Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nutarimas, A5.-121-963/2020

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai
Dokumentas: Nutarimas
Data: 2020-10-13
Bylos Nr.: A5.-121-963/2020
Teisminio proceso Nr.: 4-06-3-00021-2020-0
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Nutraukti bylą.

Teisėjas: Rasa Stonkuvienė (pirm.)
Pažeidėjas: G. V.
Institucija: Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius

Kategorijos

18.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinio nusižengimo byla

Nr. A5.-121-963/2020

Proceso Nr. 4-06-3-00021-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 18.13.; 21.3.3.; 21.9.9.; 21.9.10.; 21.9.11.; 21.11.3.; 21.14.9.

Registro objektas ROIK: 20109480812(S)KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASNUTARIMAS2020 m. spalio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Rasa Stonkuvienė,sekretoriaujant Linai Dabulskienei, Linai Pazdrazdienei,dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui G. V.,darbo inspekcijos atstovui S. S., T. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje G. V., gimusiam (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, gyvenančiai (duomenys neskelbtini), išsituokusiam, surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

G. V. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas todėl, kad G. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius bei darbdaviui atstovaujantis asmuo, neužtikrino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. R. M. dirbtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie jos priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Tokiu būdu G. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teismo posėdžio metu G. V. kaltės nepripažino. Parodė, kad tarp Pareiškėjos ir Bendrovės buvo sudaryta 2019 m. kovo 29 d. paslaugų sutartis dėl rinkodaros (marketingo) paslaugų suteikimo (toliau - Paslaugų sutartis), kurios pagrindu Pareiškėja įsipareigojo atlikti šios sutarties 1.1. punkte išvardintas paslaugas - rinkodaros paslaugas, pagal iš anksto su užsakovu (Bendrove) suderintą darbų apimtį, terminus ir numatytus rezultatus. Paslaugų sutarties 1.3. punkte nurodyta, jog Pareiškėja paslaugas teiks 5 dienas per savaitę ir 7 valandas per dieną, išskyrus savaitgalius ir išeigines dienas, laikino nedarbingumo laikotarpiu (ligos atveju) arba atostogų metu. Apie planuojamas atostogas Vykdytojas (Pareiškėja) informuoja Užsakovą (Bendrovę) ne vėliau kaip prieš 14 darbo dienų. O Paslaugų sutarties 2.1. - 2.3. punktuose nurodyta, jog Užsakovas įsipareigoja Vykdytojui sumokėti - pervesti į jo banko sąskaitą 1 200 Eur už laiku ir tinkamai suteiktas paslaugas, pagal Vykdytojo išrašytą sąskaitą faktūrą. Vykdytojas įsipareigojo savo atsakomybe nuo gautų pajamų susimokėti gyventojų pajamų mokestį ir kitus privalomus mokesčius. Pareiškėjos teikiamos paslaugos buvo nematerialaus pobūdžio, nes jų suteikimui išskirtinai yra reikalingi intelektiniai gebėjimai bei specialios ir specifinės žinios, kurios gali būti parduodamos kaip paslaugos objektas. Todėl negalima sutikti su Pareiškėjos skunde išdėstyta pozicija, jog Pareiškėja vykdė darbines funkcijas, nes kaip matyti iš apibrėžimo ir teisinio reglamentavimo, rinkodaros (marketingo) paslauga yra savaime aiški ir konkreti užduotis, aiškiai suprantama tokių paslaugų teikėjams, kurios atlikimą sudaro vienas nuo kito priklausomų procesų seka. Bendrovės vykdoma veikla yra programuotojų ir kitų informacinių technologijų specialistų ruošimas bei mokymas. Todėl Bendrovė, pagal LR Švietimo įstatymo nustatytus reikalavimus ir įsipareigojimus LR Švietimo mokslo ir sporto ministerijai, privalo būti apsirūpinusi mokymo priemonėmis - kompiuteriais. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė turi pakankamai kompiuterių, kuriais, esant poreikiui aprūpina mokinius, mokytojus, egzaminų komisijos narius, darbuotojus, projektų partnerius ir kt., todėl šių priemonių laikinas perleidimas kitiems asmenims Bendrovei problemų nesudaro ir nėra išskirtinis ar ypatingo dėmesio reikalaujantis klausimas. Tuo labiau, Pareiškėjos teikiamos paslaugos buvo tiesiogiai susijusios su Bendrovės duomenimis, kurie buvo laikomi Pareiškėjos naudojamame Bendrovės kompiuteryje. Rinkodaros paslaugų teikimo metu sukurti duomenys yra Bendrovės nuosavybė ir jie negali būti kaupiami ar laikomi kitų asmenų kompiuteriuose ar laikmenose, todėl, bent kokiu atveju šis kompiuteris su Bendrovės duomenimis būtų (ir yra) perduotas kitam asmeniui, kuris teikia analogiškas paslaugas, kad būtų matomas visas vykdytų rinkodarinių veiksmų procesas. Pareiškėja atsakydama į jo klausimus ir į patikslintus teismo bei VDI atstovo klausimus, patikslino, jog dalį savo darbinių funkcijų perdavė kitai darbuotojai dar iki Paslaugų sutarties sudarymo. Taip pat, apklaustas liudytoju Bendrovės akcininkas nurodė, jog po Paslaugų sutarties sudarymo Pareiškėja išskirtinai teikė paslaugas susijusias su rinkodara (marketingu) o iki Paslaugų sutarties sudarymo, papildomai vykdė kitas funkcijas, tokias kaip duomenų susijusių su studentų ir finansų apskaita, Bendrovės skolininkų apskaita, suvestinių ruošimas ir kt. Pareiškėja buvo dirbusi MB „(duomenys neskelbtini)“ direktore apie metus laiko, ji į darbą buvo priėmusi (sudarė darbo sutartis) apytiksliai su dešimt darbuotojų, taip pat, Pareiškėja šioje darbovietėje sudarinėdavo ir kitas sutartis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai - elektroniniai laiškai patvirtina, jog Pareiškėja turėjo visas galimybes susipažinti ir derėtis dėl Paslaugų sutarties sąlygų. Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, jog net pati Pareiškėja pateikė savo sąlygas dėl darbo laiko, atostogų ir ligos atvejų. Tai įrodo, jog jau iki darbo sutarties nutraukimo tarp Šalių susiklostė ikisutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, o nutraukus darbo santykius ir pasirašius Paslaugų sutartį pradėjo galioti sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, tarp Šalių buvo atsiradęs dar vienas civiliniams santykiams būdingas požymis, tai - sutarties šalių laisvo apsisprendimo principas, sudarant ir pasirašant Paslaugų sutartį. Tačiau, jeigu Paslaugų sutarties pagrindu tarp Šalių būtų buvę kuriami darbo santykiai, tuomet Paslaugų sutartyje būtų užfiksuotas atostogų laikas ir jų apmokėjimas Pareiškėjai, o dėl ligos atvejų ir jų (ne)apmokėjimo (nedarbingumo) bei darbo laiko nebūtų laisvai tartasi, nes šios sąlygos yra griežtai reglamentuotos darbo kodekse. Atsižvelgiant į tai, Paslaugų sutartis nėra ir negali būti laikoma darbo sutartimi, turinčia darbo sutarčiai būdingus ir privalomus reikalavimus. Pareiškėja patvirtino, jog ji suprato ir suvokė, kad nutraukdama darbo sutartį nutraukia darbo teisinius santykius, o sudarydama Paslaugų sutartį, sukuria kitas teises ir pareigas. Neabejojama, jog tai suprasti Pareiškėjai leido jos turėta darbinė patirtis, dirbant direktorės pareigose įmonėje MB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, ir pati Pareiškėja paminėjo, jog yra sudarinėjusi darbo ir paslaugų sutartis, bei jai yra žinomi mokestiniai šių sutarčių skirtumai. Pareiškėja patvirtino, jog buvo įsipareigojusi laikytis Paslaugų sutarties sąlygų. Šie Pareiškėjos parodymai patvirtina, jog ji suprato ir savo laisva valia sudarė galimybes kilti pasekmėms nutraukus Paslaugų sutartį. Tačiau, vėliau Pareiškėja teisme pati sau prieštaravo, sakydama jog Paslaugų sutartį suprato ir vertino kaip darbo sutartį. Nors Pareiškėja nurodė, kad taip suprasti ir vertinti jai sudarė pagrindą Bendrovės akcininko pasakymas ir žodinis užtikrinimas, tačiau tokia Pareiškėjos versija prieštarauja aukščiau paminėtam Pareiškėjos darbinės patirties ir sutarčių skirtumo suvokimo faktams bei Bendrovės akcininko parodymams. Bendrovės akcininkas teisme nurodė, jog jis jokiais būdais nesudarė Pareiškėjai pagrindo manyti, kad Paslaugų sutartis yra darbo sutartis. Pareiškėja nurodė, jog pasirinko toliau veiklą tęsti individualios veiklos pagrindu dėl to, kad galėtų daugiau laiko skirti sveikatai, sau ir didesniam pajamų uždirbimui. Pareiškėja nurodė, jog paslaugos teikimo laiką planuodavosi ji laisvai, bet daugiau/mažiau darbo valandomis, savo nuožiūra. Pažymėjo, jog dirbant darbo sutarties sąlygomis laisvai planuotis darbo laiką savo nuožiūra nėra galimybės. Nors Paslaugų sutartyje ir nurodyti 5 dienų per savaitę ir 7 valandų per dieną paslaugų teikimo terminai, tačiau, kaip ir buvo minėta, šiuos duomenis į sutartį pageidavo įrašyti pati Pareiškėja ir tai patvirtina byloje esantys elektroninio susirašinėjimo laiškai. Atkreipė dėmesį, kad Paslaugų sutartyje nėra nurodyta Paslaugų teikimo valandos pradžia ir/ar pabaiga bei nenurodytos konkrečios paslaugų teikimo valandos. Su Pareiškėja buvo susitarta, kad ji Paslaugas teiks jai priimtinu ir tinkamu laiku bei jos niekas nekontroliuos, svarbiausia kad užduotys būtų padarytos. Dėl to, kad Pareiškėja teiks paslaugas tik darbo dienomis, tokios sąlygos ji reikalavo todėl, nes norėjo sutartimi apsidrausti, kad Bendrovė jos netrukdytų savaitgaliais ir švenčių dienomis, nes neapsibrėžus tokios sąlygos sutartimi, Bendrovė būtu turėjusi teisę užduotis skirti ar duomenų pareikalauti bent kurią dieną ir/ar valandą. Jokio pavaldumo tarp Pareiškėjos ir Bendrovės direktorės nebuvo; Pareiškėja veikė savarankiškai. Pareiškėja nebuvo pavaldi Bendrovės administracijai ir nebuvo priklausoma nuo Bendrovės mokestine prasme. Pareiškėja suprato ir pati norėjo mokėti jai privalomus mokesčius, kaip asmuo vykdęs individualią veiklą. Po paslaugų sutarties nutraukimo, Pareiškėja kreipėsi į Bendrovės direktorę, o vėliau ir į akcininką A. S. prašydama kompensacijos. Pareiškėja nenurodė, kokio dydžio ar kokio pobūdžio kompensacijos reikalavo. Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėja turėjo praktinės patirties ir žinių priimant bei atleidžiant darbuotojus, kuomet dirbo direktorės pareigose, bei, darant prielaidą, kad su Pareiškėja buvo susitarta, jog Paslaugų sutartis yra darbo sutartis, tokiu atveju Pareiškėja būtų įvardinusi tikslią kompensacijos sumą, paskaičiuotą darbo kodekso pagrindu. Tačiau Pareiškėja kompensacijos darbo įstatymų pagrindu nereikalavo, nes suprato ir suvokė, jog šioje situacijoje jos atžvilgiu minėti norminiai aktai negalioja, kadangi tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Pareiškėja, nenurodydama konkrečios kompensacijos sumos ir tuo labiau teisėto pagrindo, laukė finansinio pasiūlymo iš Bendrovės, kas niekaip nekoreliuoja su darbo teisiniais santykiais, o labiau būdinga deryboms civilinių santykių prasme. Svarbu pažymėti, jog Bendrovei 2019 m. kovo 29 d. nutraukus darbo santykius su Pareiškėja, pastarajai buvo įteiktas atsiskaitymo lapelis, kuriame buvo aiškiai nurodytos ir apskaičiuotos jai priklausančios išmokos. Todėl, nutraukus Paslaugų sutartį, beveik po trijų mėnesių po darbo sutarties nutraukimo, Pareiškėja turėjo žinoti ir suprasti kokia ir už ką kompensacija jai priklauso. Tačiau, kaip ir buvo minėta, Pareiškėja siekė derėtis dėl kompensacijos, kas taip pat būdinga civiliniams santykiams o ne darbo santykiams. Bendrovei nepateikus finansinio pasiūlymo, tik tuomet Pareiškėja pateikė skundą VDI. Tai, kad Pareiškėja supranta ir žino darbo teisinius santykius bei atleidimų tvarką, patvirtina rašytinis įrodymas - elektroninio susirašinėjimo laiškai su Bendrovės buhalterija, kuriuose Pareiškėja nurodo, jog Bendrovės buhalterija neteisingai paskaičiavo išeitinę išmoką už nepanaudotas atostogas Bendrovėje. Todėl, jeigu Paslaugų sutartis būtų buvusi darbo sutartimi, Pareiškėja analogiškai būtų pasiskaičiavusi jai priklausančias išmokas ir jas būtų nurodžiusi Bendrovei, o ne palikusi šį klausimą atvirą, laisvai tartis dėl kompensacijos dydžio. Pareiškėjos teisinės ir socialinės garantijos pažeistos nebuvo, nes pati Pareiškėja teisme paminėjo, kad jai yra suprantama ir žinoma, jog privalomus mokesčius turės susimokėti ji pati asmeniškai ir to ji norėjo bei siekė. Su tokiomis sąlygomis ji sutiko. Pareiškėja nurodė, jog jau yra pateikusi gyventojų pajamų deklaraciją ir deklaravusi gautas pajamas. Be to, Pareiškėja nurodė, kadangi ji yra socialiai drausta ir jai priklauso socialinės garantijos dėl jos neįgalumo, todėl ji sutiko teikti paslaugas individualios veiklos pagrindu. Iš žemiau pateiktų aplinkybių matyti, jog Pareiškėja vis tik pati inicijavo darbo sutarties nutraukimą ir Paslaugų sutarties sudarymą (suprasdama teisines pasekmes), todėl Pareiškėja tokiu būdu, dėl savo socialinių garantijų užtikrinimo, atsakomybę prisiėmė pati. Pareiškėjai būnant atostogose, jai buvo sumokėta tik tokia pinigų suma, kokią ji nurodė sąskaitoje faktūroje už tą mėnesį suteiktų paslaugų laiką. Dėl gautų mažesnių pajamų už tą (atostogų) laikotarpį Pareiškėja pretenzijų nereiškia. Tai rodo, kad kol nebuvo konflikto su Bendrovės direktore, dėl Paslaugų sutarties nutraukimo, Pareiškėja suprato, kad Paslaugų sutartis nėra darbo sutartis ir jai atostoginiai nepriklauso. Tai, kad Pareiškėjai nebus mokama už paslaugas jos ligos ir atostogų metu, yra užfiksuota Paslaugų sutartyje, o Pareiškėja, turėdama galimybę koreguoti Paslaugų sutarties sąlygas, jų nekoregavo, dėl jų pretenzijų ar pasiūlymų nereiškė ir su tokiomis sąlygomis sutiko. Beje, šias sąlygas įrašyti į Paslaugų sutartį pageidavo bei pasiūlė pati Pareiškėja ir tai užfiksuota jos siųstame elektroniniame laiške. Tačiau, kuomet su Pareiškėja buvo nutraukta Paslaugų sutartis, kas Pareiškėjai buvo netikėta (nes ji pati save pozicionavo kaip labai vertingą ir kvalifikuotą specialistę) ir dėl toji pasijuto įžeista bei įskaudinta, tuomet Paslaugų sutartį Pareiškėja įvertino kaip darbo sutartį ir pradėjo reikalauti kompensacijos. Tokiu atveju, Paslaugų sutartis negali teisiškai būti vertinama pusiau darbo sutartis, pusiau paslaugų sutartis, nes Pareiškėja išėjus atostogų socialinių garantijų nereikalauja, o nutraukus Paslaugų sutartį reikalauja išeitinės išmokos. VDI į bylą pateikė „Atostogų planavimo“ lentelę, kurios pagrindu Pareiškėja įrodinėja, jog ji buvo laikoma Bendrovės darbuotoja, nes buvo įtraukta į darbuotojų atostogų grafiką. Tačiau pažymėtina, jog pati Pareiškėja teisme patvirtino, kad įrašus šioje lentelėje atliko ji pati, o į ją įkelti, ištrinti ar taisyti duomenis turėjo galimybę visi Bendrovės darbuotojai. Taip pat nėra aišku iš kokio kompiuterio ir kada jis atspausdintas, bei neaišku kada ir kieno šis „dokumentas“ sukurtas. Buvusi Bendrovės direktorė dėl šios lentelės nurodė, jog ji neprisimena apie tokios lentelės egzistavimą, jos nepildydavo ir ja nesivadovaudavo. Taip pat liudytoja nurodė, kad dėl atostogų darbuotojai susitardavo tarpusavyje, nes padaliniuose dirbdavo po du žmones ir vienas kitą pavaduodavo. Dėl to, kad buvo mažai darbuotojų, nebuvo būtinumo rašyti duomenų į minėtą lentelę, pakakdavo, kad su ja susitardavo darbuotojai žodžiu ir užtikrindavo pavadavimą. Be to, buvusi Bendrovės direktorė parodė, kad Pareiškėja prieš atostogaudama jokio leidimo ar atsiklausimo pas ją nesikreipė, atostogų grafiko nederino, o tik informavo, jog po kažkurio laiko bus atostogose ir paslaugų teikti negalės. Tai yra, Pareiškėja vadovavosi Paslaugų sutarties sąlygomis ir pasielgė būtent taip, kaip nurodyta šioje sutartyje dėl paslaugų neteikimo jos atostogų metu. Pareiškėja savo skunde formuoja vieną iš priežasčių, dėl ko Paslaugų sutartis laikytina darbo sutartimi, tai jog Bendrovė sudarė Paslaugų sutartį neva siekdama išvengti mokesčių sumokėjimo į Valstybės biudžetą už neva Pareiškėjai išmokamą didesnį atlyginimą. Bendrovei nebuvo jokio tikslo ar naudos darbo santykius maskuoti paslaugų sutarties pagrindu. Pareiškėjos pozicija, jog tokiu būdu įmonė siekė pakelti jai atlyginimą yra nepagrįsta, dėl šių priežasčių: 1. Pareiškėjos atlyginimas iki paslaugų sutarties sudarymo buvo apie 800 Eur (atskaičius mokesčius), o Paslaugų sutarties pagrindu pajamos už paslaugas sudarė (priklausomai nuo suteiktų paslaugų laiko) 1 200 Eur. Todėl toks ženklus atlyginimo pakėlimas darbuotojai, Bendrovės ekonomine prasme ir kitų darbuotojų atžvilgiu būtų nepagrįstas, neprotingas ir neproporcingai per didelis; 2. Pareiškėja negalėjo reikalauti tokio atlyginimo, nes įmonėje didžiausias atlyginimas, kurį gaudavo vadovas, sudarė 1 100 Eur. Atsižvelgiant į tai, Paslaugos mėnesio kaina negali būti tapatinama su atlyginimu. Iš nagrinėjamos situacijos matyti, jog Paslaugų sutarties pagrindu (kurią sudaryti inicijavo pati Pareiškėja) finansinę naudą gavo tik Pareiškėja, kuri suprato ir sutiko mokesčius susimokėti asmeniškai, todėl nėra jokios priežasties bei byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė gavo ar planavo gauti mokestinės naudos. Pareiškėja savo skunde VDI dėl galimo nelegalaus darbo nurodė, jog Paslaugų sutartį pasiūlė sudaryti įmonė ir kad įmonė patikino, jog nepaisant sudarytos Paslaugų sutarties, tarpusavio Salių santykiai bus laikomi sudaryti lyg pagal Darbo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog Pareiškėja skunde neįvardija konkrečiai su kuo tarėsi dėl tokių sąlygų bet nurodo įmonę, kaip darbdavį. Bylos nagrinėjimo teisme metu Pareiškėja, į jo klausimą, tik iš trečio karto ir neužtikrintai nurodė, jog sudaryti paslaugų sutartį pasiūlė jis. Vėliau Pareiškėja nurodė, kad Bendrovės akcininkas A. S. ją užtikrino, jog nepriklausomai nuo to, kad bus sudaryta paslaugų sutartis, Pareiškėjai bus užtikrintos visos socialinės garantijos, tokios kokios taikomos esant darbo sutarčiai. Pareiškėjos pozicija, jog sudaryti Paslaugų sutartį pasiūlė jis laikytina nepagrįsta, neteisinga ir teismą klaidinančia, nes vėliau Pareiškėja teisme patvirtino, jog apie ketinimą nutraukti darbo sutartį ir sudaryti paslaugų sutartį ji informavo Bendrovės akcininką A. S. susitikimo su juo metu. Šį faktą patvirtino ir pats A. S. apklaustas teisme. Be to, iš byloje esančių elektroninių laiškų matyti, jog pati Pareiškėja skubino ir ragino kuo greičiau sudaryti Paslaugų sutartį, o tai įrodo, jog Pareiškėja asmeniškai ir tiesiogiai buvo suinteresuota, turėjo tikslą bei jos iniciatyva buvo nutraukta darbo sutartis ir sudaryta Paslaugų sutartis. Po Paslaugų sutarties nutraukimo, dėl galimų kompensacijų su Pareiškėja buvo susitikęs minėtas Bendrovės akcininkas, kas patvirtina, jog Pareiškėja su juo buvo aptarusi darbo sutarties nutraukimą ir paslaugų sutarties sudarymą. Labai svarbu pažymėti, jog tiek apklausta Pareiškėja, tiek apklausta buvusi Bendrovės direktorė G. M., pastarosios parodė, jog tiesioginius darbinius ir kitokius organizacinius nurodymus susijusius su Bendrovės veikla duodavo akcininkas A. S.. Pati Pareiškėja apklausos metu patikslino, jog didžiąją dalį pasikeitimų ji derindavo su A. S., kuris žinodavo net visas smulkmenas susijusias su įmone ir lemiamas balsas būdavo A. S. bei įmonėje buvo jaučiama, kad lemiamas žodis buvo ne vadovų, o A. S.. Jis (G. V.) iš direktoriaus pareigų išėjo po 14 dienų po Paslaugų sutarties sudarymo. Apie tai, kad jis ketina išeiti iš direktoriaus pareigų Bendrovėje buvo žinoma nuo 2019 m. sausio mėnesio ir tai patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas „WEEKLEY REPORT 4-19“, - tai yra, savaitinė Bendrovės situacijos ataskaita, kuri teikiama Bendrovės valdybai. Būtent joje nurodyta informacija apie vadovo pasitraukimą. Apie tai buvo žinoma ir Pareiškėjai. Todėl, jis esminių sprendimų nebepriiminėjo, nes bent kuriuo momentu galėjo būti paskirtas naujas vadovas, kuris ir turėjo savo atsakomybe organizuoti ir vykdyti darbus. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą bei išdėstytas faktines aplinkybes, pagrįstai galima teigti, jog dėl Paslaugų sutarties sąlygų ir galimai jai taikomų išlygų (kompensacijų) su Pareiškėja galėjo tartis Bendrovės akcininkas A. S.. Šios aplinkybės patvirtina, jog jis nesitarė ir neturėjo tikslo bei motyvo tartis su Pareiškėja dėl nelegalaus darbo. Paslaugų sutartis buvo sudaryta 2019 m. kovo 29 d., o nutraukta 2019 m liepos 29 d., kai tuo tarpu jis iš vadovo pareigų išėjo nuo 2019 m. balandžio 15 d. Todėl, Paslaugų sutarties pagrindu santykiai su Pareiškėja toliau buvo tęsiami kito įmonės vadovo laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. liepos 29 d. Kadangi už Paslaugos sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. liepos 29 d. (jos nutraukimo) nėra atsakomybėn traukiami tuo laikotarpiu buvę darbdavio atstovai, tai šis faktas dar kartą patvirtina, jog nebuvo ir nėra nelegalaus darbo požymių. Negali būti sudaroma dviprasmiška ir neteisinga situacija, jog Paslaugų sutartis nuo 2019-03-29 iki 2019-04-15 yra laikoma kaip darbo sutartis, o laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. liepos 19 d. yra traktuojama kaip Paslaugų sutartis. Be to, buvusi Bendrovės direktorė G. M. teisme net kelis kartus pabrėžė, jog jai nekilo abejonių, kad Paslaugų sutartis yra būtent paslaugų, o ne darbo sutartis. Taip pat liudytoja G. M. nurodė, kad santykiai su Pareiškėja buvo grindžiami paslaugų užsakymo ir už jas apmokėjimo, o ne darbinių santykių pagrindu. G. M. pabrėžė, jog Pareiškėja nebuvo jai niekaip pavaldi. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdžiai matyti, jog tarp Bendrovės ir Pareiškėjos buvo susiklostę civiliniai paslaugų teikimo santykiai, kurių atsiradimu buvo suinteresuota ir juos inicijavo pati Pareiškėja. Byloje nenustatytas pažeidimo objektas bei nenustatyti objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nebuvo pažeistos nei Pareiškėjos teisės ir socialinės garantijos bei nebuvo pažeisti Valstybės interesai. Nei Bendrovė, nei jis neturėjo tikslo ar motyvo organizuoti ir vykdyti nelegalaus darbo, o skundo pagrindas yra paremtas emocija, bet ne teisėtu pagrindu. Prašo teismo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANR_P-15-2020 kaip nepagrįstą ir jo atžvilgiu administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukti, nesant jo veiksmuose numatytų administracinio teisės nusižengimo įvykio ir sudėties.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu R. M. parodė, kad ji pradėjo dirbti MB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. liepos 25 d., ją priėmė vienas iš akcininkų A. S.. Iš pradžių ji dirbo pagal paslaugų sutartį. Kai įmonė pakeitė statusą ir pavadinimą, ji toliau dirbo ir atliko tas pačias funkcijas iki atleidimo. Ji buvo atsakinga už vidinių lentelių sudarymą, prižiūrėjimą, darbuotojų supažindinimą su jomis ir dalį laiko buvo atsakinga už dokumentų parengimą ir pristatymą Užimtumo tarybai, kita dalis - internetinė reklama, socialinių tinklų priežiūra. 2018 m. vasario 7 d. buvo pasirašyta darbo sutartis. 2018 m. spalio mėnesį ji kalbėjo su A. S. apie būsimus pasikeitimus, tada ji jam užsiminė, kad norėtų atsisakyti funkcijos pildyti ir teikti dokumentus Užimtumo tarnybai, jis jai neprieštaravo. Buvo pereinamas laikotarpis, nuo 2018 m. lapkričio ji perleido funkcijas kitai darbuotojai ir jai padėjo kažkiek. Nepamena, ar tuo metu kalbėjo dėl perėjimo į paslaugų sutartį. Darbų sutartis anksčiau yra ruošusi dirbdama kitoje įmonėje. 2018 m. rudenį keitėsi įmonės vadovas, tada vadovu tapo G. V.. Ji išsakė lūkestį didesnio atlyginimo, nes jai jau ilgą laiką nebuvo keliamas atlyginimas. Buvo sutarta, kad bus pakeista iš darbo sutarties į paslaugų sutartį. Tokį pasiūlymą ji gavo iš G. V., nutraukti darbo sutartį ir pereiti prie paslaugų sutarties, kad gauti didesnį atlyginimą, toks buvo jos tikslas. Pagal tą susitarimą 2019 m. kovo 29 d. buvo pasirašyta paslaugų sutartis. Pasirašydama paslaugų sutartį nesigilino į skirtumus tarp darbo sutarties ir paslaugų sutarties, ji manė, kad tai nėra didelis pokytis, nes ji dirbo toliau kaip įprastai, ji tik paprašė sutrumpinti darbo laiką. Nutraukus darbo sutartį, ji užsiregistravo individualią veiklą. Ji suvokė, kad dokumentas pasikeitė, bet visos sąlygos lieka. Savo darbo valandas, dienas, paslaugų sutarties pagrindu ji galėjo planuotis, nes tai buvo nuotolinio darbo sutartis, kai nėra apibrėžtas konkretus darbo laikas. Šiuo atžvilgiu pasikeitimo nebuvo, nes sąlygos buvo tokios pat pagal abi sutartis. Neužilgo G. V. nebebuvo įmonės vadovu, vadove tapo G. M.. Ji liepos mėnesį pasakė, kad ji 2019 m. liepos 3 d. bus atleidžiama, tai savaitei pasibaigus. Po to jai telefonu pranešė, kad terminas pratęstas iki liepos 12 d. Po to kilo nepasitenkinimas, nes tai jai buvo netikėta žinia. Kadangi ji pasirašydama paslaugų sutartį manė, kad darbo sąlygos nesikeis. Vėliau susitikusi su A. S. išsakė, kad niekas apie išeitinę neužsiminė, todėl jis žadėjo apie tai pakalbėti su G. M.. Ji tikėjosi išeitinės, bet apie tai nebuvo kalbėta. Ji norėjo gauti tai, kas jai priklauso, todėl kreipėsi į Darbo inspekciją. Jos atlyginimas buvo 1200 eurų per mėnesį, tiek pagal darbo sutartį, tiek pagal paslaugų sutartį. Tokį atlyginimą ji gavo, išskyrus tą mėnesį, kai sutartis buvo nutraukta. Ji traktavo, kad sutartis nutraukta liepos 29 d., išrašė sąskaitą sumai, kurią ji gaudavo, bet jai buvo išmokėtas atlyginimas skaičiuojant, kad ji dirbo iki liepos 12 d. Nurodė, kad dėl sveikatos apsaugos ji neprivalo nieko mokėti, net jei nebūtų neįgalumo, ji galėtų savarankiškai mokėti mokestį. Ji turėjo įmonės elektroninio pašto adresą, spausdintuvą, kompiuterį, rašalą, popierių, dalį laiko turėjo įmonės telefoną. Ji vykdavo į įmonę, išrašydavo sąskaitą faktūrą, pasiimdavo prekes reikiamas ir viskas. Visus turėtus daiktus ji grąžino. Paslaugų sutartyje nurodytas bendras valandų skaičius, tačiau ji visada dirbo nuo 7-8 iki 16-17 val. prisiderindama prie kolegų, prie Užimtumo tarnybos. Jai vadovavo, duodavo nurodymus įmonės direktorius (G. V., po to G. M.), taip pat daug nurodymų duodavo akcininkas A. S.. Ji tikėjosi, kad ji buvo darbuotojas, kaip ir visi, todėl ji nurodė savo atostogas bendrame sąraše. Prieš išeidama atostogų ji kalbėjo su G. M. apie atostogas, konkrečiai kitų detalių neprisiminė. 2019 m. balandžio mėnesio pradžioje vyko į renginį kartu su visais darbuotojais.

Teismo posėdžio metu G. M. parodė, kad pažįsta G. V., turėjo darbinių klausimų, perimant darbines pozicijas ir atsakomybes. Ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Nurodė, kad ji inicijavo paslaugų sutarties su R. M. nutraukimą, po to kai ji susitiko su valdybos nariais kassavaitiniame susitikime su akcininkais, išnagrinėjo esamą situaciją. Akcininkas A. S. buvo labai aktyvus. Nusprendė, kad įmonė turi kontroliuoti sąnaudas. Viena iš jų buvo rinkodara. Kadangi su R. M. buvo sudaryta buvo paslaugų sutartis, pažiūrėjus buvo nuspręsta, kad tuo metu jiems ta paslaugų sutartis yra per didelė našta. Ji manė, kad tai yra paslaugų sutartis, nes kiti darbuotojai dirbo su darbo sutartimis. Po ji informavo R. M. apie paslaugų sutarties nutraukimą. R. M. reakcija buvo kaip tai būtų ne paslaugų, o darbo sutarties nutraukimas. R. M. laišku paklausė, kur jos kompensacija už darbo sutarties nutraukimą. Ji paaiškino, kad ji neturi jokio pagrindo mokėti išeitinę, nes tai buvo tiesiog paslaugų sutartis. Ji rašė R. M., kad laukia sąskaitos, bet R. M. nurodė, kad neišrašys sąskaitos, nes laukia išeitines kompensacijos. Sutarties nutraukimas buvo pratęstas tam, kad būtų laiko atiduoti viską, kas buvo susieję su jos paslauga. Paslauga yra nemateriali, tai yra rinkodaros paslauga, kurią sunku pamatuoti, nebuvo apibrėžta konkrečių straipsnių skaičiaus. Įmonės veikla yra darbuotojų perkvalifikavimas į informacinių technologijų srities specialistus. Visi lektoriai, kurie dėstė pagal paslaugų sutartį suteikia paslaugą. Normalu, kad tai žmogus ateina, suteikia tam tikrą laikotarpį paslaugą. Parodė, kad R. M. naudojosi įmonės mobiliuoju telefonu, kompiuteriu. Tai buvo įprasta organizacijos patirtis. Perimdama iš G. V. pareigas, ji suprato, kad R. M. yra buvusi darbuotoja, kuri savi noru pareiškė, kad nutraukia darbo sutartį ir dabar yra paslaugų sutartis. Kas mėnesį išrašomos sąskaitos. Kitų klausimų nekilo. Prisiminė, kad R. M. vieną iš mėnesių ją informavo, kad nedirbs, neteiks paslaugų, buvo išimama atostogų savaitė. Organizacijoje buvo atostogų planavimo dokumentas, kuriame darbuotojai privalėjo pasižymėti. Prie šio dokumento priėjo bet kas. R. M. priėjo prie visų dokumentų. Šiaip darbuotojai jai pasisakydavo apie atostogas. Nurodė, kad tarp jos ir R. M. nebuvo susiklostęs pavaldumo požymis.

Teismo posėdžio metu A. S. parodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendraįkūrėjas, akcininkas, dabar direktorius. Visada aktyviai veikė įmonės veikloje. Bendravo tiek su G. V., tiek su R. M.. Apie įvykį papasakojo, kad tą žiemą jis buvo išvykęs į užsienį, G. V. informavo, kad R. M. planuoja išeiti iš darbo. G. V. minėjo, kad viskas su ja aptarta. Jis grįžęs susitiko su R. M.. Ji pasakojo, ką ji veiks. Jos tikslas buvo susimažinti darbo laiką. Ji pateikė pasiūlymą, kad darys tik administracinius darbus. Jis paaiškino, kad administracinius darbus turi daryti darbuotoja. Tada ji pasakė, kad dirbs tik rinkodaros darbus. Antrą kartą su ja susitiko, kai direktore buvo G. M.. Tuo metu įmonė taupė, todėl G. M. nutraukė paslaugų sutartį su R. M.. Kai G. M. nutraukė su ja paslaugų sutartį, iš R. M. pusės buvo pyktis. Kuris mano, kad kilo įsižeidus. Kadangi įvyko konfliktas, jis bandė susitikti su R. M., paaiškinti jai situaciją, kodėl G. M. priėmė tokį sprendimą. Po mėnesio jis dar kartą nuvyko į teisininkų biurą, nes R. M. nenorėjo susitikti asmeniškai, o tik su teisininku. Tada buvo įvardinta suma, kurią buvo prašoma pervesti jai į sąskaitą. Ji buvo kategoriška. Tada viskas prasidėjo. G. V. patarė rinkti visus dokumentus, kad išsinagrinėti situaciją. Jis akcentavo administracinius darbus, o R. M. akcentavo rinkodaros darbus. R. M. iniciatyva buvo nutraukta darbo sutartis, pereita prie paslaugų sutarties. Tiksliai priežasčių ji nenurodė. Jie niekada nebuvo sutikę išmokėti jokių lėšų ne pagal sutartį. Darbo sutarties metu ji kontroliavo mokėjimą, teikė informaciją Užimtumo tarnybai, įvairius administracinius darbus. Dirbo su įmonės automatizavimu. Rinkodaros dalyje ji darė techninius darbus, t. y. sukurtas kampanijas paleisdavo, skaičiuodavo kampanijų PPC, t. y. gaudavo kampaniją ir ją įvykdydavo. Po paslaugų sutarties pasirašymo ji darė tik rinkodaros darbus. Iš esmės sumažėjo darbo, liko tik rinkodara. Paaiškino, kad įmonė du kartus per metus daro suvažiavimą dėstytojų, partnerių, darbuotojų, kur visi susitinka, truputį pasimoko, truputį „pabaliavoja“. R. M. dalyvavo ir kaip darbuotojas, ir kaip paslaugų teikėjas. Dėl kompiuterių paaiškino, kad įmonė privalo turėti kompiuterių bazę. Juos gali pasiimti studentai, dėstytojai, bet su jų žinia. Kai kurie darbuotojai ima kompiuterį, kai kurie neima. Apie R. M. negalėjo pasakyti, nes neseka šios informacijos. Kompiuteriais galėjo naudotis ne darbuotojai, bet informavus darbuotojus. Kiekviename padalinyje yra po darbuotoją, kuris pasižymi, koks kompiuteris pas ką yra.

Teismo posėdžio metu Darbo inspekcijos atstovas T. L. liko prie savo pozicijos, kad nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. R. M. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie jos priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Prašė G. V. pripažinti kaltu ir skirti jam nuobaudą inkriminuojamo straipsnio sankcijos ribose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Administracinės atsakomybės pagrindas – administracinis nusižengimas. Asmens veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Pažymėtina, kad administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Nagrinėjant galimą nusižengimą, yra būtina įrodyti nusižengimo subjektą, subjektyviąją pusę, objektą, objektyviąją pusę. Administracinio nusižengimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemones nėra. Nors vieno iš minėtų administracinio nusižengimo sudėties elementų nebuvimas paneigia ir administracinės atsakomybės taikymo instituto taikymą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad G. V. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius bei darbdaviui atstovaujantis asmuo, neužtikrino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. R. M. dirbtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie jos priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Tokiu būdu G. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. (b. l. 3). Teismo posėdžio metu G. V. kaltės nepripažino. Parodė, kad tarp Pareiškėjos ir Bendrovės buvo sudaryta 2019 m. kovo 29 d. paslaugų sutartis dėl rinkodaros (marketingo) paslaugų suteikimo (toliau - Paslaugų sutartis), kurios pagrindu Pareiškėja įsipareigojo atlikti šios sutarties 1.1. punkte išvardintas paslaugas - rinkodaros paslaugas, pagal iš anksto su užsakovu (Bendrove) suderintą darbų apimtį, terminus ir numatytus rezultatus. Paslaugų sutarties 1.3. punkte nurodyta, jog Pareiškėja paslaugas teiks 5 dienas per savaitę ir 7 valandas per dieną, išskyrus savaitgalius ir išeigines dienas, laikino nedarbingumo laikotarpiu (ligos atveju) arba atostogų metu. Apie planuojamas atostogas Vykdytojas (Pareiškėja) informuoja Užsakovą (Bendrovę) ne vėliau kaip prieš 14 darbo dienų. O Paslaugų sutarties 2.1. - 2.3. punktuose nurodyta, jog Užsakovas įsipareigoja Vykdytojui sumokėti - pervesti į jo banko sąskaitą 1 200 Eur už laiku ir tinkamai suteiktas paslaugas, pagal Vykdytojo išrašytą sąskaitą faktūrą. Vykdytojas įsipareigojo savo atsakomybe nuo gautų pajamų susimokėti gyventojų pajamų mokestį ir kitus privalomus mokesčius. Pareiškėjos teikiamos paslaugos buvo nematerialaus pobūdžio, nes jų suteikimui išskirtinai yra reikalingi intelektiniai gebėjimai bei specialios ir specifinės žinios, kurios gali būti parduodamos kaip paslaugos objektas. Todėl negalima sutikti su Pareiškėjos skunde išdėstyta pozicija, jog Pareiškėja vykdė darbines funkcijas, nes kaip matyti iš apibrėžimo ir teisinio reglamentavimo, rinkodaros (marketingo) paslauga yra savaime aiški ir konkreti užduotis, aiškiai suprantama tokių paslaugų teikėjams, kurios atlikimą sudaro vienas nuo kito priklausomų procesų seka. Bendrovė turi pakankamai kompiuterių, kuriais, esant poreikiui aprūpina mokinius, mokytojus, egzaminų komisijos narius, darbuotojus, projektų partnerius ir kt., todėl šių priemonių laikinas perleidimas kitiems asmenims Tuo labiau, Pareiškėjos teikiamos paslaugos buvo tiesiogiai susijusios su Bendrovės duomenimis, kurie buvo laikomi Pareiškėjos naudojamame Bendrovės kompiuteryje. Pareiškėja atsakydama į jo klausimus ir į patikslintus teismo bei VDI atstovo klausimus, patikslino, jog dalį savo darbinių funkcijų perdavė kitai darbuotojai dar iki Paslaugų sutarties sudarymo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai - elektroniniai laiškai patvirtina, jog Pareiškėja turėjo visas galimybes susipažinti ir derėtis dėl Paslaugų sutarties sąlygų. Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, jog net pati Pareiškėja pateikė savo sąlygas dėl darbo laiko, atostogų ir ligos atvejų. Tai įrodo, jog jau iki darbo sutarties nutraukimo tarp Šalių susiklostė ikisutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, o nutraukus darbo santykius ir pasirašius Paslaugų sutartį pradėjo galioti sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, tarp Šalių buvo atsiradęs dar vienas civiliniams santykiams būdingas požymis, tai - sutarties šalių laisvo apsisprendimo principas, sudarant ir pasirašant Paslaugų sutartį. Atsižvelgiant į tai, Paslaugų sutartis nėra ir negali būti laikoma darbo sutartimi, turinčia darbo sutarčiai būdingus ir privalomus reikalavimus. Pareiškėja patvirtino, jog ji suprato ir suvokė, kad nutraukdama darbo sutartį nutraukia darbo teisinius santykius, o sudarydama Paslaugų sutartį, sukuria kitas teises ir pareigas. Pareiškėjos parodymai patvirtina, jog ji suprato ir savo laisva valia sudarė galimybes kilti pasekmėms nutraukus Paslaugų sutartį. Pareiškėja nurodė, jog pasirinko toliau veiklą tęsti individualios veiklos pagrindu dėl to, kad galėtų daugiau laiko skirti sveikatai, sau ir didesniam pajamų uždirbimui. Pareiškėja nurodė, jog paslaugos teikimo laiką planuodavosi ji laisvai, bet daugiau/mažiau darbo valandomis, savo nuožiūra. Pažymėjo, jog dirbant darbo sutarties sąlygomis laisvai planuotis darbo laiką savo nuožiūra nėra galimybės. Su Pareiškėja buvo susitarta, kad ji Paslaugas teiks jai priimtinu ir tinkamu laiku bei jos niekas nekontroliuos, svarbiausia kad užduotys būtų padarytos. Jokio pavaldumo tarp Pareiškėjos ir Bendrovės direktorės nebuvo; Pareiškėja veikė savarankiškai. Pareiškėja nebuvo pavaldi Bendrovės administracijai ir nebuvo priklausoma nuo Bendrovės mokestine prasme. Pareiškėja suprato ir pati norėjo mokėti jai privalomus mokesčius, kaip asmuo vykdęs individualią veiklą. Po paslaugų sutarties nutraukimo, Pareiškėja kreipėsi į Bendrovės direktorę, o vėliau ir į akcininką A. S. prašydama kompensacijos. Pareiškėja nenurodė, kokio dydžio ar kokio pobūdžio kompensacijos reikalavo. Svarbu pažymėti, jog Bendrovei 2019 m. kovo 29 d. nutraukus darbo santykius su Pareiškėja, pastarajai buvo įteiktas atsiskaitymo lapelis, kuriame buvo aiškiai nurodytos ir apskaičiuotos jai priklausančios išmokos. Todėl, nutraukus Paslaugų sutartį, beveik po trijų mėnesių po darbo sutarties nutraukimo, Pareiškėja turėjo žinoti ir suprasti kokia ir už ką kompensacija jai priklauso. Bendrovei nepateikus finansinio pasiūlymo, tik tuomet Pareiškėja pateikė skundą Valstybinei darbo inspekcijai. Tai, kad Pareiškėja supranta ir žino darbo teisinius santykius bei atleidimų tvarką, patvirtina rašytinis įrodymas - elektroninio susirašinėjimo laiškai su Bendrovės buhalterija, kuriuose Pareiškėja nurodo, jog Bendrovės buhalterija neteisingai paskaičiavo išeitinę išmoką už nepanaudotas atostogas Bendrovėje. Todėl, jeigu Paslaugų sutartis būtų buvusi darbo sutartimi, Pareiškėja analogiškai būtų pasiskaičiavusi jai priklausančias išmokas ir jas būtų nurodžiusi Bendrovei, o ne palikusi šį klausimą atvirą, laisvai tartis dėl kompensacijos dydžio. Pareiškėjos teisinės ir socialinės garantijos pažeistos nebuvo, nes pati Pareiškėja teisme paminėjo, kad jai yra suprantama ir žinoma, jog privalomus mokesčius turės susimokėti ji pati asmeniškai ir to ji norėjo bei siekė. Iš žemiau pateiktų aplinkybių matyti, jog Pareiškėja vis tik pati inicijavo darbo sutarties nutraukimą ir Paslaugų sutarties sudarymą (suprasdama teisines pasekmes), todėl Pareiškėja tokiu būdu, dėl savo socialinių garantijų užtikrinimo, atsakomybę prisiėmė pati. Pareiškėjai būnant atostogose, jai buvo sumokėta tik tokia pinigų suma, kokią ji nurodė sąskaitoje faktūroje už tą mėnesį suteiktų paslaugų laiką. Dėl gautų mažesnių pajamų už tą (atostogų) laikotarpį Pareiškėja pretenzijų nereiškia. Iš nagrinėjamos situacijos matyti, jog Paslaugų sutarties pagrindu (kurią sudaryti inicijavo pati Pareiškėja) finansinę naudą gavo tik Pareiškėja, kuri suprato ir sutiko mokesčius susimokėti asmeniškai, todėl nėra jokios priežasties bei byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė gavo ar planavo gauti mokestinės naudos. Paslaugos mėnesio kaina negali būti tapatinama su atlyginimu. Be to, iš byloje esančių elektroninių laiškų matyti, jog pati Pareiškėja skubino ir ragino kuo greičiau sudaryti Paslaugų sutartį, o tai įrodo, jog Pareiškėja asmeniškai ir tiesiogiai buvo suinteresuota, turėjo tikslą bei jos iniciatyva buvo nutraukta darbo sutartis ir sudaryta Paslaugų sutartis. Paslaugų sutartis buvo sudaryta 2019 m. kovo 29 d., o nutraukta 2019 m. liepos 29 d., kai tuo tarpu jis iš vadovo pareigų išėjo nuo 2019 m. balandžio 15 d. Todėl, Paslaugų sutarties pagrindu santykiai su Pareiškėja toliau buvo tęsiami kito įmonės vadovo laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. liepos 29 d. Kadangi už Paslaugos sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. liepos 29 d. (jos nutraukimo) nėra atsakomybėn traukiami tuo laikotarpiu buvę darbdavio atstovai, tai šis faktas dar kartą patvirtina, jog nebuvo ir nėra nelegalaus darbo požymių. Negali būti sudaroma dviprasmiška ir neteisinga situacija, jog Paslaugų sutartis nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. yra laikoma kaip darbo sutartis, o laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. liepos 19 d. yra traktuojama kaip Paslaugų sutartis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdžiai matyti, jog tarp Bendrovės ir Pareiškėjos buvo susiklostę civiliniai paslaugų teikimo santykiai, kurių atsiradimu buvo suinteresuota ir juos inicijavo pati Pareiškėja. Byloje nenustatytas pažeidimo objektas bei nenustatyti objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nebuvo pažeistos nei Pareiškėjos teisės ir socialinės garantijos bei nebuvo pažeisti Valstybės interesai. Nei Bendrovė, nei jis neturėjo tikslo ar motyvo organizuoti ir vykdyti nelegalaus darbo, o skundo pagrindas yra paremtas emocija, bet ne teisėtu pagrindu.

Teismo posėdžio metu R. M. parodė, kad iš pradžių ji dirbo pagal paslaugų sutartį. Kai įmonė pakeitė statusą ir pavadinimą, ji toliau dirbo ir atliko tas pačias funkcijas iki atleidimo. 2018 m. vasario 7 d. buvo pasirašyta darbo sutartis. 2018 m. spalio mėnesį ji kalbėjo su A. S. apie būsimus pasikeitimus, tada ji jam užsiminė, kad norėtų atsisakyti funkcijos pildyti ir teikti dokumentus Užimtumo tarnybai, jis jai neprieštaravo. Buvo pereinamas laikotarpis, nuo 2018 m. lapkričio ji perleido funkcijas kitai darbuotojai ir jai padėjo kažkiek. Darbų sutartis anksčiau yra ruošusi dirbdama kitoje įmonėje. 2018 m. rudenį keitėsi įmonės vadovas, tada vadovu tapo G. V.. Ji išsakė lūkestį didesnio atlyginimo, nes jai jau ilgą laiką nebuvo keliamas atlyginimas. Buvo sutarta, kad bus pakeista iš darbo sutarties į paslaugų sutartį. Tokį pasiūlymą ji gavo iš G. V., nutraukti darbo sutartį ir pereiti prie paslaugų sutarties, kad gauti didesnį atlyginimą, toks buvo jos tikslas. Pagal tą susitarimą 2019 m. kovo 29 d. buvo pasirašyta paslaugų sutartis. Pasirašydama paslaugų sutartį nesigilino į skirtumus tarp darbo sutarties ir paslaugų sutarties, ji manė, kad tai nėra didelis pokytis, nes ji dirbo toliau kaip įprastai, ji tik paprašė sutrumpinti darbo laiką. Nutraukus darbo sutartį, ji užsiregistravo individualią veiklą. Ji suvokė, kad dokumentas pasikeitė, bet visos sąlygos lieka. Savo darbo valandas, dienas, paslaugų sutarties pagrindu ji galėjo planuotis, nes tai buvo nuotolinio darbo sutartis, kai nėra apibrėžtas konkretus darbo laikas, jos niekas nekontroliavo. Šiuo atžvilgiu pasikeitimo nebuvo, nes sąlygos buvo tokios pat pagal abi sutartis. Neužilgo G. V. nebebuvo įmonės vadovu, vadove tapo G. M.. Ji liepos mėnesį pasakė, kad ji 2019 m. liepos 3 d. bus atleidžiama, tai savaitei pasibaigus. Po to jai telefonu pranešė, kad terminas pratęstas iki liepos 12 d. Po to kilo nepasitenkinimas, nes tai jai buvo netikėta žinia. Vėliau susitikusi su A. S. išsakė, kad niekas apie išeitinę neužsiminė, todėl jis žadėjo apie tai pakalbėti su G. M.. Ji tikėjosi išeitinės, bet apie tai nebuvo kalbėta. Ji norėjo gauti tai, kas jai priklauso, todėl kreipėsi į Darbo inspekciją. Jos atlyginimas buvo 1200 eurų per mėnesį, tiek pagal darbo sutartį, tiek pagal paslaugų sutartį. Tokį atlyginimą ji gavo, išskyrus tą mėnesį, kai sutartis buvo nutraukta. Ji traktavo, kad sutartis nutraukta liepos 29 d., išrašė sąskaitą sumai, kurią ji gaudavo, bet jai buvo išmokėtas atlyginimas skaičiuojant, kad ji dirbo iki liepos 12 d. Ji turėjo įmonės elektroninio pašto adresą, spausdintuvą, kompiuterį, rašalą, popierių, dalį laiko turėjo įmonės telefoną. Jai vadovavo, duodavo nurodymus įmonės direktorius (G. V., po to G. M.), taip pat daug nurodymų duodavo akcininkas A. S.. Ji tikėjosi, kad ji buvo darbuotojas, kaip ir visi, todėl ji nurodė savo atostogas bendrame sąraše. Prieš išeidama atostogų ji kalbėjo su G. M. apie atostogas, konkrečiai kitų detalių neprisiminė.

Teismo posėdžio metu G. M. parodė, kad tarp jos ir R. M. nebuvo susiklostęs pavaldumo požymis. Ji informavo R. M. apie paslaugų sutarties nutraukimą. R. M. reakcija buvo kaip tai būtų ne paslaugų, o darbo sutarties nutraukimas. R. M. laišku paklausė, kur jos kompensacija už darbo sutarties nutraukimą. Ji paaiškino, kad ji neturi jokio pagrindo mokėti išeitinę, nes tai buvo tiesiog paslaugų sutartis. Ji rašė R. M., kad laukia sąskaitos, bet R. M. nurodė, kad neišrašys sąskaitos, nes laukia išeitines kompensacijos. Parodė, kad R. M. naudojosi įmonės mobiliuoju telefonu, kompiuteriu. Tai buvo įprasta organizacijos patirtis. Perimdama iš G. V. pareigas, ji suprato, kad R. M. yra buvusi darbuotoja, kuri savo noru pareiškė, kad nutraukia darbo sutartį ir dabar yra paslaugų sutartis. Buvo kas mėnesį išrašomos sąskaitos. Kitų klausimų nekilo. Prisiminė, kad R. M. vieną iš mėnesių ją informavo, kad nedirbs, neteiks paslaugų, buvo išimama atostogų savaitė. Organizacijoje buvo atostogų planavimo dokumentas, kuriame darbuotojai privalėjo pasižymėti. Prie šio dokumento priėjo bet kas. R. M. priėjo prie visų dokumentų. Šiaip darbuotojai jai pasisakydavo apie atostogas.

ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Ši norma yra blanketinė ir jos taikymas susijęs su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau-DK) normų, apibrėžiančių nelegalaus darbo sampratą, aiškinimu. Nelegalaus darbo sampratą įtvirtina DK 98 straipsnis, numatantis, kad nelegalus darbas – tai darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. Taigi ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas alternatyviomis veikomis. Viena iš jų – nepranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau-VSDFV) teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą nustatytu laiku. Darbo sutarties sudarymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog darbdavys turi užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti. Darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį galima tik tada, jeigu šalims veikiant paslaugų sutarties pagrindu būtų konstatuojami darbo santykiams būdingi požymiai. Todėl yra būtina nustatyti ne tik darbo sutarčiai būdingus požymius, bet ir tiksliai įsivardinti visas aplinkybes buvusias iki paslaugų sutarties sudarymo, šalių poelgius, jų tikslus, kėslus, santykius nutraukus paslaugų sutartį ir visų kitų susijusių aplinkybių visetą. Norint situaciją įvertinti objektyviai ir teisingai bei priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą nepakanka vien tik iš konteksto ištraukti kelius pavienius epizodus, nurodytus Pareiškėjos skunde ir traktuoti, kad buvo vykdomas nelegalus darbas. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.

Pagal DK 32 straipsnį darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai. Atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.

Pagal Civilinio kodekso (toliau-CK) 6.716 straipsnį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Administracinio nusižengimo protokole buvo nurodyta, kad G. V. pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. DK 42 straipsnio 2 dalis numato, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.

Nagrinėjamu atveju, kad nustatyti, ar administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. V. padarė administracinį nusižengimą, svarbu atskirti darbo sutartį nuo paslaugų sutarties. Byloje esančiame 2019 m. rugsėjo 25 d. Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA1068-0216 nurodyta, kad 2019 m. liepos 29 d. R. M. (toliau - Darbuotoja) gavo elektroninį laišką iš UAB (duomenys neskelbtini) direktorės G. M., kad remiantis Paslaugų sutarties 5.1. p. sutartis yra nutraukiama nuo 2019 m. liepos 29 d., t. y. tą pačią dieną, kai gautas el. laiškas. Remiantis faktinėmis aplinkybėmis laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2019 m. liepos 29 d. tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Darbuotojos akivaizdžiai susiklostė nepertraukiami darbo teisiniai santykiai. Todėl UAB (duomenys neskelbtini) neteisėtai nutraukus Paslaugų sutartį su Darbuotoja, prilyginamą darbo sutarčiai, iš to išplaukia UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojimai Darbuotojai. Atitinkamai Darbuotoja teikia šį skundą Valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir prašo pripažinti, kad: (i) laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. UAB (duomenys neskelbtini) vykdė nelegalų darbą; (ii) laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2019 m. liepos 29 d. tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Darbuotojos darbo santykiai buvo nepertraukiami; (iii) pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį skirti baudą UAB (duomenys neskelbtini). Nurodomi šie teisiniai argumentai: darbuotoja vykdė tam tikrą darbo funkciją, tarp šalių susiklostė pavaldumo santykiai, darbuotojai nustatytas fiksuotas darbo užmokestis. Nepaisant to, kad Darbuotoja turėjo individualios veiklos pažymėjimą, ji niekada nesutiko, kad šalis sieja civiliniai, o ne darbo santykiai. Tai patvirtina ir tai, kad darbuotoja niekada neteikė paslaugų kitiems juridiniams ar fiziniams subjektams, t. y. ji dirbo išimtinai tik UAB (duomenys neskelbtini) naudai. Taigi darytina išvada, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Darbuotojos susiklostę santykiai atitinka visus darbo sutarties požymius, o tai reiškia, kad šalis siejo nepertraukiami darbo teisiniai santykiai laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2019 m. liepos 29 d. Su šiuo skundu pridedami priedai (sutartys, mokamas atlyginimas, vidinė UAB (duomenys neskelbtini) sistema) neabejotinai įrodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2019 m. liepos 29 d. Darbuotoja dirbo pas UAB (duomenys neskelbtini). Darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių. Tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Darbuotojos laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2019 m. liepos 29 d. siejo darbo teisiniai santykiai. Nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo sudariusi darbo sutarties su Darbuotoja. Taip pat UAB (duomenys neskelbtini) nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie esamus darbo santykius. Aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina ne tik objektyviuosius, tačiau ir subjektyviuosius administracinio nusižengimo požymius, o būtent tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) neįformino darbo sutarties, nepasirūpino tinkamu dokumentų sutvarkymu ir neužtikrino, kad nebūtų vykdomas nelegalus darbas. Patikrinus duomenis integracijoje su VSDFV informacine sistema nustatyta, kad R. M. UAB (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinta pagal terminuotą darbo sutartį nuo 2018 m. vasario 9 d., o 2019 m. kovo 29 d. atleista. Skunde išdėstytų aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad (i) paslaugų sutartimi buvo siekiama pridengti darbo teisinius santykius, pabloginti R. M., kaip darbuotojos teisinę padėtį, nepaliekant jai jokių Darbo kodekse numatytų garantijų ir pažeidžiant UAB (duomenys neskelbtini), kaip darbdavio, pareigas; (ii) darbo teisiniai santykiai tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir R. M. tęsėsi nepertraukiamai laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2019 m. liepos 29 d. Kiekvieno darbdavio pareiga organizuoti darbą taip, kad būtų užtikrintas įstatymų laikymasis, t. y. darbas turi būti pradedamas tik tuomet, kai sutvarkyti visi reikiami dokumentai. Konstatuotina, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, būdamas darbdavį atstovaujančiu asmeniu, nesiėmė visų veiksmų ir neužtikrino, kad laikotarpiu 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. R. M. būtų leidžiama dirbti tik teisės aktų nustatyta tvarka sudarius su ja darbo sutartį ir pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jos priėmimą į darbą mažiausiai prieš dieną iki pirmos darbo dienos pradžios. Iš skunde išdėstytų aplinkybių bei pridėtų rašytinių įrodymų matyti, jog būtent UAB (duomenys neskelbtini) direktorius G. V. leido R. M. dirbti UAB (duomenys neskelbtini), duodavo jai nurodymus dėl atliekamo darbo, suteikė jai darbui reikalingas priemones, mokėjo jai už atliktą darbą, todėl jis pagrįstai laikytinas darbdaviu, o R. M. pagrįstai laikytina darbuotoja. (b. l. 4-6).

Taigi, Darbo inspekcija pažymėjo tokius darbo sutarties skirtumus nuo paslaugų sutarties: darbuotoja vykdė tam tikrą funkciją, tarp šalių susiklostė pavaldumo santykiai, darbuotojai nustatytas fiksuotas darbo užmokestis. Pažymima, kad darbuotoja visada atliko tas pačias funkcijas, ji neteikė paslaugų kitiems juridiniams asmenims ar fiziniams subjektams. Teismas nesutinka su šiomis Darbo inspekcijos nuomonėmis ir išvadomis, o sutinka su teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir liudytojos G. M. parodymais, kurie nurodė, kad tarp jų ir R. M. nebuvo susiklostęs pavaldumo požymis. Teismas nesutinka, kad tos pačios funkcijos atlikimas leidžia prilyginti paslaugų sutartį darbo sutarčiai. Darbo inspekcija nurodo, kad darbuotojai buvo mokamas fiksuotas darbo užmokestis, tačiau teismo posėdžio metu pati R. M. nurodė, kad ji išrašydavo sąskaitą už savo paslaugas, kurią apmokėdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šį faktą patvirtino tiek G. M., tiek G. V.. Pažymėtina, kad darbo sutartis nenumato jokių sąskaitų išrašymų, pagal darbo sutartį darbuotojui mokamas atlyginimas be jokių sąskaitų. Tai, kad darbuotoja neteikė paslaugų kitiems juridiniams asmenims ar fiziniams subjektams yra tik jos asmeninis pasirinkimas, nes pagal individualios veiklos pažymą, kurią ji turėjo pasirašiusi paslaugų sutartį, nedraudžiama jai teikti paslaugas keliems klientams.

Iš aukščiau nurodytų skirtumų tarp darbo ir paslaugų sutarties darytina išvada, kad paslaugų sutartis, pasirašyta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. M. negali būti prilyginama darbo sutarčiai, nes minėta sutartis neatitinka darbo sutarties požymių, t. y. minėta sutartis nesuteikia pavaldumo, R. M. niekas nekontroliavo, kaip ji pati nurodė teismo posėdžio metu, o tai yra vienas svarbiausių darbo sutarties požymių. Taip pat R. M. nurodė, kad jos darbo laikas nebuvo apibrėžtas. O tai taip pat vienas iš darbo sutarties požymių, kad turi būti tiksliai ir konkrečiai apibrėžtas darbo laikas, t. y. darbovietėje galiojančiai tvarkai. Be to, jokia darbo sutartis neįpareigoja darbuotojo užregistruoti individualią veiklą, ką padarė R. M., pasirašiusi paslaugų sutartį, vadinasi ji puikiai suvokė, ką daro. Iš pradžių su R. M. buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau norėdama gauti didesnį atlyginimą, sutrumpinti darbo laiką, ji sutiko su G. V. pasiūlymu pasirašyti paslaugų sutartį. Be to, ji jau buvo atsisakiusi dalies funkcijų. Kadangi paslaugų sutarties sąlygos skyrėsi, akivaizdu, kad jos negalima laikyti darbo sutarties analogu. Be to, jei šios darbo ir paslaugų sutartys nebūtų skirtingos sutartys, nebūtų prasmės pasirašyti vietoje darbo sutarties paslaugų sutartį. R. M. pripažino, kad nesigilino į darbo sutarties ir paslaugų sutarties skirtumus, todėl turi prisiimti visą riziką ir atsakomybę. Tai, kad R. M. naudojosi įmonės priemonėmis neįrodo ir negali gali būti darbo sutarties pagrindu. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino G. M. ir G. V. jų priemonėmis galėjo naudotis bet kas, tik su darbuotojo žinia, vadinasi R. M. įmonės priemonėmis naudojosi su įmonės darbuotojo žinia ir tiek.

Dėl nelegalaus darbo. Kadangi laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo sudariusi darbo sutarties su R. M., o buvo sudariusi paslaugų sutartį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neprivalėjo įforminti paslaugų sutarties VSDFV informacinėje sistemoje, nes to nenumato paslaugų sutarties apibrėžimas ir sąlygos.

Taigi nenustatyta aplinkybių, neginčytinai ir neabejotinai įrodančių, kad G. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius bei darbdaviui atstovaujantis asmuo, neužtikrino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. liepos 29 d. R. M. dirbtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie jos priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad nusižengimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. G. V. nuo pat pradžių neigė padaręs nusižengimą.

Atsižvelgdamas į bylos medžiagą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas, konstatuoja, kad G. V. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl administracinio nusižengimo bylos teisena G. V. atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymo nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 635 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalimi, 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, 636 straipsniu, 637 straipsniu, 646 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, teismas

nutaria:

administracinio nusižengimo bylą, kurioje G. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, nutraukti.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo kopijos išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja Rasa Stonkuvienė