Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. R., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), turintis 9 klasių išsilavinimą, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 9 kartus: 1) 1999-10-29 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 272 str. 2 d., 112 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 m.; 2) 2000-11-22 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal LR BK 271 str. 2 d., 271 str. 3 d., 272 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams su 1/3 dalies turto konfiskavimu, pritaikius LR 2000-04-11 įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 str. 2 d. 2 p., bausmė sumažinta 1/5, galutinė bausmė 3 m. 2 mėn. 12 d. laisvės atėmimo su 1/3 turto konfiskavimu; 3) 2003-11-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal BK 178 str. 2 d., 178 str. 4 d., 187 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 m. 2 mėn.; 4) 2006-03-09 Šiaulių m. apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 m., remiantis LR BK 75 str. 1, 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams; 5) 2009-02-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams, 2009-06-15 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi viešųjų darbų bausmė pakeista į 90 narų areštą; 6) 2009-09-08 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 1 d., 64 str. 1 ir 3 d. laisvės atėmimu 1 metams 15 dienų; 7) 2009-11-27 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 1 d. (2 veikos) galutine bausme - laisvės atėmimu 3 m.; 8) 2013-06-11 Šiaulių apylinkės teismo pagal LR BK 290 straipsnį laisvės atėmimu 4 mėnesiams, vadovaujantis LR BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, 3 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams; 9) 2014-02-14 Šiaulių apylinkės teismo pagal BK 178 str. 2 d. (2 veikos) laisvės atėmimu 1 m. 7 mėn., bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R., žinodamas, jog už suteiktas paslaugas bei pateiktas prekes neatsiskaitys, nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. 16.00 val. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. 10.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, su šeima (žmona ir dviem mažamečiais vaikais) apsigyveno R. B. įmonei priklausančiame viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), ir naudojosi suteiktomis paslaugomis bei pateiktomis prekėmis, tačiau 2015 m. rugpjūčio 8 d. apie 10.00 val. išvyko nesusimokėjęs už suteiktas paslaugas bei pateiktas prekes, taip apgaule vengė už visa tai atsiskaityti su R. B. įmone „(duomenys neskelbtini)“, taip įmonei padarė nedidelę 124 eurų turtinę žalą (už suteiktą nakvynę padarė 81 euro turtinę žalą, už pateiktą maistą bei gėrimus padarė 43 eurų turtinę žalą).

Liudytoja B. R. teisme atsisakė duoti parodymus prieš savo vyrą M. R..

Motyvuojamoji dalis

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytoja V. G. atpažino M. R. kaip asmenį, kuris 2015-08-07 atvyko į (duomenys neskelbtini) esantį viešbutį „(duomenys neskelbtini)“ ir 2015-08-08 išvyko nesusimokėjęs už paslaugas ir aptarnavimą (32-35 b. l.).

PVM sąskaitoje-faktūroje RTB Nr. 0011043A užfiksuota, kad M. R., B. R. už R. B. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paslaugas (viešbučio paslaugos (nakvynė), maitinimas) išrašyta 124 eurų sąskaita (14 b. l.).

R. B. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ registratūros žurnalo kopijoje užfiksuota, kad M. R., B. R. viešbutyje „(duomenys neskelbtini) buvo nuo 2015-08-07 iki 2015-08-08 (19-21 b. l.).

BK 186 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos. Šios nusikalstamos veikos, kaip ir sukčiavimo, esminis požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimų, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė - tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar valdymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012, 2K-462-2013). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę ar jo teises. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2004, 2K-336/2014).

Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas veiką padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, draugystės, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Pasinaudodamas kito asmens pasitikėjimu kaltininkas pasiūlo sudaryti sandorį, iš kurio šis turės naudos, o kito asmens nuostolius pažada ateityje atlyginti. Kita šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu. Tačiau kaltininkas (skolininkas), jau sudarydamas sandorį, nesiruošia to daryti.

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės. Todėl svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu asmuo turėjo tyčią jos negrąžinti, turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui ar tokios tyčios nebuvo. Jei sumanymas nevykdyti sutarties, negrąžinti paskolos kilo dėl iškilusių sunkumų vykdant sutartį ar kitų po sutarties sudarymo atsiradusių aplinkybių ir kaltininkas dėl to padarė apgaulės veiksmus ar kitus veiksmus, pasunkinančius prievolės vykdymą, atsakomybė gali iškilti pagal BK 186 straipsnį. Taip pat pažymėtina, kad sudarant sutartis dėl materialių vertybių tarp piliečių ar juridinių asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui, dėl to susidaro situacija, kai žalos atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis tampa problemiškas ar net neįmanomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-480/2014).

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis nurodė, kad pripažįsta, jog padarė nuostolį už 124 Eur, tačiau paaiškino nesusimokėjęs, nes pažįstamas nepervedė pinigų. M. R. taip pat teismui teigė, kad eidamas į viešbutį, jis turėjo apie 50 Eur grynais, turėjo būti šiek tiek ir kortelėje, rinkosi paprastą kambarį, kambarys kainavo gal 50 Eur, kaina nebuvo svarbi, nes jam draugas M. Š., kuris gyvena Anglijoje, turėjo pervesti pinigus, dieną prieš pasiimant kambarį buvo jo paprašęs paskolinti, bendravo telefonu. Tačiau teismas tokius kaltinamojo paaiškinimus atmeta ir jais nesiremia, vertindamas juos kaip kaltinamojo pasirinktą gynybinę poziciją siekiant atriboti save nuo įvykio ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja apklausta A. N. parodė, kad ji dirbo viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ administratore, kai atvyko M. R. su šeima, pasiteiravo, ar pas juos yra baseinas, kokios kambarių kainos, paprašė parodyti geriausią kambarį, parodžius „liux“ kambarį, jis tiko, M. R. dar į kambarį užsisakė maisto ir gėrimų, klausė, ar galima užsisakyti baseiną, bet jis nebuvo paruoštas. Liudytoja V. B. teismui taip pat patvirtino, jog kaltinamasis su šeima gyveno „liuxo“ numeryje, tai vienas brangesnių kambarių, užsisakė maisto ir gėrimų. Liudytojas R. B. teisme taip pat parodė, kad 2015 m. rugpjūčio mėn. M. R. atvyko su šeima, sakė, kad kelias dienas gyvens, užsisakė „liux“ klasės kambarį, nors tą dieną laisvų kambarių buvo visokių. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaip nurodė įvykio metu viešbutyje administratore dirbusi ir teisme liudytoja apklausta A. N., paprastai pagal svečių elgesį sprendžia, ar svečiai gali susimokėti, šiuo atveju M. R. elgesys rodė, kad jis turi pinigų - ėmė brangų kambarį, užsisakė maisto ir gėrimų, klausinėjo apie pramogas baseine. Tokios aplinkybės tik parodo, kad kaltinamasis, rinkdamasis brangiausią kambarį, sakydamasis maisto į kambarį, teiraudamasis apie baseino pramogas, stengėsi sudaryti patikimo kliento įvaizdį tam, kad gautų paslaugas viešbutyje, taip įgyti viešbučio darbuotojos pasitikėjimą, kad galėtų juo piktnaudžiauti. Šiuo atveju viešbučio darbuotoja buvo įtikinta, kad už suteiktas paslaugas bus apmokėta, nors kaltinamasis nesirengė to daryti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2002).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos aplinkybės rodo, jog M. R. buvo išreiškęs norą viešbutyje gyventi tris keturias dienas. Tokių aplinkybių neneigė ir pats kaltinamasis. Teisminio nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas R. B. nurodė, kad M. R. atvykus su šeima ir žadėjus pasilikti 3-4 dienas, dėmesys šio kliento atžvilgiu buvo sumažėjęs. Liudytoja V. B. teismui taip pat tvirtino, kad jai atvykus į darbą, ji matė išeinantį kaltinamąjį su šeima, daiktų su savimi neturėjo, sakė, kad eina į parduotuvę, o kadangi kolegė buvo perdavusi, kad jie lieka savaitgaliui, o atsiskaitys išvykdami, todėl atsiskaitymo nereikalavo. Tokios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis, pranešdamas apie ilgesnį gyvenimo viešbutyje laikotarpį, sąmoningai nukreipė viešbučio personalo dėmesį jo atžvilgiu.

Pažymėtina ir tai, kad nors kaltinamasis teismui aiškino, jog jis išėjo iš viešbučio tam, kad eitų iš kortelės nusiimti neva jam pervestų draugo pinigų, o pamatęs, kad pinigų nėra, į viešbutį nebegrįžo, tačiau teismas tokius paaiškinimus vertina kritiškai. Posėdžio metu M. R. negalėjo įvardinti anketinių duomenų asmens, ketinusio jam pervesti pinigus, taip pat negalėjo įvardinti ir už ką tie pinigai jam būtų pervesti. Dar daugiau, bylos aplinkybės liudija, kad jau išvykdamas iš viešbučio M. R. su šeima grįžti į viešbutį jau neketino. Ką patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog M. R., išeidamas ryte iš viešbučio, kambario raktą paliko duryse.

Nagrinėtinu atveju buvo nustatyta ir tai, kad pildydamas kliento registracijos kortelę, kaltinamasis buvo nurodęs savo vardą, pavardę, asmens kodą. Tačiau išvykus kaltinamajam iš viešbučio ir bendraujant su juo telefonu, jis pažadėjo susimokėti už paslaugas, prašė jam atsiųsti sąskaitą. Tokias aplinkybes patvirtino ne tik pats kaltinamasis, bet ir teisme apklausti liudytojai. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti ir tai, kad nusiuntus kaltinamajam sąskaitą, jis tos sąskaitos taip ir neapmokėjo, bandant su juo susisiekti tuo pačiu telefono numeriu, kuriuo jau buvo bendrauta, telefonas jau buvo išjungtas ir ragelio jis nebekėlė. Liudytojas R. B. teisme parodė, kad administratorei paskambinus, M. R. paprašė atsiųsti sąskaitą, po to piktai kalbėjo, kad netrukdytų jam dirbti. Liudytoja V. B. teismui tvirtino, kad bendraujant su M. R. telefonu, jis tvirtino, jog turėjo greitai išvykti, kad pinigus perves į sąskaitą, sąskaitą persiuntė telefonu, kai nepervedė pinigų, paskambinęs sakė, jog banke įvyko kažkokia klaida, o vėliau telefono nebekėlė, 2-3 dienas jam skambindavo, bet telefonas buvo išjungtas, o adreso nežinojo.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors kaltinamasis teismui tvirtino, kad yra gyvenęs viešbučiuose ir visą laiką atsiskaitydavo, tačiau bylos medžiaga liudija priešingai. Iš byloje esančios asmens teistumų pažymos, policijos ataskaitų žiūryklių matyti, kad M. R. atžvilgiu pagal Baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 1 dalį yra pradėti ikiteisminiai tyrimai tiek Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, tiek Mažeikių, tiek Telšių komisariatuose. Ikiteisminiai tyrimai pradėti būtent dėl to, kad M. R. su šeima, lankydamasis viešbučiuose, už paslaugas neatsiskaitė.

Taigi nors kaltinamasis ginčijo apgaulės, kaip būtinojo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, požymio buvimą jo veiksmuose, tačiau tokie argumentai neatitinka teisme nustatytų bylos aplinkybių. Aukščiau išdėstytų aplinkybių visumos analizė neginčijamai patvirtina, kad M. R., veikdamas apgaule, padarė nedidelę žalą R. B. įmonei „(duomenys neskelbtini)“, todėl kaltinamojo M. R. kaltė visiškai įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 2 dalį.

Kaltinamojo M. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas kaltinamajam M. R. bausmę, teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t.y. į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad padarytas baudžiamasis nusižengimas, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo kaltės formą ir laipsnį, asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

M. R. nusikalto būdamas teistas, teistumui neišnykus (1 t. 87-98 b. l., 2 t. 62-77 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t. 67-86 b. l., 2 t. 49-61 b. l.), nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbantis (1 t. 63 b. l.), neregistruotas darbo biržoje (1 t. 64 b. l.). Todėl atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam už nusikalstamos veikos įvykdymą arešto bausmę, kas priverstų jį tinkamai įvertinti savo neteisėtą elgesį ir kontroliuoti jį ateityje.

Kaltinamajam M. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista.

Ikiteisminio tyrimo metu civilinis ieškovas R. B. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė civilinį ieškinį dėl 124 eurų turtinės žalos atlyginimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad prašoma suma yra pagrįsta bylos medžiaga, žala civiliniam ieškovui padaryta dėl nusikalstamų M. R. veiksmų, todėl civilinio ieškovo R. B. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas visiškai, priteisiant iš kaltinamojo M. R. 124 eurus civilinio ieškovo naudai.

Nagrinėjant bylą, kaltinamajam M. R. buvo skirtas gynėjas advokatas M. Š.. Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažymos - Nr. VI-2232(04.8), iš kurios matyti, kad už M. R. suteiktą teisinę pagalbą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 52,11 EUR (1 t. 170 b. l.) ir Nr. (2.19)NTP-7-8881, iš kurios matyti, kad teisinės pagalbos išlaidos sudaro 162,12 Eur. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad LR Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalies nuostatos numato galimybę teismui nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, išskyrus numatytus atvejus, tik pripažįstant asmenį kaltu, t y. asmens atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kadangi byloje apie turimą turtą ir gaunamas kaltinamojo pajamas duomenų nėra, be to, atsižvelgiant į LR Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 d. 7 p., pagal kurį nagrinėjant bylas, kai kaltinamasis suimtas, yra numatytas būtinas gynėjo dalyvavimas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš kaltinamojo nepriteistinos.

Daiktinis įrodymas – PVM sąskaita-faktūra RBT Nr. 0011043A, esanti prie bylos medžiagos, paliktina saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

M. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti 35 (trisdešimt penkių) parų areštą.

Kaltinamajam M. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Civilinio ieškovo R. B. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį ieškinį dėl 124 eurų turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, priteisiant iš kaltinamojo M. R. 124 eurus civilinio ieškovo naudai.

Proceso išlaidų už kaltinamajam M. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl advokato dalyvavimo byloje iš kaltinamojo nepriteisti.

Daiktinį įrodymą – PVM sąskaitą-faktūrą RBT Nr. 0011043A, esančią prie bylos medžiagos, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.