Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A-454-174/2012 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00339-2010-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.17.11.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2012 m. birželio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 207 straipsnio 1 dalį (2 epizodai) ir nuteista:

pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (dėl 2007-02-15 įvykdytos nusikalstamos veikos) – 15 MGL dydžio (1 950 Lt) bauda;

pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (dėl 2008-07-04 įvykdytos nusikalstamos veikos) – 15 MGL dydžio (1 950 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė bausmė – 20 MGL dydžio (2 600 Lt) bauda.

M. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš M. R. nukentėjusiojo D. R. naudai 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteista už tai, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, turėdama tikslą padidinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2003-04-08 kreditavimo sutartį Nr. KS/14/186 gautą kreditą iš AB PAREX banko nuo 200 000 Lt iki 485 342,6 Lt, 2007 m. vasario 15 d. AB PAREX banko Klaipėdos filialo patalpose, esančiose Danės g. 21, Klaipėdoje, pateikė bankui aiškiai suklastotą 2007-02-15 laidavimo sutartį Nr. LS/14/186, kurioje ties laiduotojo D. R. pavarde pasirašė ne pats D. R., o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, ir tokiu būdu apgaule buvo pakeistos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2003-04-08 kreditavimo sutarties Nr. KS/14/186 sąlygos ir gautas 285 342,6 litais padidintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditas.

Be to, M. R. apgaule gavo banko kreditinį įsipareigojimą, tai yra ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, turėdama tikslą pratęsti UAB „(duomenys neskelbtini)“kredito, gauto pagal 2003-04-08 kreditavimo sutartį Nr. KS/14/186 iš AB PAREX banko, terminą, 2008 m. liepos 4 d. AB PAREX banko Klaipėdos filialo patalpose, esančiose Danės g. 21, Klaipėdoje, pateikė bankui aiškiai suklastotą 2008-07-04 susitarimą Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“, kuriame ties laiduotojo D. R. pavarde pasirašė ne pats D. R., o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Taigi M. R. apgaule gavo banko kreditinį įsipareigojimą – AB PAREX bankas pratęsė UAB „(duomenys neskelbtini)“ gauto kredito grąžinimo terminą dvejiems metams, t. y. iki 2016-03-05.

Nuteistoji M. R. apeliaciniame skunde pažymi, kad ji buvo nuteista pagal BK 207 straipsnio 1 dalį („Kreditinis sukčiavimas“), kurio dispozicija nurodo: „tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus.“, t. y. ji buvo nuteista už tai, kad apgaule gavo kreditą iš banko (pasididino kreditą) ir apgaule gavo banko kreditinį įsipareigojimą (pratęstas kredito grąžinimo terminas). Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad neva ji – M. R. – pateikė bankui aiškiai suklastotas laidavimo sutartis, tačiau, apeliantė pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nebuvo nustatytas laidavimo sutarčių pateikimo bankui faktas, tai yra nei ji – M. R., nei liudytojai nenurodė ir nepatvirtino, kad ji pateikė bankui D. R. laidavimo sutartį ar susitarimą.

Nuteistoji M. R. nurodo, kad byloje kaip liudytojai apklausti AB PAREX banko darbuotojai A. M., J. B. ir N. P. nenurodė, kad ji pateikė bankui suklastotus dokumentus. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ji pateikė bankui D. R. laidavimo sutartį ir susitarimą. Be to, byloje nustatyta, kad visos sutartys ir susitarimai tarp banko ir jo klientų yra ruošiami banko darbuotojų banko patalpose. Banko vidaus taisyklės draudžia klientams išsinešti nepasirašytas sutartis ir kitus dokumentus iš banko patalpų. Apeliantė M. R. teigia, jog nė vienas liudytojas nenurodė, kad ji būtų išsinešusi iš banko patalpų 2007-02-15 laidavimo sutartį Nr. LS/14/186 ir 2008-07-04 susitarimą Nr. 3, tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Nė vienas liudytojas nenurodė, jog ji – M. R. – būtų pasirašiusi už savo buvusį vyrą minėtuose dokumentuose, ir tai suprantama, nes ji nebuvo apkaltinta pagal BK 300 straipsnį už dokumentų klastojimą. Tai reiškia, kad ji neklastojo nukentėjusiojo D. R. parašų, bei rodo, kad ji nebuvo išsinešusi minėtų dokumentų iš banko patalpų. Vadinasi, ji šiais dokumentais nedisponavo, iš banko jų neišsinešė, į banką jų neįsinešė, ir atitinkamai bankui jų pateikti negalėjo. Nei banko darbuotojai, apklausti teisme kaip liudytojai, nei ji negalėjo paaiškinti, iš kur ant minėtų dokumentų atsirado D. R. parašas ir kaip minėti dokumentai atsirado banke. Todėl, apeliantės teigimu, darytina vienintelė logiška išvada, kad nesant galimybės minėtus dokumentus išsinešti iš banko, jie iš banko patalpų nebuvo išnešti (nes sutarčių ir susitarimų projektai rengiami pačių banko darbuotojų banko patalpose), ir kažkas (nenustatytas asmuo) galbūt pasirašė už D. R. banko patalpose. Tas asmuo nėra nustatytas, taip pat teismui taip ir nebuvo perduota byla dėl BK 300 straipsnyje numatytos nusikaltimo – dokumentų klastojimo – padarymo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės M. R. teigimu, teismas neturėjo pagrindo nuteisti ją pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, nes tam nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Apeliantė pažymi, jog norint nuteisti asmenį už BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, nepakanka surinkti faktų, kad asmuo kreipėsi į banką dėl kredito sutarties pratęsimo ir kredito sumos padidinimo bei gavo kreditą. Šiuo atveju būtina nustatyti ir įrodyti asmens, šiuo atveju jos – M. R. – apgaulę, gaunant kreditą, kuri pasireiškė suklastotų dokumentų pateikimu bankui, tačiau, apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, kad ji pateikė bankui aiškiai suklastotus dokumentus.

Šiuo atveju nepaneigtas faktas, kad pats AB PAREX bankas buvo suinteresuotas paskolos padidinimu UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ekonominė nauda bankui akivaizdi, nes bankas iki šiol gauna laiku mokamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmokas su palūkanomis pagal kreditavimo sutartį. Todėl šiuo atveju neatmestina, jog būtent banko darbuotojai „užpildė trūkstamo parašo spragą“. Nors tokia prielaida nepagrįsta jokiais įrodymais, tačiau apeliantė pažymi, kad ji buvo nepagrįstai nuteista remiantis tokiomis pačiomis prielaidomis. Nesant duomenų, kad ji pateikė bankui suklastotus dokumentus, teismas tiesiog užpildė šią spragą, pripažindamas prielaidą kaip faktą, nors tokia prielaida neparemta jokiais objektyviais įrodymais. Net banko darbuotojai, atsakingi už kredito išdavimą, nenurodė, kad ji – M. R. – pateikė bankui minėtus dokumentus. Taigi, nuteistosios M. R. tvirtinimu, nenustatyti jokie aktyvūs jos veiksmai, susiję su suklastotų dokumentų pateikimu bankui. Neįrodžius jos veiksmuose apgaulės požymio, negalima kalbėti ir apie tyčios klausimą. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, jog apgaule gauna kreditą, paskolą ar kitą kreditinį įsipareigojimą, ir to siekia. Nuteistoji pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytoja A. M. nurodė, kad didinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditą ir pratęsiant kredito grąžinimo terminą, tai yra tvarkant dokumentus šioms procedūroms, nebuvo iškilęs klausimas dėl D. R. laidavimo reikalingumo, ir šis klausimas nebuvo jos ir banko darbuotojų aptarinėjamas bei sprendžiamas. Nuteistoji aiškina, jog ji teismo posėdžio metu nurodė nežinojusi, jog yra reikalingas D. R. laidavimas ir jo parašai, tik patvirtino žinojusi, jog D. R. yra išvykęs iš Lietuvos, bet tos aplinkybės, kad buvo reikalingi jo parašai ir šis klausimas būtų buvęs sprendžiamas su banku, nei ji, nei banko darbuotojai teisme nepatvirtino. Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad ji suvokė, jog apgaule gauna kreditą, kadangi ji nežinojo, jog bankas turi D. R. vardu pasirašytą 2007-02-15 laidavimo sutartį Nr. LS/14/186 ir 2008-07-04 susitarimą Nr. 3. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kaip bankas gavo 2007-02-15 laidavimo sutartį Nr. LS/14/186 ir 2008-07-04 susitarimą Nr. 3 su suklastotais D. R. parašais.

Taigi, apeliantės teigimu, byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių nusikaltimo, numatyto BK 207 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, nėra surinkta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ji įvykdė minėtą nusikaltimą, neįrodyta nei objektyvioji (dokumentų pateikimas bankui), nei subjektyvioji (tyčia) nusikaltimo pusė.

Be to, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos nukentėjusiajam dydžiu – 500 Lt. Teigia, jog ši suma yra aiškiai per didelė atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis nepateikė į bylą jokių tokią žalą patvirtinančių įrodymų. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, taip pat vadovavosi tik prielaidomis. Jeigu apygardos teismas patenkins apeliacinį skundą, apeliantė prašo nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtą, o jei skundas bus atmestas – sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį.

Gynėjas prašo nuteistosios M. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai ir pagrįstai M. R. nuteisė pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (2 epizodai). Nuteistosios M. R. versija, kad ji nepadarė jai inkriminuotų nusikaltimų, neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismo yra motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. R. kaltės padarius BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (2 epizodai) pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įtikinamai motyvuotos, paneigiant nuteistosios pateiktą versiją dėl apgaulės keičiant kreditavimo sutarties sąlygas panaudojimo fakto nebuvimo.

BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Apgaulė suprastina kaip veikos padarymo būdas, kurią kaltininkas naudoja norėdamas išgauti teigiamą kredito, paskolos, subsidijos ar kitų įsipareigojimų davėjo (šiuo atveju banko) sprendimą. Apgaulės požymis apima tiek suklastotų dokumentų pateikimą ir kitokius melagingų duomenų pateikimo būdus, tiek ir nutylėjimą juridiškai svarbių aplinkybių, galinčių nulemti neigiamą įstaigos sprendimą (pvz., kad kreditas imamas skoloms padengti).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kredito padidinimo bei vėliau kredito grąžinimo termino pratęsimo iniciatorė buvo pati M. R., kuriai pinigai buvo reikalingi jos vadovaujamos įmonės veiklai. Nuteistoji taip pat patvirtino žinojusi, kad tuo metu, kai ji kreipėsi į banką dėl kredito padidinimo, D. R. Lietuvoje nebuvo. Byloje esančios specialistų išvados patvirtina, kad 2007-02-15 Nr. LS/14/186 laidavimo sutartyje ir 2008-07-04 susitarime Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“ nėra autentiško D. R. parašo.

D. R. kategoriškai paneigė, kad būtų pasirašęs kokius nors dokumentus, susijusius su kreditavimo sutarties sąlygų keitimu, nurodė, jog jis nieko nežinojo apie buvusios sutuoktinės M. R. kreipimąsi į banką dėl kredito padidinimo bei vėliau dėl kredito galiojimo termino pratęsimo, paneigė, kad būtų kada nors pasirašęs 2007-02-15 Nr. LS/14/186 laidavimo sutartį, o vėliau ir 2008-07-04 susitarimą Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“ ar kokius nors su tuo susijusius dokumentus bei nurodė, kad nuo 2006-09-26 buvo išvykęs į Rusiją ir grįžo tik 2007-07-02. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje pateikta 2010-09-21 specialisto išvada Nr. 11K-272 (10), kurioje konstatuota, kad 2007-02-15 laidavimo sutartyje Nr. LS/14/186 D. R. vardu pasirašė ne D. R., bei 2011-04-27 specialisto išvada Nr. 11 K-138 (11), kurioje konstatuota, kad 2008-07-04 susitarime Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“ D. R. vardu pasirašė ne D. R., o kitas asmuo. Be to, ir pati M. R. pripažino, kad tvarkant dokumentus, susijusius su kredito padidinimu ir kredito sutarties galiojimo pratęsimu bei pasirašant banke 2007-02-15 Nr. LS/14/186 laidavimo sutartį, o vėliau ir 2008-07-04 susitarimą Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“ jos buvęs sutuoktinis D. R. nedalyvavo, tuo metu, kai buvo pasirašoma laidavimo sutartis, jo Lietuvoje nebuvo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis savo valios sudaryti 2007-02-15 laidavimo sutartį bei vėliau 2008-07-04 susitarimą dėl kredito termino pratęsimo juridiškai reikšminga forma neišreiškė, tai yra sutikimo sudaryti sutartį bei susitarimą nedavė. Todėl nuteistoji neabejotinai suvokė, kad D. R. negalėjo pasirašyti laidavimo sutartyje, nes tuo metu jis buvo išvykęs iš Lietuvos, tačiau M. R. šios aplinkybės banko darbuotojams nenurodė, taigi veikė apgaule, prašydama banko pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas.

Nors nuteistoji teigia, jog ji nedisponavo laidavimo sutartimi bei susitarimu dėl kredito sutarties pratęsimo, t. y. šių dokumentų neruošė, jų bankui nepateikė bei iš banko neišsinešė, į banką jų neįsinešė, šie dokumentai buvo ruošiami banko darbuotojų, ji tik pasirašė reikiamus dokumentus, nežinodama, jog yra reikalingas D. R. laidavimas ir parašai laidavimo sutartyje, tačiau kaip liudytoja apklausta banko darbuotoja A. M. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu patvirtino, kad M. R., prieš pasirašydama kreditavimo sutartį, buvo gerai susipažinusi su visomis sutarties sąlygomis ir žinojo, kad nesant laidavimo sutarties ir laiduotojo sutikimo, bankas kredito jos vadovaujamai bendrovei nebūtų išdavęs. M. R., pasirašydama sutartį, kurios sąlygos jai buvo žinomos, turėjo suprasti, kad dėl galimybės pasididinti kreditą bei pratęsti kredito grąžinimo terminą yra reikalingi laiduotojo parašai, nes tokia pat procedūra buvo taikoma ir 2003 m., jai ir tuometiniam sutuoktiniui D. R. pasirašant kreditavimo sutartį tame pačiame banke, todėl akivaizdu, kad M. R. žinojo, jog viena iš sąlygų pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, šiuo atveju – pasididinti kreditą bei pratęsti kredito grąžinimo terminą, yra būtent D. R. parašas laidavimo sutartyje ir susitarime dėl kredito sutarties termino pratęsimo ir kad D. R. negalėjo pasirašyti 2007-02-15 laidavimo sutarties Nr. LS/14/186, nes tuo metu jo nebuvo Lietuvoje, tai žinojusi apeliantė neneigia. Tačiau žinodama, kad D. R. Lietuvoje nėra, M. R. banko darbuotojams apie tai nepranešė, maža to, nepraėjus nė metams vėl kreipėsi į banką dėl jos vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikto kredito termino pratęsimo (2008-07-04 susitarimo Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“, kuriame, kaip ir 2007-02-15 laidavimo sutartyje Nr. LS/14/186, remiantis byloje esančia 2010-09-21 specialisto išvada Nr. 11K-272(10) bei 2011-04-27 specialisto išvada Nr. 11K-138(11), D. R. vardu pasirašė ne D. R., o kitas asmuo). Kita vertus, apeliantės skundo argumentą, kad neva ji nežinojo, kad kreipiantis į banką dėl kredito sumos padidinimo bei vėliau dėl kredito sutarties pratęsimo yra reikalingas D. R. laidavimas ir parašai, paneigia jos pačios ikiteisminio tyrimo metu 2011-09-22 duoti parodymai apie tai, kad: „Banke aš nurodžiau, kad laiduotojas bus D. R., nes su juo buvo sutarta, kad jis laiduos.“ (t. 2, b. l. 85). Tuo tarpu, kaip minėta, nukentėjusysis D. R. kategoriškai paneigė bendravęs su M. R. dėl kreditavimo sutarties sąlygų keitimo bei tai, kad būtų pasirašęs kokius nors su tuo susijusius dokumentus. Maža to, byloje yra pateiktas 2007-01-15 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 07/01-15 (t. 1, b. l. 15), kuriame taip pat yra D. R. parašas, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad 2007-01-15 D. R. buvo išvykęs iš Lietuvos. Aptartų aplinkybių visuma rodo, kad nuteistoji M. R., žinodama sutarties sąlygas bei tai, kad D. R. buvo išvykęs iš Lietuvos, taigi aiškiai suprasdama, jog jis negalėjo pasirašyti 2007-02-15 Nr. LS/14/186 laidavimo sutartyje, o vėliau ir 2008-07-04 susitarime Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“, nepranešdama banko darbuotojams, jog D. R. Lietuvoje nėra, pavartodama apgaulę, kreipėsi į banką dėl kredito padidinimo, vėliau – dėl kredito sutarties termino pratęsimo.

Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad kreditas buvo padidintas, vėliau pratęstas kredito sutarties terminas turint tikrovės neatitinkančią informaciją, tai yra, kad D. R. pasirašydamas 2007-02-15 laidavimo sutartį Nr. LS/14/186 ir 2008-07-04 susitarimą Nr. 3 „Dėl 2003-04-08 laidavimo sutarties Nr. LS/186 sąlygų pakeitimo“ išreiškė savo valią ir davė sutikimą kredito padidinimui bei kredito grąžinimo termino pratęsimui. Todėl, net ir nenustačius, kas suklastojo D. R. parašą minėtuose dokumentuose, apgaulės, lėmusios kredito padidinimą bei kredito grąžinimo termino pratęsimą, faktas nekelia abejonių, nes vien ta aplinkybė, kad M. R. nuo banko nuslėpė faktą, kad D. R. yra išvykęs iš Lietuvos, rodo nuteistosios siekį banką apgauti. Kad nuteistoji veikė tiesiogine tyčia, suvokdama savo veiksmų neteisėtumą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad ji pateikė 2007-01-15 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 07/01-15, kuriame nurodyta, kad bendrovės susirinkime dalyvauja ir D. R., šiame protokole yra D. R. parašas, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad jis nuo 2006-09-26 buvo išvykęs į Rusiją ir grįžo tik 2007-07-02, todėl akivaizdu, kad 2007-01-15 minėto protokolo D. R. pasirašyti negalėjo, nes jo tuo metu Lietuvoje nebuvo. Be to, kaip anksčiau minėta, D. R. kategoriškai paneigė pasirašęs kokius nors su kreditavimo sutarties keitimu susijusius dokumentus.

Esant aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog M. R. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, už kurį ji nuteista, požymiai.

Apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo mažinti ir priteistą neturtinę žalą nukentėjusiajam D. R.. Nukentėjusysis D. R. prašė iš M. R. priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui ir pan.

Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam iš nuteistosios 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. D. R. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl M. R. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis iš AB PAREX banko gavęs pranešimą dėl kredito padidinimo iki 485 342 Lt, už kurį yra atsakingas kaip laiduotojas, patyrė dvasinį sukrėtimą bei neigiamus išgyvenimus, tačiau reikalavimas priteisti iš kaltinamosios M. R. 10 000 Lt, teismo nuomone, yra aiškiai per didelis, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas 500 Lt neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Apylinkės teismas atsižvelgė į veikos padarinius, žalą padariusio asmens tyčinę kaltę, jo turtinę padėtį, į nukentėjusiojo dvasinius išgyvenimus, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įvertinęs visas aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas atlygintinos neturtinės žalos dydį pagrįstai sumažino nuo 10 000 Lt iki 500 Lt. Vadovaujantis minėtais kriterijais, kolegijos nuomone, būtent tokios sumos priteisimas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei užtikrina nusikalstamą veiką padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Apeliantė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam D. R. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. R. apeliacinį skundą atmesti.