Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-05 · Administracinė byla Nr. P-858-149-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-05
Bylos Nr.
P-858-149-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Virginija Volskienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
V. J. K.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir UAB „AUSLITA“
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-149/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.11.; 80.12.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-143/2011 pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir UAB „AUSLITA“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. K. skundu (b. l. 2) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ar kitą teismo nustatytą terminą, pateikti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punkto nustatytas procedūras, nustatyto turinio prašymą – suformuoti Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3-V nurodyto dydžio žemės sklypus, greta žemės sklypų, į kuriuos jau atkurtos nuosavybės teisės O. M. vardu. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244,245 O. M. buvo atkurta nuosavybės teisė į 35,70 ha žemės Šiaulių apskrityje, Zoknių dvare, išperkant 35,0349 ha žemės,0,3351 ha žemės gražinant natūra Radviliškio gatvėje 118 ir 122 Šiauliuose pagal Šiaulių miesto valdybos 1994 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 414. Liko negražinta natūra 0,33 ha žemės sklypas. Atsakovas, pagal savo paties galiojantį sprendimą atsisako gražinti natūra nurodytą žemės sklypą greta jau gražintos dalies, motyvuojant, kad padaryta klaida ir tiek žemės nepriklauso. Prašo įpareigoti atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtas procedūras dėl 0,33 ha žemės gražinimo prie jau gražintos 0,3351 ha žemės Šiaulių mieste. Analogiškas gražintinos žemės plotas nurodytas ir 1997 m. sausio 6 d. Šiaulių apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 3-v priedo 17 eilutėje. Pareiškėjas yra O. M. teisių perėmėjas.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių apskritės viršininko administracija atsiliepimu (b. l. 29–31) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245 dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei O. M. pirmame punkte buvo klaidingai nurodytas O. ir J. M. turėtos žemės plotas - vietoje turėjusio būti „35,37 ha“ buvo įrašytas skaičius „35,70 ha“. Po ilgalaikio bylinėjimosi, prokuroro kreipimosi ginant viešąjį interesą, šis sprendimas yra galiojantis, nors teismai ir pripažino, kad jame nurodytas gražintinos žemės plotas 35,70 ha yra klaidingai įrašytas, kad iš tikrųjų O. M. priklausė atkurti nuosavybę tik į 35,37 ha žemės sklypą. Įvyko klaida, kurios nei administracinėmis priemonėmis, nei kreipiantis į teismą, nepavyko ištaisyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (b. l. 25–26) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodyta, kad su pareiškėju už O. ir J. M. Zoknių dvare turėtą 35,37 ha žemės sklypą yra visiškai atsiskaityta, o likęs prašomas grąžinti žemės plotas pareiškėjams nepriklauso, nes Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245 dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei O. M. pirmame punkte buvo klaidingai nurodytas O. ir J. M. turėtos žemės plotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „AUSLITA“ atsiliepimu (b. l. 33–34) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu (b. l. 96–97) pareiškėjo V. J. K. skundą patenkino – įpareigojo Šiaulių apskrities viršininko administraciją per 90 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto nustatytas procedūras, nustatyto turinio prašymą – suformuoti Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3-v nurodyto dydžio žemės sklypus, greta žemės sklypų, į kuriuos O. M. jau atkurtos nuosavybės teisės. Teismas konstatavo, kad Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 7-244,245, kuriuo O. M. atkurtos nuosavybės teisės į 35,70 ha žemės Šiaulių apskrityje, Zoknių dvare, yra galiojantis ir nepanaikintas. Pagal šį sprendimą pareiškėjui V.J. K. negražinta natūra 0,33 ha žemės Šiaulių mieste. Kadangi nurodytas sprendimas yra galiojantis, įstatymų numatyta tvarka nenuginčytas, todėl privalomas vykdyti atsakovui, nevertinant tai, kad dėl 0,33 ha dydžio žemės sklypo sprendime yra padaryta klaida. Teismas nustatė 90 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos procedūrų atlikimui.

III.

Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102–104), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad įvykdžius teismo sprendimą O. M. nuosavybės teisės būtų atkurtos į didesnį 35,70 ha plotą, nes pagal archyvinius dokumentus turėjo 35,37 ha, tokiu būdu būtų pažeista Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėta žemę. Pareiškėjo V. J. K. teisė nėra pažeista. Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendime Nr. 7-244,245 įrašytas ne tik didesnis turėtos žemės plotas (35,70 ha), bet šiuo sprendimu O. M. taip pat atkurtos nuosavybės teisės į 35,0349 ha žemės dalį, kurios neindeksuota vertė 156064 Lt, kompensuojant už ją mišku. Pareiškėjo prašymu 1999 m. gruodžio 7 d. buvo parengta Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvada Nr. 29-16 O. M. vardu dėl valstybės išperkamos žemės 35,0349 ha, kurios neindeksuota vertė 156064 Lt, išsikėlimo į kitą vietovę (Utenos apskritį). Utenos apskrities viršininkas pagal išvadą Nr. 29-16 O. M. už Šiaulių mieste turėtą žemę, kurios vertė 156 064 litai, atkurs nuosavybės teises, priimdamas sprendimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas V. J. K. atsiliepimu (b. l. 110) su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodė, kad grąžintinos žemės plotas, į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, nėra nei šios bylos dalykas nei objektas. Nagrinėjamos bylos dalykas yra reikalavimas, kad sprendimas, kuriuo jau atkurtos nuosavybės teisės, būtų realiai įgyvendintas. Šiaulių apskrities valdytojo priimtas sprendimas yra galiojantis ir nepanaikintas, įstatymų numatyta tvarka nenuginčytas, privalomas ne tik tam asmeniui, kuriam jis yra skirtas, bet ir tam asmeniui kuris sprendimą yra priėmęs. Ginčo, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybę į mažesnę negu 35,70 ha žemės sklypą, nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (b. l. 112–113) sutiko su apeliacinio skundo argumentais ir prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 13 d. sprendimu (b. l. 149–152) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) apeliacinį skundą patenkino; Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – V. J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos teisingam išsprendimui yra reikšminga nustatyti tikrąją faktinę aplinkybę, tai yra patikrinti, ar Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244,245 buvo visiškai atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Įpareigojimas suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui yra galimas tik nustačius, kad pareiškėjas tokią teisę turi. Atsakovo sprendimo pirmame punkte nuodytas 35,70 ha žemės plotas negali būti vertinamas formaliai, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, o turi būti pagrįstas ištirtais įrodymais apie teisingą žemės sklypo plotą. Pareiškėjas savo skunde nenurodė argumentų, patvirtinančių jo teisę į 0,33 ha žemės sklypą, išskyrus Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245 pirmo punkto įrašą, kurį atsakovai įvardino kaip klaidą. Todėl būtina vertinti ir kitus įrodymus, kurių pagrindu buvo priimtas minėtas sprendimas. Vienas iš jų yra Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 7 d. išvada Nr. 29-16 Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, nustatyta, jog buvę savininkai J. ir O. M. valdė buv. Zoknių dvaro skl. 2, 3 nekilnojamąjį turtą 35,3700 ha žemės. Taip pat buvo pripažinta, kad O. M. turi teisę atkurti nuosavybės tesies į 35,3700 ha žemės. Ši išvada nėra nuginčyta ar paneigta bylos įrodymais. Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244,245 O. M. vardu buvo atkurta nuosavybės teisės išperkant 35,0349 ha žemės ir anksčiau atkurtos nuosavybės teises į žemės valdos dalį 0,3351 ha žemės Šiaulių miesto valdybos 1994 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 414. Šie įrodymai patvirtina, kad O. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į 35,3700 ha žemės. Tokiu būdu nuosavybės teisės yra atkurtos į visą iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja suformuoti jam dar 0,33 ha žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-244,245 pirmo punkto įrašu, kuris pripažintinas rašytiniu apsirikimu ir nevertino šio sprendimo viso turinio ir kitų įrodymų, kas nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.

IV.

Pareiškėjas V. J. K. pateikė prašymą atnaujinti procesą (b. l. 157–159) administracinėje byloje Nr. A261-143/2011. Pareiškėjas savo prašymą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10, 11 ir

12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendime administracinėje byloje

Nr. A261-143/2011 pateiktas teisės normų aiškinimas akivaizdžiai skiriasi nuo teisės normų, jų aiškinimo ir taikymo bylose Nr. A10-578/2007, A146-1164/2009. Pareiškėjas nesutinka su sprendime byloje, kurioje siekiama atnaujinti procesą, pritaikyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio taikymu, nes sprendimą priėmusiai institucijai Atkūrimo įstatymas nesuteikė teisės priimtą sprendimą pakeisti, panaikinti ar pripažinti nustojusiu galios. Dėl proceso atnaujinimo

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja išaiškinimams, nurodytiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A10-578/2007 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje

Žemesnės instancijos teismas

Nr. I-9666-552/2007. Teismo sprendimas iškreipia nusistovėjusią teismų praktiką. Administracinė byla Nr. A261-143/2011 ir administracinės bylos Nr. A10-578/2007 ir

Nr. A146-1164/2009 yra tapačios pagal visumą faktų ir turi būti sprendžiamos taip pat.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 11 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Pareiškėjas nurodo, kad materialinės teisės normų pažeidimas pasireiškė tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio nuostatą, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui; priėmusiai sprendimą institucijai įstatymas nesuteikė teisės priimtą sprendimą pakeisti, panaikinti ar pripažinti nustojusiu galios. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio nuostata dėl teisės į teisminę gynybą apskritai nebuvo paminėta (todėl ir taikoma, aiškinama) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-143/2011, o iš kitų pareiškėjo pateiktų teiginių neįmanoma spręsti apie kokios nors kitos materialinės teisės normos pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė, kokių dar materialinės teisės normų pažeidimas buvo padarytas nagrinėjamu atveju, o dėl Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio aiškinimo teismas nepasisakė, todėl nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytu pagrindu pažymi, jog minėtoje teisės normoje numatyta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje, jei panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje tokio akto nenurodo, taip pat nepateikia jokių argumentų dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nenurodė, koks teisės aktas (teisės aktai), kuriuo buvo remtasi administracinėje byloje Nr. A261-143/2011, panaikintas, prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytu pagrindu atmeta.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamoje nurodo, jog administracinėse bylose Nr. A261-143/2011, Nr. A10-578/2007 ir A146-1164/2009 esančios faktinės aplinkybės yra tapačios, todėl šioje byloje esančios analogiškos faktinės aplinkybės turi būti vertinamos taip pat. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A261-143/2011, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į likusią O. M. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo dalį (0,33 ha), šią teisę pareiškėjui grindžiant tuo, jog Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244,245 atkūrus nuosavybės teises į žemę buvo nurodytas 0,33 ha dydžio neatkurtos žemės likutis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, vertindamas pareiškėjo nurodomo įpareigojimo atsakovo pagrįstumą, konstatavo inter alia tai, kad atsakovo sprendimo nuodytas 35,70 ha žemės plotas negali būti vertinamas formaliai, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, o turi būti pagrįstas ištirtais įrodymais apie teisingą žemės sklypo plotą. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas tyrė faktines aplinkybes ir jų pagrindu vertino prašomo įpareigojimo pagrįstumą. Kaip nurodo pareiškėjas, administracinėje byloje Nr. A10-578/2007 teismas pažymėjo, jog priėmusiai sprendimą institucijai įstatymas nesuteikė teisės priimtą sprendimą pakeisti, panaikinti ar pripažinti nustojusiu galios. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, jog priėmusiai sprendimą institucijai įstatymas nesuteikė teisės priimtą sprendimą pakeisti, panaikinti ar pripažinti nustojusiu galios, neprieštarauja prašomoje atnaujinti administracinėje byloje atliktam įrodymų vertinimui, pripažįstant pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumą. Joks atsakovo priimtas sprendimas nebuvo pakeistas, panaikintas ar pripažintas nustojusiu galios po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A261-143/2011 – šiuo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovo sprendime buvo padaryta klaida, todėl jo atsisakymas atlikti veiksmus yra pagrįstas. Todėl konstatuotina, kad bylose buvo vertinti skirtingi klausimai, šių bylų ratio decidendi yra skirtingi, ir nėra pagrindo konstatuoti teismų praktikos išsiskyrimo šiose bylose.

Vertinant administracinės bylos Nr. A261-143/2011, kurioje prašomą atnaujinti procesą, turinį ir administracinę bylą Nr. A146-1164/2009, pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009 buvo konstatuota, kad prokuroras praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą. Su šio termino skaičiavimo susijęs aiškinimas taip pat nėra susijęs su administracinėje byloje Nr. A261-143/2011 pateiktu atsakovui skirto įpareigojimo vertinimu – šių bylų ratio decidendi yra skirtingi.

Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 11 ir 12 punkte numatytų pagrindų atnaujinti procesą buvimo, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. J. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-143/2011 pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisVirgilijus ValančiusVirginija Volskienė