Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2016-07-22.

Į G. M. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. gegužės 8 d., 11 val. 55 min., iki 2016 m. liepos 22 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. gegužės 8 d. apie 11 val. 30 min. namuose (duomenys neskelbtini), Radviliškyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu, tyčia, rankos delnu sudavė ne mažiau kaip du smūgius savo artimam giminaičiui – neblaiviai seseriai A. M., į veidą, ranka suėmęs jai už plaukų juos pešė ir koja spyrė nemažiau kaip 4 smūgius jai į dešinį šoną, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė poodinę kraujosruvą krūtinės ir pilvo dešinėje, odos nubrozdinimą krūtinės ląstos dešinėje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. M. ir jo gynėjas advokatas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, G. M. pripažino kaltu sunkinančiomis aplinkybėmis, tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlus fizinį skausmą savo artimam giminaičiui – seseriai, ir taip padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Apeliaciniu skundu apeliantas nekvestionuoja teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Tačiau, atitinkamai argumentuodamas, nuteistasis mano, jog teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 64¹ str. nuostatų ir nesumažino paskirtos bausmės vienu trečdaliu, bei mano esant pagrindui atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, taikant BK 75 str. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą dėl įvardintų ir kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų (BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį.

Pirmiausia, atsakant į apelianto argumentus, pažymėtina, kad BK 64¹ str. 1 d. numatyta, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Šiuo atveju, nors G. M. ir pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau jo baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme (Radviliškio rajono apylinkės teisme) buvo išnagrinėta įprasto proceso tvarka, vadinasi, nėra BK 64¹ str. 1 d. numatytų sąlygų mažinti apeliantui bausmę vienu trečdaliu, kaip prašoma skundu.

Apeliantas, be kita ko, kelia ir BK 75 str. taikymo klausimą jam paskirtos bausmės atžvilgiu. Iš tikrųjų, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Esminis bausmės vykdymo atidėjimo taikymo klausimas kiekvienu atveju – ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsakant į šį klausimą, paprastai vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Kolegija, įvertinusi G. M. asmenį ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą visų anksčiau paminėtų aspektų kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti G. M. realią laisvės atėmimo bausmę.

Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 str., reglamentuojančio bausmės skyrimo pagrindus, nuostatų nepažeidė ir pagrįstai paskyrė G. M. griežčiausią BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas G. M. bausmę pagal BK 140 str. 2 d., įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir tas, kurias apeliantas mini savo skunde. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad G. M. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio (BK 59 str. 1 d. 2 p.), ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau teismas pagrįstai nustatė ir vieną apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Vadovaudamasis Baudžiamuoju įstatymu, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apylinkės teismas nuteistajam paskyrė BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyto vidurkio nesiekiančią laisvės atėmimo bausmę (vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), kurią laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad galutinė bausmė, subendrinta dalinio sudėjimo būdu, G. M. paskirta už padarytas dvi nusikalstamas veikas, inkriminuotas jam atitinkamai Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžiais, todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Apylinkės teismas, spręsdamas nuteistojo G. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teisingai pažymėjo, kad jis skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą tyčinę, smurtinę nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas ir pagal BK 145 str. 1 d. už tai, kad 2015-10-12 grasino nužudyti buvusią sugyventinę ir jo vaikų motiną K. Š. (115–140 b. l.), neišnykus teistumui, neatlikęs laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2016 m. vasario 5 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Paminėtos aplinkybės byloja apie didesnį G. M. asmens ir jo padarytos naujos nusikalstamos veikos pavojingumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais G. M. buvo skiriamos pakankamai griežtos realios laisvės atėmimo bausmės, sykį buvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau netrukus, praėjus vos trims mėnesiams po Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžio priėmimo, jis padarė naują smurtinę nusikalstamą veiką prieš savo seserį. Maža to, iš Šiaulių apygardos probacijos tarnybos pateiktų duomenų matyti, kad bausmės vykdymo atidėjimo metu G. M. nesilaikė teismo jam nustatytų draudimų ir įpareigojimų – vartojo psichiką veikiančias medžiagas, vengė išlaikyti savo vaikus (112 b. l.), dėl ko Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi G. M. buvo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas į pataisos namus atlikti laisvės atėmimo bausmę ( LITEKO duomenys T-141-632/2016).

Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog nei skiriamos griežtos bausmės, nei teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas pozityviai G. M. nepaveikė – jis toliau piktnaudžiavo alkoholiu, pažeidinėjo draudimus, įpareigojimus ir baudžiamuosius įstatymus. Šioje byloje nustatyta, jog G. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarė naują tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš savo artimą giminaitį ir tai yra itin reikšminga aplinkybė, sprendžiant, ar pavyktų pasiekti bausmės tikslus (BK 41 str.), jei apeliantui dar sykį būtų atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas.

Vertinant kiekvienos baudžiamosios bylos aplinkybes, teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad nuteistajam skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas baudžiamajai atsakomybei individualizuoti, ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos baudžiamosios atsakomybės taikymą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai.

Šiuo atveju, kolegija visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems argumentams ir pažymi, jog nėra pagrindo išvadai, kad dar sykį atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą G. M. bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, kad jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tai, kad nuteistasis dirba, kad turi nepilnamečių vaikų, kuriems teikia išlaikymą, teisėjų kolegija įvertino, tačiau tai nepaneigia anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nemenkina nusikaltimą padariusio asmens kaltės, jo asmens ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, konkrečiu atveju. Nei tai, kad apeliantas padarė nusikaltimą, nei tai, kokia bausmė nuteistajam paskirta, nepaneigia G. M. kaip tėvo prievolės teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams bausmės vykdymo metu, po bausmės atlikimo, tuo labiau, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. ir 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimis civilinėse bylose G. M. įpareigotas periodinėmis išmokomis mokėti išlaikymą savo sūnums G., gimusiam 2001 metais, K., gimusiam 2004 metais, ir G., gimusiam 2007 metais, iki vaikai taps pilnamečiais (LITEKO duomenys).

Savo skunde, apeliantas, be kita ko, mėgina tikintis, kad ir nukentėjusioji A. M. iš dalies kalta dėl jo padaryto nusikaltimo, nes atėjo pas jį į namus girta ir išprovokavo konfliktą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje nenustatytas joks nukentėjusiosios provokuojantis ar rizikingas elgesys. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų aišku, kad G. M. savo gyvenamojo ploto neturi, gyvena pas motiną name, kur atėjo nukentėjusioji A. M. ir kur pastaroji apelianto buvo užpulta ir sumušta. Tai, kad A. M. ir G. M. įvykio dieną buvo nustatytas neblaivumas, savaime nemenkina G. M. kaltės ir nepaneigia įvykdyto nusikaltimo fakto.

Paminėtų ir byloje nustatytų aplinkybių visuma apibūdina apeliantą itin neigiamai, rodo didesnį jo ir padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmens pavojingumą visuomenei, byloja apie jo negatyvią orientaciją visuomenėje, apie visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymą, todėl lengvinti nuteistojo teisinę padėtį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.