Vilniaus apygardos teismo nutartis

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nuoseklių administracinėn atsakomybėn traukiamo V. S. parodymų, juos priskiriant subjektyvių kategorijai, absoliučiai nevertinant jų turinio.

Apelianto vertinimu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi visiems žinoma policijos pareigūnų pareiga reikiamais atvejais panaudoti antrankius, tačiau visiškai nesiaiškino, kurie bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad tokia būtinybė iš tikrųjų buvo. Apeliantas nei iš skundžiamo nutarimo turinio, nei iš byloje nustatytų aplinkybių, nesuvokia, kokiu pagrindu jam buvo taikomi antrankiai, pargriovimas ir rankų laužymas. Tuo tarpu teismo argumentu, kad V. S. nesuvokė, iš kur atsirado policija, bandoma neteisėtai pateisinti policijos pareigūnų neveikimą ar netinkamą pareigų vykdymą, nes iš V. S. parodymų seka, kad jis prieš kelias akimirkas tų pačių pareigūnų buvo paleistas namo ir jam jokios pretenzijos nebuvo pareikštos, nors pagal įstatymus, pareigūnas, matydamas, kad asmuo dėl savo būsenos negali pasiekti namų, privalo imtis veiksmų tokiam asmeniui padėti. Nagrinėjamu atveju, patys policijos pareigūnai teisme parodė, kad pretenzijų V. S. neturėjo, jį paleido eiti namo.

Pabrėžiama ir tai, kad byloje nenustatytas ir pats V. S. šlapinimosi viešoje vietoje faktas. P. K. teisme parodė, kad matė apeliantą už keleto metrų nuo centrinio parduotuvės įėjimo besišlapinantį, tuo tarpu pareigūnas K. jau paaiškino, kad V. S. šlapinosi už parduotuvės kampo. Šie prieštaravimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, numatytų LR ATPK 174 str. ir 187 str. 1 d., savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad policijos pareigūnų veiksmai nagrinėjamo įvykio kontekste buvo neteisėti, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų P. K. ir R. K. teisme duotais parodymais, kadangi jie nepatvirtina jo kaltės. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir V. S. kaltės nepaneigia.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. S. savo kaltės jam inkriminuojamų teisės pažeidimų padaryme nepripažino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad gegužės 8 d. jis buvo pakviestas į brolio gimtadienį, atėjo apie 15-16 val., pašventė, išėjo apie 22 val. Kai išėjo, pagalvojo, kad neturi cigarečių, šalia buvo parduotuvė, V. S. pamatė, kad ji dirba iki 22.30 val. Prie įėjimo jis pamatė, kad durys atsidaro, parduotuvė lyg atidaryta, bet žmonių nėra. Užėjus per slenkstį apsaugininkas pasakė, kad parduotuvė uždaryta. V. S. paklausė, gal jis gali paimti cigarečių, davė pinigų. Jam pasakė, kad nieko neduos, eitų iš ten, pavadino necenzūriniais žodžiais. V. S. paklausė, kaip jam ne gėda taip šnekėti, jis pasakė, kad iškvies policiją. V. S. sakė, kad tai jis turėtų kviesti policiją, nes jį taip išvadino. V. S. pasakė, kad kviestų, jis palauks. Po kokių 10-15 min. atvažiavo policija, jie geranoriškai pakalbėjo, apsaugininkas lyg ir atsiprašė. Policija paklausė, kur V. S. gyvena, sakė jam eiti namo. V. S. skaudėjo sąnarius, jis šlubavo, dešinėje rankoje buvo lietsargis. Jis nuėjo 55 žingsnius nuo centrinio įėjimo ir už kampo paėjo gal 40 žingsnių, išgirdo, kaip kažkas bėga iš paskos. Apsisuko, pamatė, kad bėga policija. Ėjo toliau, nes net nepagalvojo, kad jį vejasi. Už rankų iš nugaros sugriebė policininkas. V. S. patraukė ranką, paklausė, už ką jam laužo rankas. Jis buvo stresinėje situacijoje. Jie dviese užlaužė V. S., paguldė ant žemės, uždėjo antrankius. V. S. paklausė, ką jie daro, pasakė, kad viską sužinos nuovadoje. Jų automobilis stovėjo toliau, prie gatvės. V. S. pasodino į automobilį, jis paklausė, ką išdarinėja. Keiksmažodžių nebuvo, jis tik pasakė: „vyrai, susitiksime teisme“. Atvežė jį į nuovadą, laikė jį surakinę, jis prašė leisti paskambinti žmonai, broliui, advokatui. Jam pasakė, kad sėdėtų ir nešnekėtų. Tada jam atnešė papūsti alkotesterį, jis atsakė, kad jeigu tokia betvarkė prasideda, nepūs. Jam pasakė, kad veš į Priklausomybės ligų centrą, jis atsisakė duoti kraujo, nes buvo išgėręs, bet nebuvo girtas, kad negalėtų eiti, todėl atsisakė. Gydytojos parašė kažką, davė jam pasirašyti, bet jis neturėjo akinių. Atvežė jį į nuovadą, leido paskambinti, tada atvažiavo žmona. Jam nieko neaiškino, kas protokole parašyta, tiesiog pasakė paimti kvietimą į teismą. Kaip gali normalus žmogus šlapintis policijos akivaizdoje, V. S. nuo tos vietos iki namų tik 200 m. Ryte V. S. sutiko kaimyną, jis pasakė, kad matė, kaip vyrą policija užlaužė ir nuvedė, bet jis negalvojo, kad tai V. S.. Tą pačią dieną jis pasakė broliui, kas nutiko, brolis pasakė, kad jo svečiai, išėję rūkyti, matė, kaip policija sulaiko vyrą. V. S. policijos pareigūnų neįžeidinėjo, tik pasakė, kad susitiks teisme. V. S. pareigūnai pasakė eiti namo. Jie atbėgo paskui V. S., kodėl bėgo, jis nežino. Kaip supranta, pareigūnai atvažiavo, pamatė, kad šnekėjo su apsaugininku, gal jie buvo pažįstami, gal ne, gal norėjo tiesiog pamokyti V. S.. Kai V. S. vienas policininkas griebė už rankos, jis ranką staiga ištraukė, policininkas paėjo porą žingsnių. V. S. paklausė, ką jie išdarinėja, kodėl laužo rankas. Policininkas V. S. ūgio, bet smulkesnis. V. S. dirba apsaugoje 11 metų. Kitas pareigūnas buvo šalia, iš kairės pusės. Vienas policininkas vieną ranką laužė, V. S. pasakė, kad eis pats. Jį surakino, atsidūrė ant žemės. Kai jam pradėjo laužyti rankas, jis nukrito, nes ir taip skaudėjo kojas. Jį pagulė, tada uždėjo antrankius, jį vedė su antrankiais prie automobilio.

Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai nesivadovavo šiais, V. S. teigimu, nuosekliais ir neprieštaringais jo paties parodymais, tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo gali neatskleisti tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybių. Tokiu atveju, būtina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus vertinti kitų byloje apklaustų asmenų parodymų bei byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste.

Visiškai priešingą V. S. įvardintai įvykių versijai, teismo posėdžio metu nurodė P. K., paaiškinęs, kad datos tiksliai neatsimena, 22.10-22.15 val., iš VPK OVS buvo gautas pranešimas, kad neblaivus pilietis neišeina iš parduotuvės, reikalauja parduoti alkoholio ar cigarečių. V. S. buvo akivaizdžiai neblaivus, svirduliavo, kalba buvo nerišli. Buvo paaiškinta, kad kitą dieną nusipirks visko, ko jam reikia, kai išblaivės, bet jis nesutiko, išreiškė nepasitenkinimą. Po to V. S. ėjo link savo namų, viešoje vietoje ėmė šlapintis. Jis nepakluso teisėtiems reikalavimams, buvo uždėti antrankiai, išvežtas į komisariatą. Bendravimas su V. S. vyko prie parduotuvės durų, kiek P. K. prisimena, vaizdo įrašo jie nežiūrėjo. Su V. S. jie bendravo gal 5 minutes, jis buvo jau susivokęs, apsisuko ir ėjo link namų. Išėjo iš parduotuvės, pasuko į dešinę, nuėjo. Ėmė šlapintis. Kai pareigūnai ėjo link V. S., P. K. apsaugos darbuotojo nematė. Jie klausė apsaugos darbuotojo, ar rašys pareiškimą, jis atsakė, kad pretenzijų neturi. V. S. buvo nuo pareigūnų už 20-30 metrų. R. K. nuėjo pirmas, P. K. – paskui. Jie paaiškino, kad tai pažeidimas, draudžiama šitaip elgtis, V. S. turi vykti į komisariatą. V. S. buvo toje pačioje vietoje, niekur nenuėjo, jis pradėjo kažką rėkauti. Tada paėmė jį už parankių, vedė iki automobilio. Kai sodino V. S. į automobilį, važiuoti į komisariatą atsisakė, nepakluso, buvo panaudota jėga, įsodintas į automobilį. Jis buvo pargriautas ant žemės, nes nepakluso reikalavimams, nesėdo į automobilį. Pareigūnai atidarė duris, o jis įsirėmė į automobilį, buvo pargriautas, kad būtų lengviau įsodinti. P. K. neprisimena, ar buvo smurto veiksmų prieš juos. Keiksmažodžių buvo tikrai, jų prisiminti negali. V. S. besišlapinantį pareigūnai galėjo matyti, jei jis būtų buvęs pilnai už kampo, jo nematytų. Pareigūnų automobilyje nebuvo vaizdo įrangos, ji buvo išimta ekspertizei. V. S. rašyti pareiškimo jie nesiūlė, nes neblaivių asmenų pareiškimų dažniausiai nepriima, siūlo asmenims rašyti pareiškimus išsiblaivius. V. S. buvo privestas prie automobilio, jis ėjo be pasipriešinimo, jį tik laikė už parankių. Tik priėjus prie automobilio jis ėmė priešintis, tada jam uždėjo antrankius, kai buvo pargriautas ant žemės. V. S. buvo neblaivus. Prie tarnybinio automobilio, kada buvo sodinamas, jis laikėsi įsirėmęs. Toje vietoje, kur V. S. šlapinosi, buvo pareikalauta nutraukti neteisėtus veiksmus, tada jis atsakė necenzūriniais žodžiais. Išklausęs liudytojo K. L., P. K. paaiškino, kad V. S. buvo sulaikytas ne toje vietoje, kurią nurodė liudytojas, šio piliečio, vedžiojančio šunį, P. K. išvis nematė. Išklausęs liudytojo J. V. B., liudytojas P. K. paaiškino, kad sulaikymas vyko ten, kur nurodė, jis, t. y. P. K., antrankiai buvo uždėti prie tarnybinio automobilio.

Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir kitas policijos pareigūnas, įvykio vietoje buvęs kartu su P. K., t. y. liudytoju apklaustas R. K., parodęs, kad apie 22.00 val. buvo gautas pranešimas, jog nepageidaujamas pilietis atsisakė išeiti iš parduotuvės. Atvykę pamatė V. S. ir apsaugos darbuotoją. Vyriškis norėjo nusipirkti cigarečių, bet parduotuvė jau užsidarinėjo, jam buvo paaiškinta, kad nusipirkti jau negalės. Pilietis buvo labai nepatenkintas, bandė konfliktuoti. Apsaugos darbuotojas neturėjo V. S. pretenzijų, jam pareigūnai pasiūlė ateiti ir nusipirkti cigarečių kitą dieną. Paskui V. S. priėjo prie parduotuvės kampo, pradėjo ten šlapintis. R. K. tai pasakė porininkui, priėjo prie V. S., jam buvo paaiškinta, kad veiksmai neteisėti. Vedant prie tarnybinio automobilio, V. S. pradėjo muistytis, mosikuoti rankomis, aiškinti, kad jie netinkamai atlieka pareigas. Buvo pargriautas ant žemės, uždėti antrankiai. V. S. lipti į tarnybinį automobilį nesutiko, pasipriešinimas prasidėjo prie automobilio. Jis atsisakė lipti į automobilį, ėmė muistytis. Ten, kur šlapinosi, V. S. nelabai priešinosi, jis tik aiškino, kad nesutinka su pažeidimu, nieko blogo nepadarė. Link automobilio V. S. ėjo gana ramiai. Visi nesusipratimai prasidėjo vedant V. S. prie automobilio. Iš pradžių jis sutiko eiti, R. K. ir porininkas paėmė V. S. už parankių. Jį reikėjo vesti, nes aiškino, kad nieko nepadarė ir muistėsi, eiti jis nelabai sutiko. Jį tiesiog vedė, nesitikėjo, kad bus pasipriešinimas. Kai bandė sodinti V. S. į automobilį, jis pradėjo muistytis, stumdyti porininką, mojavo rankomis, todėl buvo pargriautas ant žemės, užlaužtos rankos, uždėti antrankiai. Buvo daug keiksmažodžių, kažkokių išskirtinių įžeidinėjimų nebuvo, gal standartiniai, kad išmes iš darbo. Jis buvo išgėręs, vingiavo, kalba buvo nerišli. Tarnybinių pranešimų tekstas toks pats, nes pareigūnai dirbo pagal tą patį įvykį. Apsaugos darbuotojas atsisakė liudyti, daugiau aplink liudytojų nebuvo. R. K. nebuvo nuėjęs pažiūrėti vaizdo įrašų, kaip elgėsi V. S.. Teko panaudoti kovinius imtynių veiksmus, nes V. S., mojuodamas rankomis, kėlė grėsmę pareigūnams ir sau. Vedamas už parankių jis muistėsi, atidarius automobilio dureles, pradėjo muistytis rimčiau, kategoriškai atsisakė lipti į automobilį, sugniaužęs kumščius bandė išplėšti rankas, šalintis, stumdė porininką. V. S. turėjo skėtį, kai V. S. pargriovė ant žemės, jis rankose nieko neturėjo.

Konstatuojant šią išvadą, svarbu paminėti ir tai, kad tiek P. K., tiek R. K. nagrinėjamo įvykio metu vykdė tiesiogines savo pareigas – užtikrino viešąją tvarką ir rimtį, apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, priešingai nei V. S., buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Nors viešosios vietos sąvoka nėra pateikta nei LR ATPK, nei LR BK nuostatose, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad viešąja vieta gali būti pripažįstami vieši (masiniai) žmonių susibūrimai, organizuoti sporto, kultūros, komercijos ir kiti renginiai, taip pat veikiančios poilsiavietės; miestų (gyvenviečių) gatvės, šalia jų esantys atviri (neaptverti) kiemai, atviri (nors ir aptverti, tačiau nerakinami) kiemai, į kuriuos galima nekliudomai patekti bet kuriuo paros metu; aikštės, skverai, parkai; kioskai, paviljonai ir kiti objektai, jei į juos patekta tiesiogiai iš viešosios vietos; visuomeninio transporto priemonės, skirtos keleiviams pervežti; kitos viešos žmonių susibūrimo vietos: parduotuvės, turgavietės, teatrų, parodų salės ir kitos vietos jų darbo (lankymo) metu; bendrabučių koridoriai, keleiviniai traukiniai, autobusai, lėktuvai, laivai, prieigos prie vandens telkinių, kiti objektai. Atsižvelgiant į šiuos viešosios vietos pavyzdžius, darytina išvada, kad viešąja vieta laikoma vieta, kurioje pažeidimo padarymo metu yra ir turi teisę lankytis kiti asmenys.