- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-16
- Bylos Nr.
- 2A-1241-413/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-06118-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Forto siena”
- Atsakovas
- R. V.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Forto siena” apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-430-587/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Forto siena“ ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Forto siena“ ir atsakovė R. V. 2011 m. rugpjūčio 16 d., vienerių metų terminui, sudarė atlygintinų paslaugų (tarpininkavimo) sutartį Nr. AE-266 (toliau ir Sutartį), pagal kurią ieškovas įsipareigojo surasti atsakovės parduodamam objektui (gyvenamajam namui su žemės sklypu), esančiam (duomenys neskelbtini), pirkėją už atsakovės nurodytą (ne mažesnę nei 870 570 Lt) parduodamo objekto kainą, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui už sutarties įvykdymą 20 570 Lt (su PVM) atlyginimą (Sutarties 7 punktas). Pagal Sutarties 4 punktą atsakovė užtikrino (įsipareigojo), kad parduodamas objektas sutarties galiojimo laikotarpiu bus parduodamas tik per ieškovą. Nepasibaigus sutarties terminui, atsakovė 2012 m. kovo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi gyvenamąjį namą su žemės sklypu pardavė savo iniciatyva. Ieškovo nuomone, nenutraukus sutarties su ieškovu atsakovė negalėjo savo iniciatyva pardavinėti turto. Pagal Sutarties 11 punktą, pažeidus Sutartį atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 5 proc. dydžio netesybas (baudą) nuo nominalios pardavimo kainos, kaip turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas 2012 m. balandžio 23 d. finansine pretenzija kreipėsi į atsakovę dėl 43 528,50 Lt dydžio netesybų pagal sutartį atlyginimo. Atsakovei atsisakius sumokėti prašomo dydžio baudą gera valia, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės 43 528,50 Lt skolą (taip nurodyta ieškinyje), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 653 Lt žyminį mokestį bei 2 000 Lt išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2012 m. gegužės 8 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai (b. l. 19-20).
Atsiliepimas
Atsakovė pareiškė prieštaravimus (b. l. 25-31), nurodydama, kad ieškovas savo įsipareigojimus vykdė netinkamai, kadangi buvo pasyvus, turtas pardavinėjamas nerezultatyviai, skelbimai apie turto pardavimą buvo patalpinti tik ieškovo UAB „Forto siena“ internetiniame tinklalapyje. Atsakovė 2012 metų vasario mėn. pati atsitiktinai surado pirkėjus ir 2012 m. kovo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė jiems minėtą turtą. Sprendimą parduoti gyvenamąjį namą savo surastiems pirkėjams atsakovė priėmė atsižvelgdama į tai, jog namą ji siekė parduoti kaip įmanoma greičiau, tačiau per ieškovą vykdomas pardavimas vyko vangiai, be to, atsakovės finansinė padėtis po sutuoktinio mirties buvo pablogėjusi, todėl jai tapo sudėtinga vienai išlaikyti gyvenamąjį namą ir mokėti bankui paskolą su palūkanomis. Apie priimtą sprendimą parduoti turtą atsakovė iš karto telefonu informavo ieškovo direktorių. 2012 m. vasario 27 d. ieškovo biure įvyko atsakovės ir ieškovo direktoriaus susitikimas, kurio metu atsakovė informavo ieškovą apie norą nutraukti sutartį ir pasiūlė sumokėti ieškovui 3 000 Lt atlyginimą bendrovės patirtoms išlaidoms padengti, tačiau UAB „Forto siena“ direktorius su tokia suma nesutiko. Kadangi atsakovė buvo suinteresuota kuo greičiau parduoti jai priklausantį turtą, nes reikėjo įsigyti kitą gyvenamąjį būstą ir grąžinti paskolą bankui, ji 2012 m. kovo 29 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį su savo pačios surastu turto pirkėju, apie šį sandorį 2012 m. balandžio 10 d. elektroniniu laišku informavo ieškovo direktorių ir dar kartą išreiškė savo sutikimą padengti ieškovo patirtas išlaidas, tačiau jokio atsakymo į šį laišką negavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 12 d. galutiniu sprendimu preliminarų teismo sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės R. V. ieškovui UAB „Forto siena“ 1 000 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (1 000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-05-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 28 Lt žyminį mokestį ir 62,10 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 2 672,10 Lt teisinės pagalbos išlaidų, priteisė iš ieškovo valstybei 54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nustatė, kad atsakovė Sutartį sudarė prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d.), t. y. sutartį pasirašė su ieškovo iš anksto nustatytomis ir parengtomis sąlygomis, kurios nebuvo individualiai su atsakove derinamos ir/ar aptartos. Pažymėjo, kad ieškovas yra juridinis asmuo, verslo subjektas, kurio viena iš pagrindinių ūkinės veiklos sričių yra nekilnojamojo turto pardavimo paslaugų teikimas, dėl ko konstatavo, kad ieškovas yra stipresnioji sutarties šalis, nekilnojamojo turto pardavimo paslaugų teikimo profesionalas, verslo subjektas. Sutartis pagal savo turinį ir esmę, yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kuriai, remiantis CK 6.716 str. 4 d. nuostatomis, taikomi CK 6.188 str. bei CK 6.350-6.370 str. įtvirtintų vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai. Vertindamas Sutarties turinį teismas pažymėjo, kad atsakovė su ieškovu sutartį sudarė siekdama kuo greičiau parduoti savo nekilnojamą turtą. Atsakovei pačiai suradus turto pirkėją, teismas sutiko su jos argumentais, kad ieškovas neatliko iki galo reikiamų (aktyvių) veiksmų ieškant turto pirkėjų ir nepaneigė atsakovės argumento, kad skelbimą apie parduodamą turtą jis patalpino tik savo internetiniame puslapyje, kas, atsižvelgiant į sutarties esmę, negali būti laikoma pakankamomis pastangomis, kurių tokioje pat situacijoje būtų ėmęsis protingas ir apdairus asmuo. Pažymėjo, kad paslaugų sutarties vykdymas grindžiamas CK 6.718 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai. Įvertinęs bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, sutarties esmę, teismas sprendė, kad Sutarties 11 punkte nustatytos 5 proc. dydžio netesybos (bauda) yra akivaizdžiai per didelės ir pažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 11 punkte nustatytos 5 proc. dydžio netesybos (bauda) yra baudinio pobūdžio norma, suteikianti ieškovui nepagrįstą pranašumą ir galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis bei nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Spręsdamas iki kokio dydžio gali būti sumažintos prašomos priteisti netesybos ir atsižvelgdamas į tai, kad reikalaujama priteisti 43 528,50 Lt suma buvo skaičiuojama nuo sutartyje nurodytos objekto pardavimo kainos – 870 570 Lt, remdamasis Sutarties 1 punktu, teismas pažymėjo, kad atsiradus potencialiam pirkėjui ir atsakovei sutikus, turtas galėjo būti parduotas ir už mažesnę nei sutartyje nurodyta 870 570 Lt kainą. Be to, neatmetama galimybė, kad turtas per sutarties galiojimo laikotarpį galėjo būti ir neparduotas. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas visiškai nepagrįstai prašė priteisti 43 528,50 Lt baudą, kadangi tik sėkmingo pardavimo atveju objektas galėjo būti parduotas už 870 570 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė Sutarties nepažeidė, kadangi ji buvo įsipareigojusi parduodamo objekto pardavimą vykdyti tik per ieškovą, t. y. turto pardavimo nevykdyti per kitas nekilnojamojo turto pardavimo agentūras, todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą pardavė jos pačios surastiems pirkėjams, teismo vertinimu, negali būti laikoma sutarties pažeidimu, nes priešingu atveju būtų pažeistas sutarties laisvės principas asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą parduoti savo pasirinktam pirkėjui bei prieštarautų CPK įtvirtintiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Be to, tokia situacija, kai atsakovė atsisakytų parduoti jai priklausantį turtą vien dėl to, kad pirkėją surado ne ieškovas, o atsakovė, prieštarautų ir pačiai sutarties esmei – kuo greičiau parduoti turtą. Spręsdamas klausimą dėl 43 528,50 Lt netesybų (baudos) priteisimo pagal ieškovo nurodytą Sutarties 11 punktą, teismas pažymėjo, kad ši Sutarties sąlyga yra nesąžininga, prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principams, suteikia ieškovui nepagrįstą pranašumą ir galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis bei nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita bei pažeidžia atsakovės, kaip vartotojos ir silpnesniosios sandorio šalies, teises bei interesus. Be to, iš ieškovo į bylą pateiktų duomenų teismas sprendė, kad bendrovė neįrodė, kokius darbus ji atliko ir kokias išlaidas vykdydama Sutartį jis realiai patyrė. Todėl, teismas sprendė, kad atsakovė privalėtų atlyginti ieškovui 1 000 litų dydžio išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Forto siena“ prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. galutinį sprendimą iš esmės pakeisti, ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės 20 570 Lt dydžio skolą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti (pagal motyvuotą 2012-01-23 prašymą dėl išlaidų priteisimo advokato pagalbai apmokėti ir papildomai pridedamus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Apelianto nuomone, teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir nenustatė akivaizdaus Sutarties pažeidimo fakto pagal Sutarties 4 punkto nuostatą, kurioje nurodyta, jog „klientas užtikrina, kad parduodamas objektas sutarties galiojimo laikotarpiu bus parduodamas tik per vykdytoją“, Sutarties 5 punktą, kuriame įtvirtinta, jog „klientas įsipareigoja parduodamą turtą aprodyti galimam pirkėjui tik kartu dalyvaujant vykdytojo (ieškovo) atstovui“. Taigi šalys susitarė, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu parduodamas objektas bus parduodamas tik per Vykdytoją (apeliantą). Turto pardavimą atlikusi be ieškovo žinios, atsakovė pažeidė minėtas Sutarties nuostatas ir nepaisė CK 6.200 straipsnyje įtvirtintų sutarčių vykdymo principų. Todėl, vadovaujantis CK 6.63 straipsniu, atsakovės veiksmai pripažintini sutartinės prievolės pažeidimu. Nepaisant to, teismas konstatavo, jog atsakovė Sutarties nepažeidė. Remiantis CK 6.193 straipsnio 2 dalimi, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Visos Sutarties sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos, o Sutarties turinys atitinka tikruosius šalių ketinimus, todėl teismo pateiktas Sutarties aiškinimas neatitinka tikrosios šalių valios ir niekaip neišplaukia iš Sutarties turinio ir kitų Sutarties nuostatų. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė daiktinės teisės ir prievolinės teisės institutus, nepagrįstai sutapatino daiktinius ir prievolinius teisinius santykius. Sutartyje ( jos 4 ir 5 punktuose) įtvirtintas ribojimas Klientui (atsakovei) pardavinėti ir parduoti Parduodamą objektą pačiam ir/arba per kitus asmenis yra išskirtinai prievolinės (ne daiktinės) teisinės prigimties. Todėl Sutartimi jokiu būdu nėra varžoma turto savininko teisė jam priklausantį turtą parduoti savo pasirinktam pirkėjui, taip pat nėra pažeidžiamas sutarties laisvės principas, kaip tai nurodo teismas. Atsakovės daiktinės teisės Sutartimi nebuvo apribotos ir atsakovė savo nuosavybės teisę sėkmingai realizavo. Tačiau atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles, kurias abi Sutarties šalys prisiėmė vadovaujantis būtent sutarties laisvės principu. Sutartinės prievolės pažeidimas atitinkamai sukuria neigiamas teisines pasekmes ją pažeidusiai šaliai - sutartinę civilinę atsakomybę. Tuo tarpu Sutarties 4 ir 5 punktuose įtvirtintas ribojimas yra pagrįstas ir pateisinamas atsižvelgiant į šios paslaugų teikimo srities specifiką. Sutarties 4 ir 5 punktai neprieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams ir šiomis Sutarties nuostatomis sutarties laisvės principas yra ne pažeidžiamas, bet priešingai - realizuojamas.
2. Dėl sutarties tikslo. Vertindamas Sutarties esmę ir tikslą teismas inter alia nurodė, kad iš Sutarties esmės ir aplinkybių akivaizdu, kad Sutarties tikslas - kuo greičiau parduoti atsakovei priklausantį Parduodamą objektą. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta remiantis Sutartyje nustatytu jos terminu (1 metai) su galimybe šį terminą tęsti, taip pat pačios atsakovės nurodyta palyginti aukšta kaina (870 570 Lt) norimo parduoti turto kaina. Todėl Sutarties tikslas buvo ne kuo greičiau parduoti atsakovei priklausantį Parduodamą objektą, tačiau parduoti turtą už Sutartyje nurodytą kainą, t. y. siekiant maksimalaus pelningumo. Kaip nurodė pati atsakovė, ji Parduodamą objektą pardavė už ženkliai mažesnę kainą, t. y. už 800 000 Lt, nors apeliantas buvo įpareigotas surasti turto pirkėją už ne mažesnę kaip 870 570 Lt sumą. Todėl objektyviai tikėtina, kad už mažesnę kainą Parduodamą objektą būtų galėjęs parduoti ir pats ieškovas, ko pasėkoje jis būtų įgijęs teisę į Sutartimi numatytą atlygį už atliktą paslaugą.
3. Dėl sutarties sudarymo aplinkybių ir jos vykdymo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neturėjo jokios galimybės pakeisti ar įtakoti Sutarties sąlygų pakeitimo ir visiškai neįvertino apelianto išdėstytų motyvų. Sutartis buvo derybų dalykas, todėl visos jos sąlygos buvo aptartos individualiai. Sutartyje yra laisva grafa, kurioje galima buvo atlikti sutarties papildymus ir nustatyti naujas sąlygas. Nekilnojamojo turto pardavimo paslaugų rinka Lietuvoje yra itin konkurencinga, todėl atsakovė turėjo visas galimybes pasirinkti kitą nekilnojamojo turto pardavimo agentūrą. Remdamasis Sutarties 7 punktu ieškovas prisiėmė atitinkamą finansinę riziką, kadangi atsakovės pareiga sumokėti sutarties kainą už suteiktas paslaugas atsiranda tik tuo atveju, jeigu ieškovas suranda pirkėją per Sutarties galiojimo laikotarpį, kuris nupirktų nurodytą turtą ne mažesne nei Kliento nurodyta kaina. Dėl šios priežasties Klientui tokia Sutartis yra itin patraukli. Todėl Parduodamo objekto pardavimo už ženkliai mažesnę (negu Sutartyje numatyta) kainą pateisinimas, šią teisę grindžiant savininko teisių apsauga, pažeidžia ne tik Kliento interesus bei Sutartį, bet ir pamatinius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Teismas rėmėsi tariamu apelianto prievolių nevykdymu ir netinkamu vykdymu, nurodydamas, kad „ieškovas nepateikė duomenų, kad sutarčiai vykdyti ėmėsi visų įmanomų maksimalių pastangų“. Tokia teismo pozicija yra nepagrįsta, nes teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Sutarties pagrindu apeliantas, būdamas Vykdytoju, sąžiningai vykdė Sutartimi jam nustatytas prievoles. Būdamas savo vykdomos veiklos profesionalu ieškovas nurodė, kad atsakovės nekilnojamojo turto pirkėjų nagrinėjamu atveju buvo ieškoma itin intensyviai, dėl didelės objekto vertės ir atitinkamai didelio prognozuojamo ieškovo pelno buvo dedamos maksimalios pastangos reklamai internetiniuose puslapiuose ir kitose informavimo priemonėse, taip pat tiesiogiai siuntinėjami pasiūlymai galimiems pirkėjams internetu, bendraujama su potencialiais pirkėjais telefonu ir susitikimų metu. Tai sąlygojo didelį potencialių klientų skaičių, todėl jie buvo nuolat vežami apžiūrėti atsakovės parduodamo turto. Dėl atsakovės nurodytos aplinkybės, kad atitinkamais periodais potencialių pirkėjų aktyvumas sumažėjo, apeliantas pažymėjo, kad ieškovo vykdomos veiklos sėkmei didelę įtaką daro tiek sezoniškumo faktorius, tiek kiekvieno individualaus potencialaus kliento reali valia bei mokumas, tiek šalių derybinės galimybės ir kiti faktoriai. Be to, esminę reikšmę pardavimo sėkmei turi atsakovės Sutartyje nustatyta Parduodamo objekto kaina. Atsakovė, pasinaudojusi ieškovo išplatinta informacine sklaida, Parduodamą objektą pardavė už ženkliai mažesnę kainą ir taip nesąžiningai išvengė turto pardavimo už tą pačią kainą per Vykdytoją (apeliantą), tuo pačiu ir prievolės atsiskaityti už paslaugas. Atsakovė pati nevykdė jokios potencialių Parduodamo objekto pirkėjų paieškos, kadangi nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Todėl tikėtina, kad Parduodamas objektas buvo parduotas būtent apelianto surastam pirkėjui.
4. Dėl civilinės atsakomybės. Atsakovei pardavus turtą ne per apeliantą, jos veiksmai Sutarties nuostatų ir CK 6.63 straipsnio prasme yra neteisėti ir pripažintini sutartinės prievolės pažeidimu. Dėl tokių atsakovės veiksmų apeliantas patyrė žalą. Todėl atsakovei kyla neigiamos teisinės pasekmės - sutartinė civilinė atsakomybė. Sutarties 10 punkte yra nustatytos 10 proc. dydžio netesybos (bauda), jeigu klientas (atsakovė) atsisako sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su vykdytojo (ieškovo) surastu pirkėju, o Sutarties 11 punkte yra nustatytos 5 proc. dydžio netesybos (bauda), jeigu klientas pažeidžia kitas, negu Sutarties 10 punkte nustatytas, Sutarties sąlygas. Dėl atsakovės veiksmų apeliantas negalėjo užbaigti įvykdyti Sutartį, nes jam tapo žinoma, kad Parduodamas objektas jau parduotas. Todėl atsakovė privalo sumokėti ieškovui 5 proc. netesybas (baudą) Sutarties 11 punkto pagrindu. Sutartimi nustatytos netesybos nėra nepagrįstai didelės, kadangi jos atitinka apelianto patirtus nuostolius, dėl kurių šalys sulygo Sutartimi. Į šią baudą įskaičiuota ieškovo patiriama tiek turtinė, tiek ir neturtinė žala. Reklamuodamas atsakovės parduodamą turtą, o vėliau negalėdamas jo aprodyti savo klientams bei dėl to apvildamas jų teisėtus lūkesčius, apeliantas prarado dalį klientų pasitikėjimo ir neteko tam tikro autoriteto nekilnojamojo turto rinkoje, taigi patyrė ir neturtinę žalą. Taigi šalys, susitardamos dėl sankcijų už Sutarties pažeidimą, susitarė, kad Sutartyje numatyta bauda (11 punktas) atlyginama tiek turtinė, tiek ir neturtinė žala.
5. Dėl netesybų sumos sumažinimo. Teismo sumažintas netesybų dydis (iki 0,1 proc.) yra neprotingai mažas ir neatitinka kasacinio teismo praktikos. Nors atsakovės skola apeliantui pagal Sutartį yra ženkliai didesnė, tačiau ši skola yra ne mažesnė negu Sutarties kaina, t. y. 20 570 Lt. Todėl apeliantas šiuo metu (apeliacinės instancijos teismo) prašo priteisti iš atsakovės 20 570 Lt sumą, kaip skolą pagal Sutartį remdamasis CK 6.720 straipsnio 4 dalimi (jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartis nenustato ko kita). Apelianto nuomone, ieškovas (Vykdytojas) negalėjo įvykdyti Sutarties dėl to, kad atsakovė, kaip Klientas, pažeidė Sutartį ir Parduodamą objektą pardavė pati. Todėl atsakovė privalo sumokėti visą Sutartyje nustatytą kainą (CK 6.720 str. 4 d.). Be to, Sutarties kainai lygi 20 570 Lt suma iš atsakovės priteistina remiantis bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais kaip apelianto negautos pajamos (CK 6.245, 6.249 ir 6.256 straipsniai).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. V. prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl apeliacinio skundo dalyko. Ieškovo apeliaciniame skunde pateiktas ir naujai suformuluotas reikalavimas priteisti iš atsakovės 20 570 Lt dydžio apelianto negautas pajamas laikytinas ieškinio dalyko pakeitimu, kas, sutinkamai su CPK 312 straipsnio bei 430 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurios įtvirtina draudimą dokumentiniame procese keisti ieškinio dalyką ir pagrindą bei kelti apeliaciniame skunde naujus reikalavimus, yra negalima. Nors ieškovas dokumentinio proceso tvarka pareikštame ieškinyje ir atsiliepime į atsakovės prieštaravimus savo reikalavimą dėl tariamo Sutarties pažeidimo formulavo ir įrodinėjo netesybų (baudos) teisiniu pagrindu (CK 6.245 str. 3 d., 6.256 str. 2 d. bei 6.71 - 6.75 str. pagrindu), tačiau jau apeliaciniame skunde ieškovas prašo jo naudai priteisti 20 570 Lt Sutarties kainą, kurią ieškovui būtų sumokėjusi atsakovė, jei Ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi apeliaciniu skundu jau reikalaujama priteisti iš atsakovės skolą ne baudos forma, bet kaip negautas ieškovo pajamas (6.245 str., 6.249 str., 6.256 str. pagrindu). Toks ieškovo reikalavimas prieštarauja minėtoms CK 312 straipsnio ir 430 straipsnio 4 dalies nuostatoms, be to, jis negali būti tenkinamas dar ir todėl, kad apeliantas Sutarties neįvykdė dėl savo kaltės, todėl ir neįgijo teisės reikalauti sumokėti sutarties kainą, t. y. reikalauti sumokėti už paslaugas, kurių jis nesuteikė.
2. Dėl apelianto nurodomų faktinių aplinkybių. Apeliantas sąmoningai, tikėtina siekdamas suklaidinti teismą, nutyli svarbias aplinkybes. Prieš sudarant sutartį su ieškovu, atsakovė pati asmeniškai pardavinėjo jai priklausantį ginčo turtą, tačiau to padaryti nepavykus ji kreipėsi į ieškovą - nekilnojamojo turto pardavimo paslaugų teikimo profesionalą, taip tikėdama, jog jai priklausantį turtą pavyks parduoti greičiau, kadangi ieškovas, kaip šios srities teikiamų paslaugų srities profesionalas, turi didesnes galimybes vykdyti pardavimą. Sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad Parduodamas objektas bus pardavinėjamas už ne mažesnę kaip 870 570 Lt kainą. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsiradus potencialiam pirkėjui ir sutikus atsakovei turtas galėjo būti parduotas ir už mažesnę nei sutartyje nurodytą 870 570 Lt kainą. Paslaugų sutarties dalyko išskirtinis požymis yra tai, kad paslaugos teikėjas negali garantuoti, jog paslaugų sutartis bus įvykdyta, todėl, kaip teisingai savo galutiniame sprendime pažymėjo pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl prašomos priteisti baudos nepagrįstumo ir jos dydžio, „...neatmetama galimybė, kad turtas per sutarties galiojimo laikotarpi galėjo būti ir neparduotas“. Apeliantas nurodo, jog jis sąžiningai vykdė Sutartimi jam nustatytas prievoles, tačiau akivaizdu, jog ieškovas nedėjo visų įmanomų pastangų, kad būtų pasiektas sutarties tikslas, pardavimas per ieškovą vyko vangiai. Šias aplinkybes tik dar labiau patvirtino paskutinių potencialių pirkėjų apsilankymo metu išreikštas nusistebėjimas, jog intensyviai ieškodami gyvenamojo namo, skelbimo apie atsakovei priklausančio namo pardavimą pirkėjai niekur nematė, išskyrus tik ieškovo UAB „Forto siena“ tinklalapį. Atsakovė 2012 metų vasario mėn. per pažįstamus surado pirkėjus ir 2012 m. kovo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jiems minėtą gyvenamąjį namą su žeme. Apie priimtą sprendimą parduoti turtą savo surastiems pirkėjams atsakovė iš karto informavo telefonu ieškovą. Tačiau ieškovas nebendradarbiavo su atsakove, neveikė išimtinai jos naudai ir interesais, nepasiekė sutarties tikslo, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė, pardavusi turtą savo surastam pirkėjui, pažeidė sutartį, ko pasėkoje jai kilo sutartinė civilinė atsakomybė.
3. Dėl sutarties pažeidimo ir jos aiškinimo. Atsakovės nuomone, suradus jai parduodamo objekto pirkėją ir iš karto telefonu apie tai informavus ieškovą, laikytina, kad ji vienašališkai nutraukė Sutartį, todėl 2012 m. kovo 29 d. parduodamo objekto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta jau po Sutarties nutraukimo. Be to, atsakovė ne kartą siūlė ieškovui atlyginti jo patirtas išlaidas už parduodamo objekto reklamavimą, taigi tinkamai vykdė visas savo kaip kliento pareigas ir nepažeidė nei sutarties, nei įstatyme įtvirtintų nuostatų, jos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Pagal kasacinio teismo praktiką, aiškinant vartojimo sutartis turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, bet ir speciali CK 6.193 str. 4 d., 6.188 str. 6 d. įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties aiškinimo taisyklė (vadinamoji contrapreferentem taisyklė), kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog šalių Sutartimi nėra varžoma turto savininko teisė jam priklausantį turtą parduoti savo pasirinktam pirkėjui. Atsižvelgiant į tai, jog Sutartimi atsakovė įsipareigojo turto nepardavinėti tik per kitas nekilnojamojo turto agentūras, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, susidarius situacijai, kuomet atsakovė pati suradusi pirkėją, atsisakytų jam parduoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą vien tik dėl to, jog pirkėją surado ne ieškovas, akivaizdu, jog tai prieštarautų ne tik pačiai sutarties esmei - kuo greičiau parduoti turtą, bet ir būtų pažeidžiamos atsakovės, kaip daikto savininkės teisės ir sutarties laisvės principas laisvai spręsti su kuo sudaryti sutartį, kadangi dėl neteisėtų ir ydingų sutarties sąlygų ji negalėtų laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu, t. y. parduoti jį savo pasirinktam pirkėjui. Tokią teismo išvadą pagrindžia bylos aplinkybės: atsakovė iš pradžių savarankiškai pardavinėjo jai priklausantį turtą, vėliau kreipėsi į ieškovą, manydama, jog per nekilnojamojo turto pardavimo paslaugų teikimo profesionalą turto pardavimas įvyks greičiau, todėl akivaizdu, jog jos tikslas buvo kuo greičiau parduoti gyvenamąjį namą, kurį po sutuoktinio mirties buvo sunku išlaikyti.
4. Dėl sutarties sudarymo ir jos vykdymo. Tai, kad bylos aplinkybes ir šalių motyvus teismas vertino ne ieškovo naudai, nereiškia, kad teismas neatsižvelgė į apelianto motyvus. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog sutartį su ieškovu atsakovė sudarė prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d.). Nors atsakovė norėjo sudaryti Sutartį trumpesniam laikotarpiui, tačiau sutartis jau buvo parengta su iš anksto ieškovo nustatytomis sąlygomis. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepaneigė atsakovės argumento, jog skelbimą apie parduodamą turtą ieškovas buvo patalpinęs tik savo internetiniame puslapyje. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo dėstomas aplinkybes, jog skelbimai ir/ar reklama apie parduodamą objektą buvo dedama į internetą bei kitas informavimo priemones, kas sąlygojo didelį potencialių klientų skaičių, kurie buvo nuolat vežami apžiūrėti parduodamo turto. Atsakovės vertinimu, šie ieškovo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais, todėl nėra pagrindo jais vadovautis. Atsakovė jai priklausantį turtą pardavė už 865 000 Lt (gyvenamąjį namą pardavė kartu su jame buvusiais baldais ir kita įranga už papildomus 65 000 Lt). Pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsiradus potencialiam pirkėjui ir atsakovei sutikus, šis turtas galėjo būti parduotas ir už mažesnę nei sutartyje nurodytą 870 570 Lt kainą.
5. Dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Atsakovės atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, kadangi tam nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų viseto. Kaip teigia atsakovė, ji pati atsitiktinai surado parduodamo objekto pirkėją, iš karto telefonu apie tai informavo ieškovo direktorių ir šiuo pranešimu vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą sutartį. Antra, atsakovė sąžiningai ir tinkamai vykdė sutartį ir po pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo siūlė ieškovui atlyginti jo patirtas išlaidas, tačiau ieškovas į tai nieko neatsakė ir su ja nebendradarbiavo. Spręsdamas klausimą dėl ieškovo prašomų priteisti 43 528,50 Lt netesybų (baudos) iš atsakovės, kaip vartotojos, teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir Sutarties 11 punkto sąlygas sąžiningumo aspektu, pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog sutarties sąlyga, kuri nustatė 5 proc. dydžio netesybas (baudą) yra nesąžininga, prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kokius darbus atliko ir kokias išlaidas patyrė vykdydamas su atsakove sudarytą sutartį, todėl teismas, atsižvelgdamas į sutarties esmę, pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitinka ir ieškovo tūrėtas išlaidas atlygina 1 000 Lt suma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas pirmąja instancija išnagrinėtos bylos ribų. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai).
Bylos duomenimis nustatyta, kad civilinė byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka. Reikalavimą priteisti iš atsakovės 43 528,50 Lt netesybas (baudą) ieškovas savo procesiniuose dokumentuose grindė Sutarties 11 punkto nuostata, kurioje numatyta, kad Klientas (atsakovė), pažeidęs kitas sutartines prievoles (taip pat 3 p. nustatytą užtikrinimą, 7 p. piniginių prievolių vykdymą ar pan.), ar sutartyje nurodęs melagingą informaciją, privalo atlyginti antrajai šaliai šios patirtus nuostolius ir sumokėti 5 proc. netesybas (baudą) nuo nominalios pardavimo kainos, kaip turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3-5, 6-7, 12, 37-40), ir nurodė teisinį reikalavimo pagrindą – CK 6.71-6.745 straipsnius, 6.245 straipsnio 3 dalį, 6.256 straipsnio 2 dalį. Tokioje ieškovo pareikštų reikalavimų apimtyje prieštaravimus teikė atsakovė ir bylą nagrinėjo teismas (b. l. 42-43, 25-31, 118-122). Civilinis procesas grindžiamas bendruoju proceso dalyvių elgesio dispozityviškumo principu (CPK 13 str.), kuris reiškia laisvą proceso dalyvių disponavimą jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Dokumentiniame procese negalima pakeisti nei ieškinio pagrindo, nei ieškinio dalyko, padidinti ieškinio reikalavimus (CPK 430 str. 4 d.). Taigi ir apelianto apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atvejai, kada teismas gali paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityviškumo principą, nustatyti įstatymo ir paprastai yra susiję su būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, apginti silpnesniąją ginčo šalį (CPK 320 str. 2 d.).
Išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kurios nebuvo bylos nagrinėjamo dalyku nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš apelianto reikalavimo panaikinti (pakeisti) pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam naujai nurodomą 20 570 Lt dydžio skolą matyti, kad šis apelianto reikalavimas grindžiamas kitu faktiniu ieškinio pagrindu, tai yra Sutarties 7 punkto pažeidimu, pagal kurį, pasak apelianto, net ir tuo atveju, jeigu turtą pardavė atsakovė be ieškovo žinios, pastarasis turi teisę į 20 750 Lt atlyginimą už darbą, kurį jis nuveikė iki turto pardavimo. Be to, šis apelianto reikalavimas grindžiamas ir kitu teisiniu pagrindu ( CK 6.245, 6.249 ir 6.256 straipsniais), taigi ieškovo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimas negali būti apeliacijos dalyku. Atsižvelgdama į bylos pobūdį, teisėjų kolegija neturi pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, kaip tai numato CPK 320 straipsnio 2 dalis. Nenustačius byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytu motyvu nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taigi ir sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų teisėto atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo patenkintų reikalavimų dalį (2,3 proc.), priteisė atsakovei jo turėtas atstovavimo išlaidas (iš nurodomų 2 735 Lt priteisė 2 672,10 Lt (b. l. 99-102). Teisėjų kolegija pažymi, kad priteistos atsakovei atstovavimo išlaido viršija LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 8.5 p.), todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos posėdžių trukmę (byla iš esmės išnagrinėta per vieną teismo posėdį), bylos apimtį (vienas tomas) ir jos sudėtingumą, priteistą atstovavimo pirmosios instancijos teisme sumą sumažina iki 1000 Lt, kitoje dalyje paliekant teismo sprendimą iš esmės nepakeistą. Nustačius, kad atsakovė turėjo 2 496 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, teisėjų kolegija, remdamasi paminėtais motyvais, šią sumą sumažina iki 800 Lt ir priteisia juos iš ieškovo (Rekomendacijų 8.11 p., CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. galutinį sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Sumažinti iš ieškovo UAB „Forto siena“, į. k. 136006294, atsakovei R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas 2672,10 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimt dviejų litų 10 ct) teisinės pagalbos išlaidas pirmosios instancijos teisme iki 1000 Lt (vieno tūkstančio litų).
Priteisti atsakovei R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Forto siena“, į. k. 136006294, 800 Lt (aštuonis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.