Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Kauno miesto apylinkės teismui dėl leidimo dirbti kitą darbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Z. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 4) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto apylinkės teismo (toliau – ir atsakovas) pirmininko 2007 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 2.1-19-K ,,Dėl leidimo A. Z. dirbti kitą darbą“ ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl leidimo dirbti papildomą darbą.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu įsakymu nutarta neišduoti jam, Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėjui, leidimo dirbti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Įsakymas priimtas remiantis nepagrįsta Komisijos, nagrinėjančios valstybės tarnautojų prašymus dirbti kitą darbą (toliau – Komisija), išvada, kad išdavus leidimą dirbti papildomą darbą gali būti pažeistas privačių ir viešųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje principas. Pareiškėjo nuomone, valstybės tarnautojui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pareiga nusišalinti ir valstybės tarnautojų nusišalinimo ar nušalinimo pagrindai numatyti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnyje, Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnyje. Taigi valstybės tarnautojui nustatyta pareiga informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 6 – 8) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Komisija nustatė, jog pareiškėjo darbas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiuoju specialistu – teisininku yra nesuderinamas su teisėjo padėjėjo darbu (Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741 patvirtintos Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklės (toliau – Taisyklės)). Pažymėjo, jog pareiškėjas dirba Kauno miesto apylinkės teisme teisėjo padėjėju. Teisėjo padėjėjo viena iš funkcijų yra rengti procesinių dokumentų projektus bei teisėjo pavedimu nagrinėti teisme gautus asmenų skundus, pareiškimus ar prašymus ir juos išnagrinėjus pateikti savo pasiūlymus dėl juose iškeltų klausimų, parengti reikiamus raštus (Teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo IV d. 3, 4 p.). Į Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiojo specialisto – teisininko pareigas įeina ir procesinių dokumentų rengimas teismui bei dalyvavimas sprendžiant darbo ginčus (Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiojo specialisto – teisininko pareigybės aprašymo IV d. 12, 13, 14 p.). Darbas teisininku muziejuje ir Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėju akivaizdžiai sukeltų interesų konfliktą. Pareiškėjo teiginys, kad tokiais atvejais jis naudotųsi teise nusišalinti ar būti nušalintas nuo pareigų, problemos neišspręstų, o tik ją pagilintų, gali būti pakenkta teismo autoritetui. Be to, įstatymas nenumato net galimybės tuo pačiu dirbti valstybės tarnyboje ir atstovauti kitai įstaigai toje institucijoje, kurioje jis dirba (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 20 str. 1 d.). Darbas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiuoju specialistu – teisininku sudarytų ir prielaidas valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais (valstybės tarnyboje gaunamas darbo priemones (kompiuterį, elektroninį ryšį ir kt.) (Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 5 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 3.3, 4.2 p.)) bei ne tik kad trukdytų tinkamai atlikti teisėjo padėjėjo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, tačiau kai kuriais atvejais teisėjo padėjėjas jų iš viso negalėtų atlikti (konsultuodamas muziejaus administraciją elektroninėmis priemonėmis, naudos teisėjo padėjėjo darbo laiką, negalės tinkamai ir laiku atlikti teisėjo padėjėjo funkcijų, o, paruošęs dokumentus teismui ar dalyvaudamas sprendžiant ginčus teisme, iš viso negalėtų atlikti teisėjo padėjėjo funkcijų). Atsakovas pabrėžė, kad teisėjo padėjėjas yra išskirtinis valstybės tarnautojas, nes jo veiklą reglamentuoja ir Teismų įstatymas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, pradėdamas dirbti Kauno miesto apylinkės teisme, nenurodė, jog jau dirba kitą darbą, ir prašymą teismo pirmininkui dėl leidimo dirbti kitą darbą pateikė tik po mėnesio darbo teisme.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu (b. l. 33 – 34) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dirba Kauno miesto apylinkės teisme teisėjo padėjėju. Pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą leisti dirbti Vytauto Didžiojo karo muziejuje Vadovybės vyriausiuoju specialistu (teisininku) 0,5 etato, tačiau Komisija, išnagrinėjusi prašymą, pasiūlė teismo vadovui neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti Vytauto Didžiojo karo muziejuje teisininku. Teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 106, 108 straipsniais, Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsniu, Teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo IV dalies 3, 4 punktais, Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiojo specialisto – teisininko pareigybės aprašymo IV dalies 12, 13, 14 punktais, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsniu, padarė išvadą, kad darbas teisininku muziejuje ir darbas teisėjo padėjėju neabejotinai sukeltų interesų konfliktą. Darbas valstybės tarnyboje negarantuotų viešojo intereso. Atsižvelgus į Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiojo specialisto – teisininko pareigybės aprašyme nurodytus reikalavimus (darbo teisiniai santykiai, įvairūs turtiniai santykiai, skolų išieškojimas, sutarčių sudarymas ir jų nutraukimas ir pan.), galima tvirtai teigti, kad atsiras būtinybė Kauno miesto apylinkės teisme (kaip bendrosios kompetencijos teisme) atstovauti muziejui nurodytais klausimais. Nors Valstybės tarnybos įstatymas ir numato valstybės tarnautojo nusišalinimą, tačiau tai paliestų ir teisėjo nusišalinimą, kiltų problema dėl šalių procesinio lygiateisiškumo. Pasiūlymus teikusi komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir įvertinusi teisėjo padėjėjo bei norimo dirbti darbo specifiką, nurodė, kad nukentėtų darbas, pareiškėjo atliekamas valstybės tarnyboje. Be to, Teismų tarybos 2004 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 240 patvirtintose Rekomendacijose dėl reikalavimų pretendentams, siekiantiems tapti teisėjų padėjėjais, nurodyta, kad teisėjo padėjėjo pareigybės įvedimo teismuose vienas iš tikslų – gerai apmokyto rezervo teisėjų korpusui papildyti suformavimas, todėl teisėjo padėjėjui keliami aukštesni reikalavimai, kurie panašūs kaip ir teisėjams, tarp jų ir draudimas dirbti nesuderinamą su teisėjo statusu darbą. Teismas konstatavo, kad dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 36 – 37) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjant bylą teisme nurodė papildomus skundo argumentus, tačiau į juos teismas neatsižvelgė.

2. Teisme pažymėjo, jog pagal Teismų įstatymą teisėjas negali gauti kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Tačiau net ir teisėjui užsiimant pedagogine veikla gali iškilti tokių situacijų, kai tai neabejotinai sukeltų interesų konfliktą. Tokiais atvejais proceso įstatymai numato nušalinimo institutą (Civilinio proceso kodekso 64 – 70 str., Baudžiamojo proceso kodekso 57 – 61 str.). Toks pat nušalinimo ir nusišalinimo institutas yra numatytas ir valstybės tarnautojams.

3. Teismui buvo pateiktas dokumentas, kad esant reikalui Vytauto Didžiojo karo muziejui atstovautų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo ir atstovavimo skyrius.

4. Valstybė, atsirinkdama sau kompetetingus, lojalius ir ištikimus asmenis, apibrėždama jų teises ir pareigas, tuo pačiu nustato valstybės tarnautojams ir atsakomybę už jų nevykdymą ar pažeidimą (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str., Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3, 13, 24 str.).

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 40 – 42) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pateiktas pavyzdys dėl teisėjo pedagoginio darbo yra akivaizdžiai netinkamas. Tas faktas, kad teisėjui leidžiama dirbti pedagoginį ar kūrybinį darbą, niekaip nepaneigia teismo padarytos išvados, kad darbas teisininku muziejuje ir darbas teisėjo padėjėju neabejotinai sukeltų interesų konfliktą. Interesų konfliktas gali kilti ne tik dėl darbo teisme ir muziejuje, bet apskritai dėl užimamų pareigų pobūdžio. Pats apeliantas teismo posėdžio metu nepaneigė galimo interesų konflikto.

2. Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus 2007m. balandžio 24 d. raštas Nr. IS-115 „Dėl Vytauto Didžiojo karo muziejaus atstovavimo“ neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi surašytas ir pateiktas po ginčijamo įsakymo priėmimo. Jame nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kokioms aplinkybėms esant apeliantas neatstovautų teismuose.

3. Teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui dirbant muziejuje nukentėtų jo darbas valstybės tarnyboje. Be to, muziejaus teisininko funkcijoms atlikti, pareiškėjas asmeniniais tikslais panaudos valstybės tarnyboje gaunamas darbo priemones (kompiuterį, elektroninį ryšį ir kt.) ir informaciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio suderinti darbą pas atsakovą teisėjo padėjėju (šios pareigos atitinka valstybės tarnautojo statusą) ir darbą Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiuoju specialistu –teisininku. Nurodyti teisiniai santykiai (valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą) reglamentuojami specialia Valstybės tarnybos įstatymo norma – 16¹ straipsniu. Todėl ši teisės norma yra taikytina šioje administracinėje byloje.

Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.

Aiškindama šią teisės normą, kolegija pažymi, kad joje nurodytų išimčių iš bendrosios taisyklės (leisti dirbti kitą darbą) sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo vertintinos individualiai kiekvienai konkrečiai situacijai, kai valstybės tarnautojo prašoma išduoti leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat pažymėtina, kad šioje normoje įvardintos (atskleistos) tokio leidimo išdavimo sąlygos (nesukėlimas viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudarymas prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskreditavimas valstybės tarnybos autoriteto, nekliudymas asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) suformuluotos hipotetiškai. O tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl aptariamos teisės normos taikymo nurodytų sąlygų nustatymo aspektu, kiekvienu konkrečiu atveju būtina (pakanka) nustatyti, ar „kitame darbe“ yra požymiai, atitinkantys minėtas sąlygas, ar šie požymiai gali būti vertinami kaip atsitiktiniai (t. y. gali atsirasti situacijose, iš esmės nebūdingose atliekant „kitą darbą“), ar jie turi sisteminį pobūdį (t. y. gali atsirasti periodiškai dėl „kito darbo“ specifikos).

Taikydama nurodytus Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijus šioje byloje nagrinėjamajai situacijai, kolegija pažymi, kad teismas yra speciali valstybės institucija, skirta vykdyti teisingumą ir privalo būti nepriklausoma (Konstitucijos 109 str.). Toks Konstitucijoje pateiktas teismo apibūdinimas savaime formuoja visuomenės požiūrį į teismą ir išskirtinį dėmesį šiai institucijai. Todėl teismo tarnautojo (teisėjo padėjėjo) darbas specialistu – teisininku kitoje įstaigoje ar įmonėje („kitas darbas“) visuomenės požiūriu gali būti traktuojamas kaip prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais buvimas ir tuo pačiu gali diskredituoti teismo autoritetą. Tokią išvadą galima daryti taip pat atsižvelgiant į teisininko kitoje įstaigoje ar įmonėje darbo specifiką, kuri siejama su būtinumu vienokiu ar kitokiu būdu spręsti teisinius konfliktus, būtinumu sekti atitinkamą teismų praktiką ir į ją atsižvelgti ir pan.

Pareiškėjo pateikti argumentai dėl situacinio galimų viešųjų ir privačių konfliktų pobūdžio (nuorodos, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje tokį konfliktą būtų galima išspręsti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnyje nustatytu būdu) nepašalina aukščiau pateiktų aplinkybių ir nepaneigia nurodyto jų vertinimo, todėl kolegijos pripažintini nereikšmingais šiai bylai.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.