Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, gynėjui advokatui Mykolui Vytautui Kazlauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. V., Z. K., S. K., R. A. ir nuteistojo S. T. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. ir jam paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. V., Z. K., S. K., R. A. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir priteista iš S. T. R. V. – 2000 litų neturtinei žalai atlyginti bei 300 litų teisinės pagalbos išlaidų, Z. K. – 400 litų neturtinei žalai atlyginti bei 600 litų teisinės pagalbos išlaidų, S. K. – 400 litų neturtinei žalai atlyginti bei 300 litų teisinės pagalbos išlaidų, R. A. – 400 litų neturtinei žalai atlyginti bei 300 litų teisinės pagalbos išlaidų. Kitoje dalyje ieškiniai atmesti. Priteista iš S. T. į valstybės biudžetą 80,08 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. T. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. kovo 22 d., apie 15.50 val., Anykščių rajone, kelio Radviliškis – Anykščiai – Rokiškis (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas automobilį AUDI 100 AVANT, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei vilkdamas priekabą TAURAS (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nevažiuodamas kuo arčiau dešiniojo savo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinkdamas saugaus važiavimo greičio, tokio kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, tokiu būdu pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 – 53, 164, 172 punktų reikalavimus, dėl padarytų pažeidimų nesuvaldė automobilio bei velkamos priekabos, dėl ko velkama priekaba išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su Z. K. vairuojamu automobiliu PEUGEOT 607, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl ko buvo sužalota automobilio PEUGEOT 607 keleivė R. V., kuriai dėl galvos smegenų sumušimo, be neurologinės židininės simptomatikos ir atviro kaktikaulio lūžio ančių srityje, sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, gynėjas advokatas prašė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinius skundus atmesti, nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. V., Z. K., S. K., R. A. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo S. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Motyvuojamoji dalis

Dėl S. T. kaltės

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. T. pripažino kaltu padarius LR BK 281 str. 1d. numatytą nusikalstamą veiką.

Nuteistasis S. T. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę ir prašo jį išteisinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo atmeta apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, kadangi juos paneigia faktinės bylos aplinkybės, t. y. nukentėjusiųjų R. V., Z. K., S. K., R. A. parodymai, specialistų išvados, ekspertizės aktai, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, eksperto duoti paaiškinimai teisme ir kiti bylos duomenys.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, jį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste.

Kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad S. T., vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo savo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, tokio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, dėl to nesuvaldė automobilio ir velkamos priekabos ir todėl velkama priekaba išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su Z. K. vairuojamu automobiliu Peugeot 607, dėl to buvo sužalota automobilio keleivė R. V.. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. T. neginčija faktų, kad jam važiuojant keliu Radiškis – Anykščiai - Rokiškis sumėtė jo vairuojamą automobilį ir velkamą priekabą, kuri išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su tuo metu priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu Peugeot 607, tačiau nurodo, kad kalta dėl šio eismo įvykio kilimo buvo automobilio Peugeot 607 vairuotoja, kuri turėdama galimybę išvengti eismo įvykio, to nepadarė. Nuteistojo manymu, automobilio Peugeot 607 vairuotoja, matydama, kad jo automobilio priekaba išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, lengvabūdiškai tikėdamasi ją apvažiuoti, laiku nestabdė ir atsitrenkė į jau sustojusį jo automobilį. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo nuteistojo subjektyviu sau palankiu situacijos vertinimu, kuriuo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės ir visiškai pritaria priešingai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl S. T. veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio. Kaip viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino nukentėjusioji Z. K., ji važiavo leistinu apie 90 km/h greičiu. Matė priešpriešais atvažiuojantį baltos spalvos automobilį, kuris likus 100-200 m atstumui, pradėjo mėtytis savo eismo juostos važiuojamoje dalyje. Nukentėjusiosios Z. K. teigimu, ji ėmė mažinti greitį ir trauktis arčiau kelkraščio, tačiau likus apie 5 metrų atstumui pastebėjo į jos eismo juostą išvažiuojančią priekabą, kurią vilko minėtas automobilis, su kuria jos automobilis susidūrė. Nukentėjusioji parodė priekabos anksčiau nepastebėjusi, todėl dėl buvusio per mažo atstumo susidūrimo išvengti nebeturėjusi galimybės. Šiais Z. K. parodymais kolegija neturi pagrindo netikėti, nes juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Nukentėjusioji R. A., sėdėjusi automobilio gale už keleivio sėdynės, parodė, kad priešpriešais važiuojantį automobilį Audi pastebėjo likus 50-60 m atstumui, o likus apie 20 m atstumui pamatė į jų važiuojamąją kelio dalį išvažiuojančią minėto automobilio velkamą priekabą, su kuria jie susidūrė. Nukentėjusioji R. V., sėdėjusi automobilio gale už vairuotojo sėdynės, parodė, kad kelio labai nestebėjusi, tačiau ganėtinai artimu atstumu matė priešpriešais atvažiuojantį automobilį, kuriam slystant, į jų važiuojamąją kelio dalį išvažiavo jo velkama priekaba, su kuria jie susidūrė. Nukentėjusysis S. K., sėdėjęs priekinėje automobilio sėdynėje, parodė, kad jų automobilis važiavo ne didesniu kaip 90 km/h greičiu. Matė priešpriešais atvažiuojantį baltos spalvos automobilį, kurį likus apie 50 metrų atstumui, sumėtė. Pastarojo nukentėjusiojo teigimu, Z. K. automobilį suko arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, tačiau susidūrimo neišvengė. S. K. parodė, jog jis net nespėjo pastebėti, su kuo susidūrė Z. K. vairuojamas automobilis. Tik išlipęs iš automobilio pamatė, kad susidūrimas įvyko su priekaba, išvažiavusia į jų važiuojamąją kelio dalį, kurios jis anksčiau nepastebėjo. Pirmoje įtariamojo apklausoje pats S. T. taip pat buvo nurodęs, kad jo velkama priekaba į priešpriešinę eismo juostą išvažiavo likus 10 m atstumui iki priešpriešais atvažiuojančio automobilio Peugeot 607. Iš 2008-03-22 kelių eismo įvykio apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint įvykio vietą buvo užfiksuota automobilio Peugeot 607 vairavimo žymė, esanti dešiniajame kelkraštyje, o specialisto išvadoje Nr. 11-2443 (08) konstatuota, kad automobilio Peugeot 607 vairuotoja Z. K., važiuodama keliu Radiškis – Anykščiai – Rokiškis link Anykščių, prieš priešpriešinį prasilenkimą su automobiliu Audi 100 Avant, kurį vairavo S. T., iš dalies įvažiavo į dešinį kelkraštį. Orientacinis automobilio Peugeot 607 judėjimo greitis prieš atsitrenkimą į automobilio Audi 100 Avant priekaboje vežtus tašus ir lentas buvo apie 49 km/h. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas V. Š. paaiškino, kad susidūrimas įvyko automobilio Peugeot 607 eismo juostoje. Prieš susidūrimą automobilio Peugeot 607 vairuotoja mažino judėjimo greitį, traukėsi arčiau dešiniojo krašto, net iš dalies buvo užvažiavusi ant kelkraščio. Susidūrimo metu abi transporto priemonės judėjo, tai rodo jų padėtys po susidūrimo. Priekaba, kurią vilko automobilis Audi, nebuvo pritaikyta vežti ilgiems gabaritiniams kroviniams. Negalėjo nustatyti, kokiu greičiu važiavo Audi automobilio vairuotojas, tačiau jei susidūrimas įvyko su kroviniu, tai transporto priemonės buvo netekusios stabilaus judesio. Vadinasi, nurodytas 50 km/h automobilio Audi greitis, esant tokiam priekabos pakrovimui, buvo nepriimtinas. Ekspertas paaiškino, kad jei automobilį sumėto, tačiau atstumas yra pakankamai didelis, priešpriešais važiuojančiam automobiliui neprivalu stabdyti, nes automobilis grįžta į savo eismo juostą ir su juo saugiai galima prasilenkti. Tokia situacija nesudaro nei kliūties, nei sukelia eismo saugumo grėsmės. Tokioje situacijoje, kai važiuojantį automobilį nestaigiai sumėto, jis pradeda iš pradžių vingiuoti ir tas procesas vyksta švytuoklės principu, t. y. automobilis kuo toliau, tuo daugiau įsisiūbuoja, pradeda vingiuoti. Jei netinkami vairavimo veiksmai, kuo labiau automobilis juda tokia trajektorija, tuo daugiau jį neša skersine kelio kryptimi. Eismo įvykio vietoje nebuvo užfiksuota automobilio Audi judėjimo pėdsakų ir trajektorijos, todėl negali pasakyti, kaip automobilis judėjo iki susidūrimo. Išvadoje nurodė, kad esant iki grėsmę sukėlusio automobilio 150 m atstumui, priešpriešais atvažiuojančio automobilio vairuotojas turėjo galimybę sustoti kaip galima arčiau dešiniojo kelio krašto ir išvengti susidūrimo. Tačiau šiuo atveju objektyviai nustatyti to atstumo neturėjo galimybės, tokią išvadą nurodė tik sąlyginai, nes nebuvo užfiksuota eismo įvykio duomenų. Kolegija pažymi, kad transporto priemonės vairuotojas, kuris važiuoja nepažeisdamas KET (šiuo atveju bylos įrodymais nustatyta, kad Z. K. važiavo savo eismo juostoje, leistino greičio neviršijo, nekėlė pavojaus kitiems eismo dalyviams), neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, pažeis jas, ir savo veiksmais kels pavojų kitiems eismo dalyviams. Taigi nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas ir tokį vairuotojo elgesį laikyti kelių eismo taisyklių pažeidimu. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykio, kartu ir kilusių pasekmių būtų išvengta, jei S. T. būtų suvaldęs automobilį ir jo tempiamą priekabą. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad nuteistojo S. T., kaip eismo dalyvio veika, kuria jis pažeidė kelių eismo taisykles, buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga. Tai konstatuota ir specialisto išvadoje Nr. 11-2443 (08), kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, kad S. T., vairuodamas automobilį Audi 100 Avant su priekaba, pakrauta tašais ir lentomis, nesuvaldė automobilio ir užtvėrė kelią priešpriešais judėjusiam automobiliui Peugeot 607, kurį vairavo Z. K.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šia išvada, nes ji išsami, argumentuota, atlikta nepažeidus įstatymų reikalavimų, gauta teisėtu būdu, todėl pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir turi įrodomąją galią. Taip pat ji atitinka kitus byloje esančius įrodymus, ją teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir ekspertas V. Š.. Tuo tarpu 2009-11-27 ekspertizės aktas Nr. 11-2036(09), kuriame nurodyta, kad automobilio Peugeot 607 vairuotoja Z. K., važiuodama jos nurodytu 90 km/h greičiu ir pamačiusi, kad priešpriešais 200 m atstumu apie 40 km/h greičiu artėjantis automobilis Audi 100 Avant netenka stabilaus judesio važiavimo kryptimi, tuo sukeldamas grėsmę eismo saugumui, siekdama išvengti nuostolingų padarinių techninių požiūriu privalėjo sustabdyti vairuojamą automobilį kaip galima arčiau kelio Radviliškis – Anykščiai dešiniojo krašto, priešingai nei teigia nuteistasis S. T., nepatvirtina nukentėjusiosios veiksmuose buvus priežastinį ryšį su vėliau atsiradusiais padariniais. Nuteistojo S. T. manymu, pati nukentėjusioji R. V. dėl savo neatsargumo – važiavo neprisisegusi saugos diržu, patyrė jam inkriminuotus padarinius. Tačiau kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nekeičia išvados dėl apelianto kaltės, nes nukentėjusiosios R. V. veiksmai nebuvo kilusių padarinių priežastis. Vertindamas aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl S. T. kaltės, kad jis, vairuodamas automobilį, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir šių duomenų visumos pagrindu kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo S. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

Dėl ginčijamų civilinių ieškinių

Nuteistasis S. T. apeliaciniu skundu nesutinka su Z. K., R. A. ir S. K. suteiktu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų dėl neturtinės žalos atlyginimo statusu ir prašo jų nepripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliais ieškovais dėl neturtinės žalos atlyginimo, o Z. K. netinkama ieškove ir dėl turtinės žalos atlyginimo ir jų ieškinius atmesti, taip pat nesutinka su teismo nuosprendžiu jam priteistu nukentėjusiajai R. V. atlyginti neturtinės žalos dydžiu, atstovavimo išlaidų bei proceso išlaidų priteisimu ir prašo jų nepriteisti, atitinkamai nukentėjusieji R. V., Z. K., R. A. ir S. K. apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu jiems priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, o papildomai Z. K. nesutinka su turtinės žalos išsprendimo klausimu ir prašo visiškai tenkinti jų civilinius ieškinius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu minėtieji klausimai, išskyrus teismo sprendimą, susijusį su nukentėjusiajai R. V. priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, išspręsti teisingai.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. padariniai – tai pirmiausia pasekmės, numatytos šio straipsnio 1-6 dalyse ir užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę. Nesant BK 281 str. numatytų padarinių, kaltininkui kyla administracinė atsakomybė. Nuteistojo S. T. manymu, nukentėjusiąja šioje byloje galėjo būti pripažinta tik R. V., nes tik jai kilo BK 281 str. 1 d. numatyti padariniai, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kitiems asmenims jokie sužalojimai, užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę, padaryti nebuvo, todėl jie negalėjo būti pripažinti nukentėjusiaisiais BK 281 str. prasme. Tokie nuteistojo S. T. apeliacinio skundo argumentai laikomi nepagrįstais. LR BK 28 str. 1 d. numatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Taigi BPK 28 straipsnio 1 dalies prasme nukentėjusysis yra ne tik asmuo, patyręs BK 281 str. 1-6 dalyse numatytus padarinius, bet ir asmuo, kuriam ta pati nusikalstama veika padarė kitokios žalos, nesiekiančios BK 281 str. 1-6 d. nustatytų ribų. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad asmuo, kuriam nusikaltimu, numatytu BK 281 str., buvo padaryta mažesnė žala nei numatyta šio straipsnio konkrečiose dalyse, turi būti nepripažįstamas nukentėjusiuoju.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. BPK 44 straipsnis, reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, patikslina, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Nukentėjusieji R. V., Z. K., R. A. ir S. K. šią teisę realizavo pareikšdami civilinius ieškinius baudžiamajame procese (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys įrodinėjamas pagal BPK taisykles, bet žalos atlyginimo klausimams, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, išspręsti taikomos ir baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, Civilinis kodeksas, kiti teisės aktai.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio pasekmės turi būti įvertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią jos įtaką turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeimyniniams santykiams ir t. t. Vertinant žalą padariusio asmens turtinę padėtį teismas atsižvelgia į jo turimą turtą ir gaunamas pajamas. Tačiau žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiesiems Z. K., R. A. ir S. K., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Nustatydamas kiekvienam nukentėjusiajam po 400 Lt neturtinės žalos dydį (prašė po 5000 Lt) teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė, be kita ko, ir į nusikalstamos veikos padarinius, t. y., kad dėl S. T. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusieji nors ir sužaloti nebuvo, tačiau patyrė išgąsti ir stresą. Teismas rėmėsi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio: nukentėjusiųjų parodymais apie eismo įvykio metu patirtą išgąstį, stresą ir kitas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, taip pat į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti nukentėjusiesiems Z. K., R. A. ir S. K. padaryti neturtinės žalos dydžiai aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja. Jokių naujų, teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nustatant neturtinės žalos dydį, nukentėjusieji apeliaciniame skunde nenurodė, tokių aplinkybių nėra ir byloje. Todėl keisti nukentėjusiesiems Z. K., R. A. ir S. K. teismo nuosprendžiu priteistų neturtinės žalos dydžių, pagal apeliacinių skundų prašymus, nėra jokio pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantės R. V. apeliacinio skundo teiginiu dėl teismo nuosprendžiu jai nustatyto per mažo - 2000 Lt neturtinės žalos dydžio (prašė 60 000 Lt) ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas R. V. neturtinės žalos dydį, tinkamai neįvertino nusikalstamos veikos pasekmių, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos panašiose bylose, todėl nuosprendis toje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 328 str. 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajai priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: nuteistojo S. T. kaltės formą (padarytas neatsargus nusikaltimas), veikos pasekmes (nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas), kad pati nukentėjusioji nesiėmė saugumo priemonių – važiavo neprisisegusi saugos diržu, o pagal ekspertų išvadą – jeigu nukentėjusioji būtų prisisegusi saugos diržu, nebūtų patyrusi tokios galvos traumos, neturtinę žalą, kurią atlygino bendrovė ir visas kitas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, sutikdama su tokiais žalos dydžio nustatymo argumentais, pažymi, jog deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolimesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl S. T. nusikalstamos veikos nukentėjusiajai R. V. padaryti tokie sužalojimai kaip galvos smegenų sumušimas kaktinių skilčių srityje, kaktikaulio lūžis ančių srityje, kaktos muštinė žaizda. Nukentėjusioji įvykio metu išgyveno stiprų fizinį skausmą, išgąstį, stresą. Dėl įvykio nukentėjusioji buvo guldyta į ligoninę, po to du mėnesius gydėsi namuose. Gydymosi laiku nukentėjusioji negalėjo gyventi visaverčio gyvenimo, įskaitant ir paskaitų Utenos kolegijoje lankymo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydytojų draudimu nukentėjusioji negalėjo dalyvauti kitą dieną mirusios motinos laidotuvėse, su kuria, kaip ji nurodo, buvo labai artimos. Akivaizdu, kad negalėjimas pagarbiai, pagal tradicijas išlydėti mirusią motina, su ja atsisveikinti, nukentėjusiajai sukėlė dideles dvasines kančias, išgyvenimus. Veidas yra atvira, visiems matoma ir žmogų reprezentuojanti kūno vieta. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji išgyvena ir dėl išliekamųjų sužalojimo padarinių - kaktoje likusio rando. Sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai, jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į civilinio ieškovo, bet ir į atsakovo interesus. Nuteistasis S. T. yra pensininkas, tačiau dirbantis, turi turto. Esant tokioms veikos pasekmėms ir atsižvelgiant į teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus, teismų praktiką panašių kategorijų bylose, į jau atlygintą draudimo bendrovės neturtinės žalos dydį, į nuteistojo turtinę padėtį bei į kitas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad nukentėjusiajai R. V. priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytinas 5 000 Lt, kitoje dalyje jos civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, atitinkamai dėl aukščiau paminėtų aplinkybių atmestinas nuteistojo S. T. prašymas atmesti R. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nors nuteistasis S. T. apeliaciniu skundu ginčija jam priteistas atlyginti nukentėjusiųjų turėtas bylinėjimosi išlaidas bei proceso išlaidas ir prašo jų nepriteisti, o atitinkamai nukentėjusioji Z. K. nesutinka su civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimu ir prašo jos ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu šie klausimai išspręsti teisingai ir nuosprendyje dėl to išdėstyti išsamūs motyvai, su kuriais ji sutinka. Naujų argumentų šiais klausimais apeliaciniuose skunduose nenurodoma, todėl apeliantų prašymai atmestini.

Nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinio skundo prašymo patraukti šioje byloje atsakovu UAB DK „PZU Lietuva“, nes minėta draudimo bendrovė šioje byloje atsakovu jau yra patraukta.

Nuteistojo atsikirtime nurodomas prašymas panaikinti 2008 m. liepos 11 d. Anykščių rajono apylinkės prokuroro nutarimu taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į jo turtą paliekamas nenagrinėtas, nes dėl to nebuvo pateiktas apeliacinis skundas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji Z. K. prašo iš nuteistojo S. T. priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš prie skundo pridėto 20010-11-08 pinigų priėmimo kvito LAT Nr. 579361 matyti, kad advokato padėjėjui A. B. už dokumento surašymą, patarimus ir kitas teisines paslaugas Z. K. sumokėjo 500 Lt. Kadangi apeliacinis skundas buvo rašomas keturių asmenų vardu, todėl atstovavimo išlaidos nelaikytinos aiškiai per didelėmis, pagrįstos dokumentais, todėl prašymas tenkintinas ir iš nuteistojo priteistina prašoma suma (BPK 106 str. 2 d.).

Remiantis išdėstytais argumentais, skundžiamas Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-10-12 nuosprendis neturtinės žalos dydžio nustatymo dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.), apeliantei R. V. priteistinas neturtinės žalos dydis didinamas iki 5 000 Lt, taip iš dalies tenkinant nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, nuteistojo S. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

nutar ė:

Nuteistojo S. T. apeliacinį skundą atmesti.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-10-21 nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti išsprendimo pakeisti:

Nukentėjusiajai R. V. priteistą neturtinės žalos dydį padidinti iki 5 000 (penkių tūkstančių) litų.

Papildomai iš nuteistojo S. T. priteisti nukentėjusiosios Z. K. naudai 500 Lt atstovavimo išlaidų.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.