Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-27 · Administracinė byla Nr. A-502-1925-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-27
Bylos Nr.
A-502-1925-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Administracinė byla Nr. A502-1925/2008Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjui V. Š.,atsakovo atstovei J. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-92 „Dėl antstolio V. Š. įgaliojimų pasibaigimo” (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-92) ir 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-119 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, anstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio V. Š. įgaliojimams” (toliau – ir Įsakymas 7P-119).

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu Nr. 7P-92 pareiškėjas nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš antstolio pareigų ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, nes neįgijo įstatyme nustatyto išsilavinimo. Paaiškino, kad antstoliu dirba nuo 1999 m. Teigė, kad 2003 m. pareiškėjas įstojo į Tarptautinį universitetą Maskvoje. Pažymėjo, kad 2002 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje (toliau – ir Ministerija; atsakovas) pareiškėjas išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, laimėjo viešą konkursą ir, formuojant antstolių rezervą, Ministerijai pateikė dokumentus, įrodančius, kad studijuoja Tarptautiniame universitete Maskvoje. 2006 m. pareiškėjas buvo atestuotas, pateikė diplomo kopijas. Vertino, kad taip buvo atliktas jo profesinis vertinimas ir kvalifikacijos pripažinimas. Nurodė, kad Ministerija neinformavo pareiškėjo apie tai, jog minėto universiteto diplomas nėra pakankamas. Teigė, kad 2002 m. pareiškėjas buvo įrašytas į antstolių rezervo sąrašą ir jam buvo iškeltas reikalavimas įgyti aukštąjį išsilavinimą, kurį jis įvykdė 2007 m. pabaigęs Tarptautinį universitetą Maskvoje. Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomą pareiškėjas gavo 2007 m. rugsėjo 28 d., todėl iki 2007 m. spalio 1 d. nespėjo jo pateikti Studijų kokybės vertinimo centrui (toliau – ir Centras). Tvritino, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka, reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtintais Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), pareiškėjo atveju nesudaro realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus.

Pažymėjo, kad teisės vykdyti antstolio veiklą įgijimas siejamas su Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme nustatytais reikalavimais, kuriuos pareiškėjas įvykdė (yra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, įkūręs antstolio kontorą, įsigijęs materialinę bazę, priėmė dirbti samdomus darbuotojus).

Manė, kad Įsakymas Nr. 7P-92 buvo priimtas pažeidžiant teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, t. y. yra neteisėtas dėl to, kad savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Nurodė, kad Įsakyme Nr. 7P-92 remiamasi tik Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) nuostatomis, kas prieštarauja Antstolių įstatymui, kuriame įtvirtintas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašas, ir sąlygos, kad antstolis atleidžiamas iš antstolio pareigų, kadangi neįgijo aukštojo išsilavinimo, nėra. Pažymėjo, kad Švietimo įstatyme numatyta, jog asmenys turi teisę išsilavinimą įgyti užsienio šalyse, o pareiškėjas, baigęs Tarptautinį universitetą Maskvoje, mokėsi pagal jurisprudencijos krypties mokymo programą. Manė, kad šios programos atitikmeniu Lietuvoje laikytinos teisės bakalauro studijos.

Pažymėjo, kad Įsakymu Nr. 7P-119 antstolė A. T. paskirta perimančia pareiškėjo nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kt. Atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas 2007 m. spalio 8 d. nutartimi sustabdė Įsakymo Nr. 7P-92 galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad sustabdžius minėto įsakymo galiojimą, antstolio įgaliojimų pasibaigimas sietinas su teismo sprendimo įsiteisėjimo faktu, todėl ir vėliau priimto Įsakymo Nr. 7P-119 vykdymas turėtų būti sustabdytas, be to, jis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 4 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, nes minėtose teisės aktų nuostatose yra draudžiamas priverstinis ar privalomasis darbas ir garantuojama teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Teigia, kad Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarka, patvirtinta Ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202, (toliau – ir Tvarka) nebuvo suderinta su Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Paaiškino, kad vykdomųjų bylų ir antstolio žinioje esančių vykdomųjų dokumentų inventorizavimas, parengimas perdavimui, buhalterijos suvedimas, finansinių klausimų išsprendimas yra darbas, o apmokėjimo tvarka už jį, personalo išlaikymas šiam darbui atlikti nėra reglamentuotas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. priimto Lietuvos Respublikos Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir konstituciniam principui dėl Lietuvos Respublikos vadovavimosi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus nurodė, kad su skundais nesutinka, ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo (aukštasis teisinis universitetinis) reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, Ministro įsakymu (Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalis) atleidžiamas iš antstolio pareigų. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnio nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas, kuris negali būti vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.

Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 42 straipsniu bei Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punktu, dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuris liudija, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Taigi, kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Laikėsi pozicijos, kad, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėjas privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis. Nurodė, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. Ministerijai nepateikė tokio įsakymo, o ir iš skundo turinio matyti, kad toks įsakymas dar nėra priimtas. Akcentavo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtino antstoliui pareigą įgyti atitinkamą išsilavinimą iki nustatyto termino ir šios pareigos nevykdymo teisines pasekmes, vadinasi, Ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolio pareigų.

Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčyja jo atleidimą iš antstolio pareigų, tačiau iš esmės visi jo skundų argumentai yra susiję su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu, Nuostatų turiniu ir Centro veiksmais, todėl šie argumentai laikytini nesusiję su byla.

Tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų Įsakymo Nr. 7P-92 prieštaravimo Konstitucijos 29 ir 41 straipsniams.

Pabrėžė, kad Tvarkos 8 punkte nustatyta, jog antstolis iki Ministro įsakymo dėl jo atleidimo iš antstolio pareigų priėmimo dienos, o nesant galimybių – per 5 darbo dienas nuo tokio įsakymo priėmimo dienos, privalo pateikti Lietuvos antstolių rūmams ir Ministerijai inventorizavimo aktus. Vertino, kad pareiškėjui ta aplinkybė, jog jis nuo 2007 m. spalio 1 d. bus atleistas iš antstolio pareigų, buvo žinoma, tačiau jis iki atleidimo dienos nesirūpino savo pareigomis, nepateikė inventorizavimo aktų, neužtikrino tinkamo antstolio pareigų perdavimo. Teigė, kad Įsakymas Nr. 7P-119 buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Nurodė, kad įstatymuose antstoliui yra nustatyta pareiga perduoti vykdomąsias bylas, atlikti kitus veiksmus, susijusius su jo įgaliojimų pasibaigimu, ir tai nėra laikytina papildomu darbu, nes tai yra antstolio funkcijų dalis. Pažymėjo, jog, atsižvelgus į tai, kad Įsakymo Nr. 7P-92 galiojimas yra sustabdytas, Įsakymas Nr. 7P-119 nėra vykdomas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundus bei prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmėtė kaip nepagrįstus, taip pat panaikino nagrinėjamoje byloje pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44, kuriame buvo išaiškinta, kad ,,<…> Darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją <…>“, ir pažymėjo, kad pareiškėjas buvo atleistas iš antstolio pareigų ne dėl kvalifikacijos stokos ar dėl profesinių gebėjimų, o dėl atitinkamo išsimokslinimo stokos (neįgijus būtino išsilavinimo).

Atkreipė dėmesį į tai, kad dar 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsmyje buvo įtvirtinta nuostata, jog per įstatymo nustatytą laikotarpį (7 m.) antstoliai, neįgiję būtino išsilavinimo, bus atleidžiami iš einamų antstolio pareigų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo, o jei nežinojo, privalėjo žinoti, jog būtiną išsilavinimą jis privalo įgyti per 7 m., t. y. iki įstatyme nurodytos datos. Nurodė, kad minėtu įstatymu pareiškėjas buvo įspėtas ne tik apie pareigos įvykdymo terminą, bet ir apie galimas šios įstatymo nuostatos nevykdymo pasekmes. Vertino, kad pareiškėjas, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybe. Pabrėžė, kad Aukštojo mokslo įstatymas bei Nuostatai galioja visiems užsienyje išsilavinimą įgijusiems asmenims, yra viešai paskelbti ir žinomi.

Nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjas į Tarptautinį universitetą Maskvoje įstojo tik 2003 m., o 2007 m. rugsėjo 28 d. gavo diplomą, kuris yra valstybinis aukštojo mokslo dokumentas. Rėmėsi Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punktu ir Nuostatų 21, 22, 23 punktais ir padarė išvadą, jog dokumentais, įrodančiais asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje.

Pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas Centre dar nėra atliktas. Taigi pareiškėjas iki įstatymo nustatytos datos pateikė tik užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą), liudijantį įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, o švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuris patvirtina, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), kurį pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jis turėjo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d.

Nurodė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje yra pateiktas antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas, o Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytas reikalavimas teismo antstoliams iki 2007 m. spalio 1 d. įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą išsilavinimą ir šio reikalavimų neįvykdymo pasekmė, t. y. atleidimas iš antstolio pareigų. Vertino, kad šios nuostatos nėra konkuruojančios, nes jose yra nustatyti reikalavimai dviems skirtingoms asmenų grupėms: teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus Antstolių įstatymui ir atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat ir išsilavinimo reikalavimą. Teigė, jog tuo atveju, jeigu teismas remtųsi pareiškėjo argumentu dėl įstatymų prieštaravimo, teismo antstoliai, kurie pradėjo dirbti prieš priimant minėtus įstatymus, turėtų teisę dirbti neribotą laiką neįgiję išsilavinimo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių pareiškėjo nurodytų įstatymų prieštaravimo Konstitucijai, todėl jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Įsakymas Nr. 7P-92 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti, o tuo pačiu nėra pagrindo naikinti ir Įsakymą Nr. 7P-119, nes pastarojo įsakymo priėmimas yra sąlygotas Tvarkos.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti pareiškėjo skundai ir prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais ir teigia, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas nemotyvuotai.

2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog, atsižvelgiant į antstolio atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę, yra pagrįsta tokiam asmeniui nustatyti tam tikrus profesinius, kvalifikacinius ir kitus reikalavimus, taip pat ir reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neįsigilino į bylos esmę, nes pareiškėjas to neneigia.

3. Remiasi ABTĮ 105 straipsniu ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė minėtą nuostatas, o kartu – ir pareiškėjo procesines teises.

4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas asmenų lygiateisiškumo principą, neatsižvelgė į tai, jog antstolių teisinis statutas, nustatytas Teismo antstolių įstatymu, įsigaliojus Antstolių įstatymui, pasikeitė.

5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl pernelyg trumpo užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo termino.

6. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas, priklausomai nuo asmens siekiamo tikslo (dirbti ar mokytis), gali būti dviejų tipų, t. y. profesinis ir akademinis. Taip pat nevertino, kodėl pareiškėjas, siekdamas tęsti anstolio veiklą, vadovaudamasis Nuostatais, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, bei nemotyvuotai atmėtė pareiškėjo argumentą, kad jo profesinis pripažinimas buvo atliktas anksčiau.

7. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas dėl antrojo pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą apskritai nepasisakė.

8. Prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir dalys neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo skundų pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas teigia, kad ABTĮ nenumato, jog dėl teismo nutarties atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą galima paduoti atskirąjį skundą. Mano, jog ta aplinkybė, jog skundžiamame sprendime nurodoma, kad buvo išnagrinėtas prašymas, o ne prašymai, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir antrojo pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Remiasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjo teisė reikšti prašymus nėra absoliuti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad objektyviai pateisinama yra situacija, kai skirtingų kategorijų asmenims diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra uždraustas ir tai negali būti laikoma diskriminacija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog jis dėl užsienyje įgyto išsilavinimo yra faktiškai diskriminuojamas, yra nepagrįstas. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog perduodant vykdomąsias bylas ir kt.turtą, yra atimama jo nuosavybė.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundus pirmosios instancijos teismui argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-92, kuriuo pareiškėjas, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Anstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš anstolių ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, bei įsakymo Nr. 7P-119, kuriuo Jurbarko ir Tauragės rajonų, Šilalės ir Šilutės rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikianti antstolė A. T., vadovaujantis Anstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi ir Tvarka, buvo paskirta perimti pareiškėjo nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, taip pat nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas bei antstolio archyvą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl įsakymo Nr. 7P-92 teisėtumo ir pagrįstumo

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Pareiškėjas teigia, kad teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1999 m., 2002 m. laimėjo viešą konkursą, yra įkūręs antstolio kontorą (pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, b. l. 4-7). Byloje nustatyta, kad 2006 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo atestuotas (b. l. 50-51).

Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).

Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas Nr. ??? 0041420 pareiškėjui išduotas 2007 m. birželio 10 d. (b. l. 9-20) (skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodo, jog diplomą jis gavo 2007 m. rugsėjo 28 d.). Pareiškėjas teigia, jog iki 2007 m. spalio 1 d. Centrui minėto diplomo nepateikė (b. l. 4-7). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. posėdžio metu (teismo posėdžio protokolas, b. l. 139-140) pareiškėjas nurodė, jog Centrui pristatė jam išduotą Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomą ir jog Centras jo paprašė papildomų dokumentų, kuriuos irgi pateikė.

Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas.

Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, jog ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva ir jog jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje.

Iš pirmiau pacituotų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai.

Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai.

Nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodį „profesija” paaiškina kaip specialaus pasirengimo reikalaujantį užsiėmimą, verslą (p. 623), o žodį „specialybė” – kaip specialaus pasirengimo reikalaujančią darbo sritį (p. 722). Taigi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, yra reikalavimai specialybei, o ne profesijai (nagrinėjamu atveju profesija būtų teisininkas), todėl pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas profesinis, o ne akademinis pareiškėjo užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas, yra nepagrįstas.

Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, sistemiškai aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų nuostatas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo terminas.

Kaip jau buvo minėta, pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą.

Nuostatų 10.2 punkte nustatyta, jog pareiškėjas arba jo įgaliotas asmuo Centrui pateikia išsilavinimo dokumentą arba nustatytąja tvarka patvirtintą išsilavinimo dokumento kopiją. Pagal Nuostatų 13 punktą, vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo visų dokumentų, numatytų šių Nuostatų 10 punkte, pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu Centras priima sprendimą, numatytą 14 straipsnio 14.2 punkte (vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus)), kvalifikacinį egzaminą, pagal Centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą, galima laikyti ne anksčiau kaip antrą mėnesį skaičiuojant nuo Centro pažymos gavimo dienos, jei yra parengta kvalifikacinio egzamino programa ir nustatyti vertinimo matricos svertiniai koeficientai. Pažymėtina, kad teisės kvalifikacinių egzaminų programos (tiek 01S1-UP, tiek 02S1-Vn) buvo patvirtintos Centro direktoriaus 2004 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1-6 (www.skvc.lt/egzaminas). Nuostatų 20 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas siekia užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, Centras per 5 darbo dienas nuo sprendimo dėl vertinimo priėmimo persiunčia Švietimo ir mokslo ministerijai pažymos apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą kopiją, dokumentus, nurodytus šių nuostatų 10 punkte, ir dokumentus, patvirtinančius papildomų reikalavimų įvykdymą. Nuostatų 21 punkte įtvirtinta, jog sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus šių Nuostatų 20 punkte (į šį laiką neįskaitomas laikotarpis, kai nagrinėjama apeliacija dėl vertinimo šių Nuostatų 25 ir 26 punktuose nustatyta tvarka). Tais atvejais, kai trūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją arba kai sprendimui dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo priimti reikia papildomų dokumentų apie pripažįstamą kvalifikaciją, Nuostatų 13 ir 21 punktuose nustatyti terminai Centro vadovo arba švietimo ir mokslo ministro sprendimu gali būti pratęsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal Nuostatų 13 punktą, pirmiau aprašyta vertinimo procedūra Centro vadovo sprendimu gali būti atlikta ir skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu to pageidauja pareiškėjas ir jei netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją.

Anot pareiškėjo, jo užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo (o kartu – ir pripažinimo) procedūra dar nėra baigta.

Taigi nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, kad pareiškėjas yra įgijęs reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Vien ta aplinkybė, jog jam buvo išduotas Tarptautinio universiteto Maskvoje diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka. Darytina išvada, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjo argumentas, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, nepagrįstas. Ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P-92, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas įstojo į užsienio aukštąją mokyklą, yra jo paties apsisprendimas, ką patvirtina ir Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjo studijų Tarptautiniame universitete Maskvoje pradžios metu (2003 m. įstojo į minėtą universitetą, b. l. 17) galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis), o užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką nustatė tuo metu galioję Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai. Pažymėtina, jog minėti teisės aktai buvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, taigi pareiškėjas galėjo ir turėjo žinoti minėtas nuostatas. Todėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentas, jog jis tik 2007 m. sužinojo, kad jam reikės atlikti papildomą procedūrą tam, kad jo išsilavinimas būtų pripažintas Lietuvoje, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, žinodamas, iki kada jis turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jo neveikimas ir iš to jam kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjo, jo teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teisėtas lūkestis, kad jis, iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeistas jo teisėtas lūkestis šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-92 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėjas iš antstolių buvo atleistas nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).

Dėl įsakymo Nr. 7P-119 teisėtumo ir pagrįstumo

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, Ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas Ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.

Tvarkos 3 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną Ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui.

Tvarkos 8 punkte numatyta, kad antstolis iki Ministro įsakymo dėl jo atleidimo iš antstolių priėmimo dienos, o nesant galimybių – per penkias darbo dienas nuo tokio įsakymo priėmimo dienos, privalo pateikti Lietuvos antstolių rūmams bei Ministerijai šiuos inventorizavimo aktus: vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų (faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų įteikimo ir perdavimo) inventorizavimo aktą, išieškotojams neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų bei perimto, bet išieškotojams neperduoto turto inventorizavimo aktą, vykdymo išlaidų panaudojimo pagal nebaigtas vykdomąsias bylas inventorizavimo aktą ir archyvo inventorizavimo aktą.

Taigi vertintina, jog tokio įsakymo priėmimas yra ne Ministro teisė, o pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimas yra suponuojamas įsakymo dėl atleidimo iš antstolių priėmimo: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš antstolių procedūros elementas. Be to, tokioje situacijoje, kaip matyti iš Tvarkos 8 punkto, atitinkamas pareigas turi ir iš antstolio pareigų atleidžiamas asmuo.

Pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia atleidus jį iš antstolių. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas įsakymu Nr. 7P-92 buvo atleistas iš antstolio pareigų. Darytina išvada, kad Ministras, pasibaigus pareiškėjo, kaip antstolio, įgaliojimams, turėjo pareigą priimti įsakymą Nr. 7P-119, o pareiškėjas savo ruožtu turėjo Tvarkos 8 punkte nustatytą pareigą dėl inventorizavimo aktų perdavimo. Taip pat pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų buvusi pažeista įsakymo Nr. 7P-119 priėmimo procedūra ar jį būtų priėmęs tam neįgaliotas subjektas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju įsakymo Nr. 7P-119 teisėtumui ir pagrįstumui neturi įtakos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo pareiškėjas patyrė tam tikras išlaidas, dėl kurių minėtame įsakyme nepasisakoma. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Tvarka nesuteikia Ministrui jokių įgaliojimų, juo labiau – pareigos tą padaryti tokio pobūdžio įsakyme.

Taigi, nesant ABTĮ 89 straipsnyje numatytų ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindų, konstatuotina, kad įsakymas Nr. 7P-119 yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau atsižvelgus į tai, jog, kaip buvo konstatuota šioje nutartyje, pareiškėjas laikytinas atleistu iš antstolių nuo 2007 m. lapkričio 5 d., įsakymo Nr. 7P-119 atžvilgiu taikytinas tas pats principas ir laikytina, kad jis buvo priimtas 2007 m. lapkričio 6 d.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo

Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjo procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.

ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo pažeista jo procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jo procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties jis nebūtų galėjęs paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėjas galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamią antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.

Pareiškėjas pakartotinai pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 135 straipsnio 1 daliai ištyrimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai iš esmės yra susiję su teisės aktų, reglamentuojančių užsienyje įgytų aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje, nuostatų atitiktimi 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Eurospos regiono valstybėse konvencijai (1998 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Eurospos regiono valstybėse konvencijos ratifikavimo”) bei 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvai 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų bent po trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nereguliuoja klausimų, susijusių asmens įgytos kvalifikacijos vertinimu ar pripažinimu, todėl šiuo aspektu pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo ir asmenų lygiateisiškumo principams.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendims yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė