- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-09
- Bylos Nr.
- 1A-178-876/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08904-2022-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Judita Sungailaitė, Vaidas Vasiliauskas
- Kaltinamasis
- A. L.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vaido Vasiliausko ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
(duomenys neskelbtini) bendruomenės civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2022 m. kovo 5 d. apie 09.57 val. atvykęs automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) adresu Kaune, (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini), kur išlipęs iš automobilio priėjo prie (duomenys neskelbtini) bendruomenei priklausančios automobilių pravažiavimo kontrolės įrangos „Came“ ją tyčia rankomis sugadino, tokiu būdu padarė (duomenys neskelbtini) bendruomenei 228,10 Eur turtinę žalą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimas, pareikštas A. L. tyčia sugadinus svetimą turtą, nepasitvirtino. Teismas nustatė, kad kilus ginčui dėl gatvės užtvaro pakėlimo tarp užtvaro savininko – „(duomenys neskelbtini)“ nario liudytojo S. K. ir kaltinamojo dėl to, kad liudytojas S. K., turėdamas galimybę pakelti automobilių pravažiavimo kontrolės įrangos užtvaro svirtį ir leisti kaltinamajam išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų kvartalo, tą atsisakė padaryti, o kaltinamasis A. L., siekdamas atlaisvinti išvažiavimą, rankomis stūmė užtvaro svirtį, dėl ko ji nulūžo. Teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino kaip civilinius teisinius santykius, susiklosčiusius tarp kaltinamojo ir civilinio ieškovo. Šiuo atveju buvo padaryta veika turinti deliktinės civilinės atsakomybės požymių, o teisinių gėrių subalansavimas gali būti pasiektas taikant civilinės teisės priemones. Teismas nurodė, jog prokuroras nepagrįstai A. L. veiksmus įvertino kaip nusikalstamus BK 187 straipsnio prasme.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė V. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje ir skirti jam 40 MGL (2000 eurų) dydžio baudą, tenkinti civilinio ieškovo „(duomenys neskelbtini) bendruomenės“ civilinį ieškinį.
1.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išimtinai rėmėsi vien A. L. parodymais, nesprendė ar jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, nustatytas aplinkybes įvertino kaip civilinius teisinius santykius ir dėl to neatsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes nepagrįstai jį išteisino.
1.2. Skunde nurodoma, kad A. L. parodymai vertinti kaip jo gynybinė versija. A. L., net ir turėdamas galimybę išvažiuoti iš privataus kvartalo to nepadarė ir savo veiksmais tyčia sugadino automobilių pravažiavimo kontrolės įrangą. Kelio užtvaro neįmanoma pastumti, patraukti ar kitokiu būdu jį pakelti, jog būtų galima išvažiuoti, ir A. L. matydamas, jog užtvaro viduryje yra sujungimas, suprato, kad stumdamas užtvarą, jį nulauš.
1.3. Skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad automobilių pravažiavimo kontrolės įranga buvo jau sulaužyta iki įvykio, ir du kartus po to, nes būtent įvykio metu kelio užtvaras nebuvo sulūžęs, jis veikė ir A. L. sulaužė veikiantį kelio užtvarą, nulauždamas jį per pusę.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų byloje negauta.
5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais ir motyvais.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
6. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Nagrinėjamu atveju, Kauno apylinkės prokuratūra prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir A. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
7. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. L. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį išteisino, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino tiek nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) bendruomenės, tiek ir išteisintojo parodymus, byloje liudytojais apklaustų asmenų išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei kitus rašytinius bylos duomenis, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog A. L. nepadarė veikos, turinčios BK 187 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra.
8. Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės (kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos) svetimą turtą. Tyčinio turto sunaikinimo sudėtis yra materialioji. Sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnį galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia pasekmėms atsirasti.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 5 d. apie 09.57 val. A. L. adresu Kaune, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) priėjo prie (duomenys neskelbtini) bendruomenei priklausančios automobilių pravažiavimo kontrolės įrangos „Came“ (pakeliamo užtvaro) ir sulaužė ją rankomis nulenkdamas pusę pakeliamos užtvaro dalies. A. L. savo kaltės nepripažino ir teisiamojo posėdžio pirmos instancijos teisme metu nurodė, kad negalėdamas išvažiuoti ir vietiniam gyventojui jo neišleidus, pabandė užtvarą atsukti savais įrankiais. Pamatęs, kad per vidurį yra sujungimai, nusprendė pastumti rankomis, tačiau bestumiant nukentėjo užtvaras, kuris jau ir anksčiau buvo sulaužytas, bei susuktas varžtais, tikslo tyčia sugadinti turtą neturėjo.
10. Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad A. L. neturėjo tikslo ar motyvo tyčia sugadinti (duomenys neskelbtini) bendruomenei priklausančios automobilių pravažiavimo kontrolės įrangos, jo tikslas buvo tik išvažiuoti iš užtvaru užtvertos teritorijos. Pažymėtina, kad norint asmenį baudžiamojon atsakomybėn patraukti pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, be objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, būtina nustatyti ir subjektyvųjį požymį – tyčinę kaltę. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog bylos duomenimis nėra nustatytas A. L. nusikalstamas siekis bei tyčinė kaltė padaryti žalą (duomenys neskelbtini) bendruomenei priklausančiam turtui – automobilių pravažiavimo kontrolės įrangai.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltė yra asmens psichinis santykis su padaryta veika ir kilusiais padariniais. Be to, kaltė turi formą ir turinį. Kaltės turinys, t. y. daromos veikos pavojingumo suvokimo laipsnis ir galimų padarinių numatyto ribos, gali būti nevienodos. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį netiesioginė tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veiką, suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti įstatyme numatyti pavojingi padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Taigi netiesioginei tyčiai ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. Netiesioginė tyčia skiriasi nuo tiesioginės tuo, kad kaltininkas, suvokdamas ir numatydamas padarinių sunkumą, numatydamas didelę jų atsiradimo tikimybę, yra abejingas galimiems padariniams. Jam tas pats, ar jie įvyks ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-428-2008). Nors prokuroras nurodo, kad A. L. veikė tyčia, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas S. K. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad A. L. paprašytas šio neišleido (nepakelė užtvarko), nes A. L. jo atžvilgiu išsakė netinkamus epitetus ir buvo agresyvus, todėl jo neišleido. Liudytojas S. K., turėdamas galimybę pakelti užtvarą ir leisti A. L. išvažiuoti iš gyvenamųjų namų kvartalo, tą atsisakė padaryti, o A. L., siekdamas atlaisvinti išvažiavimą, rankomis stūmė užtvarą dėl ko jis nulūžo. Nagrinėjamos situacijos atveju galima konstatuoti, kad A. L. nesiekė sulaužyti automobilių pravažiavimo kontrolės įrangos, o tik siekė išvažiuoti iš teritorijos iš kurios buvo neišleidžiamas S. K., dėl ko negalėdamas tikėtis, kad bus išleistas, bandė užtvarą pastumti, o jį bestumiant šis lūžo per sujungimą. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu S. K. būtų išleidęs (pakėlęs užtvarą) A. L. išvažiuoti, jokių padarinių (užtvaro sugadinimo) šioje situacijoje iš viso nebūtų kilę. Pažymėtina, kad bylos šalys neginčija pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog užtvaras jau ankščiau du kartus buvo sulužės per tą pačią vietą (1 t., b. l. 174-176), kas dar kartą parodo, kad nors užtvaras įvykio metu buvo veikiantis, jo sulaužymui didelių papildomų A. L. pastangų ir tyčios nereikėjo. Kas dar kartą patvirtina, kad A. L. bandant pakelti, o ne specialiai tyčia sulaužyti užtvarą, šis lūžo. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai (1 t., b. l. 45), kuriuose užfiksuota, kaip A. L. judina užtvarą, bando jį pakelti ir jis lūžta per viduryje esantį sujungimą.
12. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl šiuo atveju turi būti nustatyti visi baudžiamajame įstatyme numatyti objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, jeigu veikoje nėra bent vieno iš minėtų požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių, o šiuo atveju A. L. veiksmuose nėra subjektyviosios pusės požymio – tyčios.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, jog išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo išteisintojo kaltės klausimu daryti priešingas, negu padarė apylinkės teismas, išvadas. Nustačius, kad A. L. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių visumos, naikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliktinas nepakeistas.
Dėl proceso išlaidų
14. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant A. L. yra 91,67 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.
15. Pagal, nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią, BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šiuo atveju A. L. buvo išteisintas, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.