Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. G. bei atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-310-278/2009 pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo bei sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Teismas, priteisdamas žalą, galimai patirtą dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo, nepagrįstai peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Ieškovas nereiškė tokio reikalavimo. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog tokio reikalavimo byloje nekelia, nes E. G. dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo yra pateikęs skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui (pagal Konvencijos 6 str. 1 d.). Šį pažeidimą galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Dėl ieškinio ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo ribas byloje nustato ieškovo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, pareiškiami reikalavimai, atsakovo pareiškiami priešiniai reikalavimai. Pagal bendrąją taisyklę, teismas negali peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų, t.y. pareikšti nuomonės dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė. Pareikštų ribų peržengimu laikomi ir atvejai, kai teismas patenkina ieškinį kitu, nei nurodė byloje dalyvaujantys asmenys, pagrindu.

Pareikšdamas ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vėliau jį patikslindamas, dėstydamas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamai pareikštieji reikalavimai, ieškovas, be kita ko, teigė, kad dėl to, jog nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d. jis buvo įtariamas ir kaltinamas nusikaltimo padarymu ir jam buvo taikyta kardomoji priemonė, viešai (per masines informavimo priemones) buvo kaltinamas įkaitų pagrobimu, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, be to, minėti veiksmai truko ilgą laiką, kaltinimas buvo sunkus, todėl jam buvo padaryta 8 mln. litų neturtinė žala (t. 1, b.l. 2, t. 2, b.l. 21, t. 4, b.l. 18). 2009 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio protokole yra užfiksuoti ieškovo atstovo paaiškinimai dėl ieškinio pagrindimo, kuriuose atstovas, be kita ko, teigė, jog: ,,...8 metus E. G. buvo kaltinamas sunkiais nusikaltimais, tai neigiamai paveikė jo psichiką“ (t. 4, b.l. 133); ,,...8 metus nebuvo priimtas sprendimas, neteisėtai buvo sulaikytas ieškovas ir apkaltintas sunkiu nusikaltimu“; ...8 mln. neturtinės žalos prašo ieškovas, ją grindžiame trukme. 8 metus laiko buvo veiksmai atliekami“; ,,...Emocinę depresiją patyrė E. G. , nes tiek metų buvo sakoma, kad jis įtariamas“; ,,...8 metus buvo sakoma, kad jis kaltas“ (t. 4, b.l. 134). Taigi, tiek pareikštame ieškinyje, tiek paaiškinimuose teismo posėdžio metu, pagrindžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ieškinys dėl žalos atlyginimo, be kitų aplinkybių, iš esmės buvo grindžiamas ir nepagrįstai užtrukusiu bylos ikiteisminio tyrimo, t.y. ieškovo teisės į apsaugą nuo nepagrįsto proceso delsimo pažeidimu. Vien aplinkybė, kad ieškinyje tiesiogiai nebuvo įvardintas toks pagrindas kaip reikalavimas dėl žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nepagrįstai užsitęsusiu baudžiamuoju procesu ar ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimu, atlyginimo, neleidžia teigti, kad ieškinys šiuo pagrindu nebuvo reiškiamas. Taigi apeliantų teiginiai dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios peržengti byloje pareikštus reikalavimus, nepagrįsti.

Dėl teisės į žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu bylos nagrinėjimu, atlyginimą

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo kaltės. Ši įstatyme nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Teisminėje praktikoje tokia įstatyme įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė už valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus yra laikoma objektyviąja atsakomybe, t. y. atsakomybe be kaltės, kuriai atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, kt.). Pažymėtina, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai, kas reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu valstybei pareikštą ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, padaręs išvadą, kad ieškovo teisė į apsaugą nuo nepagrįsto proceso delsimo laikotarpyje nuo 2000 m. kovo 7 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d. buvo pažeista, t.y. baudžiamojo proceso trukmė buvo per ilga. Vertindamas, ar baudžiamojo proceso trukmė nebuvo per ilga, teismas pagrįstai vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste EŽTT) praktikoje nustatytais kriterijais: konkrečios bylos sudėtingumu; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesiu; valdžios institucijų elgesiu, organizuojant bylos procesą. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiko tarpą neatliekami jokie procesiniai veiksmai, EŽTT praktikoje vertinama kaip sunkus proceso delsimas. Įvertinęs prijungtos baudžiamosios bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tyrimas E. G. atžvilgiu nebuvo intensyvus, su juo per visą tyrimo laikotarpį buvo atlikta nedaug procesinių veiksmų, o atskirais gana ilgais laikotarpiais visiškai jokie veiksmai nebuvo atliekami. Tai konstatuota ir įsiteisėjusia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi (t. 1, b.l. 7). Šios teismo nutarties bei baudžiamosios bylos duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 1999 m. liepos 14 d., 1999 m. lapkričio 10 - 12 d. laikotarpiu su ieškovu buvo atlikti procesiniai veiksmai, o vėliau jis apklaustas tik 2006 m. kovo 31 d. Pažymėtina, kad 2000 m. rugsėjo 29 d. nutarimu (baudž. byla Nr. 73-1-565-99, t. 13, b.l. 2) E. G. buvo pakeista kardomoji priemonė - sumažinta užstato suma, o 2001 m. gruodžio 12 d. nutarimu (baudž. byla t. 13, b.l. 2) kardomoji priemonė - piniginis užstatas - pakeista švelnesne - rašytiniu pasižadėjimu neišvykti. Tai reiškia, kad daugiau nei 6 metus jokie procesiniai veiksmai, išskyrus kardomosios priemonės keitimą, su ieškovu, kaltinamu sunkaus nusikaltimo padarymu, nebuvo atliekami. Jau vien ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie nepagrįstai ilgą ieškovo atžvilgiu atliekamo baudžiamojo persekiojimo, iškėlus jam baudžiamąją bylą ir pareiškus kaltinimą sunkiu nusikaltimu, trukmę, t.y. nepagrįstai ilgą bylos nagrinėjimą ir jo teisės, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, numatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į tai, kad atsakovai savo apeliaciniais skundais iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su nepateisinamai uždelstu bylos nagrinėjimu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, padarytą neteisėtais ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmais, kurių esmė - nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė.

Dėl kitų ieškovo atžvilgiu atliktų procesinių veiksmų teisėtumo

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią kiti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmai (neskaitant nepateisinamai ilgos proceso tyrimo trukmės fakto) buvo teisėti, ieškovas teigia, kad jis buvęs įtariamas, kaltinamas, jam taikytas kardomasis kalinimas nepagrįstai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tuo, jog išteisinamojoje teismo nutartyje nėra konstatuota, kad suėmimas ir jo termino pratęsimas yra neteisėti bei nepagrįsti, netyrė iš esmės suėmimo teisėtumo klausimo. Apelianto nuomone, sąlygų teisėtam jo sulaikymui ir suėmimui nebuvo. Tačiau su tokiais ieškovo teiginiais sutikti nėra pagrindo.

Ginčijamu sprendimu teismas konstatavo, kad, skiriant ieškovui laikinąjį sulaikymą ir kardomąjį kalinimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė, o baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog minėtu laikotarpiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė ne tik faktu, jog teismo nutartys dėl kardomosios priemonės paskyrimo ieškovui ir jos termino pratęsimo nebuvo panaikintos, bet ir baudžiamosios bylos duomenimis. Baudžiamosios bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo E. G. atžvilgiu buvo pradėtas nukentėjusiųjų parodymų pagrindu, šiems ieškovą atpažinus kaip prieš juos nusikalstamus veiksmus padariusį asmenį ir nurodžius jo nusikalstamų veiksmų esmę - padėjimą juos neteisėtai sulaikant, atliekant kratą automobilyje, paimant dokumentus ir juos perduodant kitam kaltinamajam, o taip pat stebint prieš nukentėjusius atliekamus smurtinius veiksmus ir nesiimant priemonių šiems veiksmams nutraukti (baudž. byla Nr. 73-1-565-99, t. 12, b.l. 167-170). Taigi, baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas, esant duomenims apie tai, kad jis galimai įvykdė nusikalstamus veiksmus, kurie gali būti kvalifikuoti kaip sunkus nusikaltimas, todėl tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro, tiek ir teismo veiksmai, ieškovą sulaikant, pareiškiant įtarimus, o vėliau ir pareiškiant kaltinimą bei paskiriant kardomąją priemonė - suėmimą bei pratęsiant suėmimo terminą, negali būti pripažinti neteisėtais. Įstatymu ir teismų praktika pagrįstas yra pirmosios instancijos teiginys, kad vien baudžiamosios bylos nutraukimas nereiškia, jog iki tol priimti procesiniai sprendimai buvo neteisėti. Nei išteisinamasis nuosprendis, nei nutartis ar nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti, o tik išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė, civilinėje byloje sprendžiant žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą ir nustatant, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010). Nustačius, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir procesinės prievartos priemonės prieš ieškovą buvo taikytos, esant duomenims apie tai, kad jis galimai įvykdė nusikalstamus veiksmus, kurie gali būti kvalifikuoti kaip sunkus nusikaltimas, tokių procesinių priemonių taikymo bei kaltinimo pareiškimo faktų laikyti neteisėtais veiksmais nėra pagrindo.

Kaip vieną iš faktinių pagrindų teisei į žalos atlyginimą atsirasti ieškovas nurodo aplinkybę, kad jis buvo viešai kaltinamas įkaitų pagrobimu per masinės informacijos priemones (laikraščius). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovo teisę į neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas neturtinės žalos dydį, be kita ko, nurodė, kad pareikšto kaltinimo eigoje ieškovas patyrė nepatogumų, neigiamai aprašytas spaudoje. Taigi šią aplinkybę teismas įvertino kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai atsirasti. Šios teismo nustatytos aplinkybės atsakovai savo apeliaciniuose skunduose neginčija. Todėl kolegija dėl jos pagrįstumo nepasisako.

Dėl ieškovo patirtos žalos ir jos dydžio

Šioje nutartyje jau aptarta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmais, kurių esmė - nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, atlyginimą. Atsakovai, nesutikdami su teismo sprendimu, teigia, kad pripažinus, jog procesinės prievartos priemonės ieškovui buvo pritaikytos teisėtai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei teismas, pradėdami ikiteisminį tyrimą bei skirdami kardomąsias priemones, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, teismas nepagrįstai priteisė turtinę ir neturtinę žalą, o priteistoji žala nėra susijusi su tais neteisėtais veiksmais, kuriuos konstatavo teismas. Tačiau šie atsakovų teiginiai nėra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas faktinių bylos duomenų pagrindu padarė išvadą, kad ieškovas patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir dėl pernelyg ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo: dėl per ilgai trukusios neapibrėžtos padėties, t.y. dėl ilgai užtrukusio baudžiamojo persekiojimo, kurio metu jis buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, buvo apribotos jo turtinės ir neturtinės galimybės, taikytos procesinės priemonės bei suvaržymai, ilgai trukęs tyrimas bei nušalinimas nuo pareigų ir atleidimas iš darbo dėl pareikšto kaltinimo neigiamai paveikė ne tik ieškovą, bet ir jo šeimą. Taigi, pripažindamas ieškovo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmais, pirmosios instancijos teismas žalą siejo būtent su nepateisinamai ilgai trukusiu tyrimu, o ne neteisėtai paskirtomis procesinės prievartos priemonėmis ir apribojimais. Todėl negalima sutikti su teiginiu, kad priteistoji žala nėra susijusi su tais neteisėtais veiksmais, kuriuos konstatavo teismas.

Pripažindamas ieškovo teisę į žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, paprastai pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisėtai. Remdamiesi šiuo teismo teiginiu, atsakovai savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad ieškovui pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą ir ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmestas. Tačiau atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo atliekamas itin ilgą laiką - daugiau negu septynerius metus, taigi neapibrėžta ieškovo padėtis, kurios metu jis buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo įvykdymu ir jam buvo taikomi BPK numatyti suvaržymai, truko itin ilgą laiką, negalima sutikti su teiginiu, kad vien pažeidimo fakto pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteistinos neturtinės žalos dydį nustatė, atsižvelgęs tiek į ieškovo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų esmę bei pobūdį, tiek į Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose naudojamus kriterijus, tarp jų ir ekonominio pobūdžio kriterijus, nustatant tokios žalos dydį, o taip pat vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumo kriterijum. Apeliantai šių pirmosios instancijos teismo motyvų iš esmės nepaneigė ir savo teiginių dėl neturtinės žalos dydžio nepagrįstumo iš esmės neargumentavo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos suma, kartu pripažįstant jo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, yra nepagrįstai didelė arba nepakankama ieškovo patirtai moralinei skriaudai kompensuoti.

Priteisdamas 3 200 Lt turtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu yra užbaigtas reabilituojančiais pagrindais, todėl padarė išvadą, kad jo gynybai panaudotos lėšos turi būti atlyginamos. Teismas taip pat iš atsakovo priteisė išlaidas, kurias ieškovas patyrė prieš kreipdamasis su prašymu dėl žalos atlyginimo į Teisingumo ministeriją. Nesutikdama su šia teismo sprendimo dalimi, Teisingumo ministerija teigia, kad 1000 Lt atstovavimo išlaidų už baudžiamąją bylą sumokėjo ne ieškovas, o kitas asmuo, o 2005 m. spalio 5 d., kada buvo išduotas kvitas dėl 1200 Lt atstovavimo išlaidų, kaip konstatavo teismas, ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami. Tačiau tokie argumentai negali būti pakankamas pagrindas reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti. Aplinkybė, kad 1999 m. lapkričio 11 d. už atstovavimą baudžiamojoje byloje sumokėjo ne pats ieškovas, o P. G. (t. 4, b.l. 71), nepaneigia fakto, jog ieškovas šias išlaidas patyrė. Iš prijungtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ieškovas buvo sulaikytas 1999 m. lapkričio 10 d. (t. 12, b.l. 153). 1999 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta sutartis su advokatu dėl ieškovo gynimo baudžiamojoje byloje (t. 12, b.l. 171). Akivaizdu, kad ieškovas, būdamas laikinai sulaikytas, neturėjo galimybės pats susirasti gynėją, sudaryti su juo sutartį ir sumokėti už gynybą. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad šias išlaidas patyrė ne ieškovas, o kitas asmuo. Tai, kad ieškovas patyrė išlaidų savo gynybai baudžiamojoje byloje 2005 m. spalio mėnesį, kai ikiteisminio tyrimo veiksmai jo atžvilgiu faktiškai nebuvo atliekami, nereiškia, kad jis šias išlaidas patyrė nepagrįstai arba jos nėra susijusios su ikiteisminiu tyrimu. Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu tuo metu nebuvo nutrauktas, reiškia, kad ieškovas turėjo teisę ir pagrindą turėti gynėją ir naudotis jo teisinėmis paslaugomis, kurios tiesiogiai susijusios su jo atžvilgiu atliekamu baudžiamuoju persekiojimu, taikytomis poveikio priemonėmis, nepateisinamai ilgu bylos tyrimu, neperduodant jos teismui arba nenutraukiant.

Teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovo pateiktas 2007 m. gruodžio 27 d. kvitas dėl 1 000 Lt yra išduotas civilinėje byloje, praėjus 4 mėnesiams po ikiteisminio tyrimo pabaigos, todėl šios išlaidos taip pat nesusijusios su baudžiamuoju procesu.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo pareikštą reikalavimą panaikinti Teisingumo ministerijos sprendimą dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka atmetė, padaręs išvadą, kad Teisingumo ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą. Savo apeliaciniu skundu ieškovas, prašydamas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria jam priteista neturtinė žala, dalis ieškinio atmesta ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, prašo priteisti neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas, tačiau reikalavimo dėl Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo nereiškia ir motyvų dėl pagrindų panaikinti šį sprendimą bei teismo sprendimo dalį, kuria toks reikalavimas buvo atmestas, nenurodo. Tai reiškia, kad ieškovas faktiškai neapskundė tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo reikalavimas panaikinti Teisingumo ministerijos sprendimą buvo atmestas. Todėl pripažinus, kad Teisingumo ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, išlaidos, kurias ieškovas patyrė, naudodamasis teisine pagalba, ruošiant šį prašymą ir pateikiant jį Teisingumo ministerijai, negali būti pripažintos išlaidomis, kurias ieškovas patyrė dėl ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo ir jas pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai.

Dėl kitų apeliacinių skundų motyvų

Teisingumo ministerija savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaliko ieškinio nenagrinėto, nes ieškovas yra pateikęs pareiškimą Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl to, kad, jo manymu, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje truko nepateisinamai ilgai, šis pareiškimas yra priimtas nagrinėti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo pagrindu ieškinys paliekamas nenagrinėtas, neatsižvelgiant į tai, kokiame teisme - bendrosios kompetencijos ar specializuotame (administraciniame) teisme - yra nagrinėjamas tapatus ginčas. Tačiau bylos iškėlimo Europos Žmogaus Teisių Teisme faktas, atsižvelgiant į kitokią, nei nacionalinių teismų, šio teismo paskirtį ir kompetenciją, negali būti laikomas aplinkybe, kad teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos, kurią ieškovas patyrė dėl nepateisinamai ilgos baudžiamojo proceso trukmės, atlyginimo, neturėjo pagrindo taikyti CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir palikti ieškinį nenagrinėtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir Teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde, kuriame teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaliko ieškinio nenagrinėto, reikalaujant panaikinti pirmosios instancijos sprendimą, nėra prašoma palikti ieškinį nenagrinėtą.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo, atleisto nuo bylinėjimosi išlaidų, priteisė 74,15 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas, sprendimo motyvuose nurodęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteistinos iš ieškovo, proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui, vadovaudamasis CPK 96 straipsniu, iš ieškovo priteisė 74,15 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Pagal CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų pagrindus ir tvarką, 1 dalies 6 punkto nuostatą, bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos šalys - bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilines bylas. Ši byla pagal ieškovo E. G. ieškinį priskirtina būtent minėtai bylų kategorijai, todėl ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 96 straipsnio 4 dalies nuostatą, tuo atveju, kai abi šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Todėl teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo 75,15 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, ši teismo sprendimo dalis naikinama (CPK 329 str. 1 d.).

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo reikalavimas panaikinti Teisingumo ministerijos sprendimą buvo atmestas, ieškovas faktiškai neapskundė. Šalys taip pat neapskundė ir tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria bylos dalis dėl darbo užmokesčio priteisimo buvo nutraukta ir kita dalis palikta nenagrinėta. Todėl teisėjų kolegija dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių nepasisako.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė teisingai, tačiau, spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir todėl šį klausimą išsprendė iš dalies neteisingai, o tai yra pagrindas skundžiamą sprendimą pakeisti (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti.

Šiuo sprendimu iš Lietuvos Respublikos ieškovui E. G. priteistą atstovavimo išlaidų (turtinės žalos) sumą sumažinti iki 2 200 Lt.

Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria iš E. G. priteista 74,15 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kitą Panevėžio apygardos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.