- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-17
- Bylos Nr.
- 2K-455/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Olegas Fedosiukas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Nuteistasis
- D. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. P. atstovo advokato kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 25 MGL (3125 Lt) bauda.
Nukentėjusiajam V. P. priteista: iš AB „Lietuvos draudimas“ 783,01 Lt žalai atlyginti, iš nuteistojo D. B. – 1638 Lt turtinei, 13 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo D. B. ir nukentėjusiojo V. P. atstovo apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 31 d., apie 18.50 val., Švenčionių rajone, kelio Utena–Švenčionys 64-jame kilometre, vairuodamas D. B. priklausantį automobilį „Mitsubishi Eclipse“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 59, 53, 172, 171 punktų reikalavimus, t. y. automobilį vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus greičio atsižvelgdamas į matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, atsižvelgiant į greitį nesilaikė saugaus atstumo su priekyje važiuojančiu automobiliu, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusį V. P. vairuojamą automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“). Eismo įvykio metu „VW Passat“ vairuotojui V. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, automobilio „Mitsubishi Eclipse“ keleiviui E. A. – sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo V. P. atstovas prašo teismų sprendimus pakeisti: nukentėjusiajam priteistą turtinę ir neturtinę žalą priteisti solidariai iš D. B. ir D. B.
Kasatorius nurodo, kad dėl netinkamai taikytų BPK 109, 111 straipsnių, 305 straipsnio 5 dalies nuostatų, teismai nepagrįstai konstatavo, kad D. B., kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, nėra solidariai atsakinga dėl padarytos žalos. Kasatoriaus manymu, nagrinėjama byla svarbi tuo, kad iki šiol nesuformuota teismų praktika dėl didesnio pavojaus šaltinio savininko civilinę atsakomybę naikinančių pagrindų.
Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatos, nustatančios didesnio pavojaus šaltinio valdytojui pareigą įrodyti, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šioje byloje įrodinėjimo pareiga perkelta civiliniam ieškovui ir prokurorui. D. B. nepateikė jokių įrodymų, kad galimybę valdyti automobilį ji prarado dėl neteisėtų D. B. veiksmų. Priešingai, byloje pakanka įrodymų konstatuoti jos, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojos, kaltę, užtraukiančią solidarią atsakomybę kartu su D. B.
Kasatoriaus manymu, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo rūpintis, kad automobilis netaptų lengvai prieinamas kitiems asmenims. Valdytojo kalte turi būti laikomas ir automobilio užvedimo raktelių, dokumentų nerūpestingas laikymas vietose, kur juos gali be valdytojo žinios paimti pašaliniai asmenys, net ir automobilio neužrakinimas. Kadangi D. B. neinformavo policijos apie D. B. padarytą nusikalstamą veiką užvaldant jam nepriklausantį automobilį, vadinasi, ji buvo leidusi D. B. automobiliu naudotis. Be to, B. šeimoje turimų automobilių kiekis, nuteistojo D. B., liudytojų E. K., E. K. parodymai paneigia D. B. parodymus ir patvirtina tai, kad automobilis yra D. B. nuosavybė, kad motina jį buvo įsigijusi sūnaus reikmėms ir leidusi juo naudotis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nukentėjusiojo atstovo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Stankevičius prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad neteisėto užvaldymo atveju esminę reikšmę turi didesnio pavojaus šaltinio valdytojo valia ir neteisėtas trečiojo asmens veikimas. Nuteistojo D. B. motina D. B. visos bylos nagrinėjimo metu kategoriškai tvirtino, kad automobilį sūnus paėmė be jos žinios. Automobilio raktelius ji laikiusi saugioje vietoje (miegamajame kambaryje esančios komodos stalčiuje), tačiau sūnus juos pats savavališkai be leidimo pasiėmė. Bylos tyrimo metu šie liudytojos D. B. paaiškinimai nebuvo paneigti. Tuo tarpu nukentėjusiojo V. P. atstovo kasaciniame skunde pateikti duomenys apie šeimoje turėtų automobilių kiekį, D. B. draugų nuomonę, kad automobilis priklausė pačiam D. B., tėra tik samprotavimai. Tai, kad D. B. neinformavo policijos apie iš namų dingusį automobilį, nepatvirtina fakto, kad ji buvo leidusi sūnui juo naudotis. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, kad D. B. nėra solidariai atsakinga už jai nuosavybės teise priklausančiu automobiliu padarytą žalą.
Teismas šioje byloje išsamiai ištyrė įrodymus, juos vertindamas buvo nešališkas, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai konstatavo, kad D. B. neatsakinga už eismo įvykio metu padarytą žalą, nes jokiais savo veiksmais neprisidėjo prie šios žalos atsiradimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nukentėjusiojo atstovo kasacinį skundą nuteistasis prašo skundą atmesti. Nuteistasis nurodo, kad su teismų sprendimais sutinka, tvirtina, kad motinai priklausantį automobilį pasiėmė be tėvų leidimo, raktelius surado stalčiuje, t. y. automobilį užvaldė savo neteisėtais veiksmais. Kadangi jis jau pilnametis, todėl padarytą žalą pats ir privalo visiškai atlyginti (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl apeliacinės nutarties dalies, kuria atmestas nukentėjusiojo V. P. atstovo apeliacinis skundas, teisėtumo
BPK 320, 332 straipsniai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą išnagrinėti bylą apeliacinių skundų ribose, t. y. patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančią ir papildomai gautą medžiagą, be kita ko, nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti apeliacinės instancijos teismo motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo V. P. atstovo apeliacinį skundą, minėtų įstatymų reikalavimų nesilaikė. Teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Nuosprendžiu nustatyta, kad žala nukentėjusiajam V. P. buvo padaryta civilinei atsakovei D. B. priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu – automobiliu, kurį įvykio metu vairavo nepilnametis jos sūnus D. B. D. B. pripažintas kaltu sukėlęs eismo įvykį, kuriame nukentėjusiajam V. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, E. A. – sunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. B. D. B. automobilį paėmė savavališkai, be jos žinios ir leidimo, taigi nėra D. B. kaltės dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, todėl civilinius ieškinius priteisė tik iš D. B.
Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiojo V. P. atstovas jį apskundė apeliacinės instancijos teismui tiek faktų, tiek teisės taikymo klausimais. Šis teismas nurodė, kad D. B. nuosekliai tvirtino, jog sūnus automobilį paėmė savavališkai, be jos žinios ir leidimo, ir šis aiškinimas nepaneigtas, o kiti atstovo skunde nurodyti argumentai yra tik samprotavimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas tiek faktų, tiek teisės taikymo klausimais.
Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja speciali teisės norma – CK 6.270 straipsnis. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).
Taigi pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas (rakteliai ir dokumentai turi būti saugomi vaikams nežinomoje vietoje ir neturi būti lengvai surandami, automobilis turi būti užrakintas ir pan.).
Nukentėjusiojo V. P. atstovo apeliaciniame skunde nurodyta, kad automobilio raktelius D. B. netinkamai saugojo, be to, policijai apie automobilio užvaldymą nepranešė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tai nėra apelianto samprotavimai, o faktai (D. B. pripažino, kad automobilio raktelius rado stalčiuje), kuriuos privalėjo įvertinti apeliacinės instancijos teismas, kaip, beje, ir liudytojų E. K., E. K. parodymus ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Liudytojas E. K. parodė, kad D. B. lankė vairavimo kursus, todėl šią aplinkybę reikėtų patikrinti.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo V. P. atstovo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai šio apeliacinio skundo argumentai, o ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pripažįstama teisinga (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti šią bylos dalį ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas nukentėjusiojo V. P. atstovo skundas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas nukentėjusiojo V. P. atstovo skundas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.