Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-27 · Administracinė byla Nr. I-1058-162/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-27
Bylos Nr.
I-1058-162/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
O. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 27 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2015 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas O. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-6).

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Klaipėdos AVPK areštinė), pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui. Taip pat nurodo, kad kameroje esantis tualetas netinkamai atitvertas, todėl juo turėjo naudotis matant kitiems asmenims; atskirai neįrengta oro šalinimo sistema, todėl tvyrojo tualeto kvapas. Kameroje esantys baldai netinkami, nes stalas per mažas, todėl valgyti turėjo sėdėdamas lovoje ir laikyti rankose karštus indus. Kokiose tiksliai kamerose ir kokiais laikotarpiais buvo patalpintas bei kiek jose buvo vienu metu asmenų nurodyti negali ir prašo šiuos duomenis išreikalauti iš atsakovo. Teigia, kad gyvenimo sąlygos Klaipėdos AVPK areštinėje, žeminančios elementarų žmogaus orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Pažymi, kad dėl atsakovo netinkamų veiksmų (veikimo ir neveikimo) buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukėlė didelius dvasinius skausmus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 10 000 Eur.

Pareiškėjas apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai šaukimu (b.l. 60). Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija informavo teismą, kad pareiškėjui siųsti procesiniai dokumentai jam įteikti (b.l. 29). Pareiškėjas 2015 m. balandžio 23 d. prašyme nurodė bylą nagrinėti jam teismo posėdyje nedalyvaujant (b.l. 27).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b.l. 9-10) nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis dėl skundo nepagrįstumo. Atsiliepime nurodo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teigia, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas ir saugomas areštinės vyresniojo specialisto 2015 m. balandžio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Pareiškėjas areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 25 d. iki paskutinio buvimo areštinėje 2014 m. kovo 18 d. buvo laikomas nepažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą (vienam asmeniui ne mažiau kaip 3,6 kv. m.).

Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis, įrengtos bei atitvertos prausyklos bei tualetai atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ normas, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimu. Kamerose esantys baldai yra pritvirtinti prie grindų, kitokių reikalavimų baldamas, t.y. baldų dydis, aukštis, plotis ir pan. teisės aktais nėra nustatyta.

Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių IV skyriaus reikalavimais areštinėje laikomų asmenų visi gauti prašymai, skundai, laiškai yra registruojami.

Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžius ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pareiškėjo teisių pažeidimų.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam areštinės kamerose, kuriose sąlygos atitinka esamus higienos normų reikalavimus, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys, todėl prašo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 25). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 25 d. d. iki 2014 m. balandžio 1 d., atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš šių, jo manymu, teisių pažeidimo: 1) minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimo; 2) netinkamu tualetų kamerose įrengimu; 3) netinkamais kamerose esančiais baldais (stalais).

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl ieškinio senaties termino

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2015 m. kovo 17 d., Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2015 m. kovo 27 d. Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už atitinkamus laikotarpius nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d., t. y. pareiškėjas savo pažeistas teises ėmėsi ginti nepažeisdamas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv.m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK areštinė) vyresniojo specialisto V. V. 2015 m. balandžio 8 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl O. J. skundo“ (b. l. 11-12) nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2014 m. kovo 18 d. tokiomis sąlygomis: 2012 m. liepos 25 d. – rugpjūčio 1 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 15,27 kv. m., pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2012 m. rugsėjo 17 d. kameroje Nr. 18, kurios plotas 15,96 kv. m., buvo laikomi 4 asmenys; 2012 m. rugsėjo 18 d. – rugsėjo 20 d. kameroje Nr. 18, kurios plotas 15,96 kv. m., buvo laikomi 5 asmenys (vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas 3,19 kv. m); 2012 m. rugsėjo 21 d. – rugsėjo 26 d. toje pačioje kameroje Nr. 18 buvo laikomi 4 asmenys; 2012 m. gruodžio 13 d. – gruodžio 20 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 19,61 kv., buvo laikomi 4 asmenys; 2013 m. sausio 21 d. – sausio 23 d. kameroje Nr. 27, kurios plotas 13, 62 kv. m., buvo laikomi 2 asmenys; 2013 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 33, kurios plotas 21,76 kv. m., buvo laikomi 3 asmenys; 2013 m. vasario 13-14 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi 4 asmenys; 2013 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 34, kurios plotas 19,15 kv. m., buvo laikomi 4 asmenys; 2013 m. kovo 8 d. – kovo 11 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi 3 asmenys bei 2013 m. kovo 12-13 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi 4 asmenys; 2013 m. kovo 18 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,05 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys; 2013 m. kovo 19-20 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi 3 asmenys; 2013 m. balandžio 25 d. – balandžio 29 d. kameroje Nr. 25, kurios plotas 21,62 kv. m., buvo laikomi 3 asmenys; 2013 m. balandžio 30 d. – gegužės 1 d. toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2013 m. gegužės 2-3 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi 3 asmenys; 2013 m. birželio 5 d – birželio 7 d. kameroje Nr. 23, kurios plotas 16,01 kv. m., buvo laikomi 3 asmenys; 2013 m. birželio 27 d. kameroje Nr. 33, kurios plotas 21,76 kv. m., buvo laikomi 3 asmenys; 2013 m. birželio 28 d. – liepos 2 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi 4 asmenys; 2013 m. liepos 25 d. –liepos 30 d. kameroje Nr. 8, kurios plotas 7,22 kv. m., buvo laikomi 2 asmenys; 2013 m. rugpjūčio 28 d. – rugsėjo 3 d. kameroje Nr. 25, kurios plotas 21,62 kv. m., buvo laikomi 3 asmenys; 2014 m. kovo 13 d. kameroje Nr. 27, kurios plotas 13,62 kv. m., pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2014 m. kovo 14 d. – kovo 18 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi 2 asmenys.

Nors atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. liepos 25 d. (pirmoji atvykimo į areštinę diena) iki 2014 m. kovo 18 d. (paskutinio buvimo areštinėje diena) buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nepažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, tačiau pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m. ploto) – viso 3 dienas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose netinkamai įrengti tualetai, kamerose nuolat tvyro kvapas, neįrengta atskira oro šalinimo sistema, o kamerose pastatyti stalai aiškiai per maži.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Higienos normos HN 37:2009 31 punktas numato, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas.

Minėtame Klaipėdos AVPK vyr. specialisto 2015 m. balandžio 8 d. tarnybiniame pranešime, kuriuo atsakovas taip pat argumentuoja skundo nepagrįstumą, nurodyta, kad visų areštinės kamerų sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus (t.y. įrengti sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara). Taip pat nurodyta, kad priimant areštinę eksploatavimui visi kamerose esantys baldai bei kėdės buvo ir šiuo metu yra pritvirtinti prie kameros grindų, o baldų dydis, aukštis bei plotis nereglamentuotas jokiuose norminiuose aktuose. Nurodyta, kad visos kameros, kuriose buvo laikomas suimtasis O. J., atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad iš O. J. jokių skundų per visą jo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį nebuvo gauta, todėl nustatyti, ar jo buvimo toje kameroje metu buvo kokių nors trūkumų, neįmanoma

Faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 14-15) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b.l. 16). Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintame leidime pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį nurodyta, kad areštinėje yra <...> sanitarinė švarykla su dezinfekavimo kamera, 6 vietų dušinė, maisto pašildymo patalpa, 2 pasivaikščiojimo kiemeliai; langai stikliniai; patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; vėdinimas natūralus ir mechaninis; areštinės patalpų techninė higieninė būklė gera. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b.l. 18-19) nurodyta, kad šioje areštinės dalyje įrengtos 42 vietos kalinamiesiems (13 kamerų). Kiekvienoje kameroje įrengtos pritvirtintos lovos, individualios spintelės, taburetės, sieninės gembės rūbams, unitazai ir praustuvės, atskirti 1,20 m aukščio pertvara nuo kameros bendro ploto.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktais 2012 m. birželio 12 d., 2013 m. vasario 21 d., 2013 m. balandžio 9 d., 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. rugpjūčio 19 d., 2013 m. lapkričio 27 d. bei 2014 m. balandžio 9 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, t.y. patikrinimais, atliktais bylos faktinių aplinkybių konstatavimui aktualiu laikotarpiu.

Teismas sprendime analizuos tik Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėjo skundo argumentais, o būtent, ar sanitarinių mazgų įrengimas ir esantys baldai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 11 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Lietuvos higienos normų HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, HN 47:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 12 d patikrinimo akte Nr. K3-234 (b.l. 43-46) nustatyta, kad areštinė įrengta policijos komisariato rūsyje, iš viso 40 kamerų (91 vieta). Kiekvienoje kameroje yra sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlė), atskirtas pertvara nuo gyvenamosios paskirtais ploto. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 12 d patikrinimo akto Nr. K3-234 išvadoje konstatuotas tik Higienos normos HN 37:2009 27 punkto pažeidimas, t.y., kad kai kuriose kamerose yra nusidėvėjusi ir išplyšusi grindų danga. Taigi šis patikrinimas atiliktas prieš mėnesį iki pareiškėjo patalpinimo į Klaipėdos AVPK areštinę ir pažeidimų, susijusių su netinkamu sanitarinių mazgų įrengimu, nenustatyta.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 21 d patikrinimo akto Nr. K3-34 išvadoje konstatuotas Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas, t.y. kad 1-9, 12-15, 18-19 kamerų sanitariniuose mazguose nėra veidrodžių. Kiti patikrinimo akte nurodyti pažeidimai nėra susijęs su pareiškėjo skundo argumentais.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 9 d patikrinimo akto Nr. K3-104 turinys patvirtina, kad šis patikrinimas buvo atliekamas pagal konkretaus asmens skundą dėl jo apgyvendinimo nesuremontuotoje kameroje Nr. 12. Šiame patikrinimo akte konstatuoti tik Higienos normos HN 37:2009 24 punkto (oro temperatūros neatitikimo) bei 27 punkto (kamerų sienų dangos nelygumas) reikalavimų pažeidimai.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 7 d patikrinimo akte Nr. K3-305 nurodyta, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniuose mazguose yra unitazai, praustuvės su šaltu vandeniu; veidrodžių, tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių) kamerose nėra. Patikrinimo akto išvadoje konstatuotas Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas, kurį nurodyta pašalinti iki 2013 m. lapkričio 7 d.

Byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 19 d patikrinimo akto Nr. K3-34 turinys patvirtina, kad šis patikrinimas buvo atliktas pagal konkretaus asmens skundą dėl Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų neatitikimo kameros Nr. 15 įrengime ir konstatuotas minėtos Higienos normos 21 punkto (dirbtinės apšvietos neatitikimas reglamentuojamoms normoms) bei 27 punkto (kameros lubų ir sienų dangos nelygumas) pažeidimai.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 27 d patikrinimo akto Nr. K3-540 išvadoje nurodyta, jog 2013 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. K3-305 nustatytas Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas (sanitariniuose mazguose nėra veidrodžių, tualeto reikmenų spintelių/lentynėlių) nepašalintas ir nurodyta minėtą pažeidimą pašalinti iki 2014 m. vasario 27 d.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. balandžio 9 d patikrinimo akte Nr. K3-95 nurodyta, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvaromis, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazai, praustuvės, veidrodžiai.

Aptarti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai leidžia daryti išvadą, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, išskyrus tai, kad juose nebuvo įrengti veidrodžiai bei nebuvo tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių).

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš netinkamų baldų kamerose, o būtent, per mažų stalų.

Sprendime jau minėtas Higienos normos HN 37:2009 31 punktas, numatantis kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas (daroma nuoroda į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykių 81 punktas numato, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Taigi aptartas norminis teisės aktas nereglamentuoja stalų (kaip ir kitų kameros baldų) dydžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl nuteistųjų aprūpinimo baldais pripažįstama, kad bendrąsias asmens kalinimo sąlygas gali pabloginti tinkamos miegui vietos neįrengimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje apibendrinimas, paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 26, 2014, psl. 483).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, kad jo teisės buvo pažeistos dėl areštinės kamerose įrengtų per mažų stalų.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo iš dalies užtikrintos teisės būti apgyvendintam kamerose, atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, t. y., sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti veidrodžiai bei tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, žeminančiomis elementarų žmogaus orumą, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iner alia iš to, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus: jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peeers prieš Graikiją, Nr. 28524/95). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio prasme (pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, Nr. 53254/99). Kita vertus, nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. Klaipėdos AVPK areštinėje, pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, buvo laikomas viso tris dienas (2012 m. rugsėjo 18-20 d.) ir skirto vienam asmeniui ploto pažeidimas nebuvo ypač ženklus (vienam asmeniui teko 3,19 kv. m. ploto); taip pat pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimų (sanitariniuose mazguose neįrengti veidrodžiai ir tualeto reikmenų spintelės arba lentynėlės).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma (labai trumpas kalinimas perpildytoje kameroje, neženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad kameros perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą bei sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t.y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija.

Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, todėl teismas sprendžia, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų.

Teismas, vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą (viso pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 78 dienas; pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normą – 3 dienas), į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t.y. 10 000 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo O. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui O. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė