- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-25
- Bylos Nr.
- N-575-2520-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-64-3-00282-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 26 d. nutarties M. U. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu (toliau – ir nutarimas) M. U. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 133¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 400 litų bauda. Nuobauda paskirta už tai, kad M. U. 2010 m. rugpjūčio 16 d., apie 10 val., Šiauliuose, Aušros alėjoje, policijos pareigūnui pareikalavus, kad būtų atskleistas teisės pažeidimas, nurodė, kad negali nurodyti asmens, tam tikru metu vairavusio transporto priemonę „Harley Davidson FLHR“. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 32.1 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
M. U. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašė Nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalis; ATPK 133¹ straipsnio 1 dalis bei 276 straipsnio 2 dalis, kiek jose nėra išlygų, leidžiančių neliudyti prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, taip pat asmeniui, atsisakančiam liudyti prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius tiesiogiai grasinama bauda, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra jokių įrodymų, jog buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu jam buvo parodytos fotonuotraukos, kuriose matyti neaiškaus objekto neaiškus siluetas. Pažymėjo, kad jokiuose įrodymuose nėra duomenų, kurioje konkrečiai vietoje buvo atliktas tariamas greičio matavimas, pateiktoje vaizdinėje medžiagoje nėra duomenų apie galiojusius kelio ženklus. Pabrėžė, kad tariamo greičio matavimo vietoje nėra sumontuota vaizdo ir greičio fiksavimo įranga, o jei buvo naudojami globalinės pozicionavimo sistemos duomenys, tai tokia įranga negalėjo būti naudojama, kadangi neturi metrologinės patikros. Pažymėjo, jog nepagrįstai policijos pareigūnų parodymams buvo teikiamas prioritetas, nes kai kurie policijos pareigūnai Lietuvoje kankina žmones ir daro kitus nusikaltimus. M. U. paaiškino, jog surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nurodė, jog motociklo nurodytu laiku nevairavo, bet jį galėjo vairuoti kas nors iš jo šeimos narių, prieš kuriuos parodymus duoti atsisako. Be to, atkreipė dėmesį, kad transporto priemonė įgyta santuokoje ir yra bendroji jungtinė pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybė, todėl vykdyti Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus privalėjo ir jo sutuoktinė, tačiau administracinė nuobauda paskirta jam. M. U. įsitikinimu, transporto priemonės savininkas (valdytojas), kuris kviečiamas į kelių policijos ar kitas institucijas teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu ir turi nurodyti pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone, turi būti vertinamas kaip liudytojas administracinio teisės pažeidimo byloje, o jo teikiami paaiškinimai – kaip liudytojo parodymai. Atkreipia dėmesį, jog ATPK 276 straipsnio 2 dalyje, nustatančio liudytojo pareigą duoti teisingus parodymus, pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus, jokių išlygų nėra, tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ir artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi M. U. skundą patenkino iš dalies: Nutarimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Teismas nurodė, kad konstatuojant pažeidimus turi būti įvertintos visos aplinkybės ir negali kilti abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės. Teismas paaiškino, jog M. U. suformuluotas kaltinimas yra nekonkretus ir teismas negali tik spėlioti apie jo padarytą pažeidimą. Nurodė, jog byloje neapklausti šeimos nariai, nesurinkti kiti įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad M. U. padarė jam inkriminuojamą pažeisimą.
II.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas M. U. apeliaciniu skundu prašo:
1) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – Nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti;
2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 4 straipsnio 6 dalis; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 7, 9 dalys, 31 straipsnio 1 dalies 1-4 punktai, 31 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 32 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai, 45 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnio 1-2 dalys; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1-3, 5 dalys, 20 straipsnio 1 dalies 3-5 punktai, 20 straipsnio 2-3 dalys, 71 straipsnio 1-2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 209 straipsnio 2-3 dalims, 111 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 2-3 dalims ir 116 straipsniui;
3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalis; ATPK 133¹ straipsnio 1 dalis ir 276 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.
Apelianto įsitikinimu, jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole pakankamai konkrečiai nurodytos ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo aplinkybės, tik nepateikta jokių įrodymų, jog administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 124 straipsnio 4 dalyje, apskritai buvo padarytas. Apelianto nuomone, teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad įrodymų, jog apskritai padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 124 straipsnio 4 dalyje, nėra, todėl jis neprivalėjo nurodyti kokius nors asmenis, vairavusius transporto priemonę, ir, negalėdamas tokių asmenų nurodyti, ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo nepadarė. Taip pat mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai negali nešališkai išnagrinėti skundo, kadangi jie neturi teisėjų nepriklausomumo garantijų bei neturi įgaliojimų išnagrinėti apelianto ginčą su vykdomosios valdžios institucija. Nurodo, jog įstatymais Prezidentui suteikta teisė be parlamentinės kontrolės nustatyti ir keisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų skaičių, darbo vietas ir pan. Tokia situacija pažeidžia teismų formavimo, apsaugant nuo politinės konjunktūros, principą. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal Konstituciją neturi įgaliojimų ir nepriklausomumo garantijų nešališkai išnagrinėti jo skundo. Todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių teismų įsteigimo įstatymo, Teismų įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo atitinkamų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Skundžiamu nutarimu M. U. buvo paskirta administracinė nuobauda už pažeidimą, numatytą ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje (pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija), kurioje įtvirtinta, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme neatlikimas, užtraukia baudą fiziniam asmeniui ar įmonės, įstaigos, organizacijos ar jos filialo vadovui nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) numatyta, kad policijos pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), nepateikęs šioje dalyje nurodytų duomenų, atsako už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsakomybė už pareigų neatlikimą netaikoma, jei jis prarado transporto priemonę prieš savo valią.
Apeliantas neigia, savo kaltę, motyvuodamas tuo, kad transporto priemonę galėjo vairuoti bet kuris asmuo iš jo šeimos narių ar giminaičių, tačiau jis atsisako prieš juos liudyti.
Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pažymėtina, kad šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo dalykas yra ne nustatyto greičio viršijimas, o transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilio keliais įstatyme, neatlikimas. Atsižvelgiant į tai, M. U., būdamas transporto priemonės savininkas, kuris nevykdė policijos pareigūno reikalavimo pateikti duomenis apie asmenį, tam tikru metu valdžiusį M. U. priklausantį motociklą „Harley Davidson FLHR“, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nelaikytinas liudytoju, todėl ir ATPK 276 straipsnis jo atžvilgiu netaikytinas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija palaiko ir nebekartoja.
Pasisakydama dėl apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ATPK 133¹ straipsnio 1 dalies ir 276 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje administraciniam teismui suteikta diskrecija, neįžvelgia būtinumo tenkinti šį apelianto prašymą.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto teiginiai dėl Administracinių teismų įsteigimo įstatymo, Teismų įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo atitinkamų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai atmestini kaip nepagrįsti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai M. U. administracinio teisės pažeidimo bylą, nekyla abejonių dėl apeliaciniame skunde išvardytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl toks apelianto prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestini apelianto teiginiai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų šališkumo. ABTĮ 47 straipsnyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant turi būti nušalinami teisėjai ir kiti asmenys nuo bylos nagrinėjimo. Abstraktūs apelianto svarstymai dėl teisėjų korpuso formavimo tvarkos ydingumo nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos teisėjų nešališkumu. Kitų, pagrįstų argumentų, dėl ko bylą nagrinėjantys teisėjai negalėtų nagrinėti šios administracinio teisės pažeidimo bylos, apeliantas nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl toks jo pareiškimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
M. U. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.