Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-15 · Administracinė byla Nr. I-1131-283/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-15
Bylos Nr.
I-1131-283/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00156-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas
T. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1131-283/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00156-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos:15.2.1.2.; 15.2.3.2.; 37.2.3.; 74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 15 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas T. P. administraciniam teismui pateiktu skundu prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinės kamerose, atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2014-04-24 iki 2015-06-01 jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) ir kitais teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas žmogaus teises. T. P. teigė, kad jis buvo laikomas perpildytose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, neužtikrinant minimalaus Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto 3,6 m² ploto. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra išaiškinta, kad asmeniui negali tekti mažiau kaip 3 m² individualaus minimalaus gyvenamojo ploto, o kameros perpildymas savaime patvirtina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Be to, nurodė, jog kamerų, kuriose buvo laikomas, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų ir tai žemino pareiškėjo orumą. Teigė, kad kameros prastai vėdinamos, nes jų langai pilnai neatsidarydavo, o įrengta ventiliacija nepakankama, todėl trūko gryno oro. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, pareiškėjo teigimu, sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (b. l. 2-5).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė skundą atmesti. Panevėžio AVPK nurodė, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014-04-23 iki 2015-06-01(toliau – ir ginčo laikotarpis). Atsakovės atstovas paaiškino, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pagal Panevėžio AVPK areštinės kameros ataskaitų žurnalo duomenis, mažiausias plotas kamerose pareiškėjui teko, kai jis 2014-10-28 buvo laikomas kameroje Nr. 9 (2,92 m²) ir 2014-12-11 kameroje Nr. 16 (3,57 m²), t. y. pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo laikomas tik 2 dienas. Panevėžio AVPK nurodė, kad policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atitverti 120-130 cm aukščio pertvara, t. y įrengti pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Be to, Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomiems asmenims sudaryta galimybė sanitarinį mazgą nuo gyvenamojo ploto užsidengti audeklu. Tuo tikslu sanitarinį mazgą ribojančiose sienose yra įrengti kabliukai šiam audeklui pritvirtinti. Pareiškėjo teiginius dėl kamerose nesidarinėjančių langų ir blogos ventiliacijos paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyti patikrinimo rezultatai. Panevėžio AVPK akcentavo, kad pareiškėjas dėl tariamai pažeistų jo laikymo sąlygų nė karto nesikreipė į Panevėžio AVPK administraciją. Atsakovės atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjas nepagrindė galimai patirtos žalos jokiais konkrečiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis. Kadangi pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, todėl atsakovei Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė atlyginti neturtinę žalą neatsiranda (b. l. 10-13).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Valstybės, kaip atsakomybės subjekto, ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013).

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnio, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (EŽTT 2011 m. sausio 20 d. sprendimas M. ir J. prieš Slovėniją). Sprendžiant dėl T. P. keliamo ginčo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotu nuosekliu aiškinimu, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tuo pačiu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Tai reiškia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, teismas, spręsdamas dėl T. Pavilonio skundo argumentų, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, jog pareiškėjo, pateikusio reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiga yra nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Nurodyto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Higienos normos HN 37:2009, kuri nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas). Ginčo laikotarpiu areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reguliavo 2010-05-14 įsigaliojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad į Panevėžio AVPK areštinę pareiškėjas buvo pristatytas 12 kartų ir laikotarpiu nuo 2014-04-24 iki 2015-06-01 buvo laikomas kamerose Nr. 2, 4, 8, 9, 15, 16, 18, 20. Vadovaujantis Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą, Budėjimo perdavimo ataskaitų duomenimis (b. l. 57-167), pareiškėjas Panevėžio AVPK 2014-04-24 buvo laikomas kameroje Nr. 18 su vienu asmeniu; nuo 2014-04-25 iki 2014-04-27 – kameroje Nr. 20 su trimis asmenimis; nuo 2014-04-28 iki 2014-04-29 – Nr. 20 su dviem asmenimis; nuo 2014-04-30 iki 2014-05-01 – kameroje Nr. 20 su vienu asmeniu; nuo 2014-05-02 iki 2014-05-04 – kameroje Nr. 20 su dviem asmenimis; nuo 2014-05-05 iki 2014-05-07 – kameroje Nr. 18 su dviem asmenimis; nuo 2014-06-20 iki 2014-07-02 – kameroje Nr. 15 su dviem asmenimis; nuo 2014-08-13 iki 2014-08-20 – kameroje Nr. 16 su dviem asmenimis; nuo 2014-10-08 iki 2014-10-10 – kameroje Nr. 15 su dviem asmenimis; nuo 2014-10-20 iki 2014-10-27 – kameroje Nr. 9 su dviem asmenimis; 2014-10-28 – kameroje Nr. 9 su trimis asmenimis; 2014-10-29 – kameroje Nr. 9 su vienu asmeniu; 2014-10-30 – kameroje Nr. 9 su dviem asmenimis; nuo 2014-10-31 iki 2014-11-02 – kameroje Nr. 20 su dviem asmenimis; 2014-11-10 – kameroje Nr. 20 su dviem asmenimis; 2014-11-11 – kameroje Nr. 20 su vienu asmeniu; nuo 2014-11-12 iki 2014-11-13 – kameroje Nr. 20 su dviem asmenimis; nuo 2014-11-14 iki 2014-11-17 – kameroje Nr. 16 su vienu asmeniu; nuo 2014-11-18 iki 2014-11-21 – kameroje Nr. 16 su dviem asmenimis; 2014-12-10 – kameroje Nr. 16 su dviem asmenimis; 2014-12-11 – kameroje Nr. 16 su trimis asmenimis; nuo 2012-12-12 iki 2012-12-15 – kameroje Nr. 16 su dviem asmenimis; nuo 2015-01-13 iki 2015-01-15 – kameroje 4 su trimis asmenimis; nuo 2015-01-23 iki 2015-01-27 – kameroje Nr. 8 su vienu asmeniu; nuo 2015-02-27 iki 2015-03-03 – kameroje Nr. 8 su dviem asmenimis; nuo 2015-05-08 iki 2015-05-10 – kameroje Nr. 2 su dviem asmenimis; nuo 2015-05-11 iki 2015-05-12 – kameroje Nr. 2 su trimis asmenimis; nuo 2015-05-27 iki 2015-06-01 – kameroje Nr. 15 su dviem asmenimis. Iš atsakovo atstovo pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad kameros Nr. 2 plotas yra 21,38 m², kameros Nr. 4 – 20,29 m², kameros Nr. 8 – 16,90 m², kameros Nr. 9 – 11,70 m², kameros Nr. 15 – 19,59 m², kameros Nr. 16 – 14,28 m², kameros Nr. 18 – 18,81 m² , kameros Nr. 20 – 14,80 m² (b. l. 10-11). Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, daro išvadą, kad pareiškėjui, 2014 m. spalio 28 d. buvusiam Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 9 su trimis asmenimis, teko 2,93 m², o 2014 m. gruodžio 11 d. buvusiam šios areštinės kameroje Nr. 16 su trimis asmenimis - 3,57 m² ploto. Taigi, pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu dvi dienas buvo laikomas pažeidžiant jo subjektyvinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK 2014 m. spalio 28 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus.

Be to, pareiškėjas tvirtino, jog neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos neatskirti, todėl neužtikrinama teisė sanitariniame mazge įrengtu tualetu naudotis privačiai ir netrukdomai.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas gali būti pripažįstamas veiksniu, nulemiančiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas S. prieš Lietuvą).

Panevėžio AVPK pateikti duomenys patvirtina, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas T. P., yra sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios 100 cm ilgio ir 120 cm aukščio pertvaros (168-169 b. l.). Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 20-ojo punkto reikalavimus ir pareiškėjo teisių į tinkamas laikymo policijos įstaigos areštinėje sąlygas nepažeidė. Be to, Panevėžio AVPK atsiliepime pateikti paaiškinimai ir foto medžiaga (b. l. 24) patvirtina, kad kamerose laikomi asmenys gali sanitarinį mazgą nuo kameros gyvenamojo ploto uždengti audeklu, jį pritvirtindami prie sienose įrengtų specialių kabliukų. Atsižvelgus į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2015-06-18 tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ pateiktą informaciją (b. l. 15), daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo, teismas atsižvelgia į tai, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Be to, vertinant byloje pateiktus atsakovo atstovo rašytinius įrodymus, pažymima, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos atstovai, 2014 m. birželio 8 d. atlikę asmenų laikymo Panevėžio AVPK areštinėje ir laikino sulaikymo patalpose sąlygų bei žmogaus teisių jose užtikrinimo vertinimą, teisės aktų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenustatė (b. l. 20). Įvertinęs aukščiau išvardintas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Panevėžio AVPK sudarė sąlygas areštinėje esantiems asmenims sanitariniuose mazguose tualetu pasinaudoti privačiai bei tuo pačiu metu garantavo areštinėje laikomu asmenų priežiūrą ir kontrolę. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su jo laikymu netinkamai vėdinamose Panevėžio AVPK areštinės kamerose.

Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Higienos normos HN 37:2009 24 punkte pateikiamą lentelę, oro judrumas šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,5 m/s, šaltuoju metų periodu – 0,05-0,2 m/s. Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis, atliekant šios policijos įstaigos areštinės kamerų remontą buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, pakeisti langai (14 b. l.). Teismo vertinimu, šios priemonės užtikrino, kad areštinės kameros būtų vėdinamos. Panevėžio AVPK pateikė Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 18 d. – 2015 m. balandžio 13 d. laikotarpiu atliktų patikrinimų rezultatus (39-56 b. l.). Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai konstatavo, kad patikrintos areštinės kameros, tarp jų ir kamera Nr. 15, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos natūraliu (per varstomus techniškai tvarkingus langus) ir mechaniniu (per tiekiamąją ventiliaciją) būdais (41, 45-46, 50-53 b. l.). Šiose kamerose buvo išmatuotas ir oro judrumas (41-43, 45-46, 50-55 b. l.). Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015-03-26 patikrinimo akte Nr. H5-110 konstatavo, jog Panevėžio AVPK kameroje Nr. 15 mikroklimatas 2015-03-19 atlikto patikrinimo metu atitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus (53). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2014-07-25 ataskaitoje Nr. 2014/1-60(16) „Dėl žmogaus teisių padėties Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir laikino sulaikymo patalpose“ taip pat nurodyta, jog kamerose yra įrengta bendra vėdinimo sistema, jose esantys langai yra varstomi (b. l. 20). Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir juos patvirtinančius įrodymus, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą nustatyti duomenys leidžia teigti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamai vėdinamose kamerose nebuvo pažeista.

Minėta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu AVPK 2014 m. spalio 28 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. buvo laikomas pažeidžiant jo subjektyvinę teisę būti laikomam tinkamo ploto kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos masto, atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, kadangi pareiškėjas kamerose, kuriose jam teko mažiau kaip 3,6 m² ploto, buvo laikomas tik 2 dienas. Byloje nenustatyta, jog Panevėžio AVPK areštinėje dirbantys pareigūnai būtų sąmoningai siekę tokiu būdu pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, kaip buvo minėta, yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu ir vėliau į Panevėžio AVPK administraciją su prašymais ir skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė.

Pareiškėjas prašė neturtinės žalos atlyginimą priteisti pinigais. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Tai reiškia, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, t. y. ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014).

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę ir intensyvumą, daro išvadą, kad byloje nustatytas trumpalaikis pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir jis neprilygsta pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Dėl šios priežasties priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais pagrindo nėra, pakankamu ir teisingu atlyginimu už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, laikytinas pažeidimo pripažinimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo T. P. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2014 m. spalio 28 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo T. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose.

Pareiškėjo T. P. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė