Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi A. D. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. sausio 21 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl A. D. stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Skundžiama nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl A. D. stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo.

4. A. D., kaip matyti iš skundo turinio, prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-01-21 nutartį ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

5. Teigia, kad jo laikymas ligoninėje yra nereikalingas. Nurodo, kad jaučiasi gerai, sportuoja, vaikšto į užsiėmimus ir planuoja savo ateities planus, nori adaptuotis visuomenėje ir dirbti. Teigia, kad jį prižiūrėtų brolis, kuris šiuo metu yra trumpam išvykęs. Jis gers vaistus ir gydymo nenutrauks.

6. Teismo posėdyje A. D. gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė A. D. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas atmetamas.

8. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2020-01-21 nutartimi pagrįstai A. D. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis - taikymą, todėl tenkinti A. D. skundą nėra pagrindo.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, ir 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

10. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju svarbią reikšmę įgyja A. D. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad A. D. diagnozuota paranoidinė šizofrenija.

11. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo A. D., pagrįstai rėmėsi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) 2020 m. sausio 2 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad A. D. psichikos būsena gerėjanti, tačiau dar nepakankamai stabili: stebimuoju laikotarpiu ligonis skyriuje adaptavosi, jo elgesys formaliai teisingas – be konfliktų, agresijos, dienotvarkės pažeidimų; nepaisant gydymo adekvačiomis terapinėmis dozėmis, ligonis išlieka nenuoseklaus mąstymo, paralogiškų samprotavimų, išsakantis savęs pervertinimo lygio idėjas; pakilios nuotaikos, egocentriškas; formaliai kritiškas veikos atžvilgiu, tačiau atkakliai prašo jį išleisti, argumentuodamas susidariusiomis skolomis už butą bei poreikiu dirbti. Todėl Komisija rekomendavo tęsti A. D. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (b. l. 2-3). Šios ligoninės atstovė pirmosios instancijos teisme iš esmės sutiko su Komisijos išvada ir nurodė, kad A. D. stebimas ir gydomas stacionare pirmą pusmetį, jo psichikos būklė gėrėja, tačiau dar nėra pakankamai stabili, todėl nurodė, kad A. D. reikalingas stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis sąlygomis. Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti priverstinį A. D. gydymą stacionare. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti.

12. Kaip jau minėta, Komisijos išvadoje konstatuota, kad A. D. psichinė būsena gerėjanti, tačiau labai svarbu įvertinti ir šios pagerėjusios sveikatos būklės stabilumą, nes tik tokiu atveju galima daryti kategorišką išvadą, jog tik stabiliai pagerėjusios psichikos būklės asmuo galės pats savarankiškai tęsti gydymą ambulatoriškai. Esant abejonėms dėl asmens pagerėjusiosios psichikos būklės stabilumo, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė negali būti keičiama į švelnesnę, juolab į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia yra teismų formuojama praktika analogiškose bylose. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sutinka su apylinkės teismu, kad A. D. psichikos būklė dar nėra pakankamai stabili. Tai patvirtina prieš tai jau minėta Komisijos išvada bei ligoninės atstovės paaiškinimai apylinkės teismo posėdyje. Dar daugiau, negalima nepaisyti to, kad A. D. psichikos būklė gerėja tik per pirmąjį pusmetį bei vis dar yra nenuoseklaus mąstymo, išlieka afektiniai svyravimai, ryški mąstymo patologija (pagreitėjęs, nenuoseklus, rezonieriškas), nekritiškas padarytai veikai. Aptarti duomenys leidžia spręsti, kad nuo A. D. psichikos būklės pagerėjimo buvo praėjęs nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog pagerėjusi jo psichikos būklė yra stabili. Priešingai, jo psichikos būklė dar nėra pakankamai gera, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog jo psichinė būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę naikinti ar keisti į švelnesnę. Vien tai, kad pats A. D. laiko save sveiku ir atkakliai prašo jį išleisti, argumentuodamas noru adaptuotis visuomenėje bei poreikiu dirbti, šios išvados nepaneigia.

13. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad A. D. socialinis pavojingumas yra sumažėjęs. Kaip minėta, Komisijos išvadoje nurodyta, kad A. D. mąstymas nenuoseklus, pagreitinto tempo, paralogiškas, rezonieriškas, kalba monologu, į užduotus klausimus atsakyti nepajėgia, akių kontakto nepalaiko. Svarbu ir tai, kad A. D. savo būklei visiškai nekritiškas. Visa tai neleidžia tvirtinti, kad A. D. nebėra pavojingas visuomenei. Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nors A. D. psichikos būklė ir yra gerėjanti, tačiau nėra pakankamai stabili, dėl ko jam nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne. Apygardos teismas sprendžia, kad šiuo metu A. D. ambulatorinis stebėjimas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti. Skunde nurodomi teiginiai, kad jis galėtų tęsti gydymą ambulatoriškai nėra pagrįsti, jie deklaratyvūs, jų nepatvirtina medicinos specialistų išvada. Be to, A. D. argumentai, prašymai dėl ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo grindžiami ryšiu su broliu, kurio pagalba, tikėtina, būtų siekiama padėti užtikrinti A. D. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau byloje nėra jokių duomenų (įrodymų), kurių pagrindu būtų galima daryti atitinkamas išvadas apie aplinką, į kurią A. D. grįžtų, jeigu taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis būtų pakeista į ambulatorinį stebėjimą. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu brolis yra išvykęs ir nėra duomenų, kada jis sugrįš, kas taip pat neleidžia vertinti, jog brolis galėtų užtikrinti efektyvų A. D. ambulatorinį stebėjimą.

14. Apygardos teismas pažymi, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų.

15. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. sausio 21 d. nutartis, kuria pratęsta A. D. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ar keisti ją skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Galiausiai pažymėtina, kad esant akivaizdžiam A. D. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jam reikalingo tolimesnio medicinos priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi

nutaria:

atmesti A. D. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. sausio 21 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.