- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-17
- Bylos Nr.
- I-214-583/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00092-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- G.K.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušrelės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjui G.K., 2012 m. vasario 7 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams - valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP3-059N panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2011 m. balandžio 20 d. kreipėsi skundu į teismą (b.l. 2-3), prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-059N (toliau – Sprendimas), kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas bei priteisti iš atsakovo 9999 litų neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu suteikė antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-711-07, tačiau antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtam advokatui A. Mašalui pranešus, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas šioje baudžiamojoje byloje neperspektyvus, Tarnyba Sprendimu nutraukė jos teikimą. Mano, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o atsakovės pozicija, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas yra neperspektyvus, suvaržo jo teises į gynybą, užkerta jam kelią gauti baudžiamosios bylos dokumentų kopijas, inicijuoti baudžiamosios bylos atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei apriboja galimybes kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau - EŽTT) pateikiant peticiją. Pareiškėjo nuomone, tokiais neteisėtais Tarnybos veiksmais menkinamas jo pasitikėjimas Lietuvos valstybe, todėl jam padaryta 9 999 litų neturtinė žala, kurią prašo priteisti.
Pareiškėjas G.K. palaiko skundo reikalavimus ir prašo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovams valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkama. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l.16-17) prašoma nagrinėti bylą, nedalyvaujant atstovui. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas sprendimas - teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti nėra pagrindo. Pažymėjo, kad 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-01491 pagrindu pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje Nr. I-92-184/2009 (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 41-1-711-07). Pareiškėjas, gavęs neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-07 nutartį, kuria buvo atmestas jo kasacinis skundas, dar pageidavo inicijuoti baudžiamosios bylos atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei peticija kreiptis į EŽTT. Antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas A.Mašalas, išsamiai susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga nustatė, kad nėra pagrindų bylos atnaujinimui dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, taip pat nėra pagrindo peticija kreiptis į EŽTT, nes, jo nuomone, jokių duomenų, kad bylos nagrinėjimo metu būtų pažeistos žmogaus teisės, numatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencijos) bei jos papildomuose protokoluose, nėra. Priimant ginčijamą sprendimą, buvo vadovautasi Lietuvos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - VGTPĮ) 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis advokatą, teikiantį antrinę teisinę pagalbą, paaiškėjus aplinkybėms, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, nedelsiant apie tai pranešti Tarnybai, kuri ir priima atitinkamus sprendimus. Nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad ginčijamu sprendimu jam buvo padaryta neturtinė žala. Akcentavo, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų G. K. atžvilgiu neatliko, antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukė vadovaudamasi VGTPĮ nuostatomis bei efektyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis principais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas tenkintinas dalinai.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašo panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (1.2.)-SP3-059N nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, kuri buvo teikiama pagal Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (1.2.)-SP1-01491 ir priteisti 9999 litų neturtinei žalai atlyginti.
Dėl Tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (1.2.)-SP3-059N teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 9 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą (b.l.12-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-711-07, parengiant prašymą kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimui, kasacinio skundo trūkumų ištaisymui, 12000 litų sugrąžinimui bei prašymo atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių parengimui. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (1.2.)-SP1-01491 nusprendė G. K. teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-711-07, parengiant baudžiamojoje byloje procesinius dokumentus, ginant jo interesus visų instancijų teismuose. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatą Alfonsą Mašalą (b.l. 8-9). Baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba procesas baigtas Lietuvos Aukščiausiajam teismui 2010 m. gruodžio 7 d. priėmus nutartį, kuria G.K. kasacinis skundas buvo atmestas. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą (b.l. 59) prašydamas teikti antrinę teisinę pagalbą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir aiškiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei kreipimosi į EŽTT procesų inicijavimo. Byloje nėra pateiktas kitas Tarnybos sprendimas, kuriuo būtų išspręstas pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir šia apimtimi, nėra priimtas ir sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimo išnagrinėjus kasaciją. Todėl darytina išvada, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas G.K. buvo tęsiamas įvertinus ir pareiškėjo 2010 m. gruodžio 27 d. prašyme išdėstytas aplinkybes.
2011 m. kovo 18 d. antrinę teisinę pagalbą paskirtas teikti advokatas A. Mašalas Tarnybos direktoriui pateikė išvadą (toliau – Išvada), kuria pasiūlė antrinės teisinės pagalbos teikimą G.K. nutraukti, motyvuodamas, kad tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą nebėra įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytų pagrindų ir tokios pagalbos teikimas G. K. yra neperspektyvus (b.l.10-11). Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu bei atsižvelgdama į pateiktą Išvadą, 2011 m. balandžio 11 d. priėmė ginčijamą sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą G. K., nes antrinės teisinės pagalbos teikimas yra neperspektyvus (b.l. 9).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3218/2011 ir kt.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. VGTPĮ 11 straipsnyje nurodomi asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą pirminę ir antrinę teisinę pagalbą, bei imperatyviai nurodomi atvejai, kai ši pagalba neteikiama. Minėto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyti atvejai, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, inter alia – kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (11 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Paaiškėjus bent vienai iš VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių po to, kai tarnyba asmeniui paskyrė antrinę teisinę pagalbą ir ji buvo teikiama, šios pagalbos teikimas nutraukiamas. Pagal minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktą nustatytą teisinį reglamentavimą antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu nustatoma, kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalis), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis aptariamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą priima Tarnyba (23 straipsnio 3 dalis). Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą.
Pagal aukščiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes matyti, jog pagrindas Tarnybai priimti ginčijamą sprendimą buvo pareiškėjui paskirto teikti antrinę teisinę pagalbą advokato Alfonso Mašalo pateikta Išvada, kurioje nurodyta, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas G. K. neperspektyvus. Todėl teismas turi vertinti advokato Išvadoje nurodytus argumentus bei patikrinti, ar buvo ginčijamame sprendime nurodyti pagrindai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo.
Dėl kasacijos pagrindų buvimo
Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pripažino G. K. kaltu, padarius nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, 2010 m. sausio 14 d. nutartimi nuteistojo G.K. apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį paliko nepakeistu. Kaip matyti iš 2010 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismo nutarties (b.l.143) Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų atrankos kolegija 2010 m. rugsėjo 23 d. priėmė nagrinėti nuteistojo G. K. kasacinį skundą, kurį 2010 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija teismo nutartimi atmetė kaip nepagrįstą (b.l.161-164).
BPK 367 straipsnio 5 dalis numato, kad pakartotiniai kasaciniai skundai, kuriuos baudžiamojoje byloje tas pats proceso dalyvis paduoda antrą kartą, nepriimami ir nenagrinėjami. Taigi, akivaizdu jog pakartotinis kasacinis procesas yra negalimas, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad nėra teisinių prielaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui, kiek tai susiję su baudžiamosios bylos nagrinėjimu kasacine tvarka.
Dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindų buvimo
Advokatas savo teikiamoje išvadoje taip pat nurodė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą inicijuoti baudžiamosios bylos atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tačiau atsižvelgus į bylos medžiagą ir susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliacinės instancijos ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis, advokatas padarė išvadą, kad atnaujinti baudžiamąją bylą pagrindų, numatytų BPK IX dalies XXXIII skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“ ir XXXIV skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo“ nėra.
Pareiškėjo parengtas ir pateiktas prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo buvo išnagrinėtas 2011 m. liepos 25 d. Lietuvos Aukščiausiajame teisme ir nutarta atsisakyti atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagal nuteistojo G. K. pareiškimą (b.l.165-166). Šioje nutartyje konstatuota, kad nėra pagrindo manyti, kad G. K. akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikėtų priimti BPK 451 straipsnio 1-5 punktuose nurodytą sprendimą. Pagal BPK 452 straipsnio 2 dalį, pakartotiniai pareiškimai bei teikimai dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo (šiuo pagrindu) nepriimami ir nenagrinėjami, todėl akivaizdu, kad pakartotinai teikti prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo šiuo pagrindu nėra pagrindo.
Dėl baudžiamosios bylos atnaujino paaiškėjus naujoms aplinkybėms pažymėtina, kad BPK 443 straipsnis numato, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos šio Kodekso 444 straipsnyje. BPK 444 straipsnyje išvardintos 4 rūšių aplinkybės, kurioms paaiškėjus leidžiamas baudžiamosios bylos atnaujinimas: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. BPK 445 straipsnyje reglamentuota, jog baudžiamoji byla dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali būti atnaujinama ne vėliau kaip per vienerius metus nuo naujų aplinkybių paaiškėjimo dienos.
Pareiškėjo teisminio nagrinėjimo metu nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurių pagrindu mano, jog baudžiamoji byla Nr. 1-92-184-2009 gali būti atnaujinta yra 2007-09-11 įvykio vietos apžiūros bei 2008-03-18 papildomos apžiūros protokoluose skirtingai užfiksuotos faktinės aplinkybės bei liudytojų A.M. ir S.G. parodymai. Tačiau kaip matyti, visi šie procesiniai veiksmai buvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos bei apeliacinės instancijos teisme buvo žinomos ir vertinamos. Naujų aplinkybių, kurios būtų paaiškėjusios po apeliacinės instancijos priimto sprendimo pareiškėjas nenurodo, o duomenų būtų atsiradusios aplinkybės, numatytos BPK 444 straipsnio 1-3 dalyse nėra.
Taigi pareiškėjas reikšdamas prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo abiem įvardintais pagrindais, prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje išnagrinėta kasacija, taigi baigtoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą teisminę praktiką yra konstatavęs, kad teisinių prielaidų teikti antrinę teisinę pagalbą įvardintais pagrindais dėl proceso atnaujinimo baudžiamojoje byloje, kurioje nuosprendis įsiteisėjo, nėra (žr.: LVAT 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-122/2009). Todėl pagrįstai ginčijamu Tarnybos sprendimu konstatuota, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas ta apimtimi, kuria pareiškėjas baudžiamojoje byloje Nr. 1-92-184-2009 siekia šios bylos atnaujinimo, atstovavimas yra neperspektyvus. Visuma šių aplinkybių yra pagrindas konstatuoti, jog Tarnyba ir antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas pagrįstai konstatavo, kad antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama dėl jos neperspektyvumo baudžiamojoje byloje dėl pakartotinės kasacijos negalimumo, bylos nagrinėjimo atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ar aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo negalimumo.
Dėl kreipimosi peticija į Europos Žmogaus Teisių Teismą pagrindų buvimo
Advokato Išvadoje konstatuota, kad nėra pagrindo kreiptis į EŽTT, nes nėra jokių duomenų, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-92-184-2009 Lietuvos Respublikos teismuose būtų pažeistos pareiškėjo teisės, numatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad pasibaigus baudžiamosios bylos Nr. 1-92-184-2009 procesui, pareiškėjas, manydamas, kad buvo pažeistos Konvencijoje įtvirtintos teisės, 2010 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą inicijuoti kreipimąsi peticija į EŽTT. Iš šio prašymo turinio galima daryti išvadą, jog pareiškėjas pageidavo gauti antrinę teisinę pagalbą rengiant ir teikiant peticiją EŽTT. Teisė Europos Žmogaus Teisių Teismui teikti individualias peticijas dėl Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo, yra nustatyta Konvencijos 34 straipsnyje, kuriame numatyta, kad Teismas gali priimti kiekvieno asmens <...> teigiančių, kad jie yra vienos iš Aukštosios susitariančios šalies padaryto teisių, išdėstytų Konvencijoje ar prie jos esančiuose Protokoluose, pažeidimo aukos, peticijas. Konvencijos 35 straipsnyje yra reglamentuoti reikalavimai peticijų priimtinumui. Šiame straipsnyje numatyta, kad Teismas gali nagrinėti klausimą tik tada, kai visos vidaus priemonės buvo panaudotos, pagal visuotinai pripažintas tarptautines teises normas ir per šešis mėnesius nuo galutinio sprendimo priėmimo dienos. Kiekvienas individualus skundas paskiriamas tam tikrai sekcijai, kurios pirmininkas paskiria teisėją – pranešėją. Pranešėjas atlikęs preliminarų nagrinėjimą nusprendžia ar perduoti skundo nagrinėjimą trijų teisėjų komitetui ar septynių teisėjų kolegijai. Trijų teisėjų komitetas įvertinęs skundą gali paskelbti jį nepriimtinu ir išbraukti iš sąrašų be tolimesnio nagrinėjimo. Iš Konvencijos nuostatų darytina išvada, kad surašyti skundą ir pristatyti byla teisme gali tiek pats asmuo, tiek ir jo atstovas, teigiantys, jog pažeistos Konvencijoje garantuojamos teisės, tačiau vėlesnėje stadijoje, po pranešimo apie skundą valstybei (komunikavimo) teisinis pareiškėjo atstovavimas gali būti rekomenduojamas, kartais net būtinas. Taigi advokatas, spręsdamas kreipimosi į EŽTT perspektyvumo klausimą, turėjo vertinti tik šių dviejų veiksmų – peticijos parengimo ir pateikimo perspektyvumą, tai yra ar pareiškėjas atitinka priimtinumo sąlygas. Iš jau minėtų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. teikdamas Tarnybai prašymą atitiko minėtų Konvencijos straipsnių sąlygas sprendžiant peticijos priimtinumo klausimus, nes buvo panaudotos visos valstybės nacionalinės teisininės gynybos priemonės, ir nebuvo praėję 6 mėnesiai nuo Lietuvos aukščiausiojo teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarties priėmimo (terminas suėjo tik 2011 m. gegužės 7 d.). Tačiau analizuojant Išvadoje pateiktus advokato argumentus matyti, kad advokatas, konstatuodamas jog nenustatyta, kad būtų pažeistos pareiškėjo Konvencijoje numatytos žmogaus teisės ar pagrindinės laisvės, peržengė jam priskirtos kompetencijos ribas, nes kreipimosi peticija perspektyvumas šioje proceso stadijoje negalėjo būti svarstomas, peticijos perspektyvumo klausimas nėra priskiriamas advokato kompetencijai.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pareiškimo formuliarą EŽTT pateikė 2011 m. kovo 20 d., kuriam buvo suteikta žyma Nr. 28077/11, tai yra dar nesant priimtam sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Vėliau, 2011 m. birželio 5 d. pateikė naują pareiškimo formuliarą. Taigi, pareiškėjas pasinaudojo teise kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su individualia peticija, tačiau kaip nurodė teisminio nagrinėjimo metu, neturi galimybės pateikti reikalaujamų dokumentų, o būtent nutarčių, susijusių su kardomosios priemonės suėmimo paskyrimu kopijų, kadangi atlieka laisvės atėmimo bausmę (izoliuotas) ir pats susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga neturi galimybės, o advokatas teisinės pagalbos šiuo aspektu nesuteikė. Tokiu būdu jis negali pilnai realizuoti savo teisės kreitis su peticija į EŽTT.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš advokato išvados (b.l.10), vykdant Tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, pareiškėjas buvo pareiškęs prašymą inicijuoti kreipimąsi į EŽTT su peticija, dėl šių aplinkybių advokatas pasisakė ir Išvadoje. Kad antrinės teisinės pagalbos teikimas ją suteikusios Tarnybos ir ją teikusio advokato po kasacinio skundo nebuvo laikomas neperspektyviu ir tęsiamas iki 2011 m. balandžio 11 d. (b.l.9) patvirtina tai, kad 2010 m. gruodžio 7 d. kai buvo išnagrinėtas kasacinis skundas Aukščiausiajame teisme, antrinės teisinės pagalbos teikimas nebuvo nutrauktas. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti tarnybai arba ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (kai būtiną gynėjo dalyvavimą nustato Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis) apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Taigi jei advokatas nustatė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas neperspektyvus, jis nedelsdamas privalėjo pranešti apie tai po šių pagrindų paaiškėjimo, o jei tokie pagrindai nebuvo nustatyti, antrinė teisinė pagalba turėjo būti teikiama. Nei 2011 m. kovo 18 d. kai buvo surašyta advokato išvada, nei 2011 m. balandžio 11 d. kai buvo priimtas Tarnybos sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, jokių naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, nepaaiškėjo. Išvadoje ir sprendime įvardijamų aplinkybių visuma paaiškėjo Lietuvos Aukščiausiajam teismui išnagrinėjus kasaciją. Išnagrinėjus kasaciją pareiškėjas 2010-12-27 prašymu (b.l.64) kreipėsi prašydamas parengti kreipimąsi į Europos žmogaus teisių teismą dėl Konvencijos nuostatų pažeidimo. Išnagrinėjus kasaciją atsirado prielaidos svarstyti pareiškėjo prašymą dėl peticijos parengimo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Taigi kaip jau minėta antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, spręsdamas kreipimosi į EŽTT perspektyvumo klausimą, turėjo vertinti tik šių dviejų veiksmų – peticijos parengimo ir pateikimo perspektyvumą, tai yra ar pareiškėjas atitinka priimtinumo sąlygas, o ne vertinti ar buvo pažeistos žmogaus teisės, numatytos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose.
Iš teismui pateikto pareiškėjo susirašinėjimo su Europos Žmogaus Teisių Teismo kanceliarija matyti, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 20 d. yra pateikęs pareiškimo formuliarą, kuriuo pageidauja pateikti pareiškimą teismui pagal Europos Žmogaus Teisių konvencijos 34 straipsnį (b.l.70). Pareiškėjas 2011 m. gegužės 6 d., 2011 m. liepos 26 d. 2011 m. rugsėjo 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo pranešimais informuotas apie būtinybę pateikti papildomus dokumentus ir vykdomas susirašinėjimas. Iš to seka, kad dar iki ginčijamo sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą priėmimo pareiškėjas yra kreipęsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo išspręstas pareiškėjo pateiktos peticijos priimtinumo klausimas dėl jos trūkumų, todėl nebuvo išnykusios teisinės prielaidos pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis peticija į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir dokumentų reikalingų peticijos priimtinumo klausimo išsprendimui pateikimu. Todėl įvertinus visetą aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. (1.2.)-SP3-059N, toje dalyje, kurioje pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas nutrauktas ir ta apimtimi kiek tai susiję su jo prašymu parengti peticiją Europos žmogaus teisių teismui, yra nepagrįstas, todėl naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalis).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas reiškia ir reikalavimą, kuriuo prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 9999 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjo skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. padarytą žalą pareiškėjas kildina iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų.
Iš pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą matyti, kad pareiškėjas į Tarnybą antrinės teisinės pagalbos kreipėsi, siekdamas kasacine tvarka apskųsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus priimtus nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-92-184-2009, reikšdamas prašymą dėl prašymo atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą pateikimo. 2010 m. gruodžio 27 d. prašymu (Tarnyboje įregistruotas gautu 2010-12-29) (b.l.59) pareiškė prašė taip pat inicijuoti baudžiamosios bylos atnaujinimo bei kreipimosi į EŽTT procesą. Teismas šiame sprendime jau pasisakė dėl kasacijos ir baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, galimumo bei bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pagrindų. Tačiau būtina įvertinti ir tai ar pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarybai sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01491 nusprendus teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, parengiant procesinius dokumentus, ginant jo interesus visų instancijų teismuose, atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų, antrinė teisinė pagalba buvo teikiama tinkamai. Pareiškėjas teismui nurodė, kad teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje rengiant procesinius dokumentus, ginant jo interesus visų instancijų teismuose jis negavo, procesinius dokumentus parengė pats ir būtent tai, kad jie buvo paruošti nekvalifikuotai galimai sąlygojo kasacinio skundo nepatenkinimą, atsisakymą atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Taip pat neturtinę žalą kildiną iš to fakto, kad ginčijamu sprendimu nutraukus antrinės teisinė pagalbos teikimą, apribota galimybė kreiptis į EŽTT. Šias aplinkybes grindžia tuo, jog nesulaukus antrinę teisinę pagalbą teikti paskirto advokato pagalbos, pačiam teko surašyti peticiją EŽTT, tačiau atlikdamas laisvės atėmimo bausmę neturi galimybės susipažinti su baudžiamąja bylą bei gauti nutarčių, susijusių su jo suėmimu kopijų. O minėtų kopijų nepateikimas reikštų, kad peticija nebus priimta ir taip bus užkirstas galimybė ginti savo teises EŽTT.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. 2010 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarybai sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01491 nusprendus teikti antrinę teisinę pagalbą būtent ir turėjo būti užtikrintas įvardijamos antrinės teisinės pagalbos teikimas. Nagrinėjant bylą teismas siekdamas nustatyti kokie procesiniai dokumentai buvo parengti ir kokia antrinė teisinė pagalba teikta pareiškėjui paskirto advokato, 2012 m. sausio 12 d. raštu Nr. I-214-583/2012 kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašant iš baudžiamosios bylos Nr. I-92-184/2009 padaryti advokato A.Mašalo atstovaujamajam G.K. parengtų procesinių dokumentų nuorašus (b.l.136). 2012 m. sausio 17 d. raštu Nr. SD-61 Panevėžio miesto apylinkės teismas nurodė, kad advokato A.Mašalo rengtų procesinių dokumentų byloje nėra, procesiniai dokumentai: kasacinis skundas, įvairūs pareiškimai, prašymai rašyti paties G.K. ranka, jo paties pasirašyti (b.l.140). 2012 m. sausio 30 d. užklausimu Nr. I-214-583/2012/5-355 teismas kreipėsi į Panevėžio VGTPT ir Panevėžio antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatą A.Mašalą, prašant nurodyti kokie procesiniai dokumentai parengti ir kokie procesiniai veiksmai atlikti atstovaujant pareiškėją. 2012 m. vasario 3 d. raštu (b.l.169-170) antrinę teisinę pagalbą paskirtas teikti advokatas A.Mašalas nurodė, kad susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga priėjo išvados, kad kasacinio skundo padavimui pagrindų, numatytų BPK 369 str. nėra, be to buvo suėję kasacinio skundo padavimo terminai. Dėl to rengėsi Panevėžio VGTPT pateikti išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumo, tačiau iš karto to nepadarė dėl didelio užimtumo. Iš advokato pateikto teismui pranešimo turinio, akivaizdu, kad jokie procesiniai dokumentai pareiškėjui nebuvo rengiami, jo gynyba ir atstovavimas baudžiamojoje byloje iš esmės nebuvo vykdomas. Šias aplinkybes antrinę teisinę pagalbą paskirtas teikti advokatas grindžia atstovavimo neperspektyvumu, kurį jis teigia įžvelgęs susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti tarnybai arba ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (kai būtiną gynėjo dalyvavimą nustato Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis) apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Todėl jei advokatas paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą nustato, kad atstovavimas byloje neperspektyvus, jis privalo nedelsiant pranešti tarnybai apie teisines prielaidas, esančias pagrindu spręsti dėl paskirtos antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo. Antrinė teisinė pagalba buvo suteikta 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu (b.l.8), o nutraukta 2011 m. balandžio 11 d. (b.l.9). Iš nurodytų aplinkybių seka, kad neperspektyvia laikytos antrinės teisinės pagalbos teikimas truko 8 mėnesius, per įvardijamą laikotarpį jokie procesiniai dokumentai neparengti, gynyba ir atstovavimas byloje nebuvo vykdomas. Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos netinkamą veikimą, teikiant pareiškėjui G. K. antrinę teisinę pagalbą ir dėl šių priežasčių pareiškėjui buvo apribota galimybė gauti jam reikalingą antrinę teisinę pagalbą, įgyvendinant teisę paduoti kasacinį skundą, taip apginti galimai jo pažeistus interesus.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A146–1135/2010, Nr. A822–331/2011) yra pažymėjęs, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Nagrinėjamu atveju Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos netinkamas veikimas (neveikimas), susijęs su antrinės teisinės pagalbos administravimu, viešosios atsakomybės sąlygų buvimas, konstatuojamas šiuo teismo sprendimu. Nors teismas ir pripažino, kad Tarnyba turėjo teisę nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu dalyje dėl pakartotinės kasacijos negalimumo bei baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindų nebuvimo, tačiau pačios antrinės teisinės pagalbos teikimo aplinkybės yra savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad antrinė teisinė pagalba nebuvo teikiama tinkamai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog ištirti ir įvertinti konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, valstybės garantuojamai teisinei pagalbos tarnybai priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti, nutraukimo), yra ne tik jos teisė, bet įstatymų nustatyta pareiga įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Taigi, konkrečiu atveju Tarnyba pažeidė minėtas pareigas, nes antrinė teisinė pagalba pareiškėjui nebuvo nei teikiama, nei ji nutraukiama dėl jos neperspektyvumo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) aiškinama atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, juolab kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. O. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-599/2008).
Europos Žmogaus Teisių Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Guerin v. France, judgment of 23 July 198, Reports 1998-v., p. 1867, § 37; kt.). Tuo pačiu šio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad procesinių asmens teisių suvaržymas atitinka teisėtumo reikalavimą, jeigu jis yra atliktas teisės aktuose nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegijos nuomone, sprendime nurodytos aplinkybės, kurioms esant pats pareiškėjas, nors esant paskirtam antrinę teisinę pagalbą teikti advokatui, turėjo parengti procesinius dokumentus dėl kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo ir kasacinį skundą bei pateikti peticiją EŽTT, sudaro pakankamą pagrindą atsirasti neigiamoms pasekmėms, nurodytoms CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pakenktų vertybių pobūdį ir intensyvumą, įvertinusi tai, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta kasacine tvarka ir tuo buvo užtikrintos aukščiau cituojamos nuostatos, garantuojančios asmeniui teisę į žemenės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą bent vienos aukštesnės instancijos teismo, taip pat baudžiamoji byla buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiame teisme pagal prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, sprendžia, kad 300,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama moralinė satisfakcija.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 5 punktais,
nusprendžia:
pareiškėjo G. K. skundą patenkinti dalinai.
Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (1.2.)-SP3-059N nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui G. K. pagal 2010-08-12 sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01491.
Priteisti G. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 300,00 Lt (tris šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.