- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-10
- Bylos Nr.
- I-3861-484/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- N. R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui N. R. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas N. R. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2017-06-20, ir prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1-5, 173-179).
Šalies argumentai
Skunduose paaiškino, kad nuo 2016-09-14 iki 2017-03-22 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 6,43-8,1 kv. m., kartu su dar 2-3 asmenimis, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Būdamas mažesnėje erdvėje nei numato minimalūs reikalavimai, su kitais asmenimis, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl šių priežasčių sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją. Kameroje nuolat kildavo tarp kalinčiųjų buitiniai konfliktai, retsykiais ir su fiziniu kontaktu. Kamerose buvo tik dvi kėdės, o suimtųjų keturi.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad patyrė garbės ir orumo pažeminimą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Nurodė, kad visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuris nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas tik apie 1,35 m aukščio sienele. Nebuvo jokios kabinos, kuri užtikrintų privatumą naudojantis tualetu. Naudodamasis tualetu jautė diskomfortą, patyrė psichologinius išgyvenimus. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, dėl ko kameroje buvo juntamas blogas kvapas.
Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kameros neatitiko ir bendrųjų higienos reikalavimų. Jose neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna ir tamsu, pilna tarakonų. Švaraus oro kiekis neatitiko normų, jo patekimą į kamerą per langus trukdė grotos. Kamerose puvo čiužiniai, metalinės lovos dėl drėgmės poveikio rūdijo. Taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa buvo labai silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to jam skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, dėl to temperatūra būdavo per žema, o vasarą per aukšta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad būdamas Lukiškių TI-K, jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, pagal kurį nuteistasis ne mažiau kaip 8 valandas per dieną turi teisę praleisti lauke.
Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, jam nepakako skirtų 15 min. kartą per savaitę nusiprausti duše. Kitas dienas jis jautėsi nemaloniai.
Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, nes maistas nebuvo pakankamai kaloringas ir skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų. Be to, atvykus iš kitos įkalinimo įstaigos, jis pietų apskritai negaudavo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, neigiamus išgyvenimus patyrė ir dėl to, kad Lukiškių TI-K administracija netenkino jo prašymo suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona po santuokos sudarymo.
Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde grindžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundus (I t., b. l. 14-25; II t., b. l. 2-16) atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracijos turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. rugsėjo 14 d. ir įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 10 d.. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriam atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atsiliepime taip pat nurodo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti.
Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų iki valandos pasivaikščiojimas. Pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų maitinimas organizuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Tiekiamo maisto valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojamieji asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai nėra pateiks prašymų ar skundų dėl negauto maitinimo atvykstant į įstaigą arba išvykstant iš jos jo nurodytomis datomis.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K nuteistųjų pasimatymai su artimaisiais vyksta laikantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatų ir Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintos tvarkos, nuteistiesiems pateikus prašymą administracijai. Tvirtina, kad pareiškėjas jo skunde nurodytu laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo nesikreipė.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bei samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti 6,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą ir prašė jį tenkinti remiantis skunde išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-09-14 iki 2017-03-22.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigos kameroje, yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-09-14 iki 2017-03-22 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr.105, 327, 281, 302, 333, 277, 283, 277, 305, 289, 302, 307, 177, 220, 286, 356, 294, 291, 324, 341, 346, 331, 287, 252 (II t., b. l. 3-4). Didžiąją dalį šio laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas arba dar su vienu asmeniu. Tik laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 14 d. iki 2017 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su dar 8-10 asmenų. Remiantis atsakovo atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nustatytas Įsakymu Nr. V-124, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,6 iki 8,31 kv. m. kameros ploto. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K administracijos pateiktais duomenimis, sanitarinis mazgas kamerose užima 0,56 kv. m., taigi net atskaičiavus minėtą plotą iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto, EŽTT įvardijamas 3 kv. m. minimalus ploto standartas taip pat buvo išlaikytas. Be to, kaip nurodo Lukiškių TI-K atsiliepime, pareiškėjas jo buvimo laikotarpiu turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, lankyti biblioteką, sportuoti, todėl nebuvo visą parą kamerose. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K būtų skundęsis dėl ploto trūkumo. Taigi, apibendrinus, darytina išvada, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė.
Teismui nekonstatavus pažeidimo, susijusio su minimalaus ploto normos užtikrinimu, laikytini nepagrįstais ir atmestini pareiškėjo skundo argumentai dėl miego sutrikimų, baldų trūkumo, kuriuos jis sieja su laikymu perpildytose kamerose.
Pareiškėjas netinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių TI-K siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui neužtikrinimu, tačiau taip pat teigė, kad kamerose buvo pelėsis, drėgmė, šalta, tamsu, gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 16-18, 39 p.). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.3 punktas nustato, kad elektros jungikliai yra montuojami koridoriuje prie kameros.
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-08-02 Pranešimo dėl N. R. B. skundo Nr. 24-5103 duomenys (II t., b. l. 127-128) patvirtina, kad visose Lukiškių TI-K patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. Remiantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 p. lango angoje turi būti įstatytos metalinės grotos. Gyvenamosiose kamerose dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas (toliau – NVSC) ginčui aktualiu ir artimu jam laikotarpiais atliko planinius ir operatyvinius patikrinimus, patikrinimų aktuose užfiksuodamas tikrintose Lukiškių TI-K patalpose aptiktus neatitikimus higienos normoms. Iš NVSC 2016 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akto (II t., b. l. 31-32) matyti, kad kamera Nr. 327 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d.) vėdinama per atidaromą langą, nepažeidžiant HN 134:2015 17 punkto reikalavimų. Išmatuota oro temperatūra kameroje, santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Pažymėta, kad HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficientų verčių nereglamentuoja. Kameroje Nr. 327 ant sienų, lubų, grindų pelėsių požymių buvimo nenustatyta (HN 134:2015 39 p.). Patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta. NVSC 2016 m. rugsėjo 29 d. patikrinimo akto (II t., b. l. 50-51) duomenys patvirtina, kad atlikus matavimus kameroje Nr. 283 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016 m. spalio 4 d. ir nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. spalio 26 d.) higienos normų pažeidimų, susijusių su kameros apšvieta, oro temperatūra, santykine drėgme, pelėsiu, kenkėjais nenustatyta. Taip pat šiame patikrinimo akte pažymėta, kad minkštasis inventorius yra vizualiai švarus, dezinfekuotas. NVSC 2016 m. lapkričio 2 d. patikrinimo akto (II t. b. l. 61) duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 220 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d.) tikrinimo metu oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko higienos normų reikalavimus, kameroje buvo švaru, pelėsių vizualiai nebuvo matyti, kamera vėdinama per langus. NVSC 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte (II t., b. l. 77-78) nurodyta, kad kameroje Nr. 324 (joje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. sausio 5 d.) oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir dirbtinio apšvietimo rodikliai atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Patikrinimo akte taip pat pažymėta, kad kameroje Nr. 324 buvo natūralus apšvietimas, tai atitiko HN 134:2015 15 p.. reikalavimus. Sudaryta galimybė išsivėdinti kamerą per langą, kuri darinėjosi.
Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio mėn. užsiima UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (I t. b. l. 26-33). NVSC patikrinimų metu nenustatė buitinių parazitų, graužikų buvimo fakto kamerose. Iš NVSC patikrinimų duomenų matyti, kad atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos darbai yra registruojami.
Pažymėtina, kad dėl praėjusio didelio laiko tarpo ir dėl to, kad NVSC patikrinimus atlieka periodiškai, nėra galimybės nustatyti, kokios sąlygos kamerose buvo visais pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais. Pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo laikomas skirtingose kamerose ir skunde nesukonkretino, kokiose kamerose nesilaikyta higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat jokiais įrodymais nepagrindė skundo teiginių dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų, nenurodė, kad dėl to būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai, kreipęsis dėl to į NVVC, sveikatos priežiūros įstaigą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su kamerų temperatūra, vėdinimu, drėgme, parazitų buvimu, vertina kaip nepagrįstus, nesudarančius pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Teismo vertinimu, 1,5 m aukščio sienelės, skiriančios sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, įrengimas nėra pakankamas kalinamojo privatumui užtikrinti. Pažymėtina, kad tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų. Remiantis Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 2 d. Pranešimo dėl N. R. B. skundo Nr. 24-5103 (II t., b. l. 127-128) ir atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą duomenimis, sanitarinio mazgo patalpa kaip atskira kabina su durimis buvo įrengta tik kameroje Nr. 252 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 21 d.), užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos tik nuo 2017 metų. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistos. Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidinėjama visą laikotarpį iki 2017-03-22. Laikotarpiais nuo 2016-09-14 iki 2016-09-17, nuo 2016-09-20 iki 2016-09-22, nuo 2016-09-27 iki 2016-09-30, nuo 2016-10-04 iki 2016-10-05, 2016-10-17, 2016-10-08, 2016-11-09, 2016-11-26, nuo 2016-12-02 iki 2016-12-10, nuo 2016-12-15 iki 2016-12-17, 2016-12-20, 2016-10-31, 2017-01-06, 2017-01-10, 2017-01-12, nuo 2017-03-01 iki 2017-03-02, 2017-03-09 pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas vienas, nuo 2017 m. kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse kamerose, o laikotarpiu nuo 2017-03-14 iki 2017-03-21 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje įrengta atskira kabina su durimis, todėl šiais laikotarpiais negalėjo būti stebimas kitų suimtųjų / nuteistųjų. Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama sulaikymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista tik laikotarpiais, kai jis buvo apgyvendintas kameroje su kitais asmenimis, t. y. iš viso 78 paras.
Kaip minėta, pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tai reiškia, kad gyvenamosiose tardymo izoliatoriaus patalpose karštas vanduo nėra tiekiamas. HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šios nuostatos Lukiškių TI-K yra įgyvendinamos, to iš esmės neneigia ir pareiškėjas, nurodydamas, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra ir sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, taip pat nėra. Teisė suimtajam (nuteistajam) nusiprausti po dušu du kartus per savaitę Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl teisės naudotis dušu ribojimo atmestini kaip neįrodyti.
Kaip pagrįstai nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo(suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Atsižvelgiant į pareiškėjo statusą Lukiškių TI-K ir remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2003, Nr. 76-3498, Nr. 82) XXXVII skirsnio nuostatomis, jis turėjo teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Maitinimas užtikrinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo maisto kiekio ir energetinės vertės paremti išskirtinai paties pareiškėjos subjektyviu vertinimu, jie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Įrodymų apie pareiškėjui tiektą maitinimą neturėjo pareigos pateikti ir atsakovo atstovas, kadangi pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.
Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 1-47 patvirtintos Lukiškių TI-K laikomų asmenų (suimtųjų, nuteistųjų), išvežamų į teismo posėdžius ar apklausas, maitinimo tvarkos 9 ir 10 punktus, asmenims, atvykusiems į įstaigą, organizuojamas papildomas pietų dalinimas. Remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31-34 punktais, asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandos. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojamieji asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl maitinimo nesuteikimo apskritai, o pastaroji nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo atmeta, kaip nepagrįstus.
PPažymėtina, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Tačiau laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz. LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1348-14).
Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad pasimatymų organizavimas įstaigoje, be kita ko, vykdomas remiantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu. Remiantis šio aprašu, asmenys, norintys pasimatyti, turi ne vėliau kaip prieš 15 dieną suderinti pasimatymo datą, laiką trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Tokių duomenų ir įrodymų nepateikė ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde teismui tik abstrakčiai nurodė, kad yra pažeidžiama jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, tačiau konkrečiai neįvardino, kada kreipėsi dėl tokių pasimatymų suteikimo ir nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija priėmė atitinkamus sprendimus jų nesuteikti. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjo skundo argumentai dėl teisių pažeidimo nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, atmestini, kaip neįrodyti.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo netinkamai įrengtose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 400 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas tik iš dalies, atsakovas turi teisę į dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nėra pagrindo priteisti jam iš pareiškėjo šias išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. R. B. skundą tenkinti iš dalies.
N. R. B. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 (keturis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.