- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-27
- Bylos Nr.
- 2S-1057-560/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Natalja Cikoto, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- E. Č.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės E. Č. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovė E. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo. Taip pat ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - nustatyti nepilnametės dukters A. Č. ir nepilnamečio sūnaus D. Č. gyvenamąją vietą su ieškove jos gyvenamojoje vietoje. Nurodė, kad vaikų tėvas (atsakovas) A. Č. netinkamai rūpinasi savo vaikais, visą vaikų globą ir priežiūrą perleido savo tėvams, prievarta atskyręs motiną nuo vaikų, neužtikrina, kad mažamečiai vaikai lankytų vaikų ugdymo centro VšĮ „Metų laikai“ ikimokyklinio amžiaus vaikų grupę, jai neleidžiama bendrauti su vaikais, jie yra slepiami.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-01-26 nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad analogišką ieškovės prašymą dar iki ieškinio pateikimo buvo išsprendęs ir atmetęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-11-23 nutartimi. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju esamą situaciją įvertinti kaip nors kitaip nėra pagrindo, ji nėra pakitusi, dėl ko nėra pagrindo daryti priešingas išvadas. Be to, ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra analogiška pareikšto ieškinio reikalavimui, todėl tik išnagrinėjus bylą iš esmės teismas galės spręsti, su kuriuo iš tėvų vaikų gyvenamosios vietos nustatymas labiau atitiks vaikų interesus. Šiuo gi atveju byloje nėra duomenų apie grėsmę vaikų interesams, todėl nėra pagrindo skubiai taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovė argumentų, jog atsakovas ir jo tėvai trukdo bendrauti su vaikais, nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Tai bus aiškinamasi bylą nagrinėjant iš esmės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė E. Č. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-01-26 nutartį ir patenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovės manymu, skundžiama teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta. Nurodo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2010-11-23 nutartį, neturėjo visų duomenų, kurie buvo pateikti teismui priimant skundžiamą nutartį. Pažymi, kad su 2010-12-07 prašymu pateikė papildomus dokumentus, iš kurių matyti, kad ji ne sykį kreipėsi į vaiko teisių apsaugos pareigūnus ir specialistus bei kad atsakovas slėpė nuo ieškovės mažamečius vaikus, buvo slapta juos išvežęs į užsienį, neleido ir neleidžia ieškovei bendrauti su vaikais, juos auginti ir jais rūpintis. Tuo tarpu apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į naujai pateiktus duomenis, jų neišnagrinėjo, dėl ko nenustatė esamos situacijas, kas rodo, kad nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Prašo šią nutartį panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas A. Č. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovės skunde išdėstyti teiginiai yra niekuo nepagrįsti, tuo tarpu teismas įvertino visus duomenis ir konstatavo, kad jokių objektyvių duomenų apie tai, kad vaikų gyvenimas su tėvu prieštarautų jų interesams, byloje nėra. Pasak atsakovo, ieškovės teiginiai, kad atsakovas kaip nors pažeidžia vaikų teises ar jas riboja, yra subjektyvūs, niekuo neparemti. Tuo tarpu ieškovei yra žinoma tiek vaikų, tiek atsakovo nuolatinė faktinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, be to vaikų būvimo vieta Kroatijos Respublikoje, kur vaikai 4 metus iš eilės periodiškai lankosi ir kurį laiką ten gyvena. Atsiliepime pažymima, kad pati ieškovė yra davusi rašytinį sutikimą vaikams vykti kartu su atsakovu ar jo tėvais į Rusiją bei Kroatijos Respubliką. Toks sutikimas yra patvirtintas notarės ir jis iki šiol galioja, todėl vaikai galėjo nevaržomai išvykti ir laikinai gyventi Kroatijos Respublikoje, kur jiems buvo teikiamas profilaktinis gydymas, kas atitiko bylininkų valią. Atsakovas pažymi, kad pati ieškovė nuo 2009 m. pabaigos iki 2010 metų vidurio buvo išvykusi iš Lietuvos ir tuo laikotarpiu nesirūpino vaikais, nesistengė susitikti, bendrauti su vaikais, dalyvauti jų auklėjime, vaikai daugiau nei metus gyvena su atsakovu ir jo tėvais, ieškovė niekieno neverčiama paliko vaikus gyventi su jais. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad vaikams sudarytos labai geros gyvenimo sąlygos, jie yra prižiūrėti, vaikai prisirišę prie atsakovo ir senelių, todėl šiuo metu vaikų gyvenamosios aplinkos pakeitimas nėra būtinas ir pateisinamas. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovė yra Rusijos Federacijos pilietė, kur turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jos nesaisto jokie ryšiai Lietuvoje, dėl ko turi visiškai realią galimybę išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Rusijos Federaciją ir juos paslėpti nuo atsakovo, kas sukeltų realią ir pagrįstą grėsmę ateityje įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės paaiškinimus bei pateiktus dokumentus, atsakovo atsikirtimus bei šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus rašytinius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai bei mažamečių vaikų teisėtiems interesams, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - kol bus priimtas sprendimas civilinėje byloje nustatyti mažamečių vaikų A. Č. ir D. Č. laikinąją gyvenamąją vietą su motina (ieškove) E. Č.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-11-23 nutartimi ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Vėliau ieškovė pateikė pakartotinį prašymą taikyti analogiškas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-01-26 nutartimi (skundžiama nutartimi) ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat netenkino. Pateiktame atskirajame skunde ieškovė nesutinka su šia nutartimi, nurodo, kad apylinkės teismas neišnagrinėjo jos pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas slėpė vaikus, buvo slapta juos išvežęs į užsienį, neleido ir neleidžia ieškovei bendrauti su vaikais, juos auginti ir jais rūpintis.
Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Tačiau asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovas A. Č. negalėtų prižiūrėti ar blogai prižiūri savo vaikus, ar kaip kitaip pažeidžia vaikų teises bei interesus, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones
Įvertinus bylos duomenis bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-23 nutarties, kuria nebuvo tenkintas ieškovės pradinis prašymas taikyti analogiškas laikinąsias apsaugos priemones, motyvus, teisėjų kolegija, sutinka su žemesnės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad situacija iš esmės yra nepakitusi, todėl neatsirado būtinumas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai nei teigia ieškovė, jos pateikti dokumentai nepatvirtina, jog vaikų gyvenimas su tėvu prieštarautų jų interesams ar kitaip pažeistų jų teises, jog vaikai būtų slepiami ar slapta išvežti į užsienį. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė kreipėsi į Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus pareigūnus, kurie konsultavo ieškovę dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo galimybės vadovaujantis norminių teisės aktų reikalavimais, apžiūrėjo ir įvertino bylininkų gyvenamąsias patalpas. Tačiau ieškovės nurodyti dokumentai nepatvirtina aukščiau minėtų jos nurodomų aplinkybių, kurios, pasak ieškovės, sudaro pagrindą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Dėl šių priežasčių ieškovės argumentai, jog apylinkės teismas, atmesdamas jos prašymą, neatsižvelgė į jos pateiktus naujus duomenis, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Kaip minėta, ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad vaikų gyvenimas kartu su tėvu (senelių gyvenamojoje vietoje) kaip nors pažeistų mažamečių vaikų interesus ar kitaip suvaržytų jų teises. Priešingai, ieškovės pateiktame Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnijos 2010-12-02 moralinių-buitinių gyvenimo sąlygų patikrinimo akte Nr. 15-62(6.4) bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2010-12-03 pateiktoje informacijoje nurodoma, kad vaikams iš materialinės pusės nieko netrūksta, jais gerai pasirūpinta, vaikai prižiūrėti, gyvenimo sąlygos puikios; bendravimo metu su D. Č. (ieškovės sūnumi), vaikas pasakė, kad jam patinka gyventi su seneliais jų namuose. Iš atsakovo papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikto medicininių dokumentų išrašo matyti, kad psichologė rekomenduoja nekeisti šiuo metu vaikus supančios aplinkos, kurioje jie jaučiasi saugūs. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nevertina ir nepasisako dėl ieškovės bei atsakovo pateiktuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių bei išvadų dėl vaikų psichologinės būsenos bendraujant su ieškove, nes šias aplinkybes tirs ir įvertins pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės. Tuo tarpu, pateikti duomenys šiai dienai nesuteikia pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. skubiai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nustatyti kitą mažamečių vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą, nes vaikai gan ilgą laiko tarpą gyvena kartu su tėvu, pastarojo tėvų gyvenamojoje vietoje, kur vaikams sudarytos saugios, tinkamos vystymosi sąlygos, vaikai yra prisirišę prie juos supančios aplinkos, kurios pakeitimas, nesant galutinio sprendimo dėl tarp šalių kilusio ir teisme nagrinėjamo ginčo, gali turėti neigiamos įtakos vaikų psichologinei būsenai. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.
Ieškovės teiginiai, kad vaikai buvo neteisėtai išvežti į užsienį ir paslėpti nuo ieškovės, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, iš atsakovo paaiškinimų bei pateiktų dokumentų matyti, kad mažamečiai vaikai ne pirmus metus kartu su atsakovu ar jo tėvais (vaikų seneliais) dažnai keliaudavo į užsienio šalis - pagrinde į Kroatijos Respubliką, kur be kita ko vaikams buvo teikiamos gydymo paslaugos, kam neprieštaravo ir ieškovė, sudarydama notariškai patvirtintą sutikimą dėl vaikų išvykimo iš Lietuvos Respublikos kartu su atsakovo tėvais (vaikų seneliais), galiojantį iki 2011-12-17.
Pažymėtina, kad ginčo šalys teismui pateikė prieštaringus duomenis dėl ieškovės teiginių, jog jai daromi trukdymai bendrauti su vaikais. Teisėjų kolegija, pažymi, kad šias aplinkybes bei tą patvirtinančius ar paneigiančius šalių pateikiamus įrodymus teismas išsamiai tirs bei vertins bylą nagrinėjant iš esmės. Tuo tarpu nagrinėjamoje bylos stadijoje pateikti dokumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad vaikų dabartinė gyvenamoji aplinka jiems yra nesaugi ar neatitinka reikalavimų jų normaliam vystymuisi, bendravimui su ieškove, todėl, kaip minėta, nėra pagrindo iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo pakeisti vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teises bei interesus bendrauti su mažamečiais vaikais, prisidėti prie jų auklėjimo galima užtikrinti pritaikius kitas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. nustatant laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarką, kuri yra privaloma tiek bylos šalims, tiek ir kitiems tretiesiems asmenims.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337, 338 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.