- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-1360/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Vytas Milius, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „SEB lizingas“
- Kategorijos
- 50.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ratio ir ko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3050-585/2012 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ratio ir ko“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2007 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Ratio ir ko“ ir AB „SEB lizingas“ sudarė išperkamosios nuomos sutartį dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo ir naudojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Ratio ir ko“ iškelta bankroto byla.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Ratio ir ko“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia 2007 m. rugpjūčio 23 d. išperkamosios nuomos sutartį bei taikyti dvišalę restituciją, grąžinant atsakovui ginčo žemės sklypą, o ieškovui – 39 740,65 Lt dydžio įmokas ir su tuo susijusius mokėjimus. Nurodė, kad žemė negali būti lizingo sutarties dalyku (CK 1.80 str. 1 d., 6.568 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas jau iki nuomos sutarties sudarymo turėjo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, o išperkamosios nuomos sutarties sudarymas ir vėlesnis 2007 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo - pardavimo sutarties su atsakovu sudarymas užtikrino ieškovo kreditavimą atsakovo lėšomis, o atsakovui nuosavybėn perduotas žemės sklypas atliko kredito grąžinimo užtikrinimo funkciją, kas savaime neprieštarauja įstatymui ir nėra draudžiama. Pažymėjo, kad žemės lizingo draudimas susijęs su lizingo kaip finansinės nuomos specifika, kai sutarties objektas tarnauja tiesioginiu verslo tikslu, į lizingo objektą nukreipiant lizingo gavėjo (verslo subjekto) veiklą ir taip lizingo objektą paverčiant betarpišku verslo objektu, t. y. verslo priemone (CK 6.567 str.), o konkrečiu atveju ieškovui iki ginčo sutarties sudarymo valdžius ginčo žemės sklypą, šio sklypo naudojimo pobūdis ieškovo veikloje nepakito. Be to, išperkamoji nuoma numato besąlyginį nuomininko nuosavybės teisių įgijimą (CK 6.503 str.), o lizingo kaip finansinės nuomos sutartis ne tik nesusijusi su privalomu lizinguojamo daikto nuosavybės teisių perleidimu sumokėjus lizingo įmokas, bet verslo praktikoje paprastai taikoma lizingo gavėjui apskritai neturint tikslo įsigyti nuosavybės teisių į lizingo objektą, o turint tikslą už užmokestį gauti valdyti ir naudoti lizingo objektą kaip priemonę savo verslui vykdyti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys nesudarė draudžiamos įstatymu lizingo sutarties, kitoks sutarties, sudarytos ieškovo valia ir akivaizdžia jo iniciatyva, aiškinimas būtų labai nesąžiningas atsakovo, patyrusio dėl sudarytų sandorių ir neginčijamo žemės sklypo vertės kritimo nuostolius, atžvilgiu, juo labiau, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė ir restitucijos taikymo atveju realus būtų tik vienašalės, nenaudingos atsakovui restitucijos įvykdymas, dėl ko restitucija nustatytomis aplinkybėmis apskritai neturėtų ir negalėtų būti taikoma (CK 6.145 str. 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Ratio ir ko“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
Skundžiamas sprendimas visiškai nemotyvuotas ir neargumentuotas, teismas neatliko jokios įrodymų analizės, nepateikė jokių argumentų dėl įrodymų vertinimo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).Ginčijamoje sutartyje, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra numatyta jokio atsakovo įsipareigojimo išnuomoti su teise išsipirkti žemės sklypą po to, kai ieškovas jį pirkimo – pardavimo sutartimi parduos atsakovui.Ginčo sutartis visiškai atitinka CK 6.567 straipsnyje įtvirtintą lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą, nes būtent pagal lizingo sutartį lizingo davėjas įsipareigoja ateityje įsigyti ir perduoti lizingo gavėjui būtent lizingo gavėjo nurodytą daiktą, o išperkamosios nuomos sutarties atveju nuomotojas išnuomoja jam nuosavybės teise jau priklausantį daiktą. Be to, išperkamosios nuomos atveju turto nuomos mokesčio dalis, atėmus stabilią turto išpirkimo įmokos dalį, turėtų būti vienodas ir stabilus dydis, nelogiška būtų sumokėti su finansavimo paslaugų teikimu susijusius papildomus mokesčius (sutarties 6.2.6 p.), suteikti atsakovui priimtiną papildomą prievolių užtikrinimą (8.1.22 p.).Teismas neatsižvelgė ir nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad netgi pats atsakovas daugelyje savo pasirašytų dokumentų (2009 m. birželio 10 d. priėmimo – perdavimo akte, 2012 m. sausio 24 d. pažymoje Nr. 02-03-01-625, 2010 m. liepos 14 d. rašte Nr. 02-4290 „Dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo“, 2008 m. birželio 3 d. rašte Nr. 02-1518 „Dėl sutarčių nutraukimo“) pats pripažino, jog buvo sudaryta būtent lizingo, o ne išperkamosios nuomos sutartis.Atsakovas atsiėmė sutarties dalyką ir pats savo 2010 m. liepos 14 d. rašte Nr. 02-4290 „Dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo“ reikalauja būtent tokio dydžio nuostolių, kurie atsakovą grąžintų į padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.), ko ieškovas neprivalėtų kompensuoti išperkamosios nuomos atveju.Jeigu šalys nebūtų planavę žemės sklypo naudojimo pobūdžio pakeitimų, tai akivaizdu, kad jokių sąlygų dėl naudojimo pobūdžio pakeitimo (sutarties 8.1.13, 8.1.21 p.) sutartyje nebūtų.Lizingo gavėjui sudaroma galimybė naudotis už užmokestį ne pačiu daiktu, bet lizingo davėjo finansiniais resursais (CK 6.567 str.), o išperkamosios nuomos atveju nuomininkas naudojasi ne nuomotojo finansiniais resursais, bet nuomotojo daiktu.Teismas nenurodė jokio išimtinio atvejo, dėl ko netaikytina dvišalė restitucija. Apelianto nuomone, konkrečiu atveju ieškovo padėtis dėl restitucijos taikymo nepagrįstai ir nesąžiningai (CK 6.145 str. 2 d.) nepagerėtų, kadangi atsakovas gautų 530 000 Lt vertės žemės sklypą, o ieškovas gautų tik 39 740,65 Lt įmokų ir kitų susijusių mokėjimų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad esant aiškiems įrodymams, jog ieškovas siekė atgauti nuosavybės teisę į ginčo miškų ūkio paskirties žemės sklypą (sutarties 3.9.4 p.), ir ieškovui neįrodžius, jog minėtas sklypas buvo naudojamas verslo tikslais įmonės veikloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas ir atsakovas nesudarė lizingo sutarties. Tuo tarpu taikant visišką restituciją, ieškovas, būdamas bankrutuojančia įmone, neturėtų galimybės grąžinti 530 000 Lt, kuriuos jam paskolino AB „SEB lizingas“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, ieškovas nurodo, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, tačiau glaustų motyvų, kodėl ginčijama sutartis negali būti laikoma lizingo sutartimi, nurodymas (iš esmės tai siejant su lizingo objekto kaip verslo priemonės specifika) nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų.
Vadovaujantis CK 6.568 straipsnio 1 dalimi, lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojami kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad konkrečiu atveju ginčijama ne lizingo, o išperkamosios nuomos sutartis (4 – 14 b. l.), o šios sutarties pripažinti lizingo sutartimi ir taikyti CK 1.80 straipsnyje numatytas teisines pasekmes nėra pagrindo. Žemė pagal įstatymą yra eliminuota iš lizingo sutarties dalyku galinčių būti daiktų sąrašo atsižvelgiant į lizingo tikslus (CK 6.567 str. 1 d.) ir jo dalyko ypatumus, vienas iš kurių – amortizacija, tačiau įstatyme neįtvirtinta absoliutaus draudimo sudaryti komercinius sandorius dėl žemės, t. y. privačios žemės nuomos ar pirkimo – pardavimo sutartis, taip pat susitarti dėl šių sutarčių elementų derinio vienoje sutartyje, o pirmenybė turi būti teikiama šalių valiai sukurti jų siekiamus civilinius teisinius santykius ir sutartis gali būti kvalifikuojama vadovaujantis giminingų sutarčių teisės institutų normomis, pvz. kaip išperkamosios nuomos, pirkimo pardavimo išsimokėtinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).
CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuomos sutartis gali numatyti, jog išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma), o iš ginčijamos 2007 m. rugpjūčio 23 d. sutarties 12.2, 13, 14 punktų aišku, kad konkrečiu atveju nuosavybės teisės į ginčo sutarties dalyku esančią miškų ūkio paskirties žemę buvo siejamas būtent su atsiskaitymu pagal šalių numatytą grafiką (4a – 7 b. l.). Tuo tarpu turto perdavimo ir naudojimo (nors ir neįvardinto nuoma) tvarka numatyta sutarties 5 ir 6 punktuose (klientas įgijo teisę naudotis turtu nuo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo momento), todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo sutartyje nenumatytas atsakovo įsipareigojimas išnuomoti turtą su teise jį išsipirkti (CK 6.193 str.).
Apelianto teigimu, išperkamosios nuomos dalyku gali būti tik atsakovui nuosavybės teise jau priklausantis daiktas, tačiau pažymėtina, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 30 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 3.6 punktą (32 b. l.) nuosavybės teisė į žemės sklypą atiteko atsakovui. Tuo tarpu tai, kad ginčijama 2007 m. rugpjūčio 23 d. sutartimi iš esmės buvo sutarta dėl būsimo atsakovo daikto išpirkimo (ypač įvertinant tai, kad abi sutartis, aiškiai suprasdamos jų tarpusavio ryšį, sudarė tos pačios šalys) negali lemti išperkamosios nuomos sutarties pripažinimo lizingo sutartimi. Atitinkamai tai, kad pagal šalių numatytą mokėjimų grafiką (4 – 7 b. l.) pastoviai didėjo sumos turto vertei dengti dalis ir mažėjo palūkanų dalis, nekintant bendrai mokėtinai sumai, o taip pat tai, kad pagal išperkamosios nuomos sutartį buvo numatyta detaliojo plano pakeitimų ir statybų darbų atlikimo galimybės, gavus išankstinį turto savininko sutikimą (sutarties 8.1.13, 8.1.21 p.) priklausė tik nuo ginčo sutarties šalių valios (CK 6.156 str. 4 d.).
Kaip jau minėta, lizingo dalykui būdinga amortizacija, susijusi su jo naudojimu verslo tikslais, kas visiškai nebūdinga žemei, o tai, kad pats atsakovas atskiruose neprocesiniuose dokumentuose ginčijamą išperkamosios nuomos sutartį įvardija kaip lizingo sutartį (41 – 44, 57 b. l.), neturi reikšmės teisingam ginčo išsprendimui. Tuo tarpu atsakovo finansinio reikalavimo tvirtinimas BUAB „Ratio ir ko“ bankroto byloje nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai bankroto byloje galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 1 d.). Atitinkamai konstatavus, kad ginčijama žemės sklypo išperkamosios nuomos sutartis negali būti pripažinta lizingo sutartimi, apelianto argumentai, susiję su restitucijos taikymu (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.), konkrečiu atveju yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakytina.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.