- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-31
- Bylos Nr.
- 2A-352/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Donatas Šernas, Virginija Čekanauskaitė (pran.)
- Ieškovas
- M. V.
- Atsakovas
- viešajai įstaigai ,,Vilniaus universiteto būstas“
- Advokatai
- Giedrius Mozūraitis, Liudvika Meškauskaitė
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-450-51/2007 pagal ieškovo M. V. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai ,,Vilniaus universiteto būstas“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VĮ ,,Vilniaus universiteto būstas“ dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nurodė, kad 2005 m. balandžio 19 d., tamsiu paros metu, norėdamas atlikti gamtinius reikalus, ieškovas ėjo palei bendrabučio, esančio Čiurlionio g. 27, Vilniuje, sieną, įkrito į prie pastato sienos buvusią neuždengtą duobę ir sunkiai susižalojo: patyrė kaukolės skliauto lūžį, dėl kurio jam buvo atliktos net dvi chirurginės operacijos, ieškovas patyrė stiprų fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, nesijaučia saugus nei fiziškai, nei dvasiškai. Ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių.
Ieškovo nuomone, už jam padarytą minėtą žalą yra atsakingas atsakovas, nes žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas)(CK 6.266 str. 1 d.). Be to, atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 421 patvirtinto Statybos techninių reikalavimų reglamento STR 2.01.01(4):1999 ,,Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ 11, 18.2, 18.3 punktų reikalavimų, nes nesiėmė jokių įspėjimo ar apsaugos nuo įkritimo į duobę priemonių.
Šalies argumentai
Atsakovas VĮ ,,Vilniaus universiteto būstas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bylos aplinkybės nepatvirtina ieškovo teiginių, jog jis minėtus sužalojimus patyrė įkritęs į duobę, o ne nuo trečiųjų asmenų smurtinių veiksmų. Dėl to, atsakovo nuomone, nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo sveikatos sužalojimo ir atsakovo elgesio. Be to, net ir konstatavus esant šį priežastinį ryšį, atsakovas turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės atsižvelgiant į didelį ieškovo neatsargumą: ieškovas buvo neblaivus, todėl elgėsi neapdairiai, vaikščiojo neskirta vaikščiojimui žalia zona (CK 6.253 str.). Duobę nuo kelio užtveria tankūs krūmai, aplink ją yra žalia veja, neskirta vaikščiojimui. Atsargus ir blaivas asmuo būtų pastebėjęs minėtą duobę, tai yra jos betoninius kraštus bei metalines sijas, neleidžiančias eiti palei sieną, prie kurios yra duobė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino, jog labiau tikėtina, kad ieškovo sužalojimai yra ieškovo nurodytų aplinkybių pasekmė, o ne trečiųjų asmenų veiksmai. Taip pat teismas konstatavo, jog atsakovas, palikęs duobę neuždengtą, pažeidė CK 6.246 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į didelį ieškovo neatsargumą, atleido atsakovą nuo pareigos atlyginti žalą (CK 6.266, 6.270 str.). Didelį ieškovo neatsargumą teismas konstatavo įvertinęs tai, kad ieškovas įvykio metu buvo neblaivus, tai yra jo kraujo serume rasta 0,9 g/l alkoholio. Teismas, nurodė, jog ieškovo kraujas tyrimui buvo paimtas praėjus tam tikram laikui nuo įkritimo į duobę, bei, taikydamas analogiją su Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtintomis ,,Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos“ nuostatomis, teismas konstatavo, jog viršijus net žymiai mažesnį alkoholio koncentracijos lygmenį kraujyje (0,4), asmens aplinkinės situacijos vertinimas, judesių koordinacija ir kiti apsvaigimą lydintys veiksniai pripažįstami nebeatitinkančiais blaivaus asmens aplinkos vertinimo ir elgsenos. Teismas konstatavo, jog ieškovas, eidamas neapšviesta vieta, nesugebėjo adekvačiai blaiviam žmogui vertinti situacijos, pasirinko tokį elgesio variantą, kuris bet kuriam protingai besielgiančiam asmeniui keltų pagrįstą savisaugos jausmą dėl tamsoje galimų netikėtų kliūčių atsiradimo tose vietose, kurios iš esmės neskirtos vaikščiojimui. Teismas sprendė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko pačiam ieškovui laisva valia, tai yra subjektyviai, pasirinkus tam tikrą elgesio modelį, tai yra ieškovas, turėdamas galimybę suvokti galimą savo elgesio pavojingumą pačiam sau, prisiėmė žalos atsiradimo riziką, kas, teismo nuomone, sąlygoja atsakovo atleidimą nuo atsakomybės (CK 6.253 str. 5 d.).
Teismas, priteisdamas atsakovui turėtas išlaidas už advokato pagalbą, sprendė, jog atsakovo nurodytos 11 440 Lt dydžio minėtos išlaidos, atsižvelgiant į bylos apimtį ir į tai, jog byla išnagrinėta viename teismo posėdyje, yra nepagrįstai didelės, todėl priteisė iš ieškovo atsakovui 2 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą (CPK 98 str. 2 d., Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. V. prašo teismo sprendimą pakeisti, ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas rėmėsi bendrabučio budėtojos liudytojos A. K. paaiškinimais, jog ieškovas įvykio metu buvo girtas, tačiau teismas turėjo kritiškai vertinti šios liudytojos parodymus, nes ji yra atsakovo darbuotoja ir savo teiginius derino su atsakovu. Šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu ir civilinėje byloje duoti paaiškinimai dėl ieškovo neblaivumo laipsnio ir įvykio laiko skiriasi.Teismas nepagrįstai įvertino 0,9 g/l alkoholio koncentraciją kaip tokią, kuri lėmė ieškovo neadekvatų aplinkos suvokimą. Pagal teismo minėtas ,,Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos“ nuostatas, toks neblaivumas būtų vertinamas kaip lengvas, todėl jis galėjo tik nežymiai įtakoti ieškovo būseną ir negali būti pagrindu atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės. Be to, paties neblaivumo konstatavimas asmeniui dar nereiškia pripažinimo, jog asmuo nesugeba adekvačiai reaguoti į aplinką. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovo elgesys buvo neadekvatus, nes kiekvienas protingas asmuo, esant analogiškai situacijai, tai yra neįleidus jo į bendrabutį, ieškotų tinkamos vietos fiziologiniams poreikiams patenkinti. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog teritorija, kuria ėjo ieškovas, nėra neskirta vaikščiojimui, nėra jokių kliūčių asmenims vaikščioti tarp bendrabučio ir krūmų eilės. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.253 straipsnio penktąją dalį. Teisės doktrinoje rizikos prisiėmimas suprantamas kaip realaus žalos atsiradimo pavojaus įvertinimas ir apsisprendimas laisva valia veikti savo pasirinktu būdu. Minėta norma galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jei būtų įrodyti ieškovo tyčiniai veiksmai, o šiuo atveju joks protingas asmuo nebūtų numatęs tokio padėties pavojingumo. Teismas pagrįstai pripažino buvus didelį ieškovo neatsargumą ir galėjo taikyti CK 6.282 straipsnį, tai yra nustatyti ieškovo bei atsakovo kaltės dydžius ir tada priimti sprendimą sumažinti ar atmesti ieškovo reikalavimus. Nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo elgesys buvo vienintelė įvykio priežastis ir tuo pagrindu atleisti atsakovą nuo žalos atlyginimo. Esant uždengtai ar aptvertai duobei, ieškovas į ją nebūtų įkritęs. Turėtų būti konstatuota mišri šalių kaltė ir kiekvienai šaliai turėtų tekti po penkiasdešimt procentų kaltės, todėl ieškovo reikalaujamos žalos atlyginimo dydis ir sumažintas per pusę. Atleidus atsakovą nuo atsakomybės būtų pažeistas viešasis interesas, nes būtų suformuotas precedentas atleisti nuo civilinės atsakomybės gyvenamųjų patalpų valdytojus. Teismas, priteisdamas atsakovui 2 500 Lt išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti, pažeidė CPK 98 straipsnį bei Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 nuostatas, nes byla nėra sudėtinga, nereikalauja jokių specialių žinių, nėra jokio teisės normų taikymo ar aiškinimo naujumo. Be to, atsakovo pateikti mokėjimo nurodymai nepatvirtina advokato pagalbos atsakovui turinio, be kurio negalima teigti, kad atsakovas tikrai turėjo išlaidų advokato pagalbai šioje byloje. Taip pat iš pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad mokėta buvo ir advokato padėjėjai, kuri šiame procese nedalyvavo ir jokios teisinės pagalbos atsakovui neteikė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ ,,Vilniaus universiteto būstas“ prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Apeliantas nepagrįstai ginčija faktą, jog jis buvo neblaivus, nes jo neblaivumą patvirtina byloje esantys įrodymai. Nepagrįstas teiginys dėl liudytojos A. K. parodymų vertinimo, nes šios liudytojos paaiškinimai tiek po įvykio, tiek šioje byloje sutampa. Nepagrįsti argumentai dėl neblaivumo laipsnio reikšmės. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų ,,Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo iš išmokos mokėjimo taisyklių“ 53.1 punktą, aplinkybė, jog vairuotojas buvo neblaivus, suteikia draudikui teisę reikalauti, jog dėl padarytos žalos sumokėtas sumas grąžintų už žalą atsakingas neblaivus vairuotojas. Taigi vairuotojo atsakomybė yra siejama ne su neblaivumo laipsniu, o su neblaivumo faktu. Taikant įstatymo analogiją, galima daryti išvadą, kad galiojančiuose įstatymuose yra įtvirtinta prezumpcija dėl asmens koordinacijos ir aplinkos suvokimo sutrikimų, konstatavus patį asmens neblaivumo, tai yra minimalaus leistino alkoholio kiekio viršijimo kraujyje, faktą. Dėl to papildomai alkoholio įtaka asmens būsenai neturi būti teismo nustatinėjama. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teritorija, kuria ėjo ieškovas, nelaikytina neskirta vaikščiojimui. Tai, jog ši teritorija nebuvo skirta vaikščiojimui, patvirtina 2006 m. lapkričio 22d. antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuotraukos (b. l. 20-22). Teismas teisingai taikė teisės normas, nes apeliantas savo valia pateko į jam pavojingą padėtį. Taip pat teismas pagrįstai taikė subjektyvumo kriterijų, atsižvelgdamas į apelianto galimybę suvokti padėties pavojingumą ir savanorišką elgesio modelio pasirinkimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip žinoma, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašydamas jį pakeisti, tai yra iš dalies patenkinti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti apeliantui 100 000 Lt šios žalos atlyginimą. Atsakovas apeliacinio skundo nepateikė, todėl laikytina, jog jis sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis.
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas tyrė aplinkybę, ar apeliantas sužalojimus patyrė įkritęs į duobę, ar dėl trečiųjų asmenų smurtinių veiksmų. Civiliniame procese yra leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, grindžiamą tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasi šia taisykle, laikė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog sužalojimai atsirado ne dėl įkritimo į duobę, todėl teismas konstatavo, jog bylos medžiaga labiau patvirtina ieškovo poziciją (CPK 185, 178 str.). Kaip minėta, atsakovas neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose ir laikosi teismo nustatytos pozicijos, jog sužalojimus ieškovas patyrė įkritęs į duobę.
Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėtinas ginčas tarp šalių yra kilęs dėl dviejų klausimų: dėl atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrįstumo bei dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.
Dėl atsakovo atleidimo nuo pareigos atlyginti atsiradusią žalą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė buvus visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas: konstatavo, kad atsiradusi žala yra priežastiniame ryšyje su apelianto įkritimu į duobę, o atsakovas, palikęs duobę neuždengtą, pažeidė CK 6.246 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Dėl šios teismo išvados ginčo nėra.
Taip pat teismas sprendė buvus didelį apelianto neatsargumą ir laikė, jog tai yra pagrindas atsakovą visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.266, 6.270 str.). Šią išvadą teismas grindė teigdamas, jog apeliantas, turėdamas galimybę suvokti galimą savo elgesio pavojingumą, pats pasirinko rizikingą elgesio būdą ir taip prisiėmė žalos atsiradimo riziką (CK 6.253 str. 5 d.). Didelį ieškovo neatsargumą teismas konstatavo atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas įvykio metu buvo neblaivus, jo aplinkinės situacijos vertinimas, judesių koordinacija ir kiti apsvaigimą lydintys veiksniai neatitiko blaivaus asmens aplinkos vertinimo ir elgsenos, todėl apeliantas, teismo teigimu, nesugebėjo adekvačiai blaiviam žmogui vertinti situacijos, pasirinko tokį elgesio variantą, kuris bet kuriam protingai besielgiančiam asmeniui keltų pagrįstą savisaugos jausmą dėl tamsoje galimų netikėtų kliūčių atsiradimo tose vietose, kurios iš esmės neskirtos vaikščiojimui.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apelianto elgesio vertinimo bei neblaivumo įtakos padidinant nelaimingo atsitikimo riziką, tačiau sprendžia, jog tai nėra pakankamas pagrindas visiškai atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.
Teismas teisingai nustatė, jog apelianto elgesys turi būti įvertintas sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ir pagrįstai sprendė, jog tai, kad apeliantas buvo neblaivus, turėjo įtakos jo neadekvačiam aplinkos vertinimui, elgesio varianto pasirinkimui. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai teigia, jog galiojančiuose įstatymuose yra įtvirtinta prezumpcija, jog asmens neblaivumo faktas liudija asmens koordinacijos ir aplinkos suvokimo sutrikimą. Taip pat reikšminga teismo įvertinta aplinkybė, jog apeliantas tamsiu paros metu vaikščiojo ne tam skirtais takais, o žaliąja veja. Nors tai nėra draudžiamas veiksmas, tačiau tai liudija apie paties asmens neatsargumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats apeliantas skunde pripažino, kad jo elgesyje teismas teisingai nustatė didelį neatsargumą. Akivaizdu, jog ir patys apelianto veiksmai, tai yra ėjimas šlapintis palei bendrabučio sieną, negali būti toleruojami, nes, kaip teisingai nurodė atsakovas, tai yra viešosios tvarkos pažeidimas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas atsakovo elgesį bei jo įtaką nelaimingam atsitikimui, teisingai nurodė, jog atsakovas, nesirūpindamas pavojingos duobės uždengimu, įspėjamųjų ženklų išdėstymu, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai (CK 6.246 str.), todėl privalo atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų (CK 6.266 str. 1 d.), jei neįrodo CK 6.270 straipsnio pirmojoje dalyje numatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad apeliantas teisingai nurodo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė minėtų aplinkybių, kurios suteiktų pakankamą pagrindą konstatuoti, kad apelianto elgesys buvo vienintelė nelaimingo įvykio priežastis ir visiškai atleisti atsakovą nuo žalos atlyginimo (CPK 178, 185 str.). Akivaizdu, jog pastatams esant tvarkingiems ir minėtai duobei buvus uždengtai, net ir neblaivus, neadekvačiai besielgiantis asmuo nebūtų įkritęs į betonuotą, trijų metrų gylio duobę arba tokio kritimo galimybė būtų buvusi minimali ir įmanoma tik esant tyčiniams asmens veiksmams. Taigi atsakovo neveikimas – nesirūpinimas asmenų apsauga nuo pavojaus įkristi į atidengtą duobę – taip pat turėjo įtakos tam, jog įvyko nelaimingas atsitikimas bei sužalota apelianto sveikata.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas, eidamas neapšviesta vieta, nesugebėjo adekvačiai blaiviam žmogui vertinti situacijos, pasirinko tokį elgesio variantą, kuris bet kuriam protingai besielgiančiam asmeniui keltų pagrįstą savisaugos jausmą dėl tamsoje galimų netikėtų kliūčių atsiradimo tose vietose, kurios iš esmės neskirtos vaikščiojimui. Tačiau turi būti atsižvelgta ir į konkrečios situacijos ypatumus, tai yra į tai, kad atidengta betoninė trijų metrų gylio duobė sudaro tokio lygio pavojų asmens sveikatai bei gyvybei, kad, kaip teisingai skunde nurodė apeliantas, nagrinėjamu atveju protingas ir blaiviai mąstantis asmuo negalėjo realiai įvertinti galimo pavojaus, nes laikantis teisės aktų reikalavimų pastatų valdytojai privalo pasirūpinti, jog jų valdomi objektai nekeltų grėsmės aplinkiniams arba būtų perspėjama apie tokį pavojų. Asmuo negali pagrįstai tikėtis atviros trijų metrų gylio betoninės duobės viešoje vietoje be jokios apsaugos ir įspėjamųjų ženklų. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas, kaip minėta, turėjo įvertinti savo elgesio pavojingumą, tačiau neturėjo galimybės iš anksto numatyti tokio dydžio pavojaus.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsti apelianto teiginiai, jog teismas, įvertinęs abiejų šalių veiksmus, turėjo taikyti CK 6.282 straipsnio nuostatas, tai yra konstatuoti šalių mišrią kaltę, nustatyti šios kaltės procentines išraiškas ir proporcingai patenkinti bei atmesti ieškovo reikalavimus. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju kiekvienai šaliai turėtų tekti po penkiasdešimt procentų kaltės.
Teisėjų kolegija, turėdama omenyje anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas yra suaugęs, už savo veiksmus atsakingas asmuo, o jo elgesys traktuotinas kaip labai neatsargus ir vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju konstatuotina mišri šalių atsakomybė, šalių kaltės proporciją nustatant 70 procentų apelianto kaltės dalį ir 30 procentų atsakovo kaltės dalį, bei atitinkamai paskirstant apeliantui priteistinos neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydžio klausimas bus aptariamas atskirai (CPK 6.248 str. 4 d., 6.247 str., 6.250, 6.282 str. 6.283 str.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Kaip minėta, apeliantas ieškininiame pareiškime prašė priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o apeliaciniame skunde, pripažinęs buvus savo didelį neatsargumą, reikalavimą sumažino iki 100 000 Lt.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.), o neturtinė žala CK 6.250 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Čia taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs sunkių kūno sužalojimų padarymu, yra lydimas sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Žalą sveikatai patyrusio asmens susirūpinimas dėl sužalojimo pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir suprantamas. Svarbu turėti galvoje, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Neturtinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (taip pat jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti. Kartu, vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kuris toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Dėl to, kaip jau minėta, įstatymas nustato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas. Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu.
Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju nustatydama neturtinės žalos dydį, įvertina minėtas neturtinės žalos atlyginimo ypatybes ir pažymi, jog siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.2, 1.5 str. CPK 3 str.), sprendžiant šį klausimą atsižvelgia į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų, tų kategorijų bylose. Konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą, kad teismų praktika būtų koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas.
Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, įvertinusi šioje nutartyje anksčiau minėtas nelaimingo įvykio aplinkybes bei apeliantui padarytų sužalojimų pobūdį: apeliantui padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis patyrė rimtą galvos traumą, buvo atliktos dvi operacijos, nėra aiškios šio sužalojimo pasekmės bei įtaka tolimesnei apelianto sveikatos būklei, o taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantui būtų nustatyta invalidumo grupė, konstatuotas ilgalaikis dabingumo praradimas ar negalia, - teisėjų kolegija sprendžia, jog teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei susiklosčiusią teismų praktiką atitinka 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006, 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2005, 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2005, 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003, 2006 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2006, 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007, 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007, 2007 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2007, 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2006, 2006 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006 ir kt.).
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju buvo konstatuota mišri šalių kaltė dėl atsiradusios žalos, todėl šis neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas proporcingai nustatytai apelianto kaltei, tai yra, nustačius 70 procentų apelianto kaltės bei 30 procentų atsakovo kaltės dėl sužalojimo dalį, priteistinas proporcingas neturtinės žalos atlyginimas – apeliantui priteistina 30 procentų nuo nustatyto žalos dydžio: 15 000 Lt (CK 6.250 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsakovui priteistu išlaidų, turėtų advokato pagalbai, atlyginimo dydžiu. Atsakovas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 11 440 Lt, tačiau teismas sprendė, jog tokios išlaidos, atsižvelgiant į bylos apimtį ir į tai, jog byla išnagrinėta viename teismo posėdyje, yra nepagrįstai didelės, todėl priteisė iš ieškovo atsakovui 2 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą (CPK 98 str. 2 d., Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio). Atsakovas tokio teismo sprendimo neskundžia.
Tuo tarpu apeliantas skunde teigia, jog teismas, priteisdamas atsakovui 2 500 Lt išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti, pažeidė CPK 98 straipsnį bei minėtas Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 nuostatas, nes, apelianto nuomone, byla nėra sudėtinga, nereikalauja jokių specialių žinių, nėra jokio teisės normų taikymo ar aiškinimo naujumo. Taip pat, apelianto nuomone, atsakovo pateikti mokėjimo nurodymai nepatvirtina advokato pagalbos atsakovui turinio, be kurio negalima teigti, kad atsakovas tikrai turėjo išlaidų advokato pagalbai šioje byloje. Taip pat iš pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad mokėta buvo ir advokato padėjėjai, kuri šiame procese nedalyvavo ir jokios teisinės pagalbos atsakovui neteikė.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, tačiau atsakovui priteisė 4,6 karto mažesnį išlaidų, turėtų advokato pagalbai, atlyginimą. Atsižvelgiant į bylos apimtį, trukmę, sudėtingumą, priteista suma atitinka tiek CPK, tiek Teisingumo ministro įsakymo nuostatas (CPK 185 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, proporcingai atmestų bei patenkintų reikalavimų sumai, perskirsto ir priteistinas bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme. Dėl to minėta teismo sprendimo dalis dėl 2 500 Lt priteisimo atsakovui turi būti pakeista (CPK 88, 93, 96, 98 str.).
Ieškovas apeliaciniu skundu prašė priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas priteisė 15 000 Lt, tai yra patenkino15 procentų apelianto reikalavimo. Dėl to šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos proporcingai šiai patenkintų bei atmestų reikalavimų daliai (CPK 80, 93, 96 str.).
Kaip minėta, teismas atsakovui iš apelianto priteisė 2 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai, atlyginti. Proporcingai patenkintai reikalavimo sumai perskirsčius šias išlaidas, atsakovui iš apelianto priteistina 2125 Lt atlyginimo minėtų išlaidų, pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai apeliantas prašė priteisti 1 000 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme (b. l. 68), todėl jam iš atsakovo turėtų būti priteista 150 Lt šių išlaidų. Atsižvelgiant į tai atsakovui iš ieškovo priteistina 1 975 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme (2125 Lt – 150 Lt).
Už nurodyto dydžio reikalavimą apeliantas būtų turėjęs mokėti 3 000 Lt dydžio žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą, tačiau pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą, ieškovai tokio pobūdžio bylose yra atleidžiami nuo minėto mokesčio mokėjimo. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str.). Dėl to iš atsakovo valstybei priteistina žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, dalis, proporcinga patenkino reikalavimo daliai – 450 Lt. Taip pat proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93, 96 str.). Nagrinėjamu atveju tokių išlaidų buvo 28 Lt (b. l. 1, 110), todėl teisėjų kolegija valstybei priteisia iš apelianto 23,8 Lt, o iš atsakovo – 4,2 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (CPK 93, 88, 96 str.).
Apeliacinės instancijos teismui šalys nepateikė duomenų apie jų turėtas išlaidas advokato pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Ieškovo M. V. (a. k. duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti ieškovui M. V. ir atsakovo viešosios įstaigos ,,Vilniaus universiteto būstas“ (į. k. 126125243) 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.
Sumažinti iš ieškovo M. V. atsakovui viešajai įstaigai ,,Vilniaus universiteto būstas“ priteistą išlaidų advokato pagalbai, turėtų pirmosios instancijos teisme, iki 1 975 Lt (tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt penki litai).
Priteisti iš atsakovo viešosios įstaigos ,,Vilniaus universiteto būstas“ valstybei 450 Lt (keturi šimtai penkiasdešimt litų) žyminį mokestį.
Priteisti valstybei iš ieškovo M. V. 23,8 Lt (dvidešimt trys litai 80 ct), o iš atsakovo viešosios įstaigos ,,Vilniaus universiteto būstas“ - 4,2 Lt (keturi litai 20 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.
Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.