- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-33-300-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- R., R. M.
- Advokatai
- Virgilijaus Kadauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Vidmantas Mylė Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-300/2009
1.2.8.2.1., 1.2.9.10., 2.4.6.4.2.
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 4 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Artūro Dževečkos, nuteistojo R. M. ir nuteistojo gynėjo Virgilijaus Kadausko apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal LR BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 155 str. 1 d. (dėl įžeidimo) laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Pagal LR BK 165 str. 1 d. išteisintas (nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).
Priteista iš R. M. Š. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidos 720, 00 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad jis sukėlė žmogui fizinį skausmą: 2006 m. gruodžio mėn. 30 d. apie 1 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis - apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, J. B. gyvenamojo namo kambaryje tyčia koja sudavė vieną smūgį J. B. į nugarą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. B. fizinį skausmą.
Be to, R. M. nuteistas už tai, kad jis viešai veiksmu ir žodžiu užgauliai pažemino žmogų: 2006 m. gruodžio 30 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, J. B. gyvenamojo namo kambaryje, siekdamas visiškai įskaudinti ir pažeminti, po smūgio koja į nugarą sudavimo liepė J. B. klauptis ir, elgdamasis itin ciniškai, liepė nukentėjusiajai D. T. nusimauti kelnes ir kelnaites, o J. B. liepė liežuviu laižyti D. T. lyties organus, tokiu būdu viešai žodžiu ir veiksmu užgauliai pažemindamas nukentėjusiuosius J. B. ir D. T..
Be to, R. M. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą: 2006 m. gruodžio 30 d. apie 1 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis - apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, koja išspyręs J. B. gyvenamojo namo laukujas duris ir slenkstį, neteisėtai, atvirai, prieš J. B. valią, įsibrovė į J. B. gyvenamąjį namą, tuo neteisėtai pažeisdamas asmens būsto neliečiamumą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Artūras Dževečka prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kurioje R. M. išteisintas pagal LR BK 165 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 165 str. 1 d. ir už 2006-12-30 padarytą neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą skirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d., šią bausmę subendrinti iš dalies sudedant su bausmėmis, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendžiu paskirtomis už fizinio skausmo sukėlimą ir įžeidimą ir galutinę subendrintą bausmę R. M. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkeriems) mėnesiams.
Kitą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. M. išteisino pagal LR BK 165 str. l d. Nurodo, kad teismas, neatlikęs išsamios įrodymų analizės, nepagrįstai konstatavo, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad kaltinamasis R. M. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą. Teigia, jog išteisindamas R. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. l d., padarymo, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2006-12-30 naktį kaltinamasis atėjo pas nukentėjusiuosius jų nekviestas, nesant jokio susitarimo. Nors nuosprendyje teismas nurodė, kad D. T. kaltinamąjį įleido gražiuoju, tačiau neįvertino to, jog nukentėjusioji tai padarė prieš savo valią - bijojo, kad R. M. neišlaužtų kitų namo durų. Tai, jog D. T. turėjo realaus pagrindo bijoti R. M. teisme patvirtino ne tik patys nukentėjusieji, bet ir liudytoja R. Č., kuri teismui R. M. apibūdino kaip agresyvų, konfliktišką asmenį. Taigi visas ankstesnis R. M. elgesys davė pagrindo nukentėjusiajai D. T. kaltinamojo bijoti. Net ir darant prielaidą, kad po patekimo į D. T. ir J. B. būstą kaltinamasis su jais dar gėrė alkoholio, nėra pagrindo teigti, jog jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d. Taip pat nurodo, jog teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nenurodė, kad vadovaujasi LR BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 7 p.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendį dalyse, kuriose jis buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį bei LR BK 155 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį - R. M. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį bei 155 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, atmesti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato proceso išlaidas 720,00 Lt. (septyni šimtai dvidešimt litų) sumoje, pašalinti iš kaltinimo nuosprendžio sunkinančią aplinkybę - nusikalstamas veikas padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
Skunde nurodo, jog nei R. Č., nei J. M. nebuvo tuo metu pas J. B. ir D. T. kai pas juos lankėsi jis, todėl jos nieko nematė, nieko negirdėjo ir negalėjo būti apklausiamos byloje kaip liudytojos. Taip pat nurodo, kad R. Č. parodymai, jog jis jai pasakė, kad „išdergiau (duomenys neskelbtini)" (b. l. 39, 112), taip pat tai, kad " Jie ten visi gėrė alkoholį " (b.l. 112) yra jos fantazija ir tikrovės neatitinkantys teiginiai, nes jos ten nebuvo. Taip pat nurodo, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį remiasi tik tais R. Č. parodymais, kurie patvirtina jo kaltumą, bet visiškai atmeta tuos parodymus, kurie patvirtina jo nekaltumą. Teigia, kad teismas spręsdamas jo kaltumą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje remiasi prieštaringais ir tikrovės neatitinkančiais R. Č. parodymais, nors jos parodymai iš esmės prieštarauja jo parodymams, tačiau teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti bei nenurodė motyvų, kodėl buvo atmesti jo parodymai (BPK 305straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kaip vienintelius teisingus ir nepaneigtus priima R. Č. parodymus. Taip pat nurodo, kad kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pateikti vien tik vadovaujantis prieštaringais ir nenuosekliais J. B. ir D. T. parodymais. Daugiau jokių įrodymų nėra, medikų ar teismo medicinos ekspertų išvadų dėl J. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo nėra, o tai reiškia, kad nesant sveikatos sutrikdymo negalėjo būti ir fizinio skausmo sukėlimo. Nurodo, jog nėra viešai paskleidęs gandų apie tai, kas vyko 2006-12-30 vakarą J. B. ir D. T. namuose, o namuose, lygtai, įvykęs konfliktas negali būti traktuojamas kaip viešas veiksmas, o tai reiškia, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį požymių, ir jei jis būtų padaręs nusikaltimą pagal BK 155 straipsnį, tai ne pagal šio straipsnio 1 dalį, bet pagal 2 dalį: „Tas kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą“. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., R. M. teigia, kad J. B. ir D. T. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys jų pačių duotiems parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismo turi būti vertinami kritiškai ir negali būti priimami kaip teisingi ir nepaneigiami. Byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių jų versiją, teismas negali remtis vien tik nukentėjusiųjų ir suinteresuotų asmenų bylos baigtimi J. B. ir D. T. parodymais, tuo tarpu, jo parodymai nuo pat pradžių buvo išsamūs, nuoseklūs, neprieštaraujantys. Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės kvalifikavimo nurodo, kad, jo nuomone, tiek vairuotojo, tiek ne vairuotojo neblaivumo (girtumo) nustatymo procedūros turi būti vienodos, todėl turėjo būti laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konsultacijos neblaivumo (girtumo) nustatymo klausimais nustatant jo girtumą neblaivumą (girtumą), t. y. „Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (Valstybės žinios, 2006, Nr. 56-2000), tačiau jų nebuvo laikomasi, o remtis liudytojų J. B., D. T., R. Č. parodymais, ir laikyti tai kaip jo neblaivumo (girtumo) įrodymą, kad 2006-12-30 vakare jis buvo neblaivus, nebuvo jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti šią neteisėtai bei nebepagrįstai kvalifikuotą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir pašalinti ją. Nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne išgalvotomis ar kažkieno pasufleruotomis mintimis, o visos abejonės, jeigu jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Taigi teigia, kad šiuo atveju, nesant absoliučiai jokių įrodymų, kad 2006-12-30 vakarą jis buvo neblaivus, ir jei to neįmanoma pašalinti bei paneigti jo parodymus, kad 2006-12-30 vakare jis buvo blaivus, teismas neteisėtai ir nepagrįstai kvalifikavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nuskalstamų veikų padarymui, todėl nurodo, jog ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė apeliacinės instancijos teisme turi būti pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaip neįrodyta. Toliau savo apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 155 straipsnio 1 dalyje priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kai procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 155 straipsnio 1 dalyje ir BK 165 straipsnio 1 dalyje, tai yra ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl veikų, dėl kurių paprastai nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas, o nukentėjusysis su skundu turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Radviliškio rajono PK Viešosios policijos Baisiogalos policijos nuovados viršininkas A. J. 2007-01-09 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodant, kad suduodant vieną smūgį nugarą J. B., pareiškėjui buvo sukeltas fizinis skausmas, o tokios bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorė B. P. 2007-02-07 nutarimu panaikino Radviliškio rajono PK Viešosios policijos Baisiogalos policijos nuovados viršininko A. J. 2007-01-09 nutarimą ir pavedė Radviliškio rajono policijos komisariatui atlikti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį (b. l. 2). Nurodymo atlikti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo, taigi, liko galioti Radviliškio rajono PK Viešosios policijos Baisiogalos policijos nuovados viršininko A. J. 2007-01-09 nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį. Prokuroro reikalavimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį, o pagal šį straipsnį ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o nukentėję asmenys kreipiasi į teismą privataus kaltinimo tvarka, vadovaudamiesi BPK 407 straipsniu. Bet šiuo atveju prokuroras privalo priimti motyvuotą sprendimą, kuriame turi būti pateikti išsamūs ir teisiškai pagrįsti argumentai, kodėl privataus kaltinimo byla tampa valstybinio kaltinimo byla. Tokio Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimo byloje nėra, o Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės B. P. 2007-02-07 nutarimas „Panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteismini tyrimą" neatitinka BPK keliamų reikalavimų ir nėra motyvuotas privataus kaltinimo byloje atlikti ikiteisminį tyrimą. Taigi, Radviliškio rajono apylinkės prokurorės B. P. sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ir tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. Taip pat nurodo, jog teismo sprendimas priteisti iš jo Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes BPK 103 straipsnio 6 dalis nenumato išlaidų atlyginimo policijos komisariatui. Taip pat nurodo, kad priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta, į tai, kad į Radviliškio rajono apylinkės prokuratūrą neatvyko ne todėl kad tai darė dėl nedrausmingumo ar kitų subjektyvių priežasčių, o todėl, kad sunkiai sirgo, ir tai patvirtino pateikdamas teismui nedarbingumo pažymas. Taigi, apelianto nuomone, jo neatvykimas į prokuratūrą buvo sąlygojamas susirgimu. Taip pat nurodo, jog nežinodamas, kad yra kviečiamas atvykti į prokuratūrą negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, o priverstinis atvesdinimas į prokuratūrą net nepranešus jam apie tai, kad yra kviečiamas atvykti į prokuratūrą pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, todėl reikalavimas priteisti atvesdinimo išlaidas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Taip pat nurodo, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nėra nustatytas tikslus jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų laikas, nes jei pas J. B. ir D. T. lankėsi 2006-12-30 apie 01.00 val. nakties, tai jo tuo metu net kaime nebuvo, todėl iškyla klausimas, kas tuo metu lankėsi pas J. B. ir D. T.? Taigi, nesant tiksliai nustatyto jo lankymosi pas J. B. ir D. T. laiko, negalimas ir kaltinimų už nusikalstamų veikų įvykdymą pateikimas. Sprendžiant iš kaltinamojo akto ir nuosprendžio, tai minimi nusikaltimai buvo įvykdyti 2006-12-30 apie 01.00 val. naktį, o jis lankėsi pas minėtus asmenis beveik visa para vėliau, ką patvirtina liudytojų parodymai. Taigi apeliantas teigia, jog kaltinant jį ir nenurodant tikslaus nusikalstamų veikų padarymo laiko, jis negali tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų.
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas advokatas Virgilijus Kadauskas prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-122-132-08 dalyje, kurioje R. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo) ir jam paskirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams bei pagal LR BK 155 str. 1 d. (dėl įžeidimo) ir paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams bei vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtas bausmes teismas iš dalies sudėjo bei paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir priteisė iš R. M., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas 720, 00 Lt sumoje ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nurodo, jog R. M. parodymai nuoseklūs ir pastovūs, todėl jie neturėtų būti vertintini kritiškai, o J. B. ir D. T. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, teisme administracinėje byloje dėl šių faktų, parodymuose teisme yra nenuoseklūs, su vis kintančiomis įvairiomis įvykio detalėmis, o administracinėje byloje dar ir visiškai priešingi, todėl jis mano, kad šiuo konkrečiu atveju jų parodymai turi būti vertinami kritiškai, o dar atsižvelgiant į tai, kad ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertai savo ekspertizės aktuose aiškiai nurodo, kad J. B. ir D. T. nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi ir jų įtaigumas bei polinkis fantazuoti nėra reikšmingai padidėję. Taip pat nurodo, kad teismas vienu iš įrodymų skaito liudytojos R. Č. parodymus, kuri yra buvusi jo ginamojo R. M. draugė ir su kuria R. M. gali sieti ne draugiški, o atvirkščiai priešiški jausmai dėl asmeninių motyvų, todėl jos parodymai turėtų būti vertintini kritiškai. Jei santykiai būtų geri, ji turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, bet ji duoda parodymus prieš R. M. ir tai sudaro įspūdį, kad jie yra piktuoju, todėl ir parodymus reikia vertinti kaip neobjektyvius ir niekinius, o be to ji tiesiogiai, kas tada vyko nematė ir realiai nusakyti kieno nors veiksmus tikrai negali. Taip pat nurodo, kad teismas įrodymu skaito ir liudytojos J. M. parodymus, nors pastaroji yra nukentėjusios artima giminaitė ir jos parodymai turi būti vertinami kritiškai. Teigia, jog teismas nurodo, kad nors kaltinamasis R. M. neigia įvykdęs jam inkriminuotus nusikaltimus, buvęs girtas, bet tai įrodyta nuosekliais nukentėjusiųjų J. B., D. T. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teismo posėdžio metu, iš kurių matyti, kad R. M. buvo neblaivus. Taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš R. M., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas 720, 00 Lt, nes jis atvesdintas buvo ne į posėdį , o į prokuratūrą dėl kaltinamojo akto įteikimo, o tai, kad R. M. sirgdamas pasirašyti jo gavimą atsisakė, dar nebuvo pagrindas jį atvesdinti. Taip pat nurodo, kad teismas pripažino, jog R. M., anksčiau neteistas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, dirba, o tai tik patvirtina, kad jo nuoseklius parodymus reikia vertinti atitinkančius realią įvykių eigą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į Radviliškio rajono prokuratūros apeliacinį skundą apeliantas R. M. nurodo tas pačias aplinkybes ir tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs savo apeliaciniame skunde, dėl ko apie juos nebepasisakoma.
Apeliacinio proceso metu nuteistais ir jo gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroro skundą atmesti, prokuroras pašė jo skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Artūro Dževečkos, nuteistojo ir nuteistojo gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 328 str. 4 p.), o dalyje dėl R. M. išteisinimo pagal LR BK 165 str. 1 d., nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (LR BPK 329 str. 2 punktas).
Dėl išteisinimo pagal LR BK 165 str. 1 d.
Bylos aplinkybės liudija, jog apylinkės teismas, neatlikęs įrodymų analizės, neįvertinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą ir nurodė, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad R. M. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą ir konstatavo, jog pats R. M. to neprisipažino, o kitų įrodymų, kad jis įvykdė šią nusikalstamą veiką nenustatyta, dėl ko šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis R. M. atžvilgiu.
Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas suprantamas kaip įsibrovimas, neteisėtas patekimas į patalpas ar teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta, atvirai, panaudojant apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu. Smurtu pripažįstama tiek fizinė, tiek ir psichinė prievarta, panaudota patekimo į būstą ar saugomą teritoriją palengvinimo tikslais. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, koja išspyręs J. B. gyvenamojo namo laukujas duris ir slenkstį, t. y. neteisėtai, prieš J. B. valią, įsibrovė į J. B. gyvenamąjį namą, ką patvirtina nukentėjusioji D. T. (b. l. 93-94, 206-208, 226), nukentėjusysis J. B. (b. l. 226), liudytoja J. M. (b. l. 226). Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir nurodė, jog D. T. R. M. įleido gražiuoju, tačiau visiškai neįvertino to, kad nukentėjusioji tai padarė prieš savo valią – bijojo, jog R. M. neišlaužtų kitų namo durų. Tai, jog D. T. ir J. B. turėjo realaus pagrindo bijoti R. M., teisiamojo posėdžio metu be pačių nukentėjusiųjų D. T. ir J. B. (b. l. 203-208) patvirtino ir liudytoja R. Č., kuri teismui R. M. apibūdino kaip agresyvų, konfliktišką asmenį (b. l. 208-209). Netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojos R. Č. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie susieja viską į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, kas sudaro bendrą nusikalstamos veikos vaizdą, o nuteistojo R. M. visko neigimas yra vertinamas kaip jo pasirinktas gynybos būdas, kadangi jo parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms. Netgi sutinkant su prielaida, jog R. M., po patekimo į D. T. ir J. B. būstą, su jais gėrė alkoholio, vis tiek nėra pagrindo teigti, kad jis neįsibrovė į J. B. gyvenamąsias patalpas, t. y., jog nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d., nes ir tolimesni nukentėjusiųjų veiksmai rodo, jog jie taip elgėsi bijodami kaltinamojo, dėl ko vykdė visus jo nurodymus. Išdėstytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl R. M. išteisinimo pagal LR BK 165 str. 1 d., dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis R. M. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d. padarymo.
Atsižvelgiant į tai, jog R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagrįstai pripažinta ta aplinkybė, jog nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, dirba, R. M. skirtina bausmė – laisvės atėmimas, mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Taipogi atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, teismas laiko, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl R. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė, taikant bausmės vykdymo atidėjimą (LR BK 75 str. 1d., 2 d. 7 p.).
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymo.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo R. M. nusikalstamus veiksmus. Priimdamas nuosprendį R. M. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiosios D. T., nukentėjusiojo J. B., liudytojų R. Č., J. M. parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – teismo psichologijos ekspertizės aktais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Nuteistasis R. M. skunde ginčija savo kaltę, neigia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, vertina kritiškai ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys liudija priešingai. Nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia nukentėjusiojo J. B. ir nukentėjusiosios D. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duoti nuoseklūs parodymai. Nors nukentėjusysis J. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. Š. ir nurodė, jog R. M. apšmeižė, tačiau kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu, taip pasielgė, nes bijojo, kad R. M. su juo fiziškai nesusidorotų. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti J. B. parodymais, kadangi jie siejasi su kitomis bylos aplinkybėmis, kurių išdavoje susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas. Štai iš J. B. apklausos protokolo matyti, jog R. M. jam sėdinčiam spyrė koja į nugarą, pataikė į kairę pusę, žemiau šonkaulių (b. l. 54). Nukentėjusysis tas pačias aplinkybes nurodė ir kitoje apklausoje – „man sėdinčiam vieną kartą spyrė į nugarą“ (b. l.64). Tapačias aplinkybes dėl J. B. sužalojimo nurodė ir nukentėjusioji D. T. (b. l. 88, 94). Toks nuoseklus aplinkybių išdėstymas rodo, užtikrintą ir nekeliančią abejonių nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios poziciją nuteistojo kaltumo aspektu, kas paneigia nuteistojo kaltės neigimą ir parodo, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. Nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo R. M. parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nors ir buvo iš esmės tapatūs (kaltės neigimas), tačiau prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo, R. M. bandymą išvengti jam gresiančios atsakomybės, klaidinant teismą, nurodant nebūtas aplinkybes ir psichologiškai veikiant nukentėjusiuosius. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo parodymus vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. M. kaltės, kad nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, J. B. gyvenamojo namo kambaryje tyčia koja sudavė vieną smūgį J. B. į nugarą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. B. fizinį skausmą.
Šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo R. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Taigi nuteistojo R. M. veika ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. teisingai ir pagrįstai.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., padarymo.
Nors nuteistasis R. M. neigia padaręs šią nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios D. T., nukentėjusiojo J. B., liudytojų R. Č., J. M. parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – teismo psichologijos ekspertizės aktais ir kitais teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas taipogi pagrįstai R. M. pripažino kaltu dėl žmogaus pažeminimo. Jo kaltė pilnai įrodyta nuosprendyje aptartais ir išanalizuotais įrodymais: nukentėjusiosios D. T., nukentėjusiojo J. B., liudytojų R. Č., J. M. parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – teismo psichologijos ekspertizės aktais ir kitais teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Nuteistasis R. M. skunde ginčija savo kaltę ir nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal LR BK 155 str. 1 d., neigia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, vertina kritiškai ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys liudija priešingai. Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytus teiginius, kuriais yra ginčijama R. M. kaltė, paneigia nukentėjusiojo J. B. ir nukentėjusiosios D. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duoti nuoseklūs parodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš J. B. apklausos protokolo, kuriame jis nurodė - „ R. M. liepė man klauptis ir laižyti jai (t. y. D. T.) tarpkojį “ , „ aš verkiau, sutikau taip daryti, nes bijojau, kad R. M. manęs nemuštų“ (b. l. 54). Tapačius parodymus J. B. nurodė ir kitoje apklausoje (b. l. 64) ir teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir nukentėjusioji D. T., kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. M. liepė jai nusimauti kelnes ir pasikelti maikutę, kad matytųsi krūtinė, kaip nurodė nukentėjusioji, ji pakluso, nes bijojo, kad neprimuštų, tuomet R. M. liepė J. B. klauptis ir laižyti jai tarpkojį (b. l. 88). Tapačius parodymus nukentėjusioji nurodė ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 93). Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir R. Č., kuri nurodė, jog R. M. 2008-12-31 ryte jai pasakė, kad išdergė (duomenys neskelbtini) (b. l. 112-113). Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog R. M. viešai veiksmu ir žodžiu užgauliai pažemino J. B. ir D. T., o būtent - apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, J. B. gyvenamojo namo kambaryje, siekdamas įskaudinti ir pažeminti, po smūgio koja į nugarą J. B., liepė J. B. klauptis ir, elgdamasis itin ciniškai, liepė D. T. nusimauti kelnes ir kelnaites, o J. B. liepė liežuviu laižyti D. T. lytinius organus, tokiu būdu viešai žodžiu ir veiksmu užgauliai pažemindamas nukentėjusiuosius J. B. ir D. T..
Minėtų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo R. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.
Taigi nuteistojo R. M. veika ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. teisingai ir pagrįstai.
Dėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentų.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog negalima remtis nei R. Č., nei J. M. parodymais, kadangi jų tuo metu pas J. B. ir D. T. nebuvo, nepagrįstas. Tai, kad nei R. Č., nei J. M. tuo metu pas J. B. ir D. T. nebuvo, nėra pagrindas abejoti jų parodymų tikrumu ir objektyvumu, kadangi jų parodymai siejasi su kitomis bylos aplinkybėmis, susiedami viską į vieną grandinę, į aplinkybių visetą.
Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog nesant absoliučiai jokių įrodymų, kad 2006-12-30 vakarą jis buvo neblaivus, teismas neteisėtai ir nepagrįstai kvalifikavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nuskalstamų veikų padarymui, atmestinas. Nustatyta, kad 2006-12-30 vakarą į J. B. gyvenamąją namą R. M. atvyko neblaivus, be to, būnant pas J. B. ir D. T. nuteistasis vartojo alkoholinius gėrimus, ką patvirtina nukentėjusiųjų J. B., D. T., liudytojų R. Č. parodymai. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.
Nuteistojo gynėjo skunde nurodytas teiginys, kad J. B. ir D. T. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi atsižvelgiant į ekspertizės aktus, kuriuose nurodyta, kad J. B. ir D. T. nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi ir jų įtaigumas bei polinkis fantazuoti nėra reikšmingai padidėję, atmestinas. Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose ir nurodyta, jog nukentėjusieji nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi, tačiau juose taip pat nurodyta ir tai, kad nukentėjusieji D. T. ir J. B. gali pateikti objektyvius parodymus, dėl ko teismas neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų objektyvumu.
Kitas nuteistojo gynėjo skunde nurodytas teiginys, kad liudytojos R. Č. parodymai turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi yra buvusi jo ginamojo R. M. draugė ir su kuria R. M. gali sieti ne draugiški, o atvirkščiai priešiški jausmai dėl asmeninių motyvų, atmestinas. Teismas parodymus vertina atsižvelgdamas į visą bylos medžiagą, o R. Č. parodymai siejasi su kitais byloje ištirtais ir išanalizuotais įrodymais, iš ko susidaro išsamus nusikalstamos veikos vaizdas.
Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš R. M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas 720, 00 Lt. Nors iš VŠĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pažymos matyti, kad R. M. dėl savo sveikatos būklės į posėdį atvykti galėjo, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog jis tuo metu sirgo, ką patvirtina nedarbingumo pažymėjimas (b. l. 216-218), dėl ko kolegija konstatuoja, kad atvesdinimas nebuvo racionalus ir teisiškai priimtinas sprendimas susiklosčiusiai situacijai spręsti. Be to, kaip matyti iš Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimo R. M. turėjo būti atvesdintas 2008-05-30, tačiau atvesdintas jis buvo tik 2008-06-03. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ši skundžiamo nuosprendžio dalis nepagrįsta, todėl naikintina.
Pirmosios instancijos teismas skirdamas R. M. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad R. M. padarė du nesunkius nusikaltimus, atsižvelgė į R. M. asmenybę – neteistas, dirba, darbovietėje charakterizuojamas gerai, baustas administracine tvarka, todėl apeliacinės instancijos konstatuoja, jog bausmės nuteistajam paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.
Taipogi pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog vadovaujasi LR BPK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. nuostatomis, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuosprendžio aprašomojoje dalyje baudžiamojo proceso kodekso nuostatos buvo nurodytos, todėl tai laikytina technine klaida.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi LR Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 328 str. 4 p., 329 str. 2 p.,
nusprendžia:
Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Artūro Dževečkos, nuteistojo R. M. ir nuteistojo R. M. gynėjo V. Kadausko apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendį dalyje dėl R. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
R. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., paskirtą laisvės atėmimo bausmę (t. y. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę) subendrinti iš dalies sudedant su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, ir subendrintą galutinę bausmę R. M. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems metams) 4 (keturiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., atidėti paskirtos laivės atėmimo bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. M., be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. M. Š. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui priteistos proceso išlaidos 720, 00 Lt.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.