Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius neigiamus išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto bei priežastinio ryšio tarp Marijampolės PN veiksmų ir, kaip teigiama, patirtos neturtinės žalos. Atsakovės atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2020-07-28 iki 2020-12-17.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Neturtinė žala kildinama iš to, kad pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui. Dėl šios aplinkybės jis ėmėsi autoagresijos. Taip pat nurodė, kad pataisos namų administracija nesprendė pareiškėjo problemų, nesuteikė pagalbos, nesidomėjo, kodėl jis save žaloja.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Marijampolės PN Kybartų sektoriaus drausmės grupės kameroje Nr. 15 kalėjo laikotarpiu nuo 2020-07-28 iki 2020-12-22 (Marijampolės PN 2021-07-20 raštas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 53/09-743). Marijampolės PN 2021-07-27 atsakyme į pareiškėjo skundą Nr. 9/07-7983 nurodyta, kad šios kameros plotas, įskaitant sanitarinį mazgą, buvo 9,92 kv. m, tačiau atsakovės atstovo pateiktuose nuteistųjų, kurie buvo kameroje Nr. 15, sąrašuose nurodyta, kad kameros gyvenamasis plotas yra 9,22 kv. m. Byloje pateiktoje Marijampolės PN (J. Biliūno g. 14, Kybartai) drausmės grupės ir kamerų tipo patalpų schemoje sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra nurodytas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos medžiagoje yra neatitikimų dėl tikslaus pareiškėjo gyvenamosios kameros ploto, teismas šias aplinkybes vertina pareiškėjo naudai ir laiko, kad kameros Nr. 15 bendras plotas ginčo laikotarpiu buvo 9,22 kv. m.

Nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2. punkte buvo reglamentuojama, jog vienam asmeniui pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2021-10-01 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2021-09-27 įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2. punkte.

Įvertinus minėtus byloje surinktus duomenis, konstatuotina ir atsakovės atstovas neneigia, jog laikotarpiu nuo 2020-07-28 iki 2020-11-17 pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto (trūko 0,53 kv. m ploto), kadangi kameroje Nr. 15 gyveno trys nuteistieji. Taigi, Marijampolės PN iš viso 113 parų neužtikrino pareiškėjui 3,6 kv. m minimalios ploto normos kamerų tipo patalpoje pagal teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovės atstovo pateikto Nuteistųjų, kurie 2020-11-18 buvo nurodytame miegamajame, sąrašo matyti, kad nuo 2020-11-18 iki 2020-12-17 ginčo kameroje buvo apgyvendinti tik du nuteistieji – pareiškėjas ir E. V., todėl likusiu ginčo laikotarpiu minimalaus ploto norma nebuvo pažeista (pareiškėjui teko 4,61 kv. m ploto).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl minimalios ploto normos pažeidimo ėmėsi savęs žalojimo, tačiau pataisos namų administracija tai ignoravo, nesuteikė jam pagalbos. Nurodė susižalojęs net 5 kartus.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog pirmą kartą persipjovė venas 2019 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau ginčą dėl per mažo kameros ploto kildina už laikotarpį nuo 2020-07-28, todėl kritiškai vertintini jo teiginiai, kad autoagresiją nulėmė būtent netinkamos kalinimo sąlygos kameroje Nr. 15.

Iš pareiškėjo sveikatos istorijos išrašo matyti, kad pareiškėjas save žalojo ir 2020-08-19, 2020-08-25, 2020-09-03, 2020-09-26. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje užfiksuota, kad pranešimas apie dar vieną pareiškėjo autoagresijos atvejį buvo gautas 2020-10-08.

Nors pareiškėjas teigė, kad pataisos namų administracija nesidomėjo priežastimis, dėl kurių jis save žaloja, bylos duomenys paneigia šiuos pareiškėjo teiginius. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje užfiksuota, kad gavus pranešimus apie pareiškėjo susižalojimą, jis buvo kviečiamas į pokalbį, tačiau neatvyko. Pareiškėjui taip pat buvo skirta sustiprinta individuali priežiūra pagal psichologo rekomendacijas. Pagal pareiškėjui sudarytą Individualų nuteistojo socialinės reabilitacijos planą su pareiškėju ginčo laikotarpiu periodiškai buvo vedami pokalbiai apie jo emocinę gerovę, žalingus įpročius, mąstymą ir elgesį. Byloje pateiktoje 2021-10-21 Marijampolės PN psichologės A. B.-C. parengtoje pažymoje Nr. 55/04-169 nurodyta, kad pareiškėjas pats į pataisos namų psichologus nesikreipė, o kviečiamas į konsultacijas dėl savęs žalojimo – neatvykdavo. Iš paties pareiškėjo pateiktos 2021-07-22 Marijampolės PN psichologės A. J. pažymos Nr. 14/07-1091 matyti, kad nuo 2019-08-05 iki 2021-07-22 pareiškėjas 5 kartus buvo kviestas psichologo konsultacijoms dėl suicidinio elgesio, tačiau atvykti atsisakė.

Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuolat buvo siūloma psichologinė pagalba dėl kiekvieno savęs žalojimo atvejo, tačiau pats pareiškėjas ignoravo pataisos namų specialistų siūlomą pagalbą ir atsisakydavo dalyvauti pokalbiuose. Byloje taip pat nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, psichologus ar pareigūnus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o šie būtų atsisakę patenkinti pareiškėjo prašymus ir nusiskundimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.

Išsamiai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad Marijampolės PN neteisėti veiksmai prieš pareiškėją pasireiškė tuo, jog 113 parų jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpoje Nr. 15 (trūko 0,53 kv. m) pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2. punkto reikalavimus.

Teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrinta nacionaliniais teisės aktais reglamentuota ploto norma, teismas įvertina kameroje buvusio sanitarinio mazgo plotą. Iš byloje pateiktos Marijampolės PN (J. Biliūno g. 14, Kybartai) drausmės grupės ir kamerų tipo patalpų schemos matyti, kad kameros Nr. 15 plotas be sanitarinio mazgo yra 8,77 kv. m. Padalijus šį plotą iš kameroje buvusių nuteistųjų skaičiaus, konstatuotina, kad pareiškėjui teko 2,9 kv. m, taigi, mažiau nei 3 kv. m ploto. Dėl šios priežasties vertintina, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą. Teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo autoagresijos atvejai buvo susiję būtent su šioje byloje nustatytu minimalios ploto normos pažeidimu, kadangi pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl to nesikreipė, savo elgesio nepaaiškino, psichologų konsultacijų kaskart atsisakydavo. Byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgusis, taip pat nėra duomenų apie jokias kitas pareiškėjui kilusias realias didelio masto neigiamas pasekmes.

Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę, nenustačius, kad pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų atsiradę sunkūs sveikatos sutrikimai ar kitos didelio masto neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 813 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės. Tokia teismo išvada atitinka naujausią LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2021-11-10 nutartį byloje Nr. TA-658-556/2021).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 813 Eur (aštuonis šimtus trylika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.