- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-18
- Bylos Nr.
- I-3565-554/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- R.D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2015 metų gegužės mėnesio iki 2018 metų vasario mėnesio (atskirais laikotarpiais).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 3-5), skundo papildyme (b. l. 64), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 69-71) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio ir nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio buvo laikomas 22 būryje kankinančiomis sąlygomis. Nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dalį ploto užėmė baldai. Nuteistieji po 17 val. buvo rakinami, todėl pareiškėjas, pats nerūkantis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nes rūkymo vietos nebuvo ir po 17 val. ir visi rūkydavo koridoriuje. 22 būryje nebuvo laisvalaikio kambario, nebuvo stalo. Sanitariniame mazge buvo 3 klozetai, kurių sienelės aukštis buvo vos 1,20 m. Trūko sanitarinių įrenginių, todėl teko stovėti eilėse. Sanitariniame mazge buvo didelis langas, prieš kurį buvo vaizdo kamera, todėl pareiškėjas atlikdamas gamtinius reiklaus jautėsi visą laiką stebimas. Kiemelyje nebuvo įmanoma pasivaikščioti, pažaisti krepšinio, kanalizacija dažnai užsikimšdavo, iš jos lįsdavo žiurkės. Nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl pareiškėjas jautėsi nesaugus. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, trūko gryno oro. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 12-21) nurodė, kad remiantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymais „Dėl naujai atvykusių ir sugrįžusių nuteistųjų paskyrimo į brigadas, ir pervedimų iš brigadų į brigadas" bei Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos specialisto 2018 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. 14/07-2640, kitaip nei teigia pareiškėjas, 22 būryje (222 brigada) bausmę atliko laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. kovo 21 d. Pareiškėjas gyveno 2 gyvenamojoje patalpoje, joje gyveno iki 46 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto. Teisės aktai bendrabučio tipo patalpose gyvenantiems nuteistiesiems, nenumato pilnai atskirtų unitazų sanitariniuose mazguose. Pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, kuriose, klozetai taip pat yra atskirti sienelėmis. Pareiškėjas deklaratyviai nurodė, kad 22 būrio sanitariniame mazge yra permatomas langas, pro kurį gali būti stebimas vaizdo kamera. Marijampolės PN sanitariniuose mazguose nėra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, o pareiškėjas, galimai pastebėjęs tokią kamerą, privalėjo apie tai pranešti Marijampolės PN administracijai arbe teikti skundą, tačiau to nedarė. Pareiškėjas į psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Darytina išvada, kad pareiškėją tenkino gyvenimo sąlygos pataisos namuose.
Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Be to, nuteistojo nubaudimo nutarimuose pareiškėjas savo parašu patvirtina, kad sutinka bausmę atlikti su rūkančiais. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2015 m. balandžio 23 d. Marijampolės PN lankėsi Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie tikrino ar nuteistieji būriuose, koridoriuose rūko ar jaučiamas rūkalų kvapas, tačiau pažeidimų nenustatė.
Pažymėjo, kad dėl vietos stokos poilsio kambariai yra ne visuose būriuose. Pareiškėjas visą Marijampolės PN buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų ištirti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. rugpjūčio 31 d. Patikrinimo akte Nr. PA.4-312 nurodė, kad 22 būrio 2 patalpoje higienos normas atitinka tiek apšvieta, tiek vėdinimas. Ropojančių (tarakonai, skruzdėlės) ir skraidančių (musės, kandis, uodai ir kt.) vabzdžių kontrolė ir naikinimas (dezinsekcija), graužikų (pelės ir žiurkės) kontrolė ir naikinimas (deraktacija) Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa". Marijampolės PN, įrengiant gyvenamąsias patalpas, vadovaujasi įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo". Pareiškėjo teiginys dėl tariamai trūkstamo stalo yra deklaratyvaus pobūdžio. Pastebėjo, kad pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją, ar būrį prižiūrinti specialistą dėl tariamai trūkstamo inventoriaus nėra kreipęsis. Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN 22 būryje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 22 būryje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio ir nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio. Tačiau atsakovo pateikti įsakymai „Dėl naujai atvykusių ir sugrįžusių nuteistųjų paskyrimo į brigadas, ir pervedimų iš brigadų į brigadas“ (b. l. 22-28) patvirtina, jog pareiškėjas Marijampolės PN būryje buvo laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2017 m. balandžio 20 iki 2018 m. kovo 21 d. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas neteisingai nurodo jo perkėlimo į 22 būrį datą 2015 m. gruodžio 7 d., nes nuo 2015 m. gegužės mėnesio buvo perkeltas iš 21A būrio į 22 būrį ir tik lapkričio 19 d. 8 būrio nuteistieji buvo perkelti į 22 būrį, tai patvirtina administracinės bylos Nr. I-3409-414/2018 duomenys (b. l. 69).
Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-3409-414/2018 atsakovo Lietuvos valstybės atstovas - Marijampolės PN atsiliepime į skundą yra nurodęs, jog visi 21-o būrio nuteistieji buvo perkelti į 22-ą būrį ne 2015 m. gegužės mėnesį, kaip nurodo pareiškėjas, o nuo 2016 m. gegužės mėnesio, 21A būrį uždarius remonto darbams. Tuo tarpu iš Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 7/07-507 matyti, jog pareiškėjas į 22 būrį buvo perkeltas 2015 m. gruodžio 7 d. (b. l. 22-23). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, todėl nagrinėjamoje byloje vertintini laikotarpiai nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2017 m. balandžio 20 iki 2018 m. kovo 21 d., išskyrus laikotarpius, kuomet pareiškėjas už paskirtas nuobaudas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (b. l. 29).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 29, 62) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamaisiais laikotarpiais pareiškėjas atliko bausmę 22 būryje 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 144,92 kv. m, joje gyveno iki 46 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, kad gyvenamojoje patalpoje buvo 70 asmenų, tačiau tokie pareiškėjo teiginiai jokiais įrodymais nepagrįsti, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais oficialiais dokumentais – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. gegužės 7 d. pažyma (b. l. 29), patalpų plotus patvirtina patalpų schema (b. l. 62), atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad buvo per mažas kiekis įrengimų sanitariniuose mazguose.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Normos) nurodyta, kad tualete turi būti įrengta – po klozetą arba unitazą 12-ai asmenų ir po pisuarą 12-ai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė ir pateikė įrodymus (b. l. 29), kad 22-ame būryje buvo nuo 39 iki 78 nuteistųjų. Tokiu būdu 22-o būrio sanitariniame mazge, galiojant Normoms turėjo būti 4 klozetai ir 4 pisuarai, galiojant Galiojančioms normoms, turėjo būti 6 klozetai arba pisuarai.
Atsakovas nurodė, kad 22-ame būryje yra įrengti 3 unitazai ir 2 pisuarai, šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikta fotonuotrauka (b. l. 51) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo akte konstatuotos aplinkybės (b .l. 41-41). Minėtais įrodymais teismas neturi pagrindo netikėti. Tačiau pastebėtina, kad 22-ame būryje, esant įrengtiems 3 unitazams ir 2 pisuarams ir atsakovo nurodytam nuteistųjų skaičiui, Normos ir Galiojančios normos buvo pažeidžiamos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, nes klozetai buvo atitverti tik 1,20 m aukščio sienele, sanitariniame mazge buvo didelis langas, prieš kurį buvo vaizdo kamera.
Atsakovo pateikta fotonuotrauka (b. l. 42) patvirtina, kad 22-o būrio sanitariniame mazge yra įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės, be to, pertvaras tarp unitazų patvirtina ir 22-o būrio patalpų schema (b. l. 62). LVAT formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 22-ame būryje unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui - t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.
Dėl pareiškėjo argumento, jog sanitariniame mazge buvo didelis langas, prieš kurį buvo vaizdo kamera, atsakovas nurodė, jog Marijampolės PN sanitariniuose mazguose nėra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros (b. l. 16). Pareiškėjas šiam savo teiginiui pagrįsti nepateikė įrodymų, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl jo nurodomo pažeidimo būtų kreipęsis su skundais į Marijampolės PN administraciją, todėl pareiškėjo teiginys, jog sanitariniame mazge buvo langas, prieš kurį buvo stebėjimo kamera atmestinas kaip deklaratyvus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas, buvo šalta, drėgna ir tamsu. Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu (pareiškėjas į 22-ą būrį buvo nuo 2015 m. gruodžio 7 d.) nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo Sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 punktas).
Atsakovo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktas (b. l. 40-41) patvirtina aplinkybę, kad 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, dirbtinė apšvieta, galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus, atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais, nes priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė, pats į institucijas, galinčias patikrinti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams ar į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė, todėl darytina išvada, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų dėl 22-o būrio gyvenamosios patalpos Nr. 2 apšvietimo, oro drėgmės, vėdinimo nėra pažeidęs.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog iš kanalizacijos lįsdavo žiurkės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 28-31), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Marijampolės PN patalpose. Byloje esančiame Visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte pažymėta, jog gyvenamosiose patalpose buitinių parazitų nepastebėta (b. l. 33-35). Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog atsakovės atstovas aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).
Pareiškėjo argumentus dėl baldų trūkumo paneigia atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad gyvenamosiose patalpose yra stalai ir spintelės (b. l. 47-50).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad lauko kiemeliuose buvo neįmanoma pasivaikščioti, pažaisti krepšinį, danga nelygi. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų, ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog patirtą neturtinę žalą patyrė dėl 22-ame būryje nesančio poilsio kambario. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktą, kiekvienam būriui turi būti įrengti laisvalaikio kambariai. Nors atsakovas pripažįsta, jog poilsio kambariai ir virtuvėlės įrengti ne visuose būriuose, teismas pažymi, kad pareiškėjas šių skunde nurodomų aplinkybių nedetalizavo, nepaaiškino, kokios neigiamos pasekmės dėl to jam kilo, o tik deklaratyviai pažymėjo, kad poilsio kambario nebuvo, o televizorių žiūri stipresni nuteistieji. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturinės žalos konstatavimui.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nebuvo įrengtų iškvietimo mygtukų. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų, pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jis norėjo išsikviesti pareigūną ir negalėjo to padaryti, kokios konkrečios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš nuteistųjų rūkymo koridoriuose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau - HN 134:2015) 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad įstaigos būrių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai (b. l. 18). Iš pateikto 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolo Nr. ATK2-205 (b. l. 44-45) matyti, kad Marijampolės PN lauke įrengtos rūkymo vietos (po stogeliu pastatyti stalai, suoliukai) ir iškabintos nuorodos „Rūkymo vieta“. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.
Šalies argumentai
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 31), kurioje nurodoma, kad atlikdamas bausmę Marijampolės PN nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. kovo 21 d. dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma (b. l. 30) patvirtina, kad pareiškėjas į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra kreipęsis. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Marijampolės PN vertinamuoju laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto tualetų skaičiaus, todėl konstatuotina, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą tualetų skaičių), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R.D. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R.D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.