Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo E. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-8499-924/2016 pagal pareiškėjo E. M. pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir rūpintojo paskyrimo, suinteresuoti asmenys – K. M., V. M., išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria nustatytas terminas pareiškimo dėl fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir rūpintojo paskyrimo trūkumui pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pateikimas. Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, t. y. ar pareiškėjas (ne)tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 str. 1 d.), atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 str. 2 d.), nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d., 138 str.).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškimo dėl fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir rūpintojo paskyrimo trūkumą – reikalavimą pateikti socialinio darbuotojo išvadą apie asmens, kurį prašoma pripažinti ribotai veiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba, nes į bylą yra pateikta K. M. specialių poreikių nustatymo pažyma, išvadą dėl K. M. veiksnumo ribojimo ir globėjo paskyrimo turėtų pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, nepriimant pareiškimo dėl nurodyto jo trūkumo, pažeidžiamas CPK 7 straipsnyje įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas apriboti K. M. veiksnumą, apribojant jam galimybę be rūpintojo sutikimo sudaryti sandorius dėl daiktinių teisių į registruojamus daiktus, sandorius dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo, lizingo, paskolos ir kreditavimo sutartis, visus kitus sandorius, kurių suma viršija dviejų minimalių mėnesinių algų dydį, pareikšti ieškinius ir sudaryti arbitražinį susitarimą, K. M. rūpintoju ir jo nekilnojamojo turto paprastuoju administratoriumi paskirti sūnų E. M.

Taigi šiuo atveju pareiškimas yra paduotas CPK XXVIII skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. CPK 470 straipsnyje numatyta, kad be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, pareiškime dėl fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikroje srityje turi būti išdėstytos aplinkybės, rodančios fizinio asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio tas asmuo iš dalies negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat turi būti pateikta asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažyma, socialinio darbuotojo išvada apie asmens, kurį prašoma pripažinti ribotai veiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba. Šiame pareiškime turi būti nurodytos sritys, kuriose pareiškėjas siūlo pripažinti asmenį ribotai veiksniu. Paminėtame straipsnyje nustatyti reikalavimai pareiškimo turiniui yra imperatyvūs, nėra numatyta galimybė vietoj vienų dokumentų teikti alternatyvius dokumentus. Dėl to K. M. specialių poreikių nustatymo pažyma negali būti prilyginama socialinio darbuotojo išvadai apie asmens, kurį prašoma pripažinti ribotai veiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba, atsižvelgiant ir į tai, kad pastaroji išvada yra rengiama vadovaujantis specialiu Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. A1-742 patvirtintu Asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus nustatymo tvarkos aprašu. Kadangi pareiškėjas prie pareiškimo dėl fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir rūpintojo paskyrimo nepridėjo CPK 470 straipsnyje nurodytos socialinio darbuotojo išvados apie asmens, kurį prašoma pripažinti ribotai veiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba, pareiškėjui pagrįstai nustatytas terminas nurodytam dokumentui pateikti. Socialinio darbuotojo išvados pateikimo reikalavimas sprendimo dėl asmens veiksnumo apribojimo priėmimo procese nustatytas, siekiant išvengti nepagrįstų asmens teisių apribojimų. Fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu procedūros operatyvumui negali būti teikiamas prioritetas, lyginant su siekiu išvengti nepagrįstų veiksnumo apribojimų, taip pat siekiu, kad sprendimai dėl veiksnumo apribojimo būtų priimami tik įvertinus visus įmanomus įrodymus apie asmens sveikatos (ne tik fizinės, bet ir psichinės) būklę, todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentas dėl CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo pažeidimo atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, pareiškėjas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui skundžiama nutartimi nustatytas terminas pareiškimo trūkumui pašalinti yra pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas nustato pareiškėjui naują terminą iki 2016 m. liepos 1 d. Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje nustatytam pareiškimo trūkumui pašalinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį.

Nustatyti pareiškėjui E. M. terminą iki 2016 m. liepos 1 d. Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje nustatytam pareiškimo trūkumui pašalinti.