- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-19
- Bylos Nr.
- I-2832-554/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- J.Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2018 m. vasario 19 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. birželio 27 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. birželio 27 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK). Buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma labai daug nuteistųjų, o patalpa buvo per maža. Dėl didelės drėgmės ant sienų buvo pelėsis, gyvenamojoje patalpoje ir virtuvėlėje buvo tarakonų. Nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. sausio 18 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, neužtikrinant minimalaus teisės aktais nustatyto ploto. Dėl netinkamų sąlygų jautė ilgalaikes dvasines, psichologines, moralines bei fizines kančias, apatiją, irzlumą, abejingumą, mieguistumą, diskomfortą, agresiją. Dėl minėtų sutrikimų kreipdavosi į Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus gydytojus – psichiatrus, buvo skiriami vaistai gydymui nuo nemigos bei agresijos. Minėti negalavimai atsirado būnant Pravieniškių PN-AK.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 5-13) nurodė, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat 2014 m. rugsėjo 29 d., taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų neužtikrinimo į administraciją, tačiau to nedarė. Todėl ginčo laikotarpiui nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 18 d. turėtų būti taikoma ieškinio senatis.
Nurodė, kad pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamas patalpas. Nuteistiesiems yra išduodamos valymo priemonės. Jei nuteistieji tinkamai atliktų savo pareigas – tinkamai valytų ir vėdintų patalpas, patalpose negalėtų būti blogo kvapo ir atsirasti pelėsis. Jei patalpose buvo pelėsis ir blogas kvapas, reiškia, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudarę sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą (kenkėjų naikinimą) registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, psichologinių, moralinių ir fizinių kančių kuriuos sukėlė nežmoniškos sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas 2016 m. vasarį, 2017 m. sausio mėnesį buvo konsultuotas psichiatro, nes skundėsi nemiga, 2017 m. gegužės 23 d. skundėsi dėl blakių įkandimų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. birželio 27 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. vasario 21 d. (b. l. 3). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 21 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 21 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2017 m. birželio 27 d. (ABTĮ 56 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje pateikti įrodymai (b. l. 7, 17, 18, 19) patvirtina, kad visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,15 kv. m iki 4,46 kv. m gyvenamojo ploto, o kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 4,20 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais oficialiais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi, teismas vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog gyvenamose patalpose buvo drėgna, todėl buvo pelėsis.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, drėgmės, pelėsio. Byloje nepateikta įrodymų - t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (drėgmės, pelėsio) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patalpų drėgmės ir pelėsio laikytini nepagrįstais.
Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 (b. l. 20-23), 2016 m. lapkričio 23 d. tarp UAB „Utenos deratizacija“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 76-703 (b. l. 54-27), darbų atlikimo aktai (b. l. 28-29), Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalai (b. l. 30-45) patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J.Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.