Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Noble Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria pareiškėjui pasiūlyta į teismo sąskaitą įmokėti nustatytą sumą administravimo išlaidoms apmokėti, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-4378-565/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Noble Group“ pareiškimą atsakovui viešajai įstaigai „Stereo 45“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl teismo pasiūlymo pareiškėjui įmokėti į teismo sąskaitą 5 000 Lt, kurie būtų naudojami teismo bei įmonės bankroto administravimo išlaidoms dengti.

Pagal ĮBĮ nuostatas, įmonės bankroto procedūros yra vykdomos bendrąja bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka, išskyrus supaprastintą bankroto procesą. Vykdant teismines bankroto procedūras patiriamos ne tik teismo, bet ir administravimo išlaidos. Ne visos nemokios įmonės turi turto ar jo turi pakankamai šioms išlaidoms apmokėti, todėl ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, padaro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip dešimt tūkstančių litų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre dienos neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, nevykdo veiklos, Sodros duomenimis neturi darbuotojų, atsakovui yra iškeltų bylų teismuose dėl skolų priteisimo, nusprendė, kad atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms padengti, todėl pasiūlė pareiškėją įmokėti į teismo sąskaitą 5 000 Lt sumą teismo ir administravimo išlaidoms padengti.

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik viešųjų registrų duomenimis įmonės turtinei padėčiai nustatyti, neišsireikalavo iš įmonės vadovo finansinės atskaitomybės dokumentų, o jų nepateikus, neskyrė vadovui baudos. Be to, administratoriui nesuteikė teisės patikrinti paskutiniųjų 36 mėnesių sandorių, kuriuos įvertinus galimai būtų nustatyta esant turto teismo ir administravimo išlaidoms padengti.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantu, kad nesant visų duomenų apie atsakovo turtą, negalima neabejotinai daryti išvados, kad atsakovas apskritai jo neturi, tačiau įstatymas nereikalauja teismo neabejotinai nustatyti, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą į teismo sąskaitą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida, jog atsakovas neturi turto. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti byloje nustatytų aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybė, kad viešuose registruose nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį ir tai, kad teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti.

Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva užklausė Nekilnojamojo turto registrą apie atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, VĮ „Regitra“ apie atsakovo vardu registruotas transporto priemones, nustatė, kad Juridinių asmenų registras neturi duomenų apie atsakovo finansinę atskaitomybę, kadangi juridinis asmuo jų nėra pateikęs. Pirmosios instancijos teismas atsakovui jo registruotos buveinės adresu siuntė procesinius dokumentus, taip pat vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalimi ir reikalavimą pateikti teismui duomenis, tačiau šie dokumentai grįžo neįteikti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus įmonės turtinei padėčiai nustatyti bei padarė pagrįstą prielaidą, kad atsakovo turimo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms padengti.

Apelianto nuomone, skundžiama nutartis pažeidžia viešąjį interesą, o atsisakius atsakovui iškelti bankroto bylą ir administratoriui neleidžiant patikrinti paskutinių 36 mėnesių atliktų sandorių teisėtumo, įmonės vadovui suteikiama galimybė sudaryti nenaudingus sandorius nemokiai įmonei ir tokiu būdu pažeisti kreditorių interesus. Apelianto įsitikinimu, kreditoriai savo teises gali apginti tik įmonei iškėlus bankroto bylą.

Iš tiesų, teismų praktikoje yra susiklosčiusi nuostata, kad klausimai, susiję su įmonių nemokumu, turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, tačiau šiuo atveju, negalima pripažinti, kad skundžiama nutartis pažeidžia viešąjį interesą, nes kreditoriai savo teises gali apginti ne tik įmonei iškėlus bankroto bylą, o kreipiantis į teismą dėl skolų priteisimo. Be to, bankroto procesas turi būti inicijuojamas tik nemokioms įmonėms ir negali būti inicijuotas kaip užslėpta forma skolos išieškojimui. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjas yra inicijavęs daugiau kaip 150 bankroto bylų, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu ir šiuo atveju pareiškėjas siekia ne nemokaus juridinio asmens eliminavimo iš rinkos, o tokiu būdu siekia skolos išieškojimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad skundžiama nutartimi atsakovo vadovui suteikiama galimybė sudaryti nenaudingus sandorius nemokiai įmonei ir tokiu būdu pažeisti kreditorių interesus. Minėta, kad pareiškėjui neužkirstas kelias atsakovui inicijuoti bankroto bylą, įmokėjus į teismo sąskaitą teismo nustatytą sumą teismo bei administravimo išlaidoms padengti. Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį, kreditorius, įmokėjęs teismo nustatytą sumą, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo, savininko, dėl to, kad šie įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, kreditoriams neužkirstas kelias savo teises apginti tiek CPK, tiek ĮBĮ nustatyta tvarka.

Nesutiktina ir su apelianto argumentais, kad bankroto procedūra neturėtų siekti 5 000 Lt, o teismo pasiūlyta įmokėti 5 000 Lt suma yra akivaizdžiai per didelė. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese (teisininko, audito), kanceliarinės, ryšio, transporto ir kitos išlaidos. Administravimo išlaidų sąmatos paskirtis yra užtikrinti sklandų bankroto procedūros vykdymą bei kuo greitesnį šios procedūros užbaigimą, todėl būtina skirti optimalų lėšų kiekį, nes jų vienintelis šaltinis yra bankrutuojančios įmonės turtas arba kaip šiuo atveju darytina prielaida, kreditoriaus įmokėta suma. Apeliacinės instancijos vertinimu, 5 000 Lt pasiūlyta suma protinga ir adekvati bankroto procedūros pradžiai, todėl šioje dalyje taip pat nėra teisinio pagrindo keisti skundžiamos nutarties.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo pagrindą svarstyti klausimą dėl baudos skyrimo atsakovo vadovui. Nors bylos duomenimis, atsakovui visi siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, tokiu atveju teismas turėjo galimybę siųsti procesinius dokumentus bendrovės vadovo gyvenamosios/deklaruotos vietos ar kitų jo darboviečių adresais. Vadovaujantis Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovo vadovas iki šios dienos yra N. M. ir be šios, vadovauja dar 5 įmonėms. Viešosios erdvės ir Sodros duomenimis, N. M. be to yra ir bankroto administratorius, dirbantis UAB „Ius positivum”. Informacija apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat informacija apie atsisakymą iškelti bankroto bylą teismas skelbia ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teisėjo rezoliucijos priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 9 str. 3 d.). Taigi šiuo atveju, atsakovo vadovui neabejotinai turėjo būti žinoma apie jo vadovaujamai įstaigai inicijuotą bankroto bylą bei apie jo pareigą pateikti teismui įmonės finansinius dokumentus. Priešingu atveju, N. M., kaip šios srities profesionalas, turėjo pasirūpinti, jog Juridinių asmenų registre nebebūtų skelbiama informacija apie jo vadovavimą įstaigai. Tačiau šios aplinkybės vis tik nepaneigia pirmosios instancijos nutarties teisėtumo, nes baudos skyrimo už įmonės finansinių duomenų nepateikimą ir užstato sumokėjimo tikslai yra skirtingi- pastarasis skirtas administravimo bei teismo išlaidoms apmokėti, tuo tarpu baudos skyrimu siekiama skatinti įmonės valdymo organus (šiuo atveju- vadovą) operatyviai pateikti bankroto bylos nagrinėjimui reikšmingus dokumentus bei nubausti šios pareigos nevykdančius asmenis. Taigi, baudos skyrimo ar neskyrimo aplinkybė nepaneigia kreditoriaus pareigos sumokėti teismo nustatytą užstato sumą.

Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatas, pasiūlydamas pareiškėjui įmokėti į teismo sąskaitą nustatytą sumą tam, kad bankroto procesas vyktų operatyviai ir sklandžiai, o taip pat į aukščiau nurodytus kitus faktus apie pareiškėjo nuolat inicijuojamus procesus dėl bankroto bylos iškėlimo ir kaip taisyklė, visą įrodinėjimo pareigą perkeliant teismui, nėra teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos nutarties.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.