Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės miestelis“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-4984-567/2012 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Šiaurės miestelis“ dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais (tretieji asmenys A. P., uždaroji akcinė bendrovė „EWC Projekts“, uždaroji akcinė bendrovė „Fondas statyboms vystyti“, uždaroji akcinė bendrovė „Raivalda“, uždaroji akcinė bendrovė „VSA Vilnius“, uždaroji akcinė bendrovė „Universiteto vaistinė“ , V. P. įmonė) buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą savivaldybės galimai neteisėtai perleistą turtą perleisti tretiesiems asmenims.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012-03-21 sprendimo Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ 1 punktu nusprendė perduoti UAB „Šiaurės miestelis“ Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius eilę pastatų. Sprendimo 2 punktu savivaldybės taryba nusprendė padidinti UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinį kapitalą savivaldybės perduodamo turto verte, nustatyta turto vertintojų -22978000 Lt, papildomai išleidžiant 2297800 paprastųjų vardinių, 10 Lt nominalios vertės akcijų ir perduoti jas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012-03-21 sprendimas Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ priimtas, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, kadangi nebuvo atlikti įstatyme nustatyti imperatyvaus pobūdžio reikalavimai ir nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas - sprendimo investuoti savivaldybės turtą ekonominis ir socialinis pagrindimas, nepaaiškinta, kodėl tikslinga į tokį turtą investuoti, o ne perduoti pagal turto patikėjimo sutartį ar panaudos pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1. Teismas nevertino ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumo (ieškinio reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti) ir nenustatė, kad egzistuotų pagrįstos prielaidos, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

2. Teismas formaliai sprendė, kad ieškinys yra dėl didelės sumos, o tai padidina sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, motyvas dėl didelės sumos nepagrįstas ir netaikytinas, kadangi ieškinys pareikštas dėl savivaldybės sprendimų ir sandorių panaikinimo.

3. Net ir atsakovams perleidus ginčo turtą tretiesiems asmenis, o vėliau patenkinus ieškinį, sprendimas galėtų būti įvykdytas taikant restituciją ne natūra, o sumokant pastatų vertės ekvivalentą pinigais.

4. Ieškinys atmestinas, kadangi ginčijami savivaldybės sprendimai ir sandoriai teisėti, socialiai ir ekonomiškai tinkamai pagrįsti. Įstatymai nedetalizuoja, kokia forma turi būti pagrindžiamas ginčijamo sprendimo ir sandorių socialinis bei ekonominis pagrįstumas.

5. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis pažeidžiamas tiek proporcingumo principas, tiek viešasis interesas. Savivaldybė ginčijamu sprendimu perdavė turtą įmonei, kurios vienintelė akcininkė yra, taigi ir visus sprendimus dėl šio turto priims savivaldybė kaip vienintelė akcininkė, o laikinosios apsaugos priemonės sudaro kliūtis savivaldybei įgyvendinti viešąjį interesą (plėtoti infrastruktūrą, įgyvendinti visuomenei naudingus investicinius projektus). Net jeigu ieškinys būtų patenkintas, niekam ginčijamu savivaldybės sprendimu ir sandoriais nepadaryta žala.

6. Skundžiama nutartis nepakankamai išsamiai motyvuota.

1. Ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Be to, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi išsamiai pasisakyti dėl teisės normų, reglamentuojančių disponavimą savivaldybės turtu, taikymo (ieškinio dalykas).

2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos siekiamam tikslui užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantai dėl jų nepatiria kliūčių vykdydami viešąjį interesą turinčias funkcijas (pastatų remontas ir rekonstravimas, aplinkos tvarkymas ir apsauga). Apsunkinimus apeliantai patirtų, tik jei ketintų perleisti nuosavybės teises į ginčo pastatus kitiems asmenims.

3. Reikalavimas motyvuoti procesinius sprendimus nereiškia teismo pareigos kiekvienu atveju pateikti itin išsamius motyvus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidalyti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, atskiruosiuose skunduose iš esmės teisingai teigiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas kilo dėl savivaldybės sprendimo didinant įmonės (atsakovo UAB „Šiaurės miestelis“) įstatinį kapitalą šiai įmonei perleisti nekilnojamąjį turtą. Viešąjį interesą ginančio prokuroro vertinimu, ginčijamas savivaldybės sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reguliuojančių disponavimą savivaldybės turtu, nuostatas, o būtent, neįvertinus sprendimo socialinio ir ekonominio pagrįstumo. Šio galimai neteisėto sprendimo pagrindu įvykdytas turto perdavimas taip pat būtų neteisėtas. Tarp šalių kilo ginčas, kokia forma turėjo būti įvertintas ginčijamo sprendimo pagrįstumas ir atitinkamai ar tai buvo tinkamai atlikta. Šias aplinkybes išsamiai įvertins ir dėl jų pasisakys pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas bylą iš esmės, o šiame bylos nagrinėjimo etape, t.y., sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra pagrindo konstatuoti prima facie ieškinio nepagrįstumo.

Apeliantų argumentai dėl grėsmės sprendimo įvykdymui nebuvimo atmestini. Atsakovui UAB „Šiaurės miestelis“ ginčijamo savivaldybės sprendimo pagrindu perimtą nekilnojamąjį turtą atlygintinai perleidus sąžiningiems tretiesiems asmenims, restitucija natūra nebebūtų galima (CK 4.96 str. 2 d.). Apeliantai teigia, kad ginčijamo sprendimo pagrindu perimtas turtas naudojamas plėtoti infrastruktūrą, įgyvendinti visuomenei naudingus investicinius projektus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, restitucija natūra savivaldybei atgaunant turto vertės ekvivalentą pinigais, galimai neatitiktų savivaldybės poreikių, nebūtų lygiavertė. Šios išvados nepaneigia apeliantų argumentai, kad savivaldybė ginčijamo sprendimo pagrindu turtą perdavė įmonei, kurios vienintelė akcininkė yra, todėl ir toliau realiai pagal savo interesus priims sprendimus dėl šio turto. Ginčo byloje savivaldybės sprendimas perleisti turtą ginčijamas tuo pagrindu, kad galimai neteisėtai priimtas, nes galimai nebuvo tinkamai pagrįstas socialiniu ir ekonominiu aspektais. Ieškinį patenkinus, t.y. pripažinus savivaldybės sprendimą perleisti turtą neteisėtu (socialiai bei ekonomiškai nepagrįstu), atitinkamai galimai socialiai ir ekonomiškai neatitiktų savivaldybės poreikių ir tolimesnis šio turto perleidimas tretiesiems asmenims, o tai jau gali pažeisti viešąjį interesą, kurį siekiama apginti šioje byloje.

Atmestini ir apeliantų argumentai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo, t.y. varžo atsakovų teises labiau nei būtina tikslui – užtikrinti sprendimo įvykdymą - pasiekti. Atskiruosiuose skunduose iš esmės nepateikta argumentų ir įrodymų, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių (draudimo turtą perleisti) apeliantai patirtų neigiamų pasekmių. Draudimas perleisti turtą nesudaro kliūčių turtą naudoti, prižiūrėti. Apeliantai neįrodė turį neabejotiną interesą ir tikslą turtą perleisti tretiesiems asmenims, todėl nėra duomenų, kad laikinosios apsaugos priemonės jiems apskritai sukeltų neigiamas pasekmes, trukdytų vykdyti įprastas funkcijas.

Šie motyvai yra pakankami, kad skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, todėl dėl kitų atskirųjų skundų motyvų (dėl ieškinio sumos reikšmės sprendžiant šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, taip pat dėl skundžiamos nutarties motyvų išsamumo) teisėjų kolegija nebepasisako kaip dėl teisiškai nebereikšmingų ginčo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.