Be to, nurodo, kad teismas, nutraukdamas procesą, padarė nepagrįstą išvadą, jog nepadaryta veika, turinti LR BK 236 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo. Pasak prokurorės, teismas manė, jog A. S. galėjo sąmoningai klaidinti tyrimą, siekdama apsaugoti sugyventinį Ž. T. nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau sprendime dėmesys akcentuojama į tai, kad atitinkamos institucijos skiria nepakankamai dėmesio A. S. ir Ž. T. šeimoje augantiems vaikams, neužtikrina jų teisių. Prokurorė pažymi, jog teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą ir įžvelgus tam tikras problemas dėl vaikų teisių pažeidimų kaltinamosios A. S. šeimoje, į tai galėjo reaguoti priimdamas atskirą dokumentą ir apie tai informuoti reikalingas institucijas. Apeliantės nuomone, skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai dėmesys sukoncentruotas tik į vaikų teisių apsaugą, neargumentuojant ir neanalizuojant nusikalstamos veikos požymių buvimo ar nebuvimo A. S. veiksmuose.

Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neanalizavo bei nevertino byloje esančių duomenų ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 236 str. 1 d. Nurodo, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje A. S. atžvilgiu buvo pradėtas prokuroro nutarimu konstatavus, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 140 str. 2 d., o A. S. melagingai įskundė Ž. T., dėl ko jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 236 str. 1 d., padarymo, buvo surašytas prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir byla perduota teismui, tačiau teisėjas net nevertino prokuroro pareiškime nurodytų duomenų, pagrindžiančių kaltinimą A. S. padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir priėmė nepagrįstą sprendimą baudžiamąjį procesą nutraukti. Prokurorės nuomone, A. S. atžvilgiu priimtas sprendimas turi būti panaikinta, kadangi buvo padaryta nusikalstama veika, o ne iškilo socialinė problema, kaip tai traktavo teismas. Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, o administracinė atsakomybė dėl žinomai melagingo specialiųjų tarnybų iškvietimo ar skambinimo pagalbos telefonais žinant, kad nėra pagalbos poreikio, šiuo atveju negalima, kadangi buvo ne tik melagingai iškviesti policijos pareigūnai, tačiau A. S., būdama įspėta dėl atsakomybės pagal LR BK 236 str. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai įskundė Ž. T., kaip padariusį nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, A. S. gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Ši nusikalstama veika padaroma tik tyčia.

Iš bylos matyti, kad prokurorė į teismą kreipėsi prašydamas procesą byloje užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu. Pagal BPK 420 straipsnį teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, ne vėliau kaip per septynias dienas turi priimti vieną iš šių sprendimų; 1) surašyti teismo baudžiamąjį įsakymą, 2) perduoti bylą nagrinėti teisme BPK 423 straipsnyje numatytais atvejais, 3) nutraukti baudžiamąjį procesą BPK 424 straipsnyje numatytais atvejais. BPK 424 straipsnio 1 dalis numato, kad nutartį nutraukti baudžiamąjį procesą teisėjas priima nustatęs, kad yra aplinkybių, dėl kurių procesas negalimas. Proceso nutraukimo pagrindus numato BPK 3 straipsnio 1 dalis.

Skundžiama nutartimi baudžiamoji byla A. S. atžvilgiu nutraukta nenustačius jos veikoje BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Iš skundžiamos nutarties galima daryti išvadą, jog teismas darė išvadą, kad šiuo atveju baudžiamosios teisės priemonėmis bandoma spręsti girtaujančios, socialinių įgūdžių stokojančios šeimos problemas. Šiuo atveju sutiktina su apeliacinio skundo motyvu, jog teismas, nurodęs, kad kaltinamajai A. S. inkriminuotoje veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties, nutartyje neargumentavo ir neanalizavo nusikalstamos veikos požymių buvimo ar nebuvimo A. S. veiksmuose, o susikoncentravo į A. S. šeimoje esančiais socialines problemas.

Be to, BPK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, t.y. tai, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį, kuris byloje gali būti priimtas remiantis tik teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnis).

Šiuo atveju byloje išvada, jog A. S. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių, buvo padaryta visiškai netiriant ir nevertinant teisiamajame posėdyje byloje surinktų įrodymų. Taigi, išvada dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo A. S. veiksmuose buvo padaryta neištyrus byloje esančių įrodymų ir neįvertinus jų visumos, tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio, 3 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 423 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu, teisėjas priima nutartį perduoti bylą nagrinėti teisme. Taigi, teisėjas, suabejojęs dėl A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo A. S. inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, privalėjo vadovautis BPK 423 straipsnio 1 dalies nuostata.

Kolegija sprendžia, jog padaryti BPK pažeidimai sukliudė teismui bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai ir priimti byloje teisingą galutinį sprendimą, todėl yra esminiai. Dėl to skundžiama nutartis naikinama kaip neteisėta ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą, kurioje A. S. kaltinama pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.