- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-2557-345/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06906-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- UAB „Mitrada“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- V. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Mitrada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Mitrada“, trečiajam asmeniui V. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro regreso teisės reikalauti iš žalą padariusio asmens žalos atlyginimo įgyvendinimo apimties, įrodymų vertinimo taisyklių taikymu ir aiškinimu.
Šalies argumentai
Pareikštu ieškiniu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovo UAB „Mitrada“ 35 835,01 Lt nuostolių, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad Didžiojoje Britanijoje 2011 m. vasario 8 d. trečiasis asmuo vairuodamas atsakovo lizinguojamą transporto priemonę, kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sukėlė eismo įvykį. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras sureguliavo žalą ir išmokėjo nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui 35 835,01 Lt dydžio draudimo išmoką, kurią padengė ieškovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas remdamasis TPVCAPDĮ bei Bendradarbiavimo nuostatuose įtvirtintu reglamentavimu bei 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) 4, 15 straipsniais konstatavo, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, veikdamas ieškovo interesais, buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos Didžiojoje Britanijoje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu.
Teismas laikė, jog Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro padaryta išvada, kad dėl eismo įvykio yra kaltas atsakovo darbuotojas, yra pagrįsta ir jos negalima paneigti nei trečiojo asmens paaiškinimais, nei policijos medžiagoje esančia schema, parengta pagal trečiojo asmens paaiškinimus. Anot teismo, atsakovas taipogi nepaneigė, kad Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtos išmokos buvo susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovo darbuotojo neteisėtais veiksmais sukeliant eismo įvykį. Pagrįstu teismo remiantis Bendradarbiavimo nuostatų 1.3. punktu bei TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktu buvo pripažintas ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biurui sumokėto administravimo mokesčio kompensaciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Mitrada“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas taikydamas 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 padarė teisės taikymo klaidą, nes Didžioji Britanija nedalyvavo priimant šį reglamentą.
2. Teismas, darydamas išvadas apie faktines aplinkybes, rėmėsi liudytojų parodymais, kurie negali būti laikomi leistinu įrodymu. Liudytojų J. P. ir A. F. parodymai pateikti telefonu. Nėra aišku, ar šie liudytojai iš viso kalbėjo apie ginčo eismo įvykį, nes nėra užfiksuota nei įvykio data, nei vieta, nei kokios rūšies transporto priemonės dalyvavo, nei kokie policijos pareigūnai užfiksavo šių liudytojų parodymus. Liudytojo J. P. parodymai vertintini ypač kritiškai, kadangi tuo atveju, jeigu jis važiavo iš paskos atsakovo sunkvežimio, kurio ilgis 18 metrų, jis negalėjo matyti, kaip manevravo priekyje važiuojantis J. E. automobilis. Liudytojo A. F. parodymai patvirtina, kad J. E. automobilis manevravo rizikingai ir pavojingai, taigi šie parodymai nepatvirtina atsakovo vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio. Nors teismas buvo įpareigojęs pateikti ieškovą Didžiosios Britanijos policijos medžiagoje nurodytą J. E. užpildytą „Formą HORT 1, TAIP V27747581“, tačiau ieškovas jos nepateikė dėl nenurodytų priežasčių. Iš Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro, kurio išvada rėmėsi pirmosios instancijos teismas, 2013 m. sausio 29 d. elektroninio laiško akivaizdu, kad biuras visiškai netyrė eismo įvykio, o vadovavosi šalių susitarimu dėl kaltės, kurio nebuvo iš atsakovo pusės.
3. Ieškovas, prieš mokėdamas draudimo išmoką Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biurui, nevertino ir nesvarstė įrodymų dėl atsakovo vairuotojo kaltės. Toks ieškovo elgesys laikytinas neatsargiu ir reiškia, kad ieškovas tinkamai neatliko savo, kaip subsidiaraus skolininko, prievolių (CK 6.245 straipsnio 6 dalis).
4. Teismas klaidingai nurodė, kad 56,75 GBP J. E. patirtos išlaidos traukinio bilietui yra susijusios su eismo įvykiu, kadangi šias išlaidas J. E. bet kuriuo atveju būtų patyręs, nes neįvykus eismo įvykiu būtų naudojęsis savo mašina. Atsakovas taip pat negali atsakyti už J. E. patirtas 240 GBP išlaidas automobiliui saugoti ir transportuoti iš saugojimo vietos į namus, kadangi nėra aišku, kodėl automobilis iškart nebuvo transportuotas į namus. Kadangi atsakovas nėra ieškovo ir Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro susitarimų šalimi, teismas be pagrindo iš atsakovo priteisė 1 000 GBP, kurie J. E. buvo išmokėti dėl teisės netekimo naudotis sugadintu automobiliu. Nepatikimais įrodymais („S. M.“ pateiktu dokumentu S. R. & Co., kuriame nurodyta „Tai – ne PVM sąskaita faktūra“, J. E. paaiškinimais) paremtos ir J. E. neva patirtos 1 700 GBP išlaidos dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Be pagrindo iš atsakovo priteistos J. E. neva patirtos išlaidos automobilio ekspertiniam vertinimui ir medicininei išvadai bei išlaidos už advokatų kontoros S. R. & Co. paslaugas. Paminėtų išlaidų J. E. Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui neperleido, ir nėra pateikta jokių jas pagrindžiančių dokumentų. Bet kuriuo atveju 2 193,56 GBP priteisti iš atsakovo kaip išlaidos už advokatų kontoros S. R. & Co. paslaugas turėjo būti mažinami iki protingo dydžio, nes jos sudaro 42,30 proc. nuo nukentėjusio asmens pareikštos pretenzijos. Iš atsakovo taip pat be pagrindo priteista 11 159,20 GBP administravimo išlaidų, nes atsakovas nėra saistomas transporto priemonių draudikų tarpusavio susitarimų, be to, Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras netinkamai atliko savo pareigas tirdamas eismo įvykio aplinkybes. Nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamasi kasacinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, pateiktu aiškinimu dėl draudiko teisės iš žalą padariusio asmens regreso tvarka reikalauti tik realios ir pagrįstos žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:
1. 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 nuo 2009 metų yra taikomas visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms, išskyrus Daniją.
2. Atliekant eismo įvykio tyrimą buvo surinkti visi reikšmingi duomenys nustatyti eismo įvykio aplinkybėms. Kreipusis į Didžiosios Britanijos nacionalinį draudikų biurą dėl HORT formos išdavimo, pastarasis atsakė, kad Lietuvos Respublikos vairuotojas pateikė visus savo duomenis, todėl jam HORT forma nebuvo išduota. Atkreiptinas dėmesys, kad pats atsakovas tiksliai nenurodė, kas yra HORT forma ir kokias aplinkybes jis galėtų patvirtinti arba paneigti. Vien paties atsakovo vairuotojo paaiškinimų neužtenka paneigti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro padarytų išvadų dėl eismo įvykio kaltininko.
3. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį ieškovo išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant Bendradarbiavimo nuostatus. Nei vienas iš šių aktų nenumato pareigos ieškovui dar prieš mokant išmoką eismo įvykio vietos nacionaliniam draudikų biurui informuoti apie tokią aplinkybę atsakovą ar pateikti žalą bei eismo įvykio faktą pagrindžiančius dokumentus.
4. Remiantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi atsakovas privalo grąžinti visą dėl jo padarytos žalos atsiradusią ir ieškovo išmokėtą išmoką. Atsakovas nepateikė jokių jo abejones dėl eismo įvykio aplinkybių ir išmokėtos draudimo išmokos pagrindžiančių įrodymų.
5. Atsakovo minima kasacinio teismo nutartis buvo priimta byloje, kurioje aptarti draudiko, o ne biuro reikalavimo teisės klausimai, todėl šioje byloje minėtoje nutartyje pateikti aiškinimai nėra aktualūs.
6. Bendradarbiavimo nuostatai pagal TPVCAPDĮ ir direktyvos 2009/103/EB nuostatas yra privalomos visiems ginčo teisinio santykio dalyviams, įskaitant ir atsakovą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Nustatyta, kad atsakovas remiantis lizingo sutartimi, sudaryta su UAB „Nordea Finance Lithuania“, valdo Lietuvos Respublikoje įregistruotą transporto priemonę MAN, valst. Nr. DEC834 (t. 1, b. l. 25). Atsakovas neneigia, kad šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė 2011 m. vasario 8 d. nebuvo apdrausta. Tokiu būdu atsakovas pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą apdrausti transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu.
2011 m. vasario 8 d. Didžiojoje Britanijoje atsakovo lizinguojama transporto priemonė, vairuojama trečiojo asmens, pateko į eismo įvykį, kurio metu susidūrė su J. E. vairuojama transporto priemone. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atlikęs šio eismo įvykio tyrimą, nustatė, jog jį sukėlė trečiasis asmuo. Su šia išvada, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Atsakovas tokį teismo sprendimą laiko nepagrįstu bei prieštaraujančiu byloje pateiktai faktinei medžiagai.
Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).
Trečiasis asmuo, apklausiamas policijos pareigūnų eismo įvykio vietoje, paaiškino, kad su J. E. vairuojamu automobiliu susidūrė rikiuodamasis į kitą eismo juostą (t. 2, b. l. 24). Šiuos paaiškinimus patvirtino ir braižydamas eismo įvykio schemą (t. 2, b. l. 9-10). J. E. apklausiamas parodė, jog trečiojo asmens vairuojama transporto priemonė atsitrenkė į jo transporto priemonę rikiavimosi iš kitos eismo juostos metu (t. 2, b. l. 32). Faktą, jog trečiojo asmens vairuojama transporto priemonė atsitrenkė į J. E. vairuojamą automobilį rikiavimosi į kitą eismo juostą metu, patvirtino ir eismo įvykį matę J. P. (t. 2, b. l. 34) bei A. F. (t. 2, b. l. 38). Vertinant aplinkybę, jog trečiasis asmuo turi tiesioginį materialinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, jo paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 86-87), pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepatikimais. Šios aplinkybės patvirtina, kad 2011 m. vasario 8 d. įvykusį eismo įvykį sukėlė trečiasis asmuo pažeisdamas atsargumo reikalavimus rikiuodamasis į kitą eismo juostą (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atlikęs jam pateiktų dokumentų vertinimą, pagrįstai pripažino, kad trečiasis asmuo yra kaltas dėl ginčo eismo įvykio sukėlimo. Net ir laikant, jog Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras (vertinant 2013 m. sausio 29 d. elektroninio laiško turinį (t. 2, b. l. 58)) neatliko įvykio tyrimo bei nenustatinėjo jo dalyvių kaltės, bet rėmėsi tuo, jog šalys sutiko dėl kaltės, tokia jo pozicija yra pagrįsta, kadangi iš pateiktų Didžiosios Britanijos policijos užpildytų pranešimų apie transporto priemonių susidūrimą, eismo įvykio schemų, užpildytų jo dalyvių, akivaizdu, kad eismo įvykį sukėlė būtent trečiasis asmuo. Nors į bylą nebuvo pateikta HORT forma, tačiau atsakovas nenurodo, kokias būtent aplinkybes ši forma turėtų patvirtinti arba paneigti, todėl vertinant Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuro darbuotojo paaiškinimą, pateiktą 2013 m. sausio 29 d. elektroniniame laiške, dėl šios formos turinio, spręstina, kad joje užfiksuoti duomenys nebūtų susiję su šios bylos įrodinėjimo dalyku bei nepakeistų byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo ir jo metu padarytos išvados dėl trečiojo asmens kaltės 2011 m. vasario 8 d. Didžiojoje Britanijoje sukeliant eismo įvykį.
Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką 2011 m. vasario 8 d. eismo įvykio metu patyrusiam žalą J. E.. Kadangi atsakovas buvo neįvykdęs įstatyme nustatytos pareigos apdrausti šiame eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas, išmokėjęs Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikui biurui žalos atlyginimo išmoką, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis).
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai ieškovas moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis numato, kad visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, atitinkamo biuro interesais.
Nustatyta, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras J. E., nukentėjusiam 2011 m. vasario 8 d. eismo įvykio metu, pagal pastarojo pretenziją (t. 1, b. l. 30-41) išmokėjo 5 186,45 GPB žalai ir 2 541,56 GPB teisinėms išlaidoms atlyginti, iš viso – 7 728,01 GPB (t. 1, b. l. 127-132). Ieškovas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui iš viso pervedė ne tik 7 728,01 GPB, bet ir 1 159,20 GPB dydžio administravimo mokestį (t. 1, b. l. 26-29, 83). Atsakovas laiko, kad šios sumos yra aiškiai nepagrįstos, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo jų iš viso priteisti arba turėjo jas mažinti.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos tikslas užtikrinti, kad būtų atlyginama eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą aptariamu atveju būtent atsakovas turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras J. E. būtų atlyginęs tokias išlaidas, kurių neapima Didžiojoje Britanijoje taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas (CPK 12, 178 straipsnis). Tokių įrodymų pateikta nebuvo, todėl nepaneigta ieškovo atgręžtinio reikalavimo apimtis. Pagrindo mažinti iš atsakovo pirmosios instancijos teismo priteistos sumos remiantis tuo, kad atsakovo subjektyviu įsitikinimu Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras nepagrįstai dengė atskiras J. E. patirtas išlaidas ar kad jos yra neprotingai didelės, nėra. Atsakovas nevykdydamas savo pareigos apdrausti trečiojo asmens vairuotos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės, vėliau nesirūpindamas eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimu bei nedalyvaudamas žalos atlyginimo eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims sureguliavimo procese negali reikalauti, kad šiuos veiksmus už jį atliktų ieškovas. Kadangi ieškovas nenustatė, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras savo paraiškoje būtų įtraukęs išlaidas, nesusijusias su eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimu (Bendradarbiavimo nuostatų 5 punktas), jis neturėjo pagrindo atsisakyti šias išlaidas padengti. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis neprivalo padengti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro patirtų žalos administravimo išlaidų, kadangi ši jo prievolė kyla pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalį. Remiantis tuo nėra pagrindo mažinti iš atsakovo priteistinos sumos.
Apeliaciniame skunde minimoje kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, kadangi minėta nutartis priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos, be to, joje pateikti aiškinimai yra susiję su draudiko bei draudėjo tarpusavio santykių, grindžiamų didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, specifika. Tokie santykiai ieškovo ir atsakovo nesieja, todėl ieškovas neturi pagrindo reikalauti atsakovui taikyti tokius pačius elgesio standartus, kokie turėtų būti taikomi ieškovo draudikui. Bet kuriuo atveju priteistos žalos mažinimo aspektu pasisakytina, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, kad, pirma, atsakovui būtų buvusios apribotos galimybės dalyvauti žalos nustatymo ir atlyginimo sureguliavimo procese, t.y. pats atsakovas nedėjo pastangų, jog padaryta žala būtų atlyginta ekonomiškiausiu būdu, ir, antra, kad J. E. būtų buvusios atlygintos išlaidos, patirtos ne dėl ginčo eismo įvykio. Atsakovo subjektyvi nuomonė dėl atskirų išlaidų neprotingo dydžio (nepateikiant duomenų apie vidutinę atskirų paslaugų kainą Didžiojoje Britanijoje) nėra pagrindas, kaip jau pasisakyta, konstatuoti, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras ar ieškovas būtų netinkamai atlikę žalos sureguliavimo procedūrą.
Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą šioje byloje nėra, ir apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.