- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-06
- Bylos Nr.
- AS-146-523-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01053-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) per elektroninių paslaugų portalą „E. TEISMAS.LT“ 2014 m. vasario 19 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (1320/13)9R-378 (toliau – ir TM sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kartu su skundu pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą arba uždrausti Teisingumo ministerijai atlikti nuteistojo V. Š. priėmimo Lietuvos Respublikos pataisos namuose veiksmus. Prašymas grindžiamas tuo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas, nes iki teismo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas gali būti faktiškai perduotas į Lietuvos Respubliką.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo V. Š. skundą bei atmetė jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje nurodyta, kad spendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi būti nustatyta, ar yra reali grėsmė, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų ar taptų negalimas. Sprendžiant šį klausimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-607/2010, Nr. A552-320/2012).
Iš dokumentų, pateiktų prie skundo, teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi Danijos Karalystės teisingumo ministerijos prašymą dėl V. Š. perdavimo iš Danijos Karalystės įkalinimo įstaigos į Lietuvos Respubliką atlikti likusią bausmės dalį, 2014 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. (1320/13)9R-378, kuriame nurodė, jog sutinka perimti V. Š. tolimesniam bausmės vykdymui Lietuvos Respublikoje bei užtikrina Helsingor teismo sprendimo vykdymą.
Nagrinėjamu atveju pagrindinis pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentas yra tai, kad Teisingumo ministerija neužtikrina, jog perdavus pareiškėją Lietuvai, jam bus suteikiamos tokios pat kalinimo sąlygos kokios yra Danijoje (4 kv. m plotas vienam asmeniui ir kt.), taip pat Teisingumo ministerija neįsipareigoja priskirti pareiškėjo lengvajai grupei ar suteikti teisę jam į lygtinį paleidimą po ½ bausmės atlikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis dabar egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Ginčijame TM sprendime yra aiškiai nurodyta, kad bausmės adaptavimas Lietuvoje vyksta tik po nuteistojo asmens perdavimo ir tik Lietuvos Respublikos teismas gali spręsti dėl bausmės trukmės. Teisingumo ministerija nėra ta institucija, kuri sprendžia asmens lygtinio paleidimo į laisvę klausimus, todėl ji negali nurodyti konkrečios pareiškėjo lygtinio paleidimo tvarkos ir sąlygų, nes šiuos klausimus sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai apie galimus neigiamus padarinius ir pareiškėjo nurodytos prielaidos, kad jį perkėlus, galbūt jam nebus užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lietuvoje, yra nukreipti į ateitį, grindžiami prielaidomis, spėjimais, kurie negali būti pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Be to, pažymėtina ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą subjektą nuo galimų skundžiamo sprendimo padarinių.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į pareiškėjo skundo reikalavimus, jo pateiktus argumentus, negalima daryti išvados, jog yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir kad šių priemonių pritaikymas užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą. Be to, teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis). Taigi ši nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.
Pripažinęs, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, teismas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 71 str.).
III.
Pareiškėjas V. Š. atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo Nr. (1320/13)9R-378 vykdymą, arba 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos praktika priimti Lietuvos Respublikoje visus asmenis, kurie turi Lietuvos Respublikos pilietybę, neprieštarauja Europos Sąjungos veikimo sutarties 18 straipsniui, kadangi diskriminuoja Europos Sąjungos piliečius jų valstybės narės pilietybės pagrindu; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai įvertino reikalavimą garantuoti kiekvienam nuteistajam 4 kv. m asmeninio ploto gyvenamojoje patalpoje (atskaičiavus baldų užimamą plotą). Šį standartą įvedė Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutarimu byloje C. prieš Prancūziją, Nr. 40119/09, § 49. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, jog priimdama asmenį Lietuvos Respublikoje Teisingumo ministerija turi įsipareigoti suteikti jam asmeninį gyvenamąjį plotą, atitinkantį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio standartus. Šio straipsnio nesilaikymas yra bendra praktika Lietuvos Respublikoje. Pagal šiuo metu galiojančią nacionalinę strategiją, Lietuvos įkalinimo įstaigos turi atitikti EŽTK 3 straipsnio standartus tik nuo 2017 metų. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas reikalauja suteikti TM ministerijos sprendime dėl jo priėmimo Lietuvos Respublikoje garantiją, kad jo atžvilgiu bus laikomasi EŽTK 3 straipsnio standartų, kaip jie išaiškinti minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje. Tuo atveju, jeigu suteikti tokią garantiją neįmanoma, Teisingumo ministerija turi atsisakyti priimti pareiškėją Lietuvoje.Teismas teisingai pastebėjo, kad lygtinio paleidimo klausimą sprendžia ne Teisingumo ministerija, o teismai. Tačiau Teisingumo ministerija privalo suteikti pareiškėjui teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus su prašymu paleisti jį lygtinai po ½ bausmės atlikimo, kadangi tokią teisę jis turi Danijos Karalystėje, apie ką rašo ir Danijos teisingumo ministerija. Todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija privalo suteikti pareiškėjui garantiją, kad jis bus paskirtas į lengvąją grupę. Tuo atveju, jeigu suteikti tokią garantiją neįmanoma, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi atsisakyti priimti pareiškėją Lietuvoje.Teismas visiškai ignoravo pareiškėjo argumentą dėl jo diskriminacijos pilietybės pagrindu. Ginčijamas TM sprendimas remiasi tuo, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra ir Europos Sąjungos pilietis, kas leidžia jam laisvai apsigyventi bet kurioje kitoje iš 27 ES valstybių narių, išskyrus Daniją. Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau – ir ESVS) 18 straipsnis draudžia bet kokią ES piliečių diskriminaciją jų valstybės narės pilietybės pagrindu. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas TM sprendimas diskriminuoja jį pilietybės pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, kad jis į Danijos Karalystės teritoriją atvyko iš Švedijos Karalystės teritorijos, pareiškėjas mano, kad turi būti perduodamas į Švediją. Tuo atveju, jeigu teismui kiltų klausimas dėl ESVS 18 straipsnio aiškinimo, pareiškėjas prašo kreiptis su prejudiciniu klausimu į ES Teisingumo Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie atsakovo nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:
Europos Žmogaus Teisių Teismas atskirajame skunde minimoje byloje C. prieš Prancūziją pažymėjo, jog gyvenamosios erdvės plotas pats savaime nereiškia EŽTK pažeidimo, nes turi būti vertinamos visos kalinimo sąlygos. Be to, 1983 m. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau – ir Konvencija) ir jos 1997 m. Papildomas protokolas nenumato reikalavimo valstybei, kurioje atliekama bausmė, suteikti minimalias kalinimo sąlygas, kurios būtų ne prastesnės nei nuteisusioje valstybėje. Reikalavimai įkalinimo sąlygoms yra nustatyti kiekvienoje valstybėje atskirai.Pareiškėjo prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra susijusios su skunde pareikštu reikalavimu, nes jos yra nukreiptos ne į tikėtino teismo sprendimo įvykdymą, bet į procedūrų, kurios galbūt bus atliekamos ateityje, sustabdymą.Konvencijos 3 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, kad perdavimas gali vykti tik tuo atveju, kai nuteistasis yra valstybės, kurioje atliks bausmę, išeivis. Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 9 d. nutarimo, kuriuo buvo ratifikuota Konvencija, 2 punkte padaryta išlyga, kad Konvencijoje vartojama sąvoka „išeivis“ turėtų būti suprantama kaip asmuo, esantis išduodančios ar priimančios valstybės piliečiu pagal tų valstybių įstatymus. Teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jį būtų galima perduoti ne Lietuvai, o kitai valstybei, pareiškėjas nenurodė, todėl jo argumentai nėra pagrįsti. Be to, pareiškėjas nereiškia jokių abejonių dėl 1983 m. Europos konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo ir jos 1997 m. Papildomo protokolo aiškinimo ar galiojimo, todėl jo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu yra atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš pareiškėjo V. Š. skundo ir jo priedų nustatyta, kad Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi Danijos Karalystės teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 13 d. laišką dėl Lietuvos piliečio V. Š., kuris atlieka bausmę Danijos Karalystės kalėjime, perdavimo Lietuvos Respublikai, 2014 m. vasario 5 d. raštu Nr. (1320/13)9R-378 atsakė Danijos Karalystės teisingumo ministerijai, kad duoda sutikimą perduoti V. Š. (pareiškėją) tolimesniam bausmės vykdymui Lietuvos Respublikoje ir užtikrina Helsingor apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo vykdymą, remiantis 1983 m. kovo 21 d. Europos konvencijos dėl nuteistų asmenų perdavimo 9.1 (b) straipsniu ir šios Konvencijos 1997 m. gruodžio 18 d. Papildomo protokolo 3 straipsniu. Teisingumo ministerija sutikime pažymėjo, kad pagal minėtos Konvencijos 11 (d) straipsnį, konvertuojant bausmę, Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija neapsunkins nuteisto asmens baudžiamosios pozicijos.
Pareiškėjas 2014 m. vasario 19 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašo panaikinti minėtą Teisingumo ministerijos sutikimą (sprendimą).
Pareiškėjo atskirasis skundas yra paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalies, kurioje teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Teisingumo ministerijos 2014 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (1320/13)9R-378 vykdymą arba uždrausti Teisingumo ministerijai atlikti pareiškėjo (nuteisto asmens) priėmimo Lietuvos Respublikos pataisos namuose veiksmus.
Administraciniam teismui pateiktame skunde (prašyme) pareikšto reikalavimo užtikrinimą reglamentuoja ABTĮ 71 straipsnio normos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad yra būtinas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, tenka asmeniui, prašančiam taikyti tokias priemones (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS63-277/2008, Nr. AS525-801/2011, Nr. AS525-295/2011).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra grindžiamas vieninteliu argumentu, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas, nes iki teismo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas gali būti perduotas į Lietuvos Respubliką. Šis pareiškėjo teiginys yra pareiškėjo prielaida apie galimą tolimesnių įvykių eigą. 2014 m. vasario 5 d. sutikime Nr. (1320/13)9R-378, be kita ko, nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija laukia Danijos Karalystės teisingumo ministerijos atsakymo su sprendimu dėl V. Š. perdavimo. Tai rodo, kad tarp pareiškėjo perdavimą tolesniam bausmės atlikimui į Lietuvos Respubliką inicijavusios Danijos Karalystės teisingumo ministerijos ir Lietuvos teisingumo ministerijos vyksta susirašinėjimas dėl pareiškėjo galimo perdavimo. Pirmosios instancijos teismui priimant 2014 m. kovo 6 d. nutartį nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad yra priimtas atitinkamas sprendimas ir kad pareiškėjo perdavimo procedūra yra pradėta faktiškai. Kitų argumentų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pareiškėjas savo prašyme nenurodė.
Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas savo teiginio, kad jo perdavimas į Lietuvą lemtų negalėjimą įvykdyti jam palankų teismo sprendimą, nepagrindė jokiais konkrečiais faktiniais ir teisiniais argumentais, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimą, ar jo įvykdymas galėtų pasidaryti neįmanomas. Taigi, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra nepagrįstas aplinkybėmis, kurios ABTĮ 71 straipsnio paskirties prasme gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis yra aiškiai apibrėžta ABTĮ 71 straipsnyje ir negali būti taikoma kokiam nors kitam suinteresuoto asmens tikslui pasiekti. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymų suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr. LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį Nr.AS525-272/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat akcentuojama, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą, teismas atsižvelgia į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-365/2012).
Nagrinėjant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo negali būti nenagrinėjamos aplinkybės, kurios yra susiję su ginčo administracinėje byloje dalyku. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, kurie susiję su Teisingumo ministerijos 2014 m. vasario 5 d. sutikimu Nr. (1320/13)9R-378, kurį pareiškėjas apskundė teismui (ginčo dalyku).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių kaip nepagrįstą (ABTĮ 71 str.). Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo paliekama nepakeista.
Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos praktika priimti Lietuvos Respublikoje visus asmenis, kurie turi Lietuvos Respublikos pilietybę, neprieštarauja Europos Sąjungos veikimo sutarties 18 straipsniui, kadangi, pareiškėjo nuomone, tokia praktika diskriminuoja Europos Sąjungos piliečius jų valstybės narės pilietybės pagrindu.
Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali priimti prejudicinį sprendimą. Šioje normoje įtvirtinta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; ir b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Remiantis ESVS 267 straipsnio 2 dalimi, tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Taigi kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, esant reikalui, yra galimas Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Nagrinėjamo atskirojo skundo aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuoja nacionalinės teisės aktas – ABTĮ 71 straipsnis. Administracinės bylose proceso stadijoje, kurioje nagrinėjamas pareiškėjo atskirasis skundas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (netaikymo), Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas nekilo. Tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.
Nepatenkinus pareiškėjo atskirojo skundo negali būti tenkinamas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant pareiškėjo atskirąjį skundą, atlyginimo (ABTĮ 44, 45 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.