- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- 1A-42-361-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-2-00277-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- A. V.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Viačeslavas Žarkovas, Antanas Jonušas
- Kategorijos
Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00277-2010-5
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
2013 m. balandžio 25 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas: pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmė, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. V. nukentėjusiojo V. K. naudai priteista 54562 Lt turtinei ir 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo kortelę finansinei operacijai inicijuoti: jis 2010-03-22, tikslus laikas nenustatytas, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir atstovaudamas minėtai bendrovei, iš V. K. už 85 000 litų įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. pervedė minėtą 85 000 litų sumą į V. K. asmeninę AB banko „Swedbank“ sąskaitą, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bei tą pačią dieną, tikslus laikas nenustatytas, apgaule gavo V. K. AB banko „Swedbank“ banko kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jos užrašytu PIN kodu, melagingai nurodydamas V. K., kad minėta banko kortelė jam reikalinga pervesti 85 000 litų į V. K. asmeninę sąskaitą už iš jo nupirktą butą. Tokiu būdu A. V., apgaule paimdamas iš V. K. jo banko mokėjimo kortelę su ant jos užrašytu PIN kodu, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti.
Be to, A. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti bei apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis 2010-03-22 neteisėtai įgytą svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. V. K. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) 2010-03-22 16.34 val. neteisėtai panaudojo AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko mokėjimo kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-23 20.19 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-24 19.42 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-25 19.53 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-26 14.25 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-27 13.27 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-28 21.30 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-29 12.16 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-30 10.24 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-31 08.49 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-01 10.54 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-02 10.49 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-03 13.01 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-04 13.07 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-05 22.00 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-06 09.21 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-07 05.23 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-08 08.38 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-09 07.12 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-10 11.14 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-11 12.56 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-12 12.46 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-13 11.30 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-14 08.40 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-15 12.59 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-16 09.48 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-17 10.20 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-18 15.22 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 3000 litų.
Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-19 11.20 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu paėmė 880 litų.
Tokiu būdu A. V., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2010-03-22 16.34 val. iki 2010-04-19 11.20 val. neteisėtai panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. V. K. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir ja paimdamas pinigus bankomatuose, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 84 880 litų, iš kurių už 30 000 litų 2010-04-01 nupirko V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 318 litų sumokėjo už notaro paslaugas, o likusius pinigus, t. y. 54 562 litus, pasisavino savo naudai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nuosprendį ir dėl jo priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, neįrodžius, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, priimant nuosprendį buvo padaryta esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė aplinkybė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos – sukčiavimo – nusikaltimu. Nuteistojo teigimu, iš bylos medžiagos matyti, jog po to, kai buvo notariškai sudaryta nukentėjusiajam priklausančio buto pirkimo–pardavimo sutartis, į V. K. sąskaitą iš karto po sutarties pasirašymo buvo pervesti pinigai, po to pastarasis įsitikinęs, kad pinigai už parduotą butą yra jo sąskaitoje, kartu su A. V. nuvyko į notarinę kontorą, kur nukentėjusysis tą pačią dieną po sutarties pasirašymo patvirtino pinigų į jo asmeninę sąskaitą pervedimo faktą. Todėl nukentėjusiojo parodymai, kad jam kortelės A. V. negrąžindavo dėl to, kad neva tai dar iki galo nepervesti pinigai į jo asmeninę sąskaitą, neteisingi. Tai, kad nukentėjusysis V. K. žinojo ir pritarė, kad A. V. naudotų pagal paskirtį jo pinigus, patvirtina ir paties V. K. veiksmai. V. K. žinant bei pritariant A. V. jo pinigais atsiskaitė už perkamą būstą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Be to, nukentėjusysis V. K. niekada ir netvirtino, kad A. V. būtų jo prašęs turimos mokėjimo kortelės PIN kodo. Apelianto įsitikinimu, jog teismas iš kaltinimo eliminavęs A. V. veiksmus, kai šis V. K. vardu bei sutikimu pirko šiam butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip patvirtino, kad šie A. V. veiksmai buvo teisėti. Todėl nuteistojo teigimu, nesuprantama, kaip galima neteisėtai užvaldžius mokėjimo kortelę bei joje esančius pinigus atlikti teisėtus nukentėjusiojo interesus bei jo valią atitinkančius veiksmus. Todėl tokį pinigų paėmimą kvalifikuoti kaip sukčiavimą nėra jokio įstatymų numatyto pagrindo. Jam nepagrįstai inkriminuotos ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnyje, 215 straipsnyje. Teismui konstatavus, kad dalis jo atliktų veiksmų disponuojant V. K. mokėjimo kortele buvo atlikti teisėtai bei atitiko V. K. valią bei pastarojo interesus ir traktuoti, kad A. V. šia kortele disponavo bei ją panaudojo neteisėtai, nėra jokio įstatymų numatyto pagrindo. LAT yra išaiškinęs, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 str. užtraukia tik neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo. Šiuo atveju matyti, jog tiek iš nukentėjusiojo V. K. parodymų (bent jau dėl (duomenys neskelbtini) buto įsigijimo aplinkybių) bei iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalies, kurioje kaltinamojo A. V. atlikti veiksmai su nukentėjusiojo mokėjimo kortele buvo pripažinti teisėti bei atitinkantys nukentėjusiojo valią bei jo interesus, matyti, kad tokie kaltinamojo veiksmai neatitinka BK 214, 215 straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėčių. Šiuo atveju jis nukentėjusiojo V. K. elektroninės mokėjimo kortelės neteisėtai nuo 2010-03-22 iki 2010-04-19 neįgijo, nelaikė, nerealizavo ir niekam jos neperdavė, išskyrus grąžinimą nukentėjusiajam V. K.. Pagal LAT 2005-12-29 senato nutarimo Nr. 55, 3 ir 4 punktuose baudžiamoji atsakomybė pagal BK 214 straipsnį numatyta ir už kitokį neteisėtą įgijimą, laikymą, realizavimą, perdavimą svetimos elektroninės mokėjimo priemonės. Kitoks neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento įgijimas – tai įgijimas prievartaujant turtą, apgaule ar kitokiu būdu. Šiuo atveju jis nukentėjusiojo V. K. elektroninės mokėjimo kortelės neteisėtai laikotarpiu nuo 2010-03-22 iki 2010-04-19 neįgijo, nelaikė, nerealizavo ir niekam jos neperdavė, išskyrus grąžinimą nukentėjusiajam V. K.. Nukentėjusysis V. K. minėtą elektroninę mokėjimo priemonę pats pateikė A. V. bei nurodė šios kortelės duomenis, būtinus finansinei operacijai inicijuoti, nors pats nukentėjusysis patvirtino, kad tokių duomenų (kaip pavyzdžiui, PIN kodo, iš jo niekas nereikalavo). Šią mokėjimo kortelę jis pateikė tam, kad būtų sumokėta už jo ketinamą įsigyti kitą būstą bei kad jis galėtų atsiskaityti už jau V. K. suteiktas paslaugas, susijusias su parduodamu turtu – butu, adresu (duomenys neskelbtini). Jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo iš esmės grindžiama vien prieštaringais, besikeičiančiais bei kitoms bylos aplinkybėms prieštaraujančiais nukentėjusiojo V. K. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. K. aiškino, kad A. V. jam mėnesį laiko neatidavė kortelės, nes tariamai dar nėra pervesti pinigai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas dėl raštelio surašymo aplinkybių V. K. nurodė, kad tą raštelį jis pasirašęs A. V. prašymu, nes neva reikia pasirašyti, kad jis pardavęs butą. Tačiau, apelianto manymu, toks aiškinimas prieštarauja ir elementariai logikai, ir raštelio turiniui, kuris, beje, nukentėjusiojo tvirtinimu ne tik pasirašytas, bet ir surašytas paties V. K.. Apklausos teisme metu nukentėjusysis iš pradžių nurodė, kad apskritai nėra jokio raštelio savo ranka rašęs. Vėliau parodžius šį raštelį nukentėjusiajam, šis nurodė, kad neatsimena, kodėl ir kokiam tikslui jis parašęs tokį raštelį, tik atsimena, kad jį parašęs A. V. prašymu. Teisme nukentėjusysis patvirtino, kad kortele A. V. disponavo apie 1–2 mėnesius ir raštelį apie visišką atsiskaitymą iš jo paėmė dar iki to laiko, kol jam buvo grąžinta mokėjimo kortelė, todėl jis neva ir nežinojęs to, kad pas A. V. esanti kortelė yra tuščia. Tačiau šios aplinkybės prieštarauja visai kitai bylos medžiagai, nes po kortelės grąžinimo iki raštelio surašymo buvo praėję du mėnesiai. Kitą dieną – 2011-02-11 – posėdžio metu nukentėjusysis jau aiškino priešingai, t. y. kad kortelę patikrino prieš surašydamas bei pasirašydamas raštelį. Nukentėjusysis net neatsimena, ar tikrai yra testamentu palikęs I. Š. butą ar ne. Taip pat tvirtina, kad nebuvo nuėjęs apžiūrėti buto (duomenys neskelbtini), o tai prieštarauja byloje apklausto liudytojo A. B. parodymams. Kadangi V. K. teisme skundėsi itin suprastėjusia atmintimi, todėl visų įvykio aplinkybių jis neprisimenąs, todėl, nuteistojo manymu, spręstinas klausimas, ar galima remtis tokiais nukentėjusiojo V. K. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad po šio raštelio surašymo V. K. prašymu prie jo garažo kvietė raktininką V. G., su kuriuo nukentėjusysis pats ir atsiskaitė. Nors nukentėjusysis V. K. ir tvirtino, kad prie garažo tuo metu nebuvęs, tačiau į teisėjos klausimą patvirtino, kad raktininkas V. G. jam kažkur matytas. Taip pat nukentėjusysis apibūdino ir (duomenys neskelbtini) buto pardavėją E. L.. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas liudytojos I. Š. iniciatyva, kai ji V. K. pažadėjo padėti atgauti iš A. V. pinigus, o V. K. už tai šiai pažadėjo testamentu palikti savo butą. Šis susitarimas tuoj pat ir buvo įgyvendintas – I. Š. V. K. vardu parašė pareiškimą, o V. K. netrukus testamentu „perrašė“ I. Š. butą. Pažymi, kad I. Š. anksčiau buvo teista už neteisėtą naminės degtinės laikymą ir šiuo metu valdo visus nukentėjusiojo finansus bei turtą. Būtent po nukentėjusiojo susitikimo su šia liudytoja iš V. K. sąskaitos buvo imamos tūkstantinės pinigų sumos, kurios, kaip paaiškino liudytoja I. Š. teisme, buvo reikalingos sumokėti kažkokias teismo išlaidas, ir tuos pinigus ji neva vėliau padėjusi atgal, tačiau tai prieštarauja bylos medžiagai. Šios aplinkybės yra itin svarbios siekiant išaiškinti, kieno iniciatyva buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas ir kas bei dėl ko kreipėsi į policiją. Be to, ši liudytoja ir teisme davė prieštaringus parodymus. Iš pradžių apklausta teisme tvirtino, kad nuo liepos mėn. vidurio susitikus su V. K. šis nesakė, kad A. V. jį girdo, ir tokių duomenų ji neturinti. Tačiau tos pačios apklausos metu vėliau jau davė visiškai priešingus parodymus, t. y. kad po raštelio pasirašymo tą pačią dieną susitikus su V. K. šis buvo girtas. Beje, šios aplinkybės prieštarauja ir paties nukentėjusiojo V. K. parodymams, nes šis teisme patvirtino, kad surašydamas bei pasirašydamas lapelį apie tai, kad A. V. su juo visiškai atsiskaitė, jis buvo blaivus. Pažymi, kad jau I. Š. pareiškime prokuratūrai nurodoma, kad jis (A. V.) kaltinamas pasisavinęs tik 55000 litų, tai patvirtina, kad likusi suma buvo panaudota su nukentėjusiojo žinia bei jo pritarimu. Be to, ši liudytoja kreipdamasi su pareiškimu į prokuratūrą pateikė ir kitų neatitinkančių tikrovės aplinkybių, t. y. apie neva įvykdytą V. K. garažo vagystę. Šias aplinkybes apklausų metu paneigė pats nukentėjusysis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą. Apylinkės teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tačiau apylinkės teismas atsisakė apklausti A. V. bendradarbius dėl jiems žinomų šios bylos aplinkybių – nukentėjusiajam A. V. sumokėtų pinigų – tai motyvuodamas tik tuo, kad šie asmenys yra A. V. pavaldiniai. Todėl mano, kad teismas taip pat jau pripažino, kad šie asmenys duos teismui aiškiai melagingus parodymus, kuriais teismas negalės remtis, todėl apklausinėti tokių asmenų nėra jokios prasmės. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nurodytus imperatyvius reikalavimus nuosprendį grįsdamas ne BPK numatytomis normomis, bet Civilinio kodekso normomis. Teismas nuosprendyje cituodamas CK 1.93 straipsnio 2 dalį nurodė, kad įstatymo nustatytos formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Todėl, anot teismo, remtis vien kaltinamojo A. V. parodymais apie tokių sandorių buvimą, t. y. komisinių mokesčių už sandorius sudarymą, V. K. paveldėjimo dokumentų bei dokumentų pensijai gauti tvarkymą, kabelinės televizijos įvedimą, kai nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų, nėra jokio įstatymų numatyto pagrindo. Tokia teismo nuosprendyje išsakyta pozicija šiurkščiai pažeidžia BPK 20 straipsnio nuostatas. Apeliantas pažymi, kad ne jis turi įrodinėti savo nekaltumą ar išleistų sumų pagrįstumą, bet ikiteisminio tyrimo institucijos turi įrodyti, kad buvo kitaip, nei tvirtina kaltinamasis. Be to, remiantis tokia teismo pozicija, šiuo atveju nebegalima remtis nei byloje apklaustų liudytojų parodymais, nei paties nukentėjusiojo parodymais, nes pastarasis didžiąją dalį jam suteiktų paslaugų patvirtino, visais atvejais nurodydamas, kad dėl atsiskaitymo už juos su A. V. nebuvo kalbėta, nors jie ir nebuvo tarpusavyje iki to laiko pažįstami ar draugai ir A. V. nebuvo jokio reikalo už nepažįstamą ir jam svetimą žmogų nuolat atlikinėti įvairius mokėjimus bei teikti kitokias paslaugas. Teismas taip pat visiškai nevertino, kad teismui pateikti kasos pajamų orderiai yra atspindėti įmonės buhalterijoje kaip gautos pajamos bei nuo gautų pajamų valstybei yra sumokėti mokesčiai. Nors kaltinime nurodyta, kad A. V., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir atstovaudamas šiai bendrovei, iš V. K. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau teismas nuosprendžiu nepripažino UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tarpininkavimą per tris kartus gautų 16 000 Lt pajamų, įtrauktų į buhalterinę apskaitą, nurodydamas, kad šie dokumentai surašyti, nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2000-02-17 nutarimu Nr. 179,patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“. Apelianto manymu, šiuo atveju svarbu tai, kad už tarpininkavimą pajamos įtrauktos į Bendrovės buhalterinę apskaitą, sumokėti mokesčiai, o ne tai, kad nukentėjusysis šių kasos pajamų orderių nepasirašė, tuo labiau, kad šias pajamas į bendrovės kasą įnešė ne pats V. K., o A. V., išgryninęs V. K. pinigus. Ne mažiau svarbu ir tai, kad tarpininkavimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė V. K., kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas, surastas buto pirkėjas bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama kaltinamojo A. V., surado V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas šio prieštaravimo nepašalino, nekvietė į teismo posėdį buhalterinę apskaitą tvarkančio darbuotojo, kad išsiaiškintų šias aplinkybes. Be to, teismas atmesdamas V. G. parodymus kaip keliančius abejonių iš konteksto ištraukė šio asmens teisme pasakytą frazę, kad jis negali būti 100 procentų tikras, jog prie garažo buvo nukentėjusysis, bet visai manantis, kad tai buvo būtent jis. Priešingai nei tvirtinama nuosprendyje, šis liudytojas patvirtino, kad pinigus jis gavęs būtent iš nukentėjusiojo. Be to, priešingai, nei tvirtinama nuosprendyje, šis liudytojas niekada nesakė, kad yra A. V. draugas, o nurodė, kad A. V. jis pažįsta tik kaip vieną iš klientų. Teismas taip pat visiškai nevertino vieno esminių byloje esančių įrodymų, t. y. paties nukentėjusiojo surašyto bei pasirašyto raštelio, kuriuo šis patvirtino, kad su juo visiškai atsiskaitė ir šis jam jokių pretenzijų neturi. Tai yra dar svarbiau dėl to, kad toks raštelis nukentėjusiojo buvo surašytas, kai jis buvo gavęs banko kortelę bei žinojo, kad ji yra tuščia, tai patvirtina, kad nukentėjusysis žinojo, kur yra kortelėje turėję būti pinigai ir dėl to jokių pretenzijų A. V. nereiškė, nes, kaip jau minėta, pareiškimas policijai buvo parašytas praėjus beveik 2 mėnesiams po raštelio surašymo ir tik I. Š. iniciatyva. Be to, iš banko sąskaitos išplėstinio išrašo matosi, kad V. K. iki 2010-07-19 tikrino elektroninėje mokėjimo kortelėje esančių pinigų likutį, todėl tai paneigia, kad raštelio surašymo metu V. K. nežinojo, kad kortelėje buvusios piniginės lėšos išgrynintos. Nuteistasis taip pat pažymi, kad pirmose apklausose nukentėjusysis apskritai nutylėjo ar bandė neigti tokio raštelio buvimą. Teismas visiškai nevertino, jog tarp A. V. ir V. K. buvo susiklostę civiliniai santykiai, kad A. V. pastarajam suteikė įvairių paslaugų, sutvarkė paveldėjimo dokumentus ir dokumentus, susijusius su paveldėto turto įregistravimu (paslaugų kaina apie 4000 Lt), sumokėjo įsiskolinimus už komunalinius patarnavimus (apie 1500 Lt), sutvarkė dokumentus pensijai gauti (kaina – 5000 Lt), buvo suteiktos perkraustymo paslaugos (kaina – 1500 Lt), kabelinės televizijos įvedimo paslaugos (500 Lt), garažo raktų pagaminimo paslaugos (apie 150 Lt), ir kurių atlikimą nukentėjusysis V. K. pripažįsta, neigdamas tik kad buvo sutarta dėl šių paslaugų atlikimo kainos. Taip pat tiek V. K., tiek liudytoja I. Š. parodė, jog V. K. buvo duodami pinigai, maistas. Tačiau, anot nuteistojo, nepagrįstai į teismo posėdį nebuvo iškviesti liudytojai UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai: K. D., L. S.. Todėl nebuvo pašalinti prieštaravimai bei nebuvo įvertinta, kiek per šį laiką nukentėjusiajam buvo sumokėta pinigų. Apeliantas daro išvadą, jog nuosprendis priimtas ir bausmė paskirta išsamiai neišanalizavus visų bylos aplinkybių, šališkai įvertinus jo, liudytojų parodymus ir byloje esančią rašytinę medžiagą. Teismo nuosprendyje visiškai nemotyvuota inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta esminė apgaulė, sąlygojusi šių nusikalstamų veikų padarymą bei neįrodytas tyčios buvimas jo veiksmuose, kadangi vien tik sutartinių įsipareigojimų netinkamas vykdymas ar kitokių sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti įrodymų pakanka. Nuosprendis negalėjo būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo prieštaringais parodymais, o visos abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai.
Klaipėdos apygardos teismas 2011-09-01 nuosprendžiu iš dalies tenkintas nuteistojo apeliacinis skundas ir pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-03-15 nuosprendis, A. V. veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė, iš A. V. nukentėjusiajam V. K. priteista turtinė žala sumažinta nuo 54562 Lt iki 32350 Lt.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-14 nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-01 nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Klaipėdos apygardos teismas 2012-05-10 nutartimi nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmetė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-11 nutartimi panaikino 2012-05-10 nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas advokatas ir prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, mano, jog nuteistas nepagrįstai, tačiau kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. pagrįstai nuteistas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. nuteistas dėl to, kad apgaule gavo V. K. AB banko „Swedbank“ banko kortelę su ant jos užrašytu PIN kodu, melagingai nurodydamas V. K., kad minėta banko kortelė jam reikalinga pervesti 85 000 litų į V. K. asmeninę sąskaitą už iš jo nupirktą butą, bei taip neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti. Be to, A. V. laikotarpiu nuo 2010-03-22 16.34 val. iki 2010-04-19 11.20 val. neteisėtai panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. V. K. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę ir ja paimdamas pinigus bankomatuose, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 84 880 litų, iš kurių už 30 000 litų 2010-04-01 nupirko V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 318 litų sumokėjo už notaro paslaugas, o likusius pinigus, t. y. 54 562 litus, pasisavino savo naudai.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo veiksmuose nenustatė esminės apgaulės, visiškai neanalizavo, kiek byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės atitinka sukčiavimo sudėtį. Tačiau, nors nuosprendyje nėra detaliai išanalizuota sukčiavimo nusikaltimo sudėtis, tai nereiškia, jog nuosprendis nepagrįstas.
Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori.
Byloje neginčijamai yra nustatyta, jog V. K. perdavė A. V. savo banko kortelę, ant kurios užrašytas PIN kodas, į V. K. banko sąskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi bei atstovu buvo A. V., pervedė 85000 Lt už iš V. K. įsigyjamą butą, po to laikotarpiu nuo 2010-03-22 iki 2010-04-19 iš V. K. sąskaitos kasdien buvo imama po 3000 Lt. Pinigus iš V. K. sąskaitos imdavo A. V.. Šias faktines aplinkybes pripažįsta ir pats apeliantas, tačiau jis teigia, jog pinigus iš V. K. sąskaitos imdavo su pastarojo žinia V. K. reikmėms. Tikėti tokiu A. V. pasiteisinimu nėra pagrindo. Analizuojant nuteistojo A. V. parodymų seką proceso metu matyti, jog nuteistasis davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus esminėse bylos aplinkybėse. A. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog nukentėjusysis V. K. banko kortelės jam apskritai nedavė (t. 1, b. l. 86), tačiau teisiamojo posėdžio metu nuteistasis jau bandė pagrįsti savo versiją, jog V. K. pats pasiūlė jam savo banko kortelę, kad jis pats (A. V.) galėtų pasiimti pinigų (t. 2, b. l. 83). Taip pat nenuoseklūs A. V. parodymai dėl pinigų paėmimo iš bankomato aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. V. teigė, jog 2010-03-23, t. y. kitą dieną po to, kai buvo pasirašyta buto pirkimo–pardavimo sutartis, jis kartu su V. K. nuvažiavo prie bankomato, kur V. K. iš bankomato savo banko kortele paėmė 3000 litų. Pinigus paėmė jis, o V. K. stovėjo šalia. V. K. buvo neblaivus, todėl ir paprašė paimti pinigus. 3000 litų V. K. turėjo sumokėti už agentūros paslaugas. Banko kortelę atidavė V. K. (t. 1, b. l. 86). Teisiamojo posėdžio metu A. V. parodė priešingai, kad, kadangi jis turėjo V. K. banko kortelę ir PIN kodą, todėl nuo 2010-03-22 jis pradėjo imti pinigus iš V. K. banko sąskaitos, siekdamas atsiimti skolą. 2010-03-22 iš bankomato jis iš V. K. sąskaitos paėmė 3000 litų. Kitą dieną iš bankomato iš V. K. banko sąskaitos ir vėl paėmė 3000 litų. Apie tai jis informavo V. K. (t. 2, b. l. 83–84). Taigi A. V. parodymai skiriasi, yra nenuoseklūs bei prieštaringi, nepatvirtinti bylos medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.
Priešingai nei A. V., V. K. esmines aplinkybes proceso metu nurodė nuosekliai. V. K. paaiškino, kad paprašytas A. V. atidavė banko kortelę, jog būtų pervesti pinigai už butą. Leidimo atsiskaitinėti jo pinigais A. V. jis nedavė, nes pats mokėjo naudotis banko kortele. Praėjus savaitei po to, kai jis davė savo kortelę A. V., pradėjo jo prašyti, kad A. V. jam ją grąžintų, nes jam reikėjo pinigų, tačiau A. V. vis sakydavo, kad nespėjo pervesti pinigų, todėl liepdavo ateiti jam vėliau. Nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, kad jis nežinojo, jog A. V. kasdien iš jo sąskaitos paima po 3000 litų. Niekada su A. V. jis nėjo kartu iš jo banko kortelės sąskaitos imti pinigų. Kada A. V. jam surado butą, esantį (duomenys neskelbtini), neprisimena, pamena, jog A. V. jam sakė, kad butas kainuos 30 000 litų. Už tą butą sumokėjo A. V. iš jo pinigų. Tam jis neprieštaravo. Banko kortelę iš A. V. atgavo tik po vieno ar dviejų mėnesių laiko, kai jau gyveno (duomenys neskelbtini). Atgavęs banko kortelę, tą pačią dieną ją patikrino ir pamatė, jog ji yra tuščia. Apie tai, kad A. V. apgavo V. K. papasakojo ir kitam asmeniui I. Š., kuri parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme paaiškino, jog 2010 m. liepos mėn. ji su V. K. kartu nuvažiavo prie AB banko „Swedbank“ bankomato patikrinti, ar V. K. sąskaitoje tikrai nėra pinigų. Kortelė buvo tuščia. Tuomet nuvyko į banką pasidomėti. Banke pasakė, kad 2010-03-22 už buto pardavimą buvo pervesti 85 000 litų ir tą pačią dieną buvo pradėta imti po 3000 litų. Tada ji kartu su V. K. nuvažiavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentūrą, prisistatė V. K. giminaite ir A. V. paklausė, kur dingo V. K. pinigai. A. V. pasimetė, tik klausė, kur V. K. išleido pinigus ir iš kur pas jį atsirado giminaitė. Po kurio laiko, apie liepos 15–20 d., ji V. K. vėl susitiko ir šis jai pasakė, kad buvo atvažiavęs A. V. ir jie pasirašė raštelį, kad vienas kitam jokių pretenzijų neturi. Tuo metu V. K. buvo neblaivus.
Nors apeliantas kritikuoja nukentėjusiojo V. K., I. Š. parodymus, tačiau jų parodymus, taip pat ir A. V. apgaulę patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys: nukentėjusiojo AB banko „Swedbank“ sąskaitos išrašai, iš kurių turinio matyti, jog 2010-03-22 UAB „(duomenys neskelbtini)“ už perkamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), į V. K. sąskaitą pervedė 85 000 litų, po to nuo 2010-03-22 ir baigiant 2010-04-18, kasdien buvo imama po 3000 litų ir dar 2010-04-19 buvo paimti 880 litų (t. 1., b. l. 34–35.); daiktų apžiūros protokolas, kuris patvirtina, kad ant V. K. priklausančios banko kortelės su sąskaitos numeriu kampe yra užrašytas banko kortelės PIN kodas (t. 1, b. l. 51–56); AB banko „Swedbank“ pateiktos nuotraukos, kuriuose matyti, kad iš V. K. sąskaitos bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), pinigus ima A. V. (t. 1, b. l. 45–48); pirkimo–pardavimo sutartis, kuria 2010-03-22 notarų biure sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria V. K. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai A. V., butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 90 000 litų; akistatos protokolas, iš kurio turinio matyti, jog A. V. prisipažino, kad jis paėmė visus 85 000 litų iš V. K. banko kortelės sąskaitos (t. 1, b. l. 109–111); 2010-04-01 sutartis, kuria E. L., atstovaujama A. B., pardavė V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 30 000 litų (t. 1, b. l. 63–66).
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo nustatyta esminė apgaulė, tačiau tokius jo teiginius paneigia V. K. parodymai, kuriuos patvirtina ir aptarta įrodymų visuma. V. K. savo banko kortelę su PIN kodu A. V. atidavė patikėjęs paaiškinimu, jog ši reikalinga pinigų pervedimui. Akivaizdu, jog A. V. buvo reikalingas tik V. K. banko sąskaitos numeris, tačiau tikrai ne kortelė, ir neabejotina, jog A. V. jau vien dėl savo darbo pobūdžio susiduriantis su poreikiu atlikti įvairias finansines operacijas, aiškiai tai suprato. Esminė apgaulė ir pasireiškė tuo, jog nuteistasis galėjo ir turėjo pasakyti savo klientui V. K., jog pinigų pervedimui reikalingas tik sąskaitos numeris, o ne nukentėjusiojo banko sąskaitos kortelė su PIN kodu, tačiau šį faktą nutylėjo. Nuteistojo nutylėta informacija ir nukentėjusiojo neišmanymas lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą duoti savo banko kortelę A. V.. Nuteistasis piktnaudžiavo nukentėjusiojo pasitikėjimu, juolab, jog nukentėjusysis ne kartą teigė, jog pasitikėjo A. V., pats būdamas senyvo amžiaus žmogus, neišmanė pirkimo–pardavimo reikalų, vartodavo ir alkoholio, artimųjų, draugų, kurie jam galėjo padėti, neturėjo, todėl A. V. sukurtas patikimumo įvaizdis pastūmėjo nukentėjusįjį į žalingą sandorį. Be kita ko, kaip matyti, A. V. padėjo V. K. tvarkyti įvairius buitinius klausimus (perkraustymas, pamaitinimas, pensijos dokumentų tvarkymas), ir, nors V. K. teigia, jog dėl užmokesčio nesitarė, manė, jog A. V. padeda geranoriškai, A. V. įvairius savo atliktus veiksmus įkainojo, taigi taip A. V. pridengė ir pateisino savo nusikalstamą sumanymą išvilioti pinigus. A. V., turėdamas svetimą mokėjimo priemonę ir ja naudodamasis, paėmė bankomatuose pinigus, kaip nustatyta tyrimo metu, 84880 Lt, kurių dalį panaudojo V. K. reikmėms, pvz., nupirko butą (duomenys neskelbtini), o likusią sumą ne atidavė V. K., t. y. teisėtam šių lėšų savininkui, o pasisavino savo naudai. Tokie A. V. veiksmai padaryti tiesiogine tyčia, kadangi nekyla abejonių, jog jis, klaidindamas nukentėjusįjį, naudodamasis kortele kaip instrumentu pasisavinti svetimas lėšas, suprato, kad elgiasi neteisėtai. Nors A. V. apeliaciniame skunde įrodinėja, kad V. K. pritarė jo veiksmams, tačiau tikėti tokiais teiginiais nėra pagrindo, kadangi, priešingai nei apeliantas, V. K. nuosekliai aiškino, jog jokio susitarimo, kad A. V. imtų pinigus, nebuvo, o apie tuščią sąskaitą sužinojo jau tik atgavęs savo mokėjimo kortelę. Tai, kas paminėta, aiškiai rodo, jog A. V. sąmoningai iš esmės suklaidino V. K. ir naudodamasis tuo pasisavino nukentėjusiojo pinigines lėšas. Tokia situacija negali būti pripažįstama civiliniais teisiniais santykiais, kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, o atitinka jau nusikalstamos veikos – sukčiavimo – požymius.
Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde, teisindamas save, atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo surašytą raštelį, kad A. V. su juo visiškai atsiskaitė ir jokių pretenzijų neturi. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas konstatavo, kad minėtas raštelis parašytas po to, kai I. Š., prisistačiusi V. K. giminaite, nuėjo pas A. V. ir ėmė aiškintis, kur dingo V. K. pinigai. Be to, raštelyje nėra nurodyta nei sumos, nei kokiu pagrindu nuteistasis atsiskaitė su nukentėjusiuoju, taigi esminės reikšmės A. V. veiksmų vertinimui šis raštelis neturi.
Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 214 straipsnį, 215 straipsnį, nes nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis nukentėjusiojo kortele disponavo bei ją panaudojo neteisėtai, ir nurodo, kad pagal BK 215 straipsnį baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris baudžiamąja prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jo turėtojo sutikimo, o šiuo atveju, anot apelianto, nukentėjusiojo V. K. parodymai (bent jau dėl (duomenys neskelbtini) buto įsigijimo aplinkybių), bei apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo dalis A. V. atliktų veiksmų su nukentėjusiojo mokėjimo kortele buvo pripažinti teisėtais, patvirtina, jog nukentėjusysis sutiko, kad jis disponuotų jo mokėjimo kortele, tai atitiko jo valią ir interesus. Su šiais nuteistojo A. V. argumentais sutikti negalima. Teismų praktikoje pripažįstama, kad banko mokėjimo instrumentas nuosavybės teise priklauso emitentui (mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui ji yra svetima BK 214 straipsnio prasme. Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad mokėjimo instrumento turėtoju, kuriuo naudojosi nuteistasis, yra nukentėjusysis V. K., todėl nuteistajam A. V. mokėjimo instrumentas buvo svetimas. Neteisėtai įgijęs šią kortelę, A. V. padarė BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o neteisėtai naudodamasis ja ir imdamas pinigus iš V. K. sąskaitos, padarė ir BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Be kita ko, nukentėjusysis viso proceso metu akcentavo, kad kortelę davė tik vienu tikslu – pinigų už butą pervedimui, naudotis jo kortele imant pinigus jis neleido. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, A. V. nusikaltimų padarymo metu suvokė, kad jis neteisėtai įgyja, naudojasi kitam asmeniui išduotu mokėjimo instrumentu, ir norėjo taip veikti, taigi nusikalto tiesiogine tyčia.
Nuteistasis apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria tai aplinkybei, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas liudytojos I. Š. iniciatyva. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos jo kaltės klausimui.
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes atsisakė apklausti A. V. bendradarbius, yra nepagrįstas. Teismas atmetė tokį prašymą, motyvuodamas savo sprendimą, be to, šie liudytojai negalėtų duoti parodymų apie esmines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų priimti apkaltinamajam nuosprendžiui. Kita vertus pirmojo apeliacinio proceso metu apygardos teisme minėti liudytojai buvo apklausti. Apklausta liudytoja įmonės buhalterė, galėjo tik nurodyti, jog pinigų nematė. Dėl nurodytų sumų pateikti nieko negali, nes dirba namuose, o kas pinigus įnešė į kasą, ji nežino. Dokumentus padavė direktorius, jis išrašo orderį (t. 3, b. l. 37). Taigi bylai reikšmingų aplinkybių ji nurodyti negalėjo.
Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau netiksliai nustatė nusikaltimu įgyto turto vertę. Apeliantas teigia, jog dalį V. K. suteiktų paslaugų pastarasis pripažino. Siekdamas išsiaiškinti, kokia dalis piniginių lėšų buvo panaudota V. K. reikmėms, apygardos teismas atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė V. K. ir A. V. bei užklausė įstaigas dėl V. K. turėtų įsiskolinimų, kelias nekilnojamojo turto agentūras dėl tarpininkavimo paslaugų įkainių. V. K. apygardos teisme pripažino, jog A. V. rūpinosi tam tikrais buitiniais reikalais, tačiau V. K. jam nemokėjo ir net nežino, kiek mokėjo pats A. V.: pasirūpino buto dokumentų tvarkymu, kabelinės televizijos įvedimu, persikėlimu, garažo spynos sutvarkymu, įsiskolinimu už šildymą, paveldėjimu, iš A. V. gaudavo pinigų kasdieniam naudojimui, iš viso apie 300 Lt, taip pat yra buvę valgyklose, kur galėjo būti išleista apie 100 Lt. Nuteistasis A. V. apygardos teisme parodė, kad už buto dokumentų sutvarkymą mokėjo 3000 Lt, palydovinė antena kainavo 500 Lt, persikraustymo išlaidos – 1500 Lt, už garažo tvarkymą sumokėjo 150 Lt, už šildymą sumokėjo 1188,10 Lt, pensijos sutvarkymą vertina 5000 Lt, kišenpinigių duodavo po 150 Lt, yra valgę valgyklose, užeigoje, V. K. išleido apie 250 Lt, alkoholio neveždavo, tik duodavo pinigų, tvarkė paveldėjimo dokumentus, kainavo 300 Lt, nuosavybės registravimas kainavo 25–30 Lt.
Apygardos teisme buvo gauti ir duomenys iš kelių Klaipėdos miesto nekilnojamojo turto agentūrų apie jų taikomus paslaugų įkainius butų pirkimo–pardavimo sandoriuose: UAB „(duomenys neskelbtini)“ taiko 1 procento plius PVM nuo turto kainos iš pirkėjo ir pardavėjo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 procento nuo objekto kainos ir PVM, bet ne mažiau kaip 1000 Lt iš pirkėjo ir pardavėjo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ taiko nuo 1 iki 3 proc. nuo turto vertės, bet ne mažiau kaip 1000 Lt arba sutartinai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įkainiai nustatomi kiekvienu atveju sutartinai. Taip pat gautas AB „Klaipėdos energijos“ pranešimas, jog V. K. 2010-03-31 už suvartotą šilumos energiją, adresu (duomenys neskelbtini), buvo skolingas 1188,10 Lt, skola apmokėta 2010-04-14.
Atsižvelgdama į V. K. bei A. V. parodymus, į gautus dokumentus dėl agentūrų taikomų tarpininkavimo paslaugų įkainių, V. K. įsiskolinimo, taip pat protingumo kriterijus, kolegija pripažįsta, jog A. V. dėl V. K. turėjo šias išlaidas:
Butas (duomenys neskelbtini) 30000 Lt Mokesčiai notarams Buto (duomenys neskelbtini) pirkimas–pardavimas: 623,90 Lt (b. l. 57–62, t. 1); Buto (duomenys neskelbtini) pirkimas: 318 Lt (b. l. 63–66, t. 1); Paveldėjimo sutvarkymas 300 Lt Palydovinė antena 500 Lt Persikėlimo išlaidos 300 Lt (persikėlimas tame pačiame mieste) Garažo spynos sutvarkymas 150 Lt Įsiskolinimas už šilumą 1188,10 Lt Kišenpinigiai Po 10, 20 Lt, iš viso 300 Lt Valgymas valgyklose 100 Lt Naminė degtinė Apie 8 litrus, iš viso 80 Lt Tarpininkavimo paslaugos Už butą (duomenys neskelbtini) proc. (vidurkis, atsižvelgiant į agentūrų atsakymus) tarpininkavimo mokestis nuo 90000 Lt – 1800 Lt; Už butą (duomenys neskelbtini) – 1000 Lt (2 proc. nuo 30000 Lt sudaro 600 Lt, tačiau atsižvelgiama, kad imama ne mažesnis nei 1000 Lt įkainis) Iš viso 36660 Lt
Kolegija apskaičiuodama A. V. išlaidas V. K. naudai nesivadovavo A. V. pateikta pažyma, kuri, pasak A. V., patvirtina pajamas už V. K. suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Pažymoje nurodyti duomenys kelia rimtų abejonių dėl jų teisingumo. Iš V. K. sąskaitos išrašo matyti, jog nuo 2010-03-22 kasdien iš sąskaitos imama po 3000 Lt. Pažymoje nurodoma, kad, pvz., 2010-04-01 įtraukta į apskaitą 10000 Lt, tačiau 2010-04-01 A. V. V. K. nuperka butą (duomenys neskelbtini) už 30000 Lt. Pagal sąskaitos išrašą pradedant nuo 2010-03-22, baigiant 2010-04-01 iš V. K. sąskaitos paimta 30000 Lt, taigi neaišku, iš kur A. V. įnešė į kasą 10000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamų. Be kita ko, kasos pajamų orderiai nepagrįsti ir jokiomis sutartimis. Taip pat apygardos teismas nepripažįsta A. V. nurodomos 5000 Lt sumos už V. K. pensijos sutvarkymą, kadangi visiškai nėra bent kiek objektyvesnių duomenų, už ką A. V. mokėjo.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. V. iš V. K. sąskaitos neteisėtai paėmė 84880 Lt, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog A. V. dėl V. K. turėjo 36660 Lt išlaidų, taigi nusikalstama veika įgyto turto vertė mažintina iki 48220 Lt ir dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas. Nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 100000 Lt žalos (55000 Lt turtinės ir 45000 Lt neturtinės žalos) atlyginimo, pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir V. K. priteisė 54562 Lt turtinės ir 3500 Lt neturtinės žalos. Kadangi apygardos teismas iki 48290 Lt sumažina nusikalstama veika pasisavinto turto vertę, iki 48290 Lt mažintina ir V. K. priteistina turtinė žala. Tačiau byloje yra antstolės A. R. Žičkuvienės pažyma, jog A. V. 58062 Lt skolą sumokėjo 2012-11-19 (b. l. 236, t. 3), taigi nuosprendis keistinas ir dėl civilinio ieškinio turtinės dalies, kuri atmetama.
Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde užsimena, jog ne tik nuosprendis priimtas, bet ir bausmė jam paskirta išsamiai neišanalizavus visų bylos aplinkybių. Kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog A. V. nubaustas per griežtai. Jis padarė tris tyčinius savanaudiškus nusikaltimus, du iš jų apysunkiai, o vienas sunkus, už pastarąjį įstatymas numato tik vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. A. V. neteistas, turi šeimą ir augina du mažamečius vaikus, vienam jų nustatytas neįgalumas, dirba. Turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog nukentėjusysis V. K. veikė itin rizikingai, perduodamas savo banko kortelę A. V. su užrašytu PIN kodu, tai pripažintina A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Be to, sprendžiant iš antstolės pažymos, šią dieną nukentėjusiajam padaryta žala yra visiškai atlyginta. Kolegija atsižvelgia ir į tai, jog baudžiamasis procesas jau yra užsitęsęs, todėl mažinant bausmės dydį kompensuojami ir nuteistojo nepatogumai dėl ilgo proceso. Pagal BK 214 ir 215 straipsnius, atsižvelgiant į tai, jog A. V. neteistas, bei įvertinus paminėtas aplinkybes, A. V. skirtinos arešto bausmės, artimos šios bausmės rūšies vidurkiui. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis mažesnis nei vidurkis.
Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nuspr endžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti.
Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyti, kad įgijęs didelės vertės svetimą turtą už 84880 Lt, A. V. 36660 Lt panaudojo V. K. reikmėms, o likusius 48220 Lt pasisavino savo naudai.
A. V. pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo V. K. elgesys.
Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 50 parų arešto;
Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 60 parų arešto;
Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – 6 mėnesius laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei nustatyti galutinę subendrintą 7(septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiojo V. K. civilinio ieškinio dalį dėl 54562 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.