Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus, teisėjų Juozapo Surblio ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-09-25 nuosprendžio, kuriuo N. Z. pagal BK 229 str. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Nuosprendžiu nukentėjusiųjų M. S. D. ir V. D. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Z. buvo kaltinama pagal BK 229 str. tuo, jog būdama tarnautoja, dirbdama Klaipėdos ligoninės gydytoja - neurologe, 2003 m. gruodžio 8 d. apie 01.00 val. VŠĮ Klaipėdos ligoninėje, esančioje (duomenys neskelbtini), priėmimo skyriuje apžiūrėdama L. S. ir konsultuodama dėl jos, neatliko savo pareigų dėl nerūpestingumo: pažeisdama 2003 m. spalio 1 d. VŠĮ Klaipėdos ligoninės vyr. gydytojo patvirtintą kokybės vadybos sistemos procedūros „Pacientų stacionarizavimo procedūra“ 5 p. reikalavimą, kuriame nurodyta, kad „gydytojas - konsultantas priėmimo skyriuje apžiūri pacientą, įvertina jo būklę, užsako arba atlieka pagal savo kompetenciją tyrimus ir juos interpretuoja, nustato diagnozę, paskiria gydymą“, neįvertino susirgimo anamnezės, nepaskyrė jokių objektyvių tyrimų, galinčių padėti diagnozuoti ligą, neskyrė gydymo, nurodė ligonę hospitalizuoti į vidaus ligų skyrių, nors turėjo visas galimybes ir sąlygas tai padaryti, nediagnozavo L. S. kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio kairėje, kraujo išsiliejimo po kietaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio kaktinėje ir momeninėje skilčių srityje, galvos smegenų sumušimo židinio dešiniojo pusrutulio pakaušinės skilties pamatinėje dalyje, kraujo išsiliejimo į dešinio pusrutulio skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, antrinėm kraujosruvėlėmis smegenų kamiene, plaučių edema, širdies ir kvėpavimo nepakankamumu, ko pasekoje L. S. 2003 m. gruodžio 8 d. 3.10 val. mirė, tokiu būdu buvo padaryta didelė žala nukentėjusiesiems M. S. ir V. D. dėl dukros mirties.

Apylinkės teismas N. Z. išteisino motyvuodamas tuo, jog nėra būtino nusikaltimo objektyviosios pusės požymio – priežastinio ryšio tarp N. Z. veikos ir kilusių didelę žalą padariusių pasekmių, bei nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės, todėl nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 229 str., požymių.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – N. Z. pripažinti kalta pagal BK 229 str., ir ją nubausti atėmimu teisės dirbti mediko darbą, susijusį su žmonių gydymu, dvejiems metams, bei priteisti iš VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė nukentėjusiųjų M. S. D. ir V. D. naudai kiekvienam po 50000 litų neturtinei žalai ir 4700,10 litų turtinei žalai atlyginti, šias pinigų sumas priteisiant iš UADB „Lietuvos draudimas“. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Vertindamas įrodymus, teismas rėmėsi 2005-01-06 LTU Teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus specialisto išvada Nr. DM17(104)704(01), tačiau visiškai nevertino ir nemotyvuotai atmetė 2005-03-18 LTU Teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus specialisto išvadą Nr. DM57/05(01). Būtent šioje išvadoje iškelta prielaida, kad N. Z. aplaidumas arba tiesiog atsainus požiūris į darbą sąlygojo klaidingą diagnozės nustatymą. Specialisto išvadoje teigiama, kad L. S. į ligoninę atgabenta GMP medikų, kurie pažymėjo kortelėje, jog ligonė buvo kurį laiką neorientuota, jog ligonei pasidarė bloga staiga (staigi ligos pradžia). Priėmimo skyriaus gydytoja L. Š. nurodo, jog į klausimus beveik neatsakinėja, stebėjo trumpą anizokoriją. Įtarus neurologinės kilmės susirgimą, iškviesta N. Z., kaip gydytojas neurologas konsultantas, nesiteikė net vertinti anizokorijos priežasties, apsiribojo tuo, jog ligonė atsisakė lumbalinės punkcijos (atsisakymas procedūros abejotinas, nes nepatvirtinamas), nepaskyrė jokių kitų diagnostinių procedūrų ir gydymo, tiesiog hospitalizavo ligonę į vidaus ligų skyrių. N. Z. apsiribojo trumpai nusakoma anamneze, neįvertindama, kad ligonė kurį laiką buvo neorientuota ir galėjo turėti ribotą suvokimą. Be to, kelia abejonių aiškinimasis dėl anamnezės, nes pagal duomenis ligonė į klausimus beveik neatsakinėjo. Tikėtina, kad N. Z. rėmėsi kitų medikų užfiksuota trumpa anamneze, pati išsamiau nepasidomėdama. Gydytoja N. Z. turėjo galimybę ir galėjo atlikti kitas diagnostines procedūras, pvz., kompiuterinę tomografiją, bet to nepadarė. Gydytoja N. Z. akcentuoja, kad netiksliai susirgimą diagnozavo, nes ligonė atsisakė lumbalinės punkcijos, tačiau parašo iš ligonės nepareikalavo. Tai kelia abejonių. Medikė net nežino, kad lumbalinei punkcijai atlikti ligonio sutikimo nereikia, ši diagnostinė procedūra tolygi kraujo paėmimui. N. Z. netinkamai pasirinko pačią pirmą diagnostinę procedūrą – lumbalinę punkciją, bei ligonės stebėjimo vietą vidaus ligų skyriuje. Reziumuojant išdėstytą specialistai konstatavo, jog mediko darbe aplaidumu vertinamas sąmoningas visų būtinų veiksmų neatlikimas, konkrečiu atveju dar vienos būtinos diagnostinės procedūros nepaskyrimas gali būti vertinamas kaip aplaidumas arba kvalifikacijos stoka. L. S. susirgimą būtų padėjusi diagnozuoti kompiuterinė tomografija. Lumbalinės punkcijos pagalba nebūtų diagnozuota subdurinė hematoma, galvos smegenų sumušimas, tačiau buvusią traumą galima buvo įtarti. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių nevertino šios specialisto išvados ir ja nesivadovavo, negana to, nuosprendyje padarė visiškai priešingas išvadas, nei nurodytos minėtoje specialisto išvadoje, visiškai nepagrįsdamas, kokiu pagrindu aptartą specialisto išvadą atmeta. Be to, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, 2004-05-13 specialisto išvadoje Nr. DM48/04(01) nurodyta, kad chirurgiškai gydant tikimybė pasveikti yra 60-70 procentų.

Teismas nuosprendyje teigia, jog neatmetama galimybė, kad galvos traumą L. S. galėjo patirti ligoninėje, be to, nepavyko nustatyti, kur daugiau kaip valandą buvo ligonė iki patenkant į vidaus ligų diagnostikos skyrių, tačiau analizuojant medicininius dokumentus, liudytojos O. B. ir kitų liudytojų, kurie 2003-12-08 naktį matė L. S. parodymus yra nustatyta, kad L. S. nebuvo palikta viena pati ir niekas nematė, kad tokią traumą ji būtų patyrusi. Be to, į VŠĮ „Klaipėdos universitetinė ligoninė“ priėmimo skyrių L. S. buvo pristatyta 2003 metų gruodžio 8 d. 0.45 val., nes tuo laiku ją pradėjo apžiūrinėti gydytoja Z. Š.. 1 val. L. S. ėmė apžiūrinėti gydytoja N. Z.. Pagal liudytojos O. B. parodymus, N. Z. priėmimo skyriuje išbuvo apie valandą laiko. Apie 2.30 val. L. S. buvo pristatyta į vidaus ligų diagnostikos skyrių. 2.50 val. L. S. būklė pablogėjo, 2.55 val. iškviesta reanimacinė brigada, 3.10 val. konstatuota mirtis. Iš šių medicininiuose dokumentuose užfiksuotų įrašų darytina išvada, kad nėra jokių duomenų, kad L. S. neaišku kur buvo apie valandą laiko.

Nors teismo posėdžio metu apklausti liudytojai medikai Z. Š., O. B., kaltinamoji N. Z. nurodė, kad L. S. būklė nuolat gerėjo, tačiau šie jų parodymai prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, kuriuos užfiksavo patys medikai. Štai „Greitosios medicinos pagalbos ligonio siuntime 2003 m. Nr.37423“ nurodyta, kad GMP gydytojas G. S., kuris pirmas apžiūrėjo L. S., nurodė, kad apie 15 min. prieš iškvietimą L. S. pasidarė bloga, silpna, pykino, vėmė, stipriai skaudėjo galvą, viską išvėmė ką suvalgė, nepalengvėjo. Tokie dalykai pirmą kartą. Traumą, apsinuodijimą neigia, buvo kurį laiką dezorientuota. Diagnozės patikslinimui vežta į stacionarą. Taip pat padarytas įrašas, jog negali atmesti aneurizmos plyšimo galvos smegenyse. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jau GMP gydytojas įtarė, kad tai ne paprasčiausia migrena. Liudytoja R. P. (B.), Klaipėdos m. GMP stoties bendruomenės slaugytoja parodė, kad 2004-12-08 pagal iškvietimą nuvykus kartu su gydytoju G. S. pas ligonę L. S., ši pasisakė, jog grįžus iš darbo staiga pasidarė bloga. Gydytojas negalėjo išklausti visko, kas jį domina, kad nustatyti negalavimo priežastį, nes L. S. sunkiai kalbėjo - lėtai kalbėjo, atrodė lyg nenorėdama kalba, eisena buvo svyruojanti, ją pykino. Pagrindinis L. S. skundas buvo, jog pykina, silpna, kad taip įvyksta pirmą kartą. Bute pas ligonę išbuvo apie 15 minučių ir buvo akivaizdu, jog jos būklė blogėja - jei iš pradžių pati nuėjo iki tualeto, tai po to nebeturėjo jėgų pasikelti, nors pati nuėjo iki GMP automobilio, tačiau buvo prilaikoma už parankių. Gydytojas kortelėje pažymėjo, jog ligonė buvo dezorientuota. Tai gydytojas nustatė pagal ligonės būklę. Ji pati pastebėjo jog L. S. neatsako į kai kuriuos klausimus, tyli, o klausimai buvo apie ligos simptomus. Kai buvo nuspręsta gabenti ligonę į ligoninę, L. S. pasiūlius ką nors apsirengti, ji trumpai sėdėjo lyg nesuprastų, kas vyksta, o po keleto minučių padedant bandė stotis ir eiti. Šie gydytojo G. S. padaryti įrašai ir liudytojos R. P. parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad L. S. būklė, kai ją apžiūrėjo GMP gydytojai, buvo sunki ir jos būklė toliau blogėjo. Pristačius L. S. į ligoninę, apie 0.45 val. ją priėmimo skyriuje apžiūrėjo gydytoja Z. Š.. Jos ranka L. S. ligos istorijoje nurodyta, kad ligonės bendra būklė sunki, veide kenčianti išraiška, mieguista, vangi, buvo anizokorija, kuri vėliau išnyko, į klausimus beveik neatsakinėja. Buvo iškviestas neurologas. Jokių įrašų apie tai, kad ligonė pakartotinai neigė patyrusi galvos traumą ar nugriuvusi, nėra, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jos apie tai paprasčiausiai nebuvo net paklausta. Po to apie 1 val. gydytoja N. Z. ligos istorijoje pažymėjo, kad ligonė serga stipriais galvos skausmais priepuolinio tipo. Dėl diagnozės patikslinimo ir gydymo reikalingas stac. gydymas. Jokių įrašų apie ligonės būklės pagerėjimą ar atliktus kažkokius tyrimus nėra. Ligos istorijoje stebimas tik akivaizdžiai po kurio laiko padarytas įrašas, kad nuo lumbalinės punkcijos ligonė atsisakė. Tokią išvadą objektyviai galima padaryti, nes skiriasi braižas, kuriuo padaryti įrašai. Visas šis akivaizdus ligonės L. S. būklės pablogėjimas patvirtinamas ir minėtoje 2005-03-18 specialisto išvadoje Nr.DM57/05(01). Iš to seka, kad nors L. S. ir neigė traumą, tačiau gydytoja N. Z. privalėjo atsižvelgti į medicininiuose dokumentuose užfiksuotus įrašus, kad ligonė kurį laiką buvo neorientuota ir galėjo turėti ribotą suvokimą, kad pagal medicininius duomenis ligonė į klausimus beveik neatsakinėjo. Vienok gydytoja N. Z. apsiribojo kitų gydytojų anamneze ir išsamiau šiuo klausimu nesidomėjo, nes nepaskyrė jokių tyrimų ir nevertino net anizokorijos priežasties.

Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nors N. Z. ir nenumatė pavojingų pasekmių dėl savo veikos, tačiau tai nereiškia, jog tokiu atveju nėra jos kaltės, kadangi ji, nenumatydama savo veikos pavojingumo, nepakankamai apdairiai vykdė savo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų. N. Z. kaip gydytoja neurologė privalėjo tinkamai apžiūrėti ligonę, nustatyti tikslią diagnozę, nes, nors ir nenumatydama tokių padarinių, turėjo realią galimybę numatyti pavojingus padarinius šioje konkrečioje situacijoje, nes turėjo reikiamą kvalifikaciją, buvo pakankamai medicininių priemonių, tai galėjo numatyti ir pagal savo individualias asmenines savybes, tačiau nesistengė įtempti savo psichinių jėgų ir užkirsti kelią tokiems padariniams. Jau pačioje gydymo pradžioje gydytoja N. Z. netinkamai atliko savo profesinę pareigą - apžiūrėdama ligonę nenustatė tikslios diagnozės, netinkamai įvertino ligonės būklę, nepaskyrė jokių tyrimų, kurie būtų leidę teisingai diagnozuoti ligonės būklę, dėl to ir kilo ligonio sveikatos komplikacijos, nuo kurių ligonė mirė (analogišką išvadą padarė ir LAT, 2006-09-19 nagrinėdamas kasacinį skundą byloje Nr.2K-563/206). Vidaus ligų diagnostikos skyriuje ligonės sveikata per 20 min. dar labiau pablogėjo, todėl ten dirbęs gydytojas nebeturėjo realios galimybės ligonę ištirti bei skirti gydymo.

Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusieji ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas neteisus teigdamas, jog vertindamas įrodymus, teismas rėmėsi vien LTU Teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus specialisto 2005-02-11 išvada Nr. DM17(104)/04(01) (skunde nurodyta išvados data 2005-01-06 yra tyrimo atlikimo pradžia, todėl ji ir vėliau kitų išvadų datos, kadangi jos nurodytos tokiu pat principu, tikslinamos), tačiau visiškai nevertino ir nemotyvuotai atmetė LTU Teismo medicinos instituto Vilniaus ekspertinio skyriaus specialisto 2005-04-22 išvadą Nr. DM57/05(01). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (5 t., b. l. 84-85), teisme buvo ištirtos visos byloje esančios specialistų ir ekspertų išvados: 2003-12-15 Nr. 963 (1 t., b. l. 55-57), 2004-06-15 Nr. DM48/04(01) (1 t., b. l. 78-83), 2005-02-11 Nr. DM17(104)/04(01) (1 t., b. l. 89-94), 2005-04-22 Nr. DM57/05(01) (1 t., b. l. 98-101). Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad šios išvados buvo vertinamos kartu su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kolegija atkreipia dėmesį, jog priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir jos padarinių buvimo bei asmens kaltės nustatymas yra ne ekspertų ar specialistų, bet išimtinai teismo kompetencija, o teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliantas visiškai nepagrįstai 2005-04-22 specialisto išvados Nr. DM57/05(01) dalyje „Bylos aplinkybės“ nurodytą teiginį, jog įvertinus byloje turimas specialisto išvadas, kitą turimą medicininę dokumentaciją, liudytojų parodymus, susidaro prielaida, kad medikės N. Z. aplaidumas arba tiesiog atsainus požiūris į darbą sąlygojo klaidingą diagnozės nustatymą bei žemiau išvardintas neva nustatytas aplinkybes, kurios leidžia tokią prielaidą daryti, priskiria tyrimą atlikusių ekspertų R. Sitienės, E. Jaržemsko ir J. Rybalko autorystei. Minėti ekspertai savo išvados dalyje „Bylos aplinkybės“ pagal nustatytus reikalavimus paprasčiausiai atkartojo tyrėjos abejones dėl ankstesnės išvados, kurioms kilus tyrėja ir paprašė ekspertų patikslinti išvadą ir atsakyti į pateiktus klausimus (1 t., b. l. 95-96), gi 2005-04-22 specialisto išvadoje Nr. DM57/05(01), kuria remiasi apeliantas, tokių išvadų patys ekspertai nėra davę. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad skundžiamame nuosprendyje teismo padarytos išvados prieštarauja 2005-04-22 specialisto išvados Nr. DM57/05(01) rezoliucinei daliai.

Apeliantas teisingai pastebi, jog apylinkės teismas, motyvuodamas, jog nepavyko nustatyti, kur daugiau kaip valandą po N. Z. apžiūros ligonė buvo iki patenkant į vidaus ligų diagnostikos skyrių, nepagrįstai neatmetė galimybės, kad galvos traumą L. S. galėjo patirti ligoninėje. Iš gydymo stacionare istorijos (2 t., b. l. 84-85) matyti, jog L. S. į priėmimo skyrių pristatyta 0.45 val., ją apžiūrėjo priėmimo skyriaus gydytoja Z. Š., kuri konsultacijai dėl diagnozės išsikvietė budinčią gydytoją neurologę N. Z., pastaroji L. S. apžiūrą pradėjo 1.00 val. Sekantys įrašai liudija apie tai, jog 2.30 val. L. S. apžiūrėjo vidaus ligų diagnostikos skyriaus gydytojas A. K., o apie 2.50 val. L. S. iš burnos pradėjo bėgti putos, ji reanimuota, 3.10 val. konstatuota biologinė mirtis. Nors N. Z. teisme parodė, jog ji L. S. apžiūrinėjo apie 15-20 minučių, po to nuėjo į savo skyrių, o A. K. ją iškvietė apie 3.00 val., taigi L. S. apie 1.40 val. laiko buvo ne jos priežiūroje, tačiau vien šios aplinkybės kartu su įrašais ligos istorijoje neleidžia daryti išvados, jog po N. Z. apžiūros L. S. nebuvo prižiūrima ligoninės darbuotojų. Liudytoja ligoninės saugytojos padėjėja R. Bagdonienė parodė, kad 2003-12-08 ratukais nuvežė L. S. iš priėmimo skyriaus į vidaus ligų diagnostikos skyrių ir ligonę perdavė to skyriaus palatos slaugytojai (D. P.). Ligonę jai perdavė gydytoja Z. Š., buvo ir gydytoja N. Z.. Ligonės būklė nuvežus nuo priėmimo skyriaus iki palatos nepakito. Ligonė į lovą įlipo ir atsigulė pati. Su ligone ji nekalbėjo. Veždama ligonę liftu užtruko 2-3 minutes. Liudytoja O. B., 2003 m. dirbusi ligoninės priėmimo skyriuje bendrosios praktikos slaugytoja parodė, kad 2003-12-08 naktį buvo atvežta ligonė L. S.. Priėmimo skyriuje ligonė buvo apie vieną valandą. Į vidaus ligų diagnostikos skyrių ji palydėjo ligonę ratukuose, liftu pakilo per 3 minutes. Ligonė pati pasirinko lovą prie lango, palata buvo keturvietė, gulėjo dar dvi moterys. L. S. pati nusiavė batus, nusivilko kelnes. Liudytoja D. P., 2003 m. dirbusi ligoninės vidaus ligų diagnostikos skyriuje slaugytoja parodė, kad L. S. iš priėmimo skyriaus buvo atvežta vežimėlyje, ji padėjo jai atsigulti į lovą, klausinėjo jos apie būklę, bet pacientė beveik nieko neatsakė, atrodo, pacientė buvo su rūbais. Kas pacientę jai perdavė iš priėmimo skyriaus, ji neatsimena, paprastai tai daro slaugytoja ar padėjėja. L. S. buvo paguldyta į 701 palatą, kuri buvo keturvietė. Aptarti tarpusavyje sutampantys liudytojų parodymai leidžia teigti, jog L. S. po gydytojos N. Z. apžiūros buvo prižiūrima ligoninės darbuotojų iki pat paguldymo į vidaus ligų dignostikos skyriaus palatą. Tą aplinkybę, jog L. S. išbuvo priėmimo skyriuje ilgiau nei numatyta, patvirtino ir liudytoja gydytoja Z. Š., parodžiusi, jog tai nutiko dėl to, jog ji įkalbinėjo L. S. neiti namo ir atsigulti į ligoninę (3 t., b. l. 177). Tai, kad L. S. jokios traumos nepatyrė gulėdama vidaus ligų dignostikos skyriuje, patvirtino liudytoja J. Z., tuo metu gulėjusi palatoje, į kurią buvo paguldyta L. S.. Ji parodė, kad naktį slaugytoja atvežė jauną moterį, sėdinčią ratukuose. Ligonė pati išlipo iš ratukų ir atsigulė į lovą. Mergina buvo su ligoninės rūbais. Slaugytoja išėjo iš palatos ieškoti gydytojo. Jai išėjus, po minutės mergina išlipo iš lovos, atsigulė ant grindų į tarpą tarp lovų ir pradėjo šaukti, kad skauda galvą. Po kelių minučių atėjo dvi slaugytojos ir gydytojas, įkėlė ligonę į lovą. Ji pasakė medikams, kad ligonė skundėsi galvos skausmu. Tik įkėlus ligonę į lovą, jai iš nosies pasirodė kraujo putos ir ligonė mirė. Viskas vyko labai greitai. Mergina nieko nekalbėjo, tik atsigulė ant grindų ir pasakė, kad skauda galvą. Taigi aptartas aplinkybes sugretinus su gydytojos Z. Š. pastebėta anizokorija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, ir buvo būtent L. S. patirtos galvos traumos požymis, kolegija neabejoja, jog L. S. galvos traumą patyrė iki jos atvežimo į ligoninės priėmimo skyrių.

Prokuroro apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrašo „nuo lumbalinės punkcijos atsisakė“ kaip įrodymo, jog N. Z. ketino atlikti šį tyrimą, bandant nustatyti tikslesnę diagnozę patikimumo, kolegijos nuomone, reikšmingos įtakos sprendžiant N. Z. kaltės klausimą neturi. Išteisintosios aiškinimas, jog ji siūlė ligonei atlikti lumbalinę punkciją, o pastaroji procedūros atsisakė, bylos duomenimis nėra iki galo paneigtas, jis patvirtinamas liudytojų parodymais. Pažymėtina, jog išteisintoji ir pati neneigia atitinkamą įrašą ligos istorijoje padariusi vėliau, kuomet, susipažinusi su kraujo tyrimo rezultatais, ir pasiūlė ligonei minimą procedūrą. Tuo tarpu specialistų išvados (1 t., b. l. 78-83) teiginį, jog lumbalinės punkcijos atlikimui nereikalingas rašytinis paciento ar jo artimųjų sutikimas, visiškai paneigia 1999-08-06 Klaipėdos ligoninės vyr. gydytojo potvarkis Nr. 10, kuriame nurodyta, jog punkcijos atlikimui reikalingas raštiškas paciento sutikimas, o jos atsisakydamas, pacientas savo valią taip pat turi patvirtinti parašu (t. 2, b. l. 76). N. Z. šioje byloje nebuvo kaltinama tuo, jog netinkamai įformino ligonės atsisakymą dėl lumbalinės punkcijos darymo ir tai turėjo įtakos vėliau atsiradusioms pasekmėms, taip pat byloje niekas nebuvo kaltinamas ir dokumentų klastojimu. N. Z. buvo kaltinama tuo, jog priėmimo skyriuje apžiūrėdama ir konsultuodama ligonę, neatliko savo pareigų dėl nerūpestingumo: pažeisdama „Pacientų stacionarizavimo procedūros“ 5 p. reikalavimą, jog gydytojas - konsultantas priėmimo skyriuje apžiūri pacientą, įvertina jo būklę, užsako arba atlieka pagal savo kompetenciją tyrimus ir juos interpretuoja, nustato diagnozę, paskiria gydymą, neįvertino susirgimo anamnezės, nepaskyrė jokių objektyvių tyrimų, galinčių padėti diagnozuoti ligą, neskyrė gydymo, nurodė ligonę hospitalizuoti į vidaus ligų skyrių, nors turėjo visas galimybes ir sąlygas tai padaryti, nediagnozavo L. S. kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio kairėje, kraujo išsiliejimo po kietaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio kaktinėje ir momeninėje skilčių srityje, galvos smegenų sumušimo židinio dešiniojo pusrutulio pakaušinės skilties pamatinėje dalyje, kraujo išsiliejimo į dešinio pusrutulio skilvelius. Ekspertai R. Sitienė, E. Jaržemskas ir J. Rybalko 2005-04-22 specialisto išvadoje Nr. DM57/05(01) konstatavo, kad lumbalinės punkcijos pagalba galima diagnozuoti kraują smegenų skystyje, jos pagalba nebūtų diagnozuota subdurinė hematoma, galvos smegenų sumušimas, tačiau buvusią traumą galima buvo įtarti. Taigi nekyla abejonių, kad lumbalinė punkcija nėra ta diagnostinė procedūra, kuri yra pakankamai informatyvi diagnozuojant galvos smegenų traumą, priešingai nei kita diagnostinė procedūra – kompiuterinė tomografija, kuri, pasak tų pačių ekspertų, būtų padėjusi diagnozuoti L. S. susirgimą. Šią ekspertų išvadą patvirtina ir VšĮ Klaipėdos ligoninės 2005-03-30 raštas Nr. 17-1477 (1t., b. l. 114), kuriame nurodyta, jog kita diagnostinė procedūra (be lumbalinės punkcijos), kuri šiuo atveju galėjo suteikti duomenų apie esamą galvos smegenų pakenkimą, galėjo būti galvos smegenų kompiuterinė tomografija. Tokiu būdu kolegija esminiu šios bylos momentu laiko tai, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes galima išvada, jog gydytoja N. Z., nepaskyrusi kompiuterinės tomografijos, netinkamai atliko savo pareigas, numatytas jau minėtame „Pacientų stacionarizavimo procedūros“ 5 punkte.

BK 229 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas tarnybinių pareigų atlikimas – tai kaltininko aplaidus, nekokybiškas, atmestinas, nepakankamai efektyvus ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų. Neteisėtas neveikimas tarnyboje yra tada, kai pagal tarnybos funkcijas ir jų atlikimo tvarką reglamentuojančius įstatymus, nuostatus, pareigybės aprašymą valstybės tanautojas turėjo pareigą veikti pagal savo kompetenciją. Šis nusikalstamos veikos turinio apibrėžimas reiškia, jog BK 229 str. subjekto atsakomybės ribas apibrėžia valstybės tarnautojui suteiktos pareigos, teisės ir įgaliojimai tarnybos srityje. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti ir konkrečiais teisės aktais pagrįsti, kokių savo pareigų valstybės tarnautojas neatliko arba jas atliko netinkamai.

Specialistas profesorius E. Jaržemskas teisme (4 t., b. l. 35) parodė, jog nusiskundimų sąrašas, kuriuos paminėjo ligonė, būdingas įvairioms, praktiškai visoms neurologinėms ligoms, be to, visada kreipiamas dėmesys į tai, ką pasako pacientas, nes gydytojas, nesant išorinių traumos požymių, traumos gali nematyti. Tai, kad ligos ar traumos atveju anamnezė yra labai vertingas faktorius nustatant diagnozę, 2005-04-22 specialisto išvadoje Nr. DM57/05(01) nurodė ir ekspertai R. Sitienė, E. Jaržemskas bei J. Rybalko, tačiau jie taip pat pažymėjo, kad ne visais atvejais tikslios anamnezės gavimas yra įmanomas, skiriant diagnostines procedūras vadovaujamasi ne tik anamneze, bet ir objektyviais traumos ar susirgimo požymiais. Iš L. S. gydymo stacionare istorijos (2 t., b. l. 84-85) įrašų matyti, jog pirmoji L. S. apžiūrėjo gydytoja Z. Š.. Ji gydymo istorijoje pažymėjo: būklė sunki. Kenčianti veido išraiška. Mieguista, vangi. Buvo stebima anizokorija. Dešinysis vyzdys didesnis už akį, vėliau išnyko. Sprandas nerigidiškas. Liežuvis drėgnas, švarus, nesukandžiotas. Į klausimus beveik neatsakinėja. Pykina, vėmė 3 k. Tonai ritmiški, P-72 k/min. AKS-150/90 mm/Hg. Plaučiuose alsavimas vezikulinis. Pilvas minkštas, neskausmingas. Kojose edemų nėra. Parezių nėra. Pasėdi, pastovi pati. Kūno temperatūra 36,2 C. Tuo metu buvo padaryti ir kraujo tyrimai, kurių rezultatai, pasak Z. Š., rodė padidėjusį leukocitų bei gliukozės kiekį. Z. Š. teisme (3 t., b. l. 173-180) parodė, jog neurologą (N. Z.) konsultacijai išsikvietė ne dėl uždegimą rodančių kraujo tyrimo rezultatų, o dėl anksčiau pastebėto dešinės akies vyzdžio trumpalaikio išsiplėtimo, taip vadinamos anizokorijos, kadangi anizokorija yra vienas iš galvos smegenų sutrenkimo, kraujo išsiliejimo į smegenis ar intoksikacijos požymių.

Kaip matyti iš N. Z. parodymų (4 t., b. l. 164-168), atėjus į priėmimo skyrių, jai buvo paduotas Greitosios medicinos pagalbos siuntimas, kuriame GMP gydytojas G. S. nurodė diagnozę „neaiškios kilmės ūmus galvos smegenų kraujotakos sutrikimas“ (šiame siuntime užfiksuotos tokios žinios apie ligonį - Aks 160/90 mm/ Hg. Staiga prieš 15 min prieš iškvietimą L. S. pasidarė bloga, silpna, pykino, vėmė, stipriai skaudėjo galvą, viską išvėmė ką suvalgė, nepalengvėjo. Tokie dalykai pirmą kartą. Traumą, apsinuodijimą neigia. Gleivinė ir oda blyškios, buvo kurį laiką dezorientuota, diagnozė neaiški, patikslinimui vežti į stacionarą, dar keletą kartų stipriai pykino, neatmetama, kad galėjo plyšti aneurizma galvos smegenyse (2 t., b. l. 82). Taigi N. Z., apžiūrėdama L. S., pirmiausia ir tikrino minėtą ligonio siuntime nurodytą diagnozę – iš karto apžiūrėjo vyzdžių asimetriškumą, jie buvo geri, tada apžiūrėjo veido simetriją, kaklo rigidiškumą (jis rodo kraujotakos sutrikimą), jo nebuvo, apžiūrėjo sausgyslių refleksus, jų patologijos nebuvo, kraujospūdis normalus, pulsas geras. Kadangi ji nenustatė visų trijų požymių, rodančių ūmų kraujokatos sutrikimą (žemas pulsas ir labai aukštas kraujospūdis, nepraeinanti platėjanti vyzdžių asimetrija) buvimo vienu metu, gydytojo G. S. diagnozę ji atmetė. N. Z. teisme taip pat parodė, jog toliau apžiūrėdama L. S., buvo paėmusi ligonę už pakaušio ir kaktos, judino galvą, tačiau traumos neužčiuopė. L. S. buvo blaivi, ant rūbų jokių sutepimų nepastebėjo, ji buvo maloni, tvarkinga, jokių išorinių traumos požymių N. Z. neaptiko. Traumą neigė ir pati ligonė. Prokuroras apeliaciniame skunde abejoja, ar N. Z. išvis klausė L. S. apie galimai patirtą traumą, savo abejones grįsdamas tuo, jog gydymo istorijoje toks L. S. traumos neigimas nėra užfiksuotas. Vienok ligonės traumos neigimo nefiksavimas ligos istorijoje pats savaime nepaneigia, jog atitinkamo turinio pokalbis tarp gydytojos ir ligonės vyko, ir jo metu ligonė traumą neigė, tuo labiau, kad ligonės traumos neigimas užfiksuotas GMP brigados pildytoje medicininėje dokumentacijoje. Aplinkybę, kad N. Z. klausė L. S. apie traumą, o pastaroji atsakė neigiamai, patvirtino liudytojos gydytoja Z. Š. ir slaugytoja O. B.. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nėra. Galiausiai N. Z. iš padidėjusi leukocitų kiekį (leukocitozę) rodančio kraujo tyrimo dar įtarė ir meningitą, tačiau šis susirgimas, pasak pačios N. Z. (tai ji patvirtino ir apklausiama apeliacinės instancijos teisme), yra lydimas aukštos temperatūros, tuo tarpu L. S. buvo nustatyta normali 36,2 C kūno temperatūra. Taigi be stiprių galvos skausmų, pykinimo, vėmimo, mieguistumo, vangumo, praeinančios anizokorijos, nesant specifinių kitų neurologinių susirgimų požymių (ūmaus kraujotakos sutrikimo atveju - anizokorijos, žemo pulso ir labai aukšto kraujospūdžio triados, meningito atveju – aukštos temperatūros, galvos smegenų sumušimo atveju – išorinių traumos požymių bei ligonės patvirtinimo dėl patirtos traumos), gydytoja N. Z. diagnozavo būtent migreną. Tačiau gydytojos padėtas klaustukas prie šios diagnozės, L. S. paguldymas į vidaus ligų diagnostikos skyrių, nors nustačius migreną, pagal nustatytas taisykles ligoniai stebimi ambulatoriškai, taip pat pasiūlymas atlikti lumbalinę punkciją, kuri, pasak liudytojos N. L., laikinai einančios Klaipėdos universitetinės ligoninės nervų ligų skyriaus vedėjos pareigas, pagal migrenos diagnozę nėra siūloma, rodo, jog gydytoja N. Z. pati abejojo savo nustatyta diagnoze ir tai akivaizdžiai paneigia jos vertinimą, jog L. S. nebuvo sunki ligonė. Būtent vadovaudamasi šiuo motyvu, N. Z. iškart ir neatliko abejones galėjusias išsklaidyti diagnostines procedūras, kaip antai kompiuterinė tomografija ir, pačios išteisintosios vertinimu, magnetinis rezonansas ar elektroencefalografija, atidėdama jas kitai dienai.

N. Z. teisme parodė, jog ji nustatė L. S. mieguistumą, ši tokią savo būseną paaiškino tuo, jog ji išgėrė 2 tabletes nuo miego, tačiau kokių, nepasakė. Gydytoja Z. Š. jai taip pat nepasakė, kokius raminamuosius vaistus L. S. gėrė. L. S. turėjo su savimi atsivežusi daiktus, jos apžiūrėjo rankinuką, norėdamos sužinoti, kokius vaistus ji buvo išgėrusi. Rankinuke rado kelis siuntimus ir prohipnolį, kuris sukelia daug šalutinių poveikių (4 t., b. l. 165-168). Gydytoja Z. Š. patvirtino, kad apžiūrinėjo L. S. rankinuką, jame rado 2-3 tabletes nuskausminamųjų ar raminamųjų, taip pat jame buvo dviejų mėnesių senumo siuntimas pas neurologą (3 t., b. l. 176-178). L. S. rankinuko apžiūrėjimo faktą patvirtino ir liudytoja O. B. (4 t., b. l. 74). Kolegijos nuomone, gydytoja N. Z., nustatydama diagnozę, pernelyg sureikšmino kai kuriuos subjektyvaus pobūdžio faktorius - aplinkybę, jog pas L. S. rasti šeimos gydytojo išrašyti siuntimai tirti, konsultuoti ir gydyti rodė, kad 2003-11-03 L. S. dėl galvos skausmų, migrenos, besikartojančio kraujavimo iš nosies buvo siunčiama loristo ir neurologo konsultacijai (2 t., b. l. 83), bei ligonės neigimą patyrus traumą. Būtent šie duomenys ir nulėmė klaidingos diagnozės nustatymą, nes pagal juos N. Z. (kartu su Z. Š.) spėjo, jog L. S. galvos skausmai yra įsisenėję migreniniai skausmai. Tai patvirtina ir liudytojos Z. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tačiau, kaip jau minėta, N. Z. tokia diagnoze abejojo, ir kaip vėlesni įvykiai parodė, ne be reikalo. Akivaizdu, jog dar GMP darbuotojų užfiksuota sunki L. S. būklė, kuri nepakito ir ligonę apžiūrint Z. Š., rodė esant sunkesnį ir pavojingesnį L. S. susirgimą nei migrena, todėl N. Z. turėjo kritiškai vertinti sunkios būklės esančios L. S. atsakymus, jog ji jokios traumos nepatyrė. Kaip jau aptarta anksčiau, pagal objektyvius požymius N. Z. atmetė įtarimus dėl ūmaus kraujotakos sutrikimo ir meningito, tuo tarpu traumos galimybę ji atmetė iš esmės tik pagal subjektyvius požymius – L. S. atsakymus, nes iš patirties turėjo žinoti, kad pakaušio srityje, apaugusioje raumenų ir plaukų sluoksniu, patirtos traumos išorinių požymių gali ir nebūti.

Vertinant pačios nukentėjusiosios elgesį, kuomet pastaroji, pati kreipusis į medikus pagalbos, slėpė tikrąją savo negalavimo priežastį (traumos neigimas yra patvirtintas ne tik išteisintosios bei liudytojų parodymais, tačiau ir įrašais GMP medicininėje dokumentacijoje), iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti nelogiškas ir neadekvatus situacijai. Vienok byloje surinktais duomenimis negalima paneigti prielaidos, jog L. S., pasijutusi blogai ir pati iškvietusi Greitąją medicinos pagalbą (1 t., b. l. 69) bei bendraudama su medikais, t. y. gebėdama blaiviai protauti, bendrauti bei priimti atitinkamus valinius sprendimus, galėjo sąmoningai neigti patyrusi traumą, turėdama tam svarbių priežasčių. 2003-12-15 Nr. 963 specialisto išvadoje ekspertas konstatavo, kad L. S. galvos smegenų sumušimas padarytas paros bėgyje iki mirties, t. y. laikotarpyje nuo 2003-12-07 3.10 val. iki 2003-12-08 3.10 val. Būtent šią dieną, pasak liudytojų A. J., L. S. sesers, ir I. N., parduotuvės „Saulutė“ pardavėjos, iki 22.00 val. L. S. dirbo parduotuvėje „Saulutė“ (4 t., b. l. 12-14, 4 t., b. l. 14-15). Negalima atmesti prielaidos, jog traumą L. S. galėjo patirti darbe 2007-12-07, o po to galėjo būti verčiama darbdavio atstovų neigti nelaimingo atsitikimo darbe faktą arba, bijodama netekti darbo, pati savo iniciatyva šį faktą nutylėti, kadangi sužinoję tokią informaciją, medikai nedelsiant būtų informavę kompetentingas institucijas ir būtų pradėtas atitinkamas tyrimas. Tai yra tik vienas pavyzdys iš daugybės galimų gyvenimiškų faktorių, galinčių sąlygoti ligonio neatvirumą ar mėginimą slėpti nuo gydytojo tikrąsias susirgimo priažastis (pvz., sužalotas artimo žmogaus, ligonis gali tai slėpti, siekdamas padėti kaltininkui išvengti atsakomybės, ir pan.). Akivaizdu, jog iš gyvenimiškos patirties N. Z. privalėjo numatyti, jog L. S. dėl tam tikrų aplinkybių, kurias siekė nuslėpti, galėjo neigti traumos faktą. Tokiu būdu N. Z. turėjo pakankamą pagrindą paskirti kompiuterinės tomografijos diagnostinę procedūrą, kuri, kaip patvirtino pati išteisintoji apeliacinės instancijos teisme, stacionarizuojamai ligonei būtų buvusi atlikta nemokamai, ir šiuo objektyviu tyrimu patikrinti pačios ligonės versiją. Tuo tarpu N. Z. pakankamai atsainiai pažiūrėjo į sudėtingą ligonės situaciją, nepaskyrė ne tik jau minėtos, bet ir kitų objektyviai susirgimą galinčių nustatyti diagnostinių procedūrų, bei nustatė ir jai pačiai abejotiną migrenos diagnozę, kurios patikslinimą (reikalingų procedūrų atlikimą) paliko kitiems gydytojams taip vadinama planine tvarka. Tai, kad susirgimo diferenciacijai (akies judinamojo nervo trumpalaikio pakenkimo priežasties išaiškinimui), nesant anamnezėje traumos, pacientei atsisakius diagnostinės procedūros - lumbalinės punkcijos, galėjo būti atliktas išsamesnis pacientės ištyrimas, pvz., kompiuterinės tomografijos tyrimas, konstatuota ir 2005-02-11 specialisto išvadoje Nr. DM17(104)/04(01). O 2005-04-22 specialisto išvadoje Nr. DM57/05(01) konstatuota, kad ligonės atsisakymas vienos iš procedūrų nėra pakankamas pagrindas netaikyti kitų diagnostinių procedūrų, jeigu diagnozė neaiški. Be to, vienas iš minėtas išvadas ruošusių ekspertų J. Rybalko teisme parodė, jog anizokorija nėra specifinis migrenos požymis, todėl tam, kad atmesti anizokorijos trauminę kilmę, reikia atlikti papildomus tyrimus (3 t., b. l. 193-194). Kitas išvadas ruošęs ekspertas E. J. Jaržemskas teisme parodė, jog ligonio tyrimas yra dinaminis procesas, jeigu ligonis atsisako vieno tyrimo, reikia atlikti kitą. Pirmiausia turi būti nustatyta teisinga diagnozė, o tik tada gydymas. Jeigu nustatyta neteisinga diagnozė, tai apie gydymą negali būti nė kalbos (4 t., b. l. 36). Iš aptartų aplinkybių kolegija daro išvadą, jog N. Z. nepakankamai apdairiai vykdė savo profesines pareigas ir nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų, t. y. pažeisdama 2003 m. spalio 1 d. VŠĮ Klaipėdos ligoninės vyr. gydytojo patvirtintą kokybės vadybos sistemos procedūros „Pacientų stacionarizavimo procedūra“ 5 p. reikalavimą, kuriame nurodyta, kad „gydytojas - konsultantas priėmimo skyriuje apžiūri pacientą, įvertina jo būklę, užsako arba atlieka pagal savo kompetenciją tyrimus ir juos interpretuoja, nustato diagnozę, paskiria gydymą“, turėdama visas galimybes ir sąlygas tai padaryti, nepaskyrė kompiuterinės tomografijos diagnostinės procedūros, kuri objektyviai būtų padėjusi diagnozuoti L. S. susirgimą, ir tokiu būdu nenustatė tikslios diagnozės - kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio kairėje, kraujo išsiliejimo po kietaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio kaktinėje ir momeninėje skilčių srityje, galvos smegenų sumušimo židinio dešiniojo pusrutulio pakaušinės skilties pamatinėje dalyje, kraujo išsiliejimo į dešinio pusrutulio skilvelius, kurią nustatyti konsultavimo metu taikytais apžiūros bei tyrimo metodais neturėjo realios galimybės.

N. Z. taip pat buvo kaltinama tuo, jog netinkamai atliko savo pareigas nepaskyrusi gydymo ir paguldžiusi L. S. į vidaus ligų diagnostikos skyrių. Kaip teisme paaiškino N. Z., L. S. apžiūros metu buvo nustatyta, jog ligonė nuo galvos skausmo buvo išgėrusi 2 tabletes raminamųjų, tačiau ar ligonė išgėrė tas tabletes, kurių kita dalis buvo rasta jos rankinėje, L. S. nepatvirtino. Todėl nežinodama, kokias tabletes išgėrė ligonė, ir siekdama išvengti komplikacijų (dvi tabletės raminamųjų ar nuskausminamųjų vaistų, išteisintosios teigimu, medicinos praktikoje laikomos didele vaisto doze), N. Z. jokio gydymo medikamentais ir nepaskyrė, tuo labiau, kad galvos skausmo malšinimas analgetikais galėjo malšinti galimą temperatūros kilimą, kuris, jeigu būtų pasireiškęs toliau stebint ligonę, būtų padėjęs tikslinti jos diagnozę. Šis išteisintosios aiškinimas jokiais duomenimis taip pat nėra paneigtas. Paguldydama L. S. stebėjimui į vidaus ligų diagnostikos skyrių, N. Z. jokių nustatytų taisyklių nepažeidė, tai konstatavo ir ekspertai 2005-04-22 specialisto išvadoje Nr. DM57/05(01). Taigi su kaltinimo punktu dėl gydymo nepaskyrimo galima sutikti tik toje dalyje, kiek tai susiję su klaidingu diagnozės nustatymu (išteisintosios veiksmai dėl ligonės stacionarizavimo vidaus ligų skyriuje ir gydymo neskyrimo neprieštaravo jos įtartai migrenos diagnozei).

Tarnybos pareigų neatlikimo, aprašyto BK 229 str., sudėtis yra materialioji, todėl nepakanka nustatyti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigų neatlikimą ar jų netinkamą atlikimą bei pasekmes – valstybės tarnybos ar profesinių pareigų neatlikimu padarytą didelę žalą valstybės interesams ar kitiems asmenims, būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių. Kolegija, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, konstatuoja, jog aukščiau aptarti aplaidūs N. Z. veiksmai (nepilnas ligonės ištyrimas ir to pasekoje netikslus diagnozės nustatymas) nėra būtinajame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – L. S. mirtimi.

2005-02-11 specialisto išvadoje Nr. DM17(104)/04(01) konstatuota, jog L. S. mirties priežastimi buvo galvos smegenų suspaudimas ir pabrinkimas. Specialistas profesorius E. J. Jaržemskas, VGPUL neurologinio skyriaus vedėjas, parodė, kad tuo atveju, jei kraujo išsiliejimas duoda smegenų kompresiją, ji gydoma chirurginiu būdu. Tai leidžia teigti, jog vienintelis gydymo metodas, galėjęs išgelbėti L. S. gyvybę, buvo neurochirurginė operacija. Tačiau ekspertai minėtoje išvadoje negalėjo atsakyti, ar L. S. būtų išgyvenusi diagnozavus ir tinkamai gydžius galvos sumušimą. Jie tik pažymėjo, jog chirurgiškai gydant dėl ribotų intrakranijinių kraujosruvų tikimybė pasveikti yra 60-70%. Ekspertas J. Rybalko parodė, kad žaibišką, staigią mirtį lėmė traumos pobūdis – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos dangalu, 50 ml kraujo išsiliejo dešinio pusrutulio kaktinėje ir momeninėje dalyje, be to nustatytas kraujo išsiliejimas į smegenis pakaušio pamatinėje dalyje, tas židinys ir lėmė tokią eigą, nes yra netoli smegenų kamieno. Specialistas profesorius E. J. Jaržemskas taip pat parodė, kad kraujo krešulys pakaušyje yra labai sunki trauma, ir procesas vyksta labai sparčiai vien dėl to, kad trauma pakaušyje. Be to, jis parodė, kad kompiuterinė tomografija nėra šimtaprocentinis metodas krešuliui galvos smegenyse nustatyti, būna paklaidų. Kiekviena naudojama technika turi savo paklaidą, viską lemia ligonio būklė. Liudytojas V. G., Klaipėdos universitetinės ligoninės neurochirurginio skyriaus vedėjas, parodė, kad kompiuterinis tyrimas parodo situaciją esamą minutę ir neparodo, kas bus už valandos, todėl negalima įrodyti, kad tai, ką rado ekspertas R. Petrauskas, atlikęs lavono tyrimą, būtų buvę matyti atlikus kompiuterinį tyrimą (3 t, b. l. 186-188). Išdėstytos aplinkybės neleidžia pašalinti abejonės, ar laiku atlikus kompiuterinę tomografiją, būtų buvę gauti duomenys, rodantys, kad reikalinga nedelsiant atlikti neurochirurginę operaciją, nekalbant apie tai, jog pagal žemiau išdėstytas aplinkybes tokią operaciją išvis nebūtų spėta atlikti.

Byloje nustatyta, jog N. Z. pradėjo L. S. apžiūrą 1.00 val., kuri vyko ne mažiau kaip 15-20 minučių (išteisintosios ir liudytojų parodymai, medicininė dokumentacija). Jau minėtame VšĮ Klaipėdos ligoninės 2005-03-30 rašte Nr. 17-1477 nurodyta, jog kompiuterinės tomografijos tyrimas, po gydytojo paskyrimo, įvertinus būklės sunkumą, gali būti atliktas 20-30 min. laikotarpyje. Tokiu būdu N. Z. tikslią diagnozę, galvos smegenų traumą, atsižvelgiant dar ir į ligonės transportavimo prie kompiuterinės tomografijos įrenginio bei gautų rezultatų įvertinimo laiką, galėjo nustatyti ne anksčiau kaip 1.40-1.50 val. Liudytojas gydytojas–neurochirurgas V. G., Klaipėdos universitetinės ligoninės neurochirurginio skyriaus vedėjas, parodė, jog ligonį paruošti neurochirurginei operacijai užtrunka apie 2 valandas (3 t., b. l. 187). Abejoti šio gydytojo, turinčio 20 metų neurochirurgo bei 1 metų neurochirurginio skyriaus vedėjo patirtį, kolegija neturi pagrindo, byloje duomenų, paneigiančių šią aplinkybę, nėra. L. S. mirtis konstatuota 3.10 val., 2.50 val. ji pradėta reanimuoti, todėl akivaizdu, jog operuoti L. S. nebūtų suspėta. Net ir tuo atveju, jeigu L. S. operacijai būtų paruošta ir anksčiau, jos operuoti N. Z., kaip gydytoja neurologė, negalėjo, tam reikalingo budinčio neurochirurgo iškvietimas, pasak N. Z., būtų užtrukęs valandą (5 t., b. l. 85), t. y. neurochirurgas geriausiu atveju būtų atvykęs tuo metu, kai L. S. jau buvo reanimuojama. Tuo būdu, net ir apeliacinės instancijos teismui nustačius aukščiau aptartą išteisintosios netinkamą pareigų atlikimą dėl neatsargumo, aptartuose N. Z. veiksmuose nėra BK 229 str. numatyto nusikaltimo sudėties, nes tarp N. Z. veiksmų ir kilusių pasekmių nėra tiesioginio būtinojo priežastinio ryšio. Kaip minėta, vienintelis efektyvus L. S. susirgimo gydymo būdas buvo neurochirurginė operacija, tačiau įvertinus diagnostinėms procedūroms atlikti bei operacijai pasirengti reikalingą laiką akivaizdu, jog net ir tinkamai diagnozavus ligonės susirgimą, laiku operuoti ligonę realios galimybės nebuvo. Todėl dėl inkriminuoto kaltinimo N. Z. yra išteisinta pagrįstai, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šio išteisinimo pagrindo nepaneigia, jais remiantis naikinti išteisinamąjį nuosprendį kolegija nemato pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.