- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-04-05
- Bylos Nr.
- N-556-734-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal užsieniečio B. B. prašymą dėl sulaikymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjas B. B. buvo sulaikytas ir apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registravimo centre iki 2004 m. rugsėjo 14 d., nes jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai bei kelia grėsmę valstybės saugumui.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimas paliktas galioti, o pareiškėjo sulaikymo terminas pratęstas iki 2004 m. spalio 15 d.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 14 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimas paliktas galioti, o pareiškėjo sulaikymo terminas pratęstas iki 2004 m. gruodžio 15 d.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 13 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimas paliktas galioti, o pareiškėjo sulaikymo terminas pratęstas iki 2005 m. kovo 15 d.
Šalies argumentai
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius 2005 m. kovo 14 d. pateikė teismui prašymą spręsti klausimą dėl pareiškėjo sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre termino pratęsimo iki 2005 m. birželio 15 d.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendimu paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimą ir pratęsė pareiškėjo sulaikymo terminą iki 2005 m. birželio 15 d.
Teismas nurodė, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 17 d. nutartimi sustabdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. birželio 10 d. sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą, tačiau priėmus tokį sprendimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 7 punkte (užsienietis gali būti sulaikytas, kai jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai) numatytas pareiškėjo sulaikymo pagrindas neišnyko. Teismas konstatavo, jog vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 115 straipsnio 1 dalimi, teismas gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymo priemonę tik tada, kai užsieniečio tapatybė nustatyta ir jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, o kadangi yra pripažinta, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl jo sulaikymo terminas pratęstinas.
Šalies argumentai
B. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.
Žemesnės instancijos teismas
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 6 d. sprendimu B. B. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą, kuriuo pratęstas pareiškėjo sulaikymo terminas iki 2005 m. birželio 15 d., bei Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimą, kuriuo pareiškėją nuspręsta sulaikyti, panaikino; pareiškėjo prašymo dėl alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų – taikymo netenkino.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas buvo sulaikytas, vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 2 punktu (kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra) bei minėto įstatymo 113 straipsnio 7 punktu (jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai).
Žemesnės instancijos teismas
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu, kuriuo buvo tenkintas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus teikimas dėl pareiškėjo sulaikymo pratęsimo ir pareiškėjo sulaikymo terminas pratęstas iki 2005 m. birželio 15 d., pagrįstai konstatuota, kad vienas iš pareiškėjo sulaikymo pagrindų – neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2 punktas) – išnyko, kadangi Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (15/6-14)-15PR-B-5 „Dėl Rusijos Federacijos piliečio B. B. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės nustatymo ir laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo“ pareiškėjui suteikė laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartimi atnaujinus procesą administracinėje byloje Nr. III17-56-2004 pagal Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos teikimą dėl B. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo išnagrinėjus šią bylą 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo atsisakyta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, nes buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas nėra tiek pavojingas, jog valstybės saugumui ar viešajai tvarkai kiltų pavojus ar reali grėsmė, be to, buvo rimtas pagrindas manyti, jog jį išsiuntus į Rusijos Federaciją jam gali grėsti persekiojimas, kankinimas bei su juo gali būti nežmoniškai elgiamasi. Šių aplinkybių pagrindu Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjo sulaikymo pagrindas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 7 punktas) taip pat išnyko.
Todėl konstatuota, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendime nustatyti pareiškėjo sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 2 ir 7 punktuose, išnyko.
Žemesnės instancijos teismas
Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2006 m. sausio 5 d. nutartimi padavė teikimą dėl proceso šioje byloje atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).
Teikime nurodyta, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo sulaikymo teisėtumo klausimą, užsieniečio išsiuntimo dėl jo keliamo pavojaus valstybės saugumui pagrindo išnykimą įvertino kaip pagrindą pripažinti užsieniečio sulaikymą dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai neteisėtu. Teismo pirmininko nuomone, teisėjų kolegija galėjo nepagrįstai sutapatinti minėtus skirtingus užsieniečio išsiuntimo ir sulaikymo pagrindus, t. y. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 3 dalyje numatytą išsiuntimo pagrindą, susijusį su užsieniečio keliamu pavojumi valstybės saugumui, su to paties įstatymo 113 straipsnio 7 punkte įtvirtintu užsieniečio sulaikymo pagrindu, susijusiu su jo keliama grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai. Tokiu atveju galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismų sprendimus dėl pareiškėjo sulaikymo ir jo sulaikymo pratęsimo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. sausio 12 d. nutartimi atnaujino procesą Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. prašymą dėl sulaikymo panaikinimo ir perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas byloje procesą atnaujino ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo pirmininko teikime padaryta išvada, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sprendžiant užsieniečio išsiuntimo ir sulaikymo klausimus turi būti taikomi skirtingose teisės normose (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 3 dalyje ir 113 straipsnio 7 punkte) nustatyti pagrindai, kurie nėra identiški savo juridine formuluote ir gali skirtis faktine sudėtimi. Todėl konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai sutapatino minėtus skirtingus užsieniečio išsiuntimo ir sulaikymo pagrindus, t.y. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 3 dalyje numatytą išsiuntimo pagrindą, susijusį su užsieniečio keliamu pavojumi valstybės saugumui, su to paties įstatymo 113 straipsnio 7 punkte įtvirtintu užsieniečio sulaikymo pagrindu, susijusiu su jo keliama grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai, nenagrinėdama atskirai faktinių aplinkybių, kuriomis atsakovas motyvavo pareiškėjo sulaikymo būtinybę.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad toks materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant galėjo turėti įtakos sprendimo panaikinti pirmosios instancijos teismų sprendimus dėl pareiškėjo sulaikymo ir jo sulaikymo pratęsimo teisėtumui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. sausio 12 d. nutartimi atnaujino procesą užbaigtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B.(B. B.) prašymą dėl sulaikymo panaikinimo, sutikęs su Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikime padaryta išvada, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sprendžiant užsieniečio išsiuntimo ir sulaikymo klausimus turi būti taikomi skirtingose teisės normose (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 3 dalyje ir 113 straipsnio 7 punkte) nustatyti pagrindai, kurie nėra identiški savo juridine formuluote ir gali skirtis faktine sudėtimi.
Taigi atnaujinus procesą bylos nagrinėjimo dalykas - teisės normų, įtvirtintų Įstatyme „ Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 3 dalyje ir 113 straipsnio 7 punkte, aiškinimas, taikymas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.
Bylos faktinės aplinkybės išdėstytos šio sprendimo aprašomojoje dalyje, todėl teisėjų kolegija jų neatkartoja.
LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. Nr. IX-2206) 1 straipsnyje apibrėžta įstatymo paskirtis ir jo taikymas, t. y. šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, tame tarpe ir dėl užsieniečių išsiuntimo bei sulaikymo.
Įstatymo 113 straipsnio (Užsieniečio sulaikymo pagrindai) 7 punkte pasisakyta, kad užsienietis gali būti sulaikytas, kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.
Įstatymo 130 straipsnio (Draudimas išsiųsti arba grąžinti užsienietį) 3 dalyje išdėstyta, jog šio straipsnio 1 dalies nuostatos (draudžiančios išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių) netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia pavojų Lietuvos Respublikos saugumui arba įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir kelią pavojų visuomenei.
Tai dvi skirtingos teisės normos. Pirmuoju atveju sprendžiamas socialinis konfliktas, kurio esmė yra pagrindas sulaikyti užsienietį (užsieniečio sulaikymas – užsieniečio laikinas apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre, apribojant jo judėjimo laisvę, šio Įstatymo nustatytais pagrindais ir terminais – Įstatymo 2 straipsnio 31 dalis) ar ne pagal Įstatymo 113 straipsnio 7 punktą. Kitu atveju įstatymų leidėjas pasisako apie užsieniečio teisę nebūti išsiųstam (išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka) iš Lietuvos Respublikos ir išimtį iš šios taisyklės, esančią Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje. Užsieniečio sulaikymas negali būti siejamas su priimtu sprendimu dėl jo išsiuntimo, t. y. nesant sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba tokį sprendimą panaikinus nekyla besąlyginė vada neapriboti užsienio judėjimo laisvės laikinai jį apgyvendinant Užsieniečių registracijos centre.
Analizuojamose teisės normose užsieniečio sulaikymas ir išsiuntimas neatsiejamas nuo šalies saugumo, galimo pavojaus visuomenės narių sveikatai bei gyvybei, tačiau sulaikymas ir išsiuntimas ne identiškos sąvokos ir šių užsieniečiui negatyvių padarinių kilimui numatyti pagrindai, kurie nėra analogiški, ką atspindi 113 straipsnio 7 punkte ir 130 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos. Įstatymo 113 straipsnio 7 punkte užsieniečio sulaikymas galimas, kai jo buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui, o Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos nedraudžiamas tik tokiu atveju, kai jis dėl svarbių priežasčių kelia pavojų Lietuvos Respublikos saugumui arba įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir kelią pavojų visuomenei. Akivaizdu, kad užsieniečio išsiuntimo draudimą iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių šalinančios aplinkybės turi būti itin reikšmingos. Tuo tarpu pasisakydamas dėl užsieniečio sulaikymo pagal Įstatymo 113 straipsnio 7 punktą įstatymų leidėjas sąvokos „dėl svarbių priežasčių“ nebevartoja, kas suponuoja išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjusi B. B. apeliacinį skundą nepagrįstai sutapatino užsieniečio išsiuntimo ir sulaikymo pagrindus.
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendime pažymėjo, jog galima priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę, kai užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai (Įstatymo 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimo priėmimo metu remtasi pažyma apie B. B. keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl ir paliktas galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. sprendimas bei pratęstas B. B. sulaikymo terminas (b.l. 3), bet tai padaryta nesusipažinus su pačia medžiaga, kurios pagrindu surašyta pažyma. Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. vasario 14 d. nutarė priimti sprendimą dėl susipažinimo su šia medžiaga, ką atliko 2006 m. kovo 30 d. teismo posėdžio metu. Valstybės saugumo departamento teismui pateikta dokumentinė informacija leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu B. B. kėlė grėsmę valstybės saugumui bei viešajai tvarkai. Įvertinus šią aplinkybę, nustačius materialinės teisės normų pažeidimą, teisėjų kolegija daro konkliuziją, jog B. B. apeliacinio skundo tenkinimui ir Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo panaikinimui pagrindų nebuvo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o B. B. apeliacinio skundo nepatenkinti.
Sprendimas neskundžiamas.