- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-17
- Bylos Nr.
- 2A-741-544/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-09056-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė (pran.), Margarita Dzelzienė
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- V. K.
- Kategorijos
- 2.5.2.2Laidavimas
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-741-544/2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-661-956/2015 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. S. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovui V. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pateiktu ieškiniu ieškovas V. K. prašė priteisti iš atsakovo A. S. 22468,79 Eur (77580,25 Lt) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. vasario 23 d. sudarė patalpų nuomos sutartį (toliau – ir Nuomos sutartis), pagal kurią perdavė nuomininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikinai valdyti ir naudoti už užmokestį patalpas. 2012 m. vasario 23 d. buvo sudarytas ir susitarimas – priedas (toliau – ir Susitarimas) prie patalpų nuomos sutarties, kuriame šalys apibrėžė tarpusavio teises ir pareigas, nustatė nuomos mokestį, jo mokėjimo tvarką, sutarties nutraukimo prieš terminą tvarką, atsakomybę, patalpų atlaisvinimą, kitus tarpusavio įsipareigojimus. 2012 m. vasario 23 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovas A. S. įsipareigojo įvykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytas ar nepilnai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal Nuomos sutartį ir Susitarimą prie patalpų nuomos sutarties. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, patalpos UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyti buvo perduotos 2012 m. kovo 2 d. Tačiau 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovas ieškovui pranešė, kad nuomos sutartis yra nutraukiama prieš terminą. 2014 m. rugpjūčio 19 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-393-252/2014 patvirtintas ieškovo V. K. 22468,79 Eur (77580,25 Lt) kreditorinis reikalavimas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje. Ieškovas, gindamas savo teises, pareiškė kreditorinį reikalavimą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje ir tikėjosi, kad bendrovė savo prievoles įvykdys, tačiau reikalavimas nebuvo patenkintas. Todėl 2014 m. gruodžio 19 d., t. y. dar iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos pasibaigimo dėl bankroto, ieškinys dėl skolos priteisimo buvo pareikštas solidariam skolininkui – atsakovui A. S., prašant priteisti 22468,79 Eur (77580,25 Lt) skolą.. Be to, ieškovas su priešieškiniu nesutiko ir pabrėžė, kad atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad veikia kaip fizinis asmuo, be to yra verslininkas ir turėjo suprasti laidavimo sutarties esmę ir pasekmes.
Priešieškiniu atsakovas A. S. prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti bei laidavimo sutartį tarp ieškovo ir jo pripažinti negaliojančia, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudarant patalpų nuomos sutartį ieškovas pareikalavo pasirašyti jo laidavimo sutarties tekstą. Laidavimo sutartį pasirašė jos neskaitęs ir neįvertinęs visų galimų padarinių kaip fizinis asmuo. Ieškovas apgaulės būdu, panaudojo ekonominį spaudimą, realų grasinimą neteisėtais veiksmais nutraukti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, padaryti žalą tiek jo turtui, tiek reputacijai. Atsakovas buvo ekonomiškai silpnesnis, todėl yra visos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 str. ir laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Be to, laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 6.76 str. 1 d.), kadangi tas pats asmuo laidavo už save.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Iš atsakovo A. S. ieškovui V. K. priteisė 22468,79 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gruodžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi išlaidas. Tokį sprendimą teismas motyvo tuo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas A. S. ir jo įmonė, už kurią jis laidavo, nėra tas pats asmuo, atsakovas suvokė, kad prisiima įsipareigojimus, o būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir direktoriumi turėjo daugiau žinių nei vidutiniai asmenys. Be to, atsakovas yra brandaus amžiaus, verslininkas, dėl ko yra labiau patyręs civilinių santykių dalyvis, jis iki ieškovo kreipimosi į teismą neginčijo laidavimo sutarties, laidavimo sutartį pasirašė kaip fizinis asmuo – be įmonės rekvizitų. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad laidavimo sutartį pasirašė dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar esminės šalių nelygybės, juo labiau kad abi nuomos sandorio šalys buvo verslininkai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkini, o ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad sudarant patalpų nuomos sutartį su ieškovu, pastarasis pareikalavo jo pasirašyti pateiktą laidavimo sutartį. Šią sutartį pasirašė neskaitęs ir neįvertinęs visų galimų padarinių. Pabrėžia, kad pasirašytos laidavimo ir nuomos sutartys reiškė tolimesnį jo įmonės gyvavimą ir vykdomą veiklą. 2013 m. kovo 17 d. ieškovas pareikalavo sudaryti papildomą susitarimą prie jau minėtos patalpų nuomos sutarties, kuriuo žymiai padidino nuomos mokestį, bei numatė avansinius nuompinigių mokėjimus bei sankcijas. Priešingu atveju ieškovas pagrasino nedelsiant nutraukti patalpų nuomos sutartį, kas būtų reiškę ir įmonės veikios nutraukimą. Apelianto vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad ieškovas panaudojo ekonominį spaudimą, realų grasinimą ir apgaulės būdu neteisėtais veiksmais grasino nutraukti bendrovės veiklą ir taip padaryti žalą tiek jo turtui, tiek reputacijai. Be to, šioje situacijoje jis buvo ekonomiškai silpnesnis. Taigi egzistuoja CK 1.91 str. numatytos sąlygos, dėl kurių 2012 m. vasario 23 d. su ieškovu sudaryta laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo ir tai, jog sudaryta laidavimo sutartis prieštarauja ir imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. l d.), kadangi jis, nors šią sutartį ir pasirašė kaip fizinis asmuo už juridinį asmenį, tačiau pasirašė, būdamas vienintelis juridinio asmens akcininkas ir savininkas, taigi faktiškai kaip vienas ir tas pats asmuo, kurio buveinė ir gyvenamoji vieta nurodoma ta pati. Mano, kad jis ir jo įmonė, vienu ir kitu atveju yra tas pats asmuo ir negali būti vienas kito laidavimo sutarties šalimi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovas prašo A. S. apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Dėsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra išsamus, priimtas atskleidus visas bylos aplinkybes, o taip pat pagrįstas. Bylos duomenys nepatvirtina apelianto teiginių, kad egzistuoja faktinis pagrindas spręsti klausimą dėl galimos apgaulės, atsakovo nurodomi teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais. Šalys, sudarydamos nuomos bei lizingo sutartis bei jų priedus, buvo lygiavertės, atsakovas buvo verslininkas ir privalėjo įvertinti savo finansines galimybes priimti įsipareigojimus. Atsakovas iki kreipimosi į teismą dienos neginčijo sudarytų sutarčių sąlygų ir jokių pretenzijų dėl sutarties nuostatų nepateikė. Atsiliepime papildomai pabrėžiama ir tai, jog atsakovui būnant verslininku, įvairaus pobūdžio sutarčių sudarymas, tikėtina, jog buvo pakankamai įprasta veikla. Sudarydamas laidavimo sutartį atsakovas nenurodė jokių įmonės rekvizitų bei savo užimamų pareigų, nors juos nurodė pasirašydamas nuomos sutartį. Šios objektyvios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad sudarydamas laidavimo sutartį atsakovas veikė kaip fizinis, o ne kaip juridinis asmuo. Be to, nepagrįstas yra ir atsakovo argumentas, kad laidavimo sutartį sudarė tas pats juridinis asmuo, kadangi nėra jokio ekonominio pagrindo ir intereso sudaryti laidavimo sutartį su tuo pačiu asmeniu, su kuriuo sudaroma sutartis, už kurios tinkamą vykdymą laiduojama.
Apeliacinis skundas atmetamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Iš atsakovo A. S. pateikto apeliacinio skundo matyti, jog jis ginčija tik laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, t.y. kad jis laidavimo sutartį pasirašė todėl, kad prieš jį buvo panaudota apgaulė, ekonominis spaudimas, realus grasinimas neteisėtais veiksmais nutraukti bendrovės veiklą ir padaryti žalą tiek turtui, tiek reputacijai, o taip pat kad pasirašant laidavimo sutartį buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos (CK 1.80 str. 1 d.), kadangi jis ir jo įmonė faktiškai yra tas pats asmuo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais teiginiais nesutinka.
Pirmiausia pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, itin išsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir detaliai aptarė, kodėl atsakovo sudaryta laidavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų ir pasisako tik dėl pirmiau nurodytų esminių atsakovo apeliacinio skundo argumentų.
CK 1.91 str. 1 d. nurodyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. vasario 23 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė nuomininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikinai valdyti ir naudoti už užmokestį patalpas (20-21 b. l.). 2012 m. vasario 23 d. ieškovas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat sudarė ir susitarimą – priedą prie patalpų nuomos sutarties, sudarytos 2012 m. vasario 23 d., kuriame sutarties šalys apibrėžė tarpusavio teises ir pareigas, nustatė nuomos mokestį, jo mokėjimo tvarką, sutarties nutraukimo prieš terminą tvarką, atsakomybę, patalpų atlaisvinimą, kitus tarpusavio įsipareigojimus (10-13 b. l.). 2012 m. vasario 23 d. ieškovas V. K. ir atsakovas A. S. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo įvykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytas ar nepilnai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal 2012 m. vasario 23 d. nuomos sutartį, susitarimą ir jo priedus (17-19 b.l.). Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, perdavė nuomos sutartimi aptartas patalpas įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (15 b. l.). 2013 m. lapkričio 21 d. pranešimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ informavo ieškovą, kad prieš terminą yra nutraukiama nuomos sutartis (22 b.l.), o 2014 m. balandžio 1 d. perdavimo – priėmimo aktu patalpos buvo grąžintos ieškovui (16 b.l.). Be to, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-393-252/2014 UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla (114-116 b. l.), 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo V. K. 22468,79 Eur (77580,25 Lt) kreditorinis reikalavimas (117-119 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyviu ir direktoriumi buvo atsakovas A. S., ir ieškovo V. K. buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai ir įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga ieškovui 22468,79 Eur. Šių aplinkybių apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, nes, kaip jau virš minėta, jis ginčija tik laidavimo sutarties galiojimo faktą, nurodydamas virš minėtus du esminius argumentus, kad laidavimo sutartis negalioja dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir dėl to, kad ji buvo sudaryta apgaulės būdu, panaudojant ekonominį spaudimą, realų grasinimą neteisėtais veiksmais nutraukti bendrovės veiklą ir taip padaryti žalą turtui ir reputacijai.
Apeliacinio skundo argumentas, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes yra pasirašyta to paties asmens, už kurį laiduojama, yra visiškai nepagrįstas. Byloje esanti ir jau aptarta laidavimo sutartis rodo, kad atsakovas A. S., pasirašydamas šią sutartį, nurodė tik savo vardą, pavardę ir asmens kodą (17-19 b. l.). Pasirašydamas Nuomos sutartį ir Susitarimą, o taip pat patalpų priėmimo ir perdavimo aktus (10-13, 14,15, 16, 20-21 b. l.) atsakovas nurodė įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus, kad jis yra direktorius bei uždėjo įmonės antspaudą. Atsakovas buvo verslininkas, turėjo patyrimo sandorių sudarymo srityje, todėl turėjo ir galėjo suprasti bei įvertinti prisiimamus įsipareigojimus. Į visus šiuos duomenis, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė bei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, o jo padaryta išvada, jog laidavimo sutartį A. S. pasirašė veikdamas kaip fizinis asmuo, o ne kaip įmonė, yra pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra deklaratyvūs ir pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Buvusio juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovo (direktoriaus) A. S. ir A. S., kaip fizinio asmens, laidavusio už bendrovės prievolių įvykdymą, nėra pagrindo sutapatinti, kadangi pirmuoju atveju asmuo yra juridinio asmens atstovas, valdymo organas, kuris atstovauja ir veikia juridinio asmens vardu ir interesais, dėl ko jo pasirašytų sutarčių ar sudarytų sandorių šalimi yra ne konkretus fizinis asmuo, o bendrovė ar įmonė, kuriai jis atstovauja. Antruoju atveju fizinis asmuo, pasirašydamas įvairias sutartis ir sudarydamas sandorius, veikia kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių dalyvis ir savo veiksmais neatstovauja jokiam kitam subjektui. Įmonės tapatinimas su jos vieninteliu akcininku ir/ar direktoriumi prieštarautų CK įtvirtintoms nuostatoms, pagal kurias juridinis asmuo savo vardu gali įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme, t.y. būti iš esmės visaverčiu civilinių santykių dalyviu (CK 2.23 str. – 2.185 str.). Kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į pateiktą skundą, pozicija, jog fizinis asmuo, kuris yra juridinio asmens vienintelis akcininkas, ir juridinis asmuo yra tas pats subjektas, paneigtų laidavimo instituto esmę, kuomet įmonės savininkas sutinka prisiimti atsakomybę dėl dalies įmonės priimtų įsipareigojimų bei už juos atsakyti jau nebe įmonės, o savo asmeniniu turtu. Taigi apeliacinio skundo argumentai, jog šiuo atveju laidavimo ir patalpų nuomos sutartys yra sudarytos to paties asmens, yra visiškai nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ir antrasis atsakovo A. S. argumentas, jog laidavimo sutartis buvo pasirašyta apgaulės būdu, panaudojant ekonominį spaudimą, realų grasinimą neteisėtais veiksmais nutraukti bendrovės veiklą ir taip padaryti žalą turtui ir reputacijai, yra nepagrįstas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad prieš atsakovą sudarant laidavimo sutartį būtų panaudota apgaulė, ekonominis spaudimas ar realus grasinimas. Atsakovas taip pat nenurodė ir neįrodė, kad jis būtų suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kad tokie duomenys nuo jo buvo nuslėpti ar jam nurodytos tikrovės neatitinkančios žinios (CPK 178 str.). Be to, šioje civilinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad esminis atsakovo bei ieškovo sudarytos laidavimo sutarties tikslas buvo aiškus, t.y. kad atsakovas A. S. įsipareigoja ieškovui visa patalpų nuomos sutartyje numatyta apimtimi iki patalpų nuomininkas, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkamai ir visa apimtimi įvykdys savo prievoles. Būtent šio tikslo, kuris yra aiškiai nurodytas sutartyje, ir siekė šalys pasirašydamos laidavimo sutartį. Papildomai pažymėtina dar ir tai, kad A. S., tvirtindamas, jog laidavimo sutartis buvo pasirašyta panaudojant apgaulę, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių ir niekaip nepaaiškina, kokiu būdu buvo panaudota apgaulė siekiant, kad jis pasirašytų laidavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad nesudaręs laidavimo sutarties jis nebūtų galėjęs nuomoti patalpų, kas sąlygotų ir įmonės veiklos nutraukimą, nepagrindžia, jog prieš atsakovą A. S. buvo panaudotas ekonominis spaudimas ar realus grasinimas. Vien ta aplinkybė, jog A. S. įmonei sudarius nuomos sutartį jis, kaip fizinis asmuo, pasirašė laidavimo sutartį, nepatvirtina, kad A. S. buvo priverstas pasirašyti jam ypač nenaudingą sutartį, kad jam buvo grasinta ekonominiais padariniais, o nesant ekonominio spaudimo sandoris nebūtų sudarytas. Atsakovas A. S., būdamas verslininkas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, turėjo įvertinti prisiimamus įsipareigojimus, o taip pat galėjo išvis nesudaryti nuomos bei laidavimo sutarties su ieškovu ir savo ūkinei veiklai vystyti reikalingas patalpas nuomotis kitoje vietoje. Apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas grasino nutraukti jo įmonės veiklą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nuomos sutarties nesudarymas automatiškai nereiškia nei įmonės veiklos nutraukimo, nei jos geros reputacijos netekimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas bei ieškovas pateiktame atsiliepime, atsakovas A. S., sudarydamas laidavimo sutartį, veikė kaip verslininkas savo verslo interesais, dėl ko jam ne tik keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, tačiau ir nėra pagrindo pripažinti, kad laidavimo sutarties sudarymo metu buvo esminė šalių nelygybė. Tai, kad laidavimo sutartį A. S. pasirašė laisva valia, niekieno neverčiamas bei suprasdamas prisiimamus įsipareigojimus, patvirtina ir aplinkybė, kad jis dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik po to, kai ieškovas V. K. teismui pateikė ieškinį dėl skolos už suteiktas nuomos paslaugas priteisimo, taigi, po to, kai atsirado reali galimybė, jog jis privalės vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti atsakovo A. S. apeliacinį skundą.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, o žyminio mokesčio sumokėjimas apeliantui Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (137 b. l.), 673,95 Eur žyminis mokestis yra priteisiamas valstybei iš atsakovo A. S. (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 673,95 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt tris eurus 95 ct) žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.