Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo D. B. skundas tenkintinas iš dalies.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016-11-09 pažymos Nr. 60/09-40174 „Dėl D. B.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2016-06-03 iki 2016-10-31. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 29,25,95,45,46 kalinamas 129 dienas, po 2-5 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 10,74 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 129 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-11-15 pažymoje Nr. 61/04-2691 „Dėl D. B.“ nurodyta, kad nuo 2016-06-03 iki 2016-11-18 pareiškėjas D. B. nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Socialinis darbas ir užimtumas sus suimtaisiais vykdomi

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-11-10 pažymoje Nr. 62/08755 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-09-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būna ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turi palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas. Kamerų dezinfekcija atliekama kasdien, kas mėnesį vykdoma deratizacija. Dušu naudojamasi nustatyta tvarka. Patalynė perkama periodiškai, netinkama nurašoma, ji dezinfekuojama. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ant stogo, stogeliai iš šiferio be asbesto. Užtikrinamas patalynės ir apatinių drabužių nemokomas skalbimas, viršutiniai drabužiai skalbiami už asmenines lėšas, jų neturint, kartą per tris mėnesius skalbiami nemokomai. Suimtieji maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius, tinkamai subalansuotu maistu.

Iš teismui pateiktos „Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 1122“ matyti, jog pareiškėjui buvo išduotas numatytas teisės aktais patalynės kiekis, bei išduodamos pagal numatytus kiekius higienos priemonės, tame tarpe ir tualetinis popierius. Duomenų, jog būtų pateikti skundai dėl netinkamos išduodamos patalynės kokybės, ar prašymai dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio, nėra.

Iš pateikto „Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio“ matyti, jog pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje asmeninių lėšų turėjo.

Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.

Taip pat teismui pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtinta suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa. Duomenų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis šia programa, nėra. Pažymėtina, jog iš pateiktų Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, jog kelis kartus kamera, kurioje tuo metu buvo pareiškėjas, atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje (b. l. 77, 78, 79, atsisakyta eiti į krepšinio aikštelę).

Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas D. B. pas gydytojus kreipėsi dėl odos susirgimo. Kad šie susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė. Duomenų apie sirgimą depresija nėra. Atvykus Į Šiaulių tardymo izoliatorių 2016-03-03, pirminės gydytojų apžiūros metu nustatytas pareiškėjo svoris yra 60 kg, 2016-09-05 užfiksuotas pareiškėjo svoris yra 62 kg.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalis numato, jog kardomojo kalinimo vietose, kur nėra galimybių skirti ilgalaikį pasimatymą, jie pakeičiami trimis trumpalaikiais pasimatymais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės“, kurių 65 punktas numato, jog pasimatymai tardymo izoliatoriuje vyksta be fizinio kontakto, tad daroma išvada, jog ilgalaikių pasimatymų suteikimas tardymo izoliatoriuje pareiškėjui numatytas nebuvo.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, be to, pažymėtina, jog pareiškėjui iš jo būtų skundžiamu laikotarpiu 185 dienų tik nepilnas 24 dienas teko mažesnis nei 4 kv. m gyvenamas plotas, o 38 dienas teko didesnis nei 5 kv. m gyvenamasis plotas. Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas nėra, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje, nei buvo atliekami patikrinimai kameroje pagal pateikiamus skundus, kas leidžia konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo. Be to, įvertintina tai, jog pareiškėjas netinkamas sąlygas kameroje motyvuoja ir tuo, kad žiemos metu ten buvo labai šalta, tačiau pats jis žiemos metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo. Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat, atsižvelgiant, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertinama kaip pagrįsta. Atmestini argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, šis laikas yra nustatytas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismas laiko neįrodytais teiginius dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių. Pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-11-10 pažymoje Nr. 62/08-755 nurodoma, jog stogeliams buvo naudotas šiferis be asbesto, kuo remdamasis pareiškėjas nurodo, jog asbesto šiferyje, o tuo labiau sienose ir kanalizacijoje, yra, nepateikta, tad šis argumentas taip pat atmestinas. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūbų skalbimo tvarka, socialinio užimtumo programa, ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Pastebėtina, jog pareiškėjas nurodo, jog reikėjo mokėti už apatinių rūbų skalbimą, tačiau šis argumentas paneigtas į bylą pateiktais apatinių rūbų skalbimą reguliuojančiais aktais. Atmestinas argumentas dėl netinkamo maitinimo, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas yra teisingas. Teismas atkreipia dėmesį į pareiškime esantį prieštaravimą, kai pareiškėjas nurodo, jog dėl per mažo jam tenkančio kameros ploto jis galėjo tik gulėti ar sėdėti, nurodo, jog dėl tinkamų socialinio užimtum o programų nebuvimo negalėjo sportuoti lauke, tačiau nurodydamas, jog maisto energetinė vertė buvo per maža tvirtina, jog jis sportuodavo kiekvieną dieną. Nors pareiškėjas savo skunde nurodo, jog jam, kurio svoris (nenurodyta) kg, ir ūgis nenurodyta) cm, maisto neužteko, iš bylos medžiagos matyti, jog jo svoris, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, per pusę metų padidėjo nuo 60 kg iki 62 kg. Atmestinas argumentas dėl per mažai išduodamo tualetinio popieriaus, jis buvo išduodamas pagal nustatytas normas, duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl papildomo kiekio ir jam šis kiekis nebūtų suteiktas, nėra. Taip pat nėra pateikta įrodymų dėl netinkamai ar per mažai išduodamos patalynės, prašymų ją pakeisti dėl netinkamos kokybės nebuvo, nėra įrodymų dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, byloje nėra.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kamerose, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, tad šios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką galimai nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai kamerose ir kitose patalpose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, yra neilgas, ne daugiau kaip 129 dienos, ir neapibrėžtas, kadangi tiek pareiškėjas savo skunde visiškai nedetalizuoja jo atžvilgiu padarytų pažeidimų, tad negalima teigti, jog visą laiką kameroje buvo pažeidžiamos higienos normos, atsižvelgiant į visus skunde išdėstytus argumentus bei atsikirtimus į juos, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.