Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas D. Jocys Teisėjas V. JurjonasBaudž. byla Nr. 1A-111-361/2016Teisminio proceso Nr. 1-94-1-01078-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.; 1.2.9.8. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. balandžio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį 20 MGL bauda, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiosios R. U.. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir nustatyta subendrinta bausmė – 20 MGL bauda ir laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiosios R. U.. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-12-21 iki 2014-12-23.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 metų, tiksliau data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, iki 2014 m. gruodžio 21 d., (duomenys neskelbtini), savo namuose vadindamas sūnų M. U., gim. (duomenys neskelbtini), jo savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais „žioply“, „debile“, „snargly“ ir panašiais žodžiais, grasindamas sutrikdyti jo ir motinos R. U. sveikatą, suduodamas smūgius M. U. į veidą ir dėl to sukeldamas jam fizinį skausmą, mušdamas M. U. akivaizdoje jo artimuosius giminaičius – seserį Ž. U., motiną R. U., bei žemindamas nukentėjusįjį kitų žmonių akivaizdoje, sukėlė M. U. reakcijas į stiprų stresą, pasireiškiančias nerimu, baimingumu, psichotraumuojančių situacijų vengimu, suicidinėmis mintimis, pasitikėjimo sumažėjimu, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. U. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. U. nuteistas ir už tai, kad pasikėsino sukelti fizinį skausmą savo šeimos nariui - sūnui M. U. ir sukėlė fizinį skausmą savo žmonai R. U., tai yra, 2014 m. gruodžio 21 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su nukentėjusiąja R. U. metu, stumdė pastarąją bei sugriebęs už rankų parvertė ją ant lovos ir laikė kol išsilaisvinusi, iš namų pabėgo, taip sukeldamas nukentėjusiajai R. U. fizinį skausmą. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, konflikto su nukentėjusiuoju M. U., gim. (duomenys neskelbtini), metu, pagrasino pastarajam, kad suduos smūgį į galvą bei užsimojo nukentėjusiajam kumščiu suduoti smūgį į galvą, tačiau smūgio nesudavė, nes jį nuo M. U. patraukė M. V.. Po to pagrasino nukentėjusiajam M. U., kad nešiojamu kompiuteriu „Samsung“ suduos į galvą ir kai kompiuterį nuo stalo norėjo paimti, jam kompiuterio paimti ir smūgių nukentėjusiajam suduoti neleido M. V., taip nusikalstamos veikos M. U. atžvilgiu nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. U. nuteistas pagal BK 163 straipsnį už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2014 m. gruodžio 21 d., savo namuose vadindamas sūnų M. U., gim. (duomenys neskelbtini), jo savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais „žioply“, „debile“, „snargly“ ir panašiais, grasindamas sutrikdyti jo ir motinos R. U. sveikatą, suduodamas smūgius M. U. į veidą ir dėl to sukeldamas jam fizinį skausmą, mušdamas M. U. akivaizdoje jo artimuosius giminaičius – seserį Ž. U., motiną R. U., bei žemindamas nukentėjusįjį kitų žmonių akivaizdoje, sukėlė M. U. reakcijas į stiprų stresą, pasireiškiančias nerimu, baimingumu, psichotraumuojančių situacijų vengimu, suicidinėmis mintimis, pasitikėjimo sumažėjimu, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. U. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. U. peržengė leistinas griežtumo, reiklumo ribas, todėl nuteisė jį pagal BK 163 straipsnį, kolegija su tokia išvada sutinka.

Nors R. U. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad jis, būdamas nukentėjusiojo M. U. tėvas, atsakingas už jo auklėjimą, vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, ugdymu, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis, sistemingai naudodamas psichinę prievartą prieš M. U.. Iš R. U., R. U., M. U. parodymų galima spręsti, kad šeimoje santykiai jau keletą metų buvo įtempti, tėvo ir vaikų santykiai taip pat blogėjo. Byloje yra duomenų, kad R. U. šeimos nariai (žmona, dukra) dar 2009 metais (vėliau ir 2010 bei 2011 metais) kreipėsi į teisėsaugą dėl agresyvaus R. U. elgesio, tačiau baudžiamieji procesai nepradėti dėl tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo (siūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka). M. U. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, jog tėvas jį ne kartą vadino užgauliais įžeidžiančiais žodžiais („debile“, „žioply“, „snargly“), nors fizinių bausmių nebūdavo, išskyrus maždaug 2013 metų rudenį, kai tėvas jam sudavė į veidą dėl įsigyto telefono, tačiau bausdavo žodžiu, šaukdavo, kai būdavo išgėręs, užgaulių žodžių yra sakęs ir girdint draugams, be to, yra matęs mušant ir seserį, girdėjo grasinimus mamai. R. U. parodymai dėl apelianto elgesio su sūnumi, jo žeminimo, užgauliojimo iš esmės sutampa su sūnaus parodymais. Be kita ko, M. U. tėvą apibūdina ne tik blogai, priešingai, pasakoja ir apie gerus jų santykių etapus, o tai kolegijos vertinimu, tik sustiprina tikėjimą nukentėjusiojo parodymų tikrumu. M. U. tas pačias aplinkybes nurodė ne tik tyrėjai per apklausą, taip pat apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant psichologei, tačiau ir ekspertėms, tyrusioms jo psichologinę būseną. Ekspertizės metu netgi buvo nustatyta, kad tėvo atlikti veiksmai iki šiol turi psichotraumuojantį poveikį, veikia M. U. emocinę būseną ir elgesį, netgi nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis formali, pasekmių dėl nusikalstamų veikų padarymo įrodinėti nereikia, tačiau šiuo atveju ekspertizės aktas leidžia įsitikinti, kad M. U. parodymai dėl netinkamo tėvo elgesio visiškai įtikinantys, psichinis smurtas nepraėjo be pasekmių, tai netgi patvirtina, kad sūnaus žeminimas ir užgauliojimai nebuvo atsitiktiniai, vienkartiniai atvejai, o pasižymėjo sistemingumu ir periodiškumu. Be kita ko, R. U. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad supykęs ant sūnaus, jei jis nepadėdavo jam dirbti darbų, yra pasakęs griežtesnį žodį, pavadinęs „žiopliu“, tačiau nesutinka, kad žodžiai „debilas“, „snarglys“ yra žeminantys. Taigi apeliantas pripažįsta vadinęs sūnų tam tikrais epitetais, taip tarsi jį auklėjęs, tačiau juos traktuoja savaip ir pateisina. Vis dėlto nekyla abejonių, jog vertinant lingvistiškai, tokio pobūdžio žodžiai turi neigiamą atspalvį, įžeistų bet kokį žmogų, o juolab sakomi tėvo vaikui ir tai visiškai suprantama kiekvienam suaugusiam, protingam žmogui. Kolegija pastebi, jog jei toks netinkamas R. U. elgesys būtų buvęs pavienis, atsitiktinis atvejis, galbūt galima būtų svarstyti apie administracinės atsakomybės taikymą (pavyzdžiui ATPK 181 straipsnį, numatantį atsakomybę už tėvų valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams), tačiau šiuo atveju ištirti įrodymai (ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir ekspertizės išvada, kiti bylos duomenys) patvirtina, kad R. U. užgaulus elgesys su sūnumi, negali būti vertinamas kaip pasakytas šeiminio konflikto įkarštyje ar vaiko auklėjimas, vaikui buvo daromas ilgalaikis neigiamas psichinis poveikis, kuris vis kartojosi, taigi psichiškai gniuždė vaiką, todėl vertinamas kaip pavojingas ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Teismų praktikoje ir yra pripažįstama, jog BK 163 straipsnyje numatyta nusikalstama veika turi pasižymėti sistemingumu, kartotinumu (kasacinė nutartis Nr. 2K-553-942/2015). Juolab, jog byloje nėra jokių duomenų, kad M. U. elgesys būtų buvęs sudėtingas, problemiškas, kas dar leistų manyti, jog auklėdami vaiką tėvai susidūrė su sunkumais, iššūkiais. Priešingai, (duomenys neskelbtini), kurioje mokosi M. U., vaikiną apibūdina kaip drausmingą, nekonfliktuojantį, noriai dalyvaujantį sportinėje ir visuomeninėje veikloje (b. l. 72, t. 1). Teigiamai sūnų apibūdina ir R. U., pažymi, jog jis paklusnus, padeda buityje. Peržiūrėjęs nukentėjusiojo apklausų vaizdo įrašus, teismas įsitikino, jog M. U. yra tvarkingos išvaizdos, kalba ir elgiasi adekvačiai, neiššaukiančiai. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusiajam galėjo būti reikalingas griežtesnis auklėjimas ar drausminimas. Visiškai akivaizdu ir suprantama, kad tėvams draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis (tokie draudimai numatyti ne tik tarptautiniuose teisės aktuose, pvz. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, tačiau ir nacionaliniuose, pvz. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnis ir t. t.). Šiuo konkrečiu atveju, ištirti įrodymai patvirtina, jog R. U. piktnaudžiavo savo teise auklėti sūnų, psichiškai jį gniuždė (ne tik vadino menkinančiais, įžeidžiančiais žodžiais, tačiau jo akivaizdoje skriaudė kitus šeimos narius), tai tęsėsi ilgą laiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis pagrįstai nuteistas pagal BK 163 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde užsimena, jog byloje nėra duomenų, jog vaikui būtų buvusi reikalinga psichologo ar psichiatro pagalba, medikamentinis gydymas, be kita ko, byloje pateiktos ir teigiamos R. U. charakteristikos, tačiau nei aplinkybė, kad vaikas nebuvo gydytas specialistų, nei geras R. U. elgesys visuomenėje nepaneigia byloje nustatytų faktų, susijusių su fizinio bei psichinio smurto naudojimu savo šeimoje.

R. U. apeliaciniame skunde neigia ir BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Tačiau ir dėl šios nusikalstamos jis nuteistas pagrįstai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 21 vakarą namuose tarp R. U. ir R. U. kilo konfliktas. Abu pripažino, jog konfliktas prasidėjo dėl sąskaitos už elektros energiją. R. U. teisme nurodė, kad vyras grįžęs pasakė, jog reikia apmokėti už elektros energiją, ji atsakė, jog taip ir padarys, kiek vėliau jis ėmė sakyti, jog jai reikia atlikti žmonos pareigas, o jai paprieštaravus griebė už rankos, tempė, vertė į lovą. Analogiškas aplinkybes ji buvo nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu. R. U. pripažino, jog buvo atėjęs pasikalbėti su žmona ir suėmė jai už rankos, norėdamas, jog ji sėdėtų ir kalbėtųsi su juo. Taigi apeliantas sutinka su kai kuriomis R. U. nurodomomis konflikto aplinkybėmis, tačiau teisinasi, jog tik norėjo pasikalbėti, todėl suimdamas už rankos siekė neleisti R. U. išeiti. Tokius apelianto teiginius kolegija vertina kaip pasirinktą gynybinę taktiką ir tiki R. U. parodymais. Kaip matyti iš M. U. ir M. V. parodymų, duotų netrukus po nusikalstamos veikos, R. U. išėjusi į lauką po konflikto su R. U. papasakojo apie agresyvų vyro elgesį, todėl M. U. nuėjo į namo vidų raminti tėvo. Apie agresyvų sulaikomojo elgesį apklausiamas teisme nurodė ir į įvykio vietą atvykęs pareigūnas D. M.. Nors apeliantas pažymi, jog nėra nustatyti sužalojimai, tačiau šiame epizode jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl fizinio skausmo sukėlimo, kuriam nustatyti specialistų išvadų ar medicininių dokumentų nereikia. Šiuo atveju visiškai realu, jog sugriebdamas R. U. už rankos ir neleisdamas šiai išeiti iš kambario sukėlė jai juntamą fizinį skausmą. Nuteistasis taip pat teigia, jog nėra įrodymų dėl jo neblaivumo. Nors neblaivumas R. U. po įvykio ir nebuvo nustatytas, tačiau taip atsitiko, kadangi jis atsisakė tikrintis neblaivumą. Nepaisant to, byloje yra pakankamai įrodymų (šeimos narių, M. V., pareigūno D. M. parodymai), kad tą vakarą R. U. buvo vartojęs alkoholio. Be to, kolegija tiki ir M. U., M. V. parodymais dėl to, kad R. U. grasino ir ketino suduoti M. U., tačiau to nepadarė, kadangi M. V. sutrukdė. Apeliantas neigia grasinęs ar ketinęs suduoti vaikui, tačiau tai tik pasirinkta gynybinė pozicija. Tiek teisme apklausiamas pareigūnas, tiek pranešime apie iškvietimą užfiksuota informacija patvirtina, jog pareigūnai kviesti dėl agresyvaus R. U. elgesio, grasinimų sūnui nužudyti. Taigi byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia teigti, kad R. U. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai.

Nors nuteistasis teigia, jog jam neleido susipažinti su bylos medžiaga, ekspertizės aktu, šie argumentai atmestini. Baigus ikiteisminį tyrimą R. U., dalyvaujant gynėjui, buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga, prašymų pateikta nebuvo (b. l. 33, t. 2).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantui priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra objektyvus, teisingas ir teisėtas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. U. apeliacinį skundą atmesti.